leonas_svedasleonas_svedasLEONAS ŠVEDAS (g. 1918), nepritapęs nė prie vienos kolektyvinės rikiuotės, ieškojęs sau vietos dviejų naciona­linių literatūrų žemynuose, tik nepriklausomos Lietuvos laikais grįžo į lietuvių literatūrinį gyvenimą po kelių dešimtmečių išdidžios tylos (Poezija, 1995). Vilniaus universiteto germanistas, skelbęs savo eilėraščius „Naujojoje romuvoje“, „Kūryboje“, „Naujojoje Lietuvo­je“, gyveno Ch. Baudelaire‘o poezijos – maištingos nevilties ir tam­sių nerimo intonacijų – traukos lauke, kaip ir V. Mačernis ar A. Nyka-Niliūnas, studijavo M. Heideggerio, C. Jasperso, S. Kierkegardo, S. Freudo, J.P. Sartre‘o, T. Elioto veikalus, buvo įteikęs leidykloms du eilėraščių rinkinius „Šauksmas“ (1941) ir „Likimo šalys“ (1944), kurie nespėjo išeiti. Vienintelis iš jaunosios modernistų kartos pasiliko Lietuvoje laukti grįžtančios sovietinės okupacijos, matyt, turėdamas dar šiokių tokių socializmo iliuzijų. Bet 1945 m. rudenį pirmajame Lietuvos rašytojų suvažiavime jam, gynusiam moder­nizmą, buvo pasakyta, kad su „šituo paveldėjimu“ vokietmečio spaudos bendradarbiai negalės „ateiti į mūsų tarybinę literatūrą“. 1946 m. išvyko į Lenkiją, kur 1959 m. debiutavo lenkiškais eilėraš­čiais. Išleido 5 eilėraščių rinkinius ir 3 prozos knygas, kurias aukštai vertino autoritetingas lenkų avangardo poetas ir kritikas J. Przybosis už „dvikovą su prievartos ideologija“.

 

Vienintelis Švedo lietuviškos poezijos rinkinys Sugrįžimai į Sodo­mą ir Gomorą buvo išleistas 1963 m. Čikagoje 100 egz. tiražu. Atšlijęs nuo lietuviško kultūrinio gyvenimo, poetas vis dėlto nesiliovė kūręs lietuviškų eilėraščių, dėliodamas juos į tematinius ciklus-rinkinius, pažymėtus 1946 m., 1950 m., 1963 m., 1965 m., 1973 m., 1982 m. datomis. Jie stovi atšokę nuo lietuvių egzodo poezijos pagrindinių arterijų: nėra žemės mitologijos, nostalgiško lyrizmo gamtinių ir kultūrinių simbolių ornamentikos. Jo poezijos skritulys sukosi skirt­ingų problemų ir stilistikos kanonų erdvėje, pasviręs į avangardizmo Vienos jaunystės poemoje, parašytoje 1946 m., Švedas aštriu kirčiu nukirto savo paties ankstyvesnį literatūrinį kelią, išsižadėdamas aukšto polėkio į neapibrėžtas erdves ir graudoko iškilmingumo žemų intonacijų. Čia jis kalba apie „kruvinas egzekucijas rūsiuose, / ištaškytas smegenis ant sienų“, „vergų transportą vagonais“, „augan­čią baimę rašytojų įbaugintose sielose“. Verčia vieną ant kitos ironijos nudegintas politines sąvokas („Raudono Markso epidemija“), kurios spraudžiasi kaip vertinimo komentaras į autentišką kruvino laiko faktografiją („Pažįstamą, kurį tardė KGB, / apeini iš tolo“). Kietas eilėraščio raižinys be jokių pustonių – poetas išdidžiai priešinasi traiškančiai sistemos galybei, kertasi su jos ideologija, pilnas sarkastiško įtūžio ir neigiančios jėgos, kaip ir Cz. Miłoszas garsiojoje knygoje „Pavergtas protas“.

 

Žmogaus dvasios nepriklausomybė, nesueižėta kompromisų, Švedui buvo didžioji ir vienintelė kūrybos galia. Jo kritiškai mąs­tantis protas neįsipareigojo jokioms socialinėms ir politinėms dok­trinoms. Jo eilėraščių gyvybinė kibirkštis skyla iš idėjų sankirtos, civilizacijos priešingybių stebėjimo, žmogiškos prigimties dualizmo. Ar galima suprasti, kas yra tavo paties aš, kai tavo sąmonė tik „maža apšviesta prožektorių salelė / ant tamsaus pasąmonės okeano“? Jei žmonijai jau pavyko „nugalėti savo žvėrišką prigimtį“, tai kodėl aš „užmingu su atominėm bombom prie šono“? Ką daryti, kai mūsų būties saugius narvelius užgriūna šniokščianti banga ir viską nu­plauna? Kur nubus ir apsigyvens mano mintis, kai užmigs mano kūnas? Poeto užduotis – klausti, abejoti, blaškytis, o atsakymas – „visiška žvaigždynų tyla“. Kiekvienas eilėraščių ciklas – tai apibrėž­tas klausimų ratas, kuriame sukasi mintis, tai atskira vaizdų gama, ieškanti siužetinės slinkties. Intelektualinis suvokimas duoda pra­džią aštriabriaunėms metaforoms, o energingi apibendrinimai šoki­nėja virš drastiškai brutalaus konkretumo.

 

Prisiimdama priešybių kaktomuša kaip nepakeičiamą egzisten­cijos dėsnį, Švedo poezija stipri kontrastingomis dermėmis, aštria vaizdo ekspansija ir lūžtančiu judėjimu, ironiškais regėjimo rakursais avangardistinio katastrofizmo atgarsiais („Kai žibintų akys staiga užgęsta, / gatves praryja tamsumos burna...“). Tai aktyvaus vidinio veiksmo poezija, kylanti į egzistencinę problematiką per totalita­rizmo ideologijos, „seksualinės revoliucijos“, techniškosios civili­zacijos chaotišką absurdiškumą. Kur nuslūgsta skverbimosi į nežinią įtampa, kur vaizdo nebedrasko antinomijos, kur nulėpsta staigus minties judesys, ten eilėraštis praranda daugiasluoksniškumą, pasi­duoda filosofiniam-publicistiniam rečitatyvui, pereinančiam į ironiškus pamfletus („Himnas bulvei“, „Burtininkai“).

 

Nesusitaikęs su „Europos beviltišku likimu“ ir pats su savimi, Švedas iškyla lietuvių poezijoje kaip kategoriško antikonformistinio apsisprendimo, nepriklausomos laikysenos ir išdidžios vienatvės figūra.

 

Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius: „Alma litera“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.