Accessibility Tools


       Kęstutis Navakas. Žaidimas gražiais paviršiais: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

       Esti poezija, išsiskleidžianti aplinkoje ir iš pastarosios imanti sodrumą ir jėgą. Kai protas paklūsta stipriam pasaulio gyvastingumo pojūčiui. Esti ir kitokia - nukreipta vidun, kartais melancholiška, kur aktyvumą keičia mąslus įsižiūrėjimas į aplinką, kylančių asociacijų pynės ir savianalizė. Jos abi teisios ir lygiavertės, be to, viena kitos neneigia. Tiesiog gimsta ir egzistuoja skirtingų būsenų sąlygomis.

       Sakyčiau, K. Navako knyga priskirtina antrajam tipui. Daiktai ir paskirai minčių tėkmėj iškylą vaizdai, momentai lemia ir savotišką kalbos būdą: maža dinamikos, daug lėtumo. Eilėraštis sudėtas tarsi iš skirtingų erdvės ir laiko klodų, šie palengva atskiriami vienas nuo kito: „…: kaip stiebiasi aukšto vakaro properšos/ visur jos slepias: net tarp dviejų natų/ neužmatomo ploto plynė/ kuria tavo akys ridenas/ aš žinau sidabru aptaisytas duris pro kurias…“. („bedugnių artumas“, p.20). Menkas stabtelėjimas, momentas nusakomas kaip begalinis ir atvirkščiai; laiko žaismė sukuria savotišką menamą erdvę. Asociacijų grandinėse konkretūs objektai pamažu praranda įprastas savybes, įgyja naujas ir taip susiformuoja originalūs, nelauktų metaforų etc. prisodrinti tekstai.

       Atskleisdamas visus paviršius, poetas atskleidžia skaidrią jų esmę. Kaip, sakykim, pačią deimanto esmę atskleidžia jo briaunų ir paviršių švytėjimas. „…: medžiai stovės tušti - / bet ir iš tavęs atėmė poetus: / pasaulis liaujasi - kiek atsigręžęs/ nebematai jo skaidrių atstumų…“ („lietūs liovėsi: vėjas…“, p.32.)

       Eilėraštis, netyčiomis su turiniu susiejantis viršelį, sudėtą iš maždaug keturiasdešimt trijų skirtingų paviršiaus išmarginimų - kaip užuomina į tiesioginį paviršių padengimo procesą: „juos tu ir vėl pamiršęs/ tau jų dienų mažai/ tu sau žaidi paviršiais - / rašai“ („taurūs erzacai eilės…“, p.82.)

       Savotiška knygos mįslė - tekstų ir skyrybos ženklų santykis. Itin dažni dvitaškiai (:) ir pasvirę brūkšniai (/). Panašu, kad paprastas skyrybos ženklas daugelyje tekstų perauga į daugiaprasmę poetinę priemonę: „lietūs liovėsi: vėjas/ greit išmuš iš lajos paskutinę/ drėgmę: ji leisis o/ rugsėjy bus pilna drabužių/ : medžiai stovės tušti - /“ („lietūs liovėsi: vėjas…“, p.32).

       Literatūriniuose tekstuose dvitaškis paprastai pakeičia jungtukus, šitaip tekstams, ypač eilėraščių, suteikdamas didesnį laisvumą, kartu daug mažiau varžydamas poeto perteikiamą mintį. Šiuo atveju dvitaškio nebuvimas verstų pertvarkyti pačių sakinių struktūras, o jungtukai pernelyg išsausintų, sulogintų poetinę mintį. Ji taptų griežta ir vienareikšmiška - savybės, kažin ar derančios poezijai… Be to, dvitaškis leidžia tą mintį sukoncentruoti pagal poeto norą. Čia tarsi ir viskas aišku: knygoje akivaizdžiai išnaudojami šio skyrybos ženklo teikiami pliusai. Mįslingiau atrodo keletas dvitaškių iš eilės: „: kas man tave pamatytų? Kas pasiųstų tavęsp / virtines debesyne sudegančių ančių/ plunksnas ir pelenus::: tik man miegant / stovi galvūgaly…“ („plunksnos ir pelenai“, p.47). Sakyčiau, prasideda poetinis žaismas grafiniais ženklais. O anot stilistikos specialistų, dvitaškis veikia ir kaip įtampos signalas prieš kokius nors išvardijimus, atskleidžiančius kokią nors subjektyvią teiginio traktuotę. T.y., keli dvitaškiai - tolydžio didėjanti įtampa? Šį savo sumanymą bene tiksliausiai paaiškintų pats knygos autorius. O subjektyvumas ir sudaro akivaizdžią poezijos žavesio dalį.

       Knygoje esti dvitaškių ir eilėraščių, eilučių pradžioje bei pabaigoje. Teigiama, kad dvitaškis pirmiausia atsiradęs IX a. rankraščiuose, tada šis ženklas žymėjęs eilučių pradžią ir pabaigą. (Abaravičius J. Skyrybos stilistika. - V. 2002.) Vėliau - periodų skaidymą, priežasties pagrindimą, tiesioginės kalbos įvedimą.

       Pasvirusių brūkšnių sankaupos atrodo kiek neįprasčiau: „/// jau/ nebeišleisiu tavęs iš savo palėpės/ kassyk tave apstoja minia: degina…“ („/// jau…“, p.53). Panašu, kad čia galėjo paveikti ir vadinamųjų šiuolaikinių komunikacijų įtaka bei duoklė tolydžio sudėtingėjančioms grafinėms eilėraščių formoms. Arba šitaip pažymėtos ir atskirtos ilgos pauzės, plg.: „pauzė/…/ pauzė /…/ dar pauzė /…/ “ („trūkinėjantis miegas“, p.51). Užuot atskirai įrašinėjus žodį „pauzė“ bei daugtaškius - viskas paversta lakonišku grafiniu ženklu. Tarp kitko, įdomus dalykas: būtent K. Navako pavardė ir kūryba lietuvių kalbos tyrėjams asocijuojasi su dvitaškių vartojimu. Jo eilėraščio ištrauka J. Abaravičiaus „Skyrybos stilistikoje“ panaudota kaip skyriaus „Dvitaškis“ moto. Cituoju: „po kiekvieno kablelio jam būdavo liepta sustoti/ o po dvitaškio lūpas sekundei priglaust prie kalbos“. (K. Navakas. „personažas“, ten pat, p.113).

       Dažnas eilėraštis knygoje - garsų ir asociacijų tėkmės, ritmingai siūbuoją įkandin mįslingiems sumanymams. „…bet baidosi/ upė irklo lyg rytų gabalus/ atspindžių su žvaigždėm bei varnomis/ su pakrančių gamta supuvusia/ ir mes upėj lyg seilės vartomės/ ir sublyksim ne toly - spjūviuose“ („pasroviui“, p.74.) Maskuojantis paprastumas. Gražus, pastovaus ritmo tekstas, jam tarsi net ir nederėtų užsižaisti kažkokiais nejungtinų objektų junginiais - gamta, puvėsiai, žmogus, jis, po galais, tai jau tikrai ne kokia seilė… Pasigilinkime. Rodos, eilėraštyje paslėpta situacija - plaukia dviese valtimi, vandenin spjaudo, naktis. Faktą, kad seilės vandenyje vartosi, galima patikrinti pačiam - nuėjus prie upės. Žodžiu, viskas elementaru ir aišku, truputį įžūloka. Bet kaip K. Navakas apie tai parašo! Čia kitas reikalas. Sugebėti paimti paprastą „medegą“ ir paversti ją poetišku skambesiu, pakeliui žaismingai pavedžiojant skaitytojus už nosies - žavu.

       Kalbant apie skambėjimą - taip, idant jį sukurtų, knygos autorius sėkmingai išnaudoja ir žodžių žaismą, ir tai augančią, tai vėl krintančią ritmo įtampą. Eilučių pabaigos tampa savotiškais garso ir ritmo akcentais. Neretai vardan subtilaus estetinio ir fonetinio įspūdžio sutrumpėja žodžių galūnės, atsiranda retesnės, muzikalesnės jų formos, pavyzdžiui: „ir krito iš viršaus begalinėsna menėsna“ („bendrakeleiviai“, p.23.) Formos požiūriu krinta į akis vienas šios knygos ypatumas: daliai „pirmas“ aiškiai būdingi laisvos formos, išlaisvinti iš griežtų rimavimo gniaužtų eilėraščiai. Daliai „antras“ - priešingai, čia eilėraščiai sugula rimais. Įdomus dalykas - pogriežtė rimų sistema veikia itin nepastebimai, jos justi tekste lygiai tiek, kiek pakanka išlaikyti tam pačiam ritmui, ginkdie nepažeidžiant minčių, vaizdų liejimosi. „štai mieste suskaldo tamsą į apylygius skutus/ statmenos žibintų ugnys lyg kardai kavaleristų/ ir minutės baigia žaisti ciferblatuose metus/ ir gamta neranda paukščių kad juose kur nors išskristų“ („ruduo“, p.92).

       Poezijos žaismės ir formų harmonija. Toks greičiausiai ir turėtų būti - skaidrus esmės švytėjimas.

       Literatūra ir menas
       2003 09 17