Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas: novelės ir esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
G. Klimaitės knyga „Liūdnas malonumas“ įtikino, kad įprasto teiginio „jaunos rašytojos pirmoji knyga“ tiesiog būtina atsisakyti. Ir ne dėl to, kad Gabrielė nebūtų jauna. Ir tikrai nebandant paneigti fakto, jog tai pirmoji jos knyga. Bet todėl, kad ši frazė, paprastai vertintoją įgalinanti tekstus apmąstyti tarytum atlaidžiau, viltingai žvelgiant į perspektyvą, o kūrinį vertinant kaip „rimtą paraišką“, netinka kokybiškai, įdomiai ir išbaigtai (nerūstinant Dievų – beveik išbaigtai) knygai, kokia ir yra esė ir novelių knyga „Liūdnas malonumas“. Kita vertus, kai kurių tikrai žymių autorių „kažkelintoji“ knyga taip pat suformuoja atsargumo distanciją (S. Parulskio „Doriforė“, S. Beresnevičiaus „Paruzija“, o ir J. Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“), kurios nūdieninės literatūros kritikai nesistengia įveikti, t.y. dirbti nemalonų darbą...
G. Klimaitės kelionė iki knygos, regisi, buvo neskubri, nors tekstų – lyg stotelių – būta ne taip jau mažai: publikacijos „Gintaro lašuose“, „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, almanache „Baltija“ punktyriškai nubrėžia autorės savito stiliaus raidą. Baisiausiai patrauklu tai, kad neforsuodama ir nuosekliai rašydama tekstus G. Klimaitė išties suformavo stilių – atpažįstamą (nes pakankamai vientisą) ir „klimaitišką“ (nes individualų): komunikatyvų, šmaikštų, žaidybišką, neabejotinai intelektualų, ironišką, ekspresyvų ir menišką. Atsiliepimų ir vertinimų gausa (J. Lūžaitės, I. Kalpoko, N. Mikalauskienės, G. Lučiūnienės, P. Venclovo straipsniai „Literatūroje ir mene“, internetiniame puslapyje www.rasyk.lt, „Metuose“) iliustruoja, kad knyga sukėlė tam tikrą rezonansą, nenuskendo gana užterštoje knygų jūroje ir tai yra daugiau nei gerai. Juo labiau kad visuose kalbėjimuose juntama daugmaž sąžininga pastanga sugriebti tą raibuliuojančio ir lengvo teksto šerdį, verbalizuoti ją, „atspėti vardą“, idant į vientisą ežerą sugulę tekstų debesėliai, būtų lengviau apskaičiuojami, pasveriami, įgautų konkrečias vietos, laiko ir reikšmės koordinates.
G. Klimaitės tekstai – eseistika, subtiliai įsiranganti į novelės kūną, ir novelė, ištirpstanti esė laisvėje, – suponuoja įspūdį, kad gaivališkas, subjektyvia patirtimi grindžiamas esė žanras šioje knygoje akivaizdžiai dominuoja, o tai leistų knygos autorę vadinti visų pirma eseiste, o jau paskui – „grynojo kraujo“ prozininke. Kita vertus, nubrėžti ribas tarp esė ir apsakymo, įstatyti tekstą į konkrečią lentyną sudėtinga. P. Venclovas mėnraštyje „Metai“ rašo: „G. Klimaitė pasirinko teisingą kelią, nes lietuvių autoriams, rašantiems tik esė, galiausiai kyla išsisėmimo ir pasikartojimo pavojus, jų autobiografinė dvasinių ir fiziologinių pojūčių saviraiška ima seklėti, praranda šviežumo ir aštrumo įspūdį“. Kaip tik dėl prozininkės talento G. Klimaitės eseistika netampa jos pačios gyvenimo „išviete“ – prisiminimai ar savęs apmąstymai pasakojamų istorijų atmosferose trumpam nušvinta tarsi meteoritai ir sudega tirštesniuose egzistencializmo filosofija grįstuose sluoksniuose ar plačioje sociumo panoramoje.
Jos literatūrinis subjektas – natūralus, gabus, šiek tiek nepatiklus, nes „kitoniškas“; natūraliai konkurencingas, energingas ir svarbiausia – laisvas: „Mes – diskretiškos epochos ekspertai, mes neniekinam pagalbos ar užuojautos, nors pasikeitė jų pobūdis, mums buitis netrukdo savęs realizuoti, meilė neprašo aukoti kūno, tiesa – fantazijos, pramogos – ramybės. Savo dvasinius klozetus valome nepretenduodami į draugo higieną. Mes jokie sielų dvyniai ar mafijos šeimos, mūsų duetai nėra darnūs, mes konkuruojame neperdozuodami protingo pykčio. Tarsi naujieji budos, nušvitę ne po vyšnia, o ant kelmo, vadinamo pofig. Ir nereikia kalti prie kryžiaus laiko, jis iš draugystės neatėmė grožio, bet pavertė ją liudijimu. Mes vienas kito liudininkai, o ne broliai kančioje“ (P.41).
Jos veikėjai, egzistuojantys individualiame laike, „nelokalūs“, nors ypatingai jaučiantys savo mentalitetą globaliame, aktyviame, migruojančiame pasaulyje, prabyla autentiškai ir būdami drauge tekstus paverčia solidžiu choru, atliekančiu daugiabalses melodijas. Jos prozos ir esė žmogus - „nepriklausomybės metų augintinis, priešingai nei tradicinio naratyvo herojai, nebesijaučia uždarytas ir įkalintas savo aplinkos aptvare. Individo konfliktas su savo aplinka jau nėra centrinė veiksmo ašis. <...> Žmogus išsinėrė iš nusistovėjusių socialinių struktūrų ir pakilo į neapibrėžtą <...> erdvę <...>“, - pasitelkiu į pagalbą V. Kubiliaus išmanymą...
Atvirumas viskam, kas vyksta aplinkui. Jaunatviškumas, temperamentas ir vitališkumas, apnuoginantis tai, ką vėliau pridengs (galbūt) „nugyventų metų patirtis ar paprasčiausia gudrybė“(anot V. Kukulo). Lengvas bendravimas su skirtingo mentaliteto ir tautybės žmonėmis ir vienu metu aktyviai budintis kritiškumas, analitiškumas ir gebėjimas visus įspūdžius, patirtis ir įžvalgas „konvertuoti“ į talentingą literatūrinį tekstą – savybės, būdingos autorei. G. Klimaitei tikrai negalima prikišti „atakuojančio kalbos“ (V. Kubiliaus terminas) būdo, koks yra įsitvirtinęs žiniasklaidoje ir žiniasklaidinėje prozoje (A. Urbonaitė, Z. Čepaitė, U. Barauskaitė...). Jos kūrybos tonacijos ir intonacijos – įvairios, daugiau patvirtinančios maksimalų kūrybinį potencialą, nei tuštokas kūrybines pretenzijas...
„Juk visada nutinka panaši istorija – kai iki visiško tikėjimo lieka tik mažtytis tarpelis, staiga prarandi esminį argumentą, taip ir nepasiekęs išbaigtumo, ir tuomet belieka vienintelis paradokso, staigmenos, skriaudikiško humoro malonumas. Liūdnas malonumas suvokti, kad malonu tavimi žaisti ir kad bent tokia yra prasmė“ (P.64), rašo autorė esė „Liūdnas malonumas“. Tai eilutės, kurias vertintojai cituoja lyg užčiuopę, atradę knygos esmę, o aš gi bandysiu po jomis „pasislėpti“, nes atėjus metui baigti, staiga suvokiau pritrūkusi žodžių ir vis tiek nepasieksianti išbaigtumo, nepateiksianti staigmenos, kurių tiek daug knygoje „Liūdnas malonumas“.