Venedikt Jerofejev
      PSICHOPATO UŽRAŠAI

      Garsiosios poemos "Maskva-Petuški" autorius gimė 1938 m. Rusijos šiaurėje, Kolos pusiasalyje. Su pagyrimu baigęs vidurinę, 1955 m. įstojo į MGU. 1956-1957 m. devyniolikmetį jaunuolį užgriuvo nelaimės: paeiliui mirė tėvas, brolis ir motina, už karinės katedros nelankymą jis nuvo išmestas iš universiteto. Kaip tik tuo metu jaunasis "Venečka" parašė pirmąjį didesnį savo kūrinį "Psichopato užrašai". Po to daug metų klajojo po visą Rusiją, dirbo kroviku, mūrininko padėjėju, kūriku, milicijos budėtoju. Bandė studijuoti filologiją bent penkiuose universitetuose, iš kurių jį pašalindavo už blogą elgesį. 1970 m. dviem savilaidos egzemplioriais išleido "Maskva-Petuški", greitai tapusią bestseleriu ir vėliau išspausdintą daugelyje Europos šalių.
      Štai keletas fragmentų iš ankstyvosios V. Jerofejevo kūrybos.
 

      1956 m. lapkričio 22 d.

      Štai kas aiškėja iš patikimų šaltinių:
      Viso pirmojo semestro metu Jerofejevas buvo kaip reta pavyzdingas berniukas ir, puikiai išlaikęs žiemos sesiją, išvyko žiemos atostogoms.
      Atšiaurus žiemos klimatas, o gal ir "šeimyninis alkoholizmas" nužudė jame "pavyzdingąjį", todėl antro semestro pradžioje jis grįžo su aiškiais pradinio išsigimimo požymiais.
      Visą vasarį Jerofejevas miegojo ir sapne matė nepavydėtinas savo pažangos perspektyvas.
      Jau pirmosiomis kovo dienomis iš prigimties veikliam Jerofejevui aiškiai pabodo bevaisis "perspektyvų matymas", - ir jis nusprendė veikti.
      Kovo viduryje Jerofejevas pradėjo patyliukais gerti.
      Kovo pabaigoje ne mažiau tyliai užsirūkė.
      Balandžio šventes Jerofejevas sutiko tais pačiais smilkalais ir tuo pačiu švęstu vandeniu, - tiesa, jau didesniais jų kiekiais.
      Tą patį balandį Jerofejevas pagalvojo, kad būtų neblogai "grąžinti gamtai tai, kas jai priklauso". Po nevykusios "grąžos" jį apėmė liūdesys. Plokštuma, kuria jam buvo lemta ristis, pakrypo žemyn.
      Balandį suėmė brolį.
      Balandį mirtinai susirgo tėvas.
      Gegužės karštis šiek tiek sušildė Jerofejevą, ir jis nusprendė, kad būtų neblogai susirasti virvę, kuri išlaikytų 60 kg mėsos.
      Tas pats gegužės karštis supančiojo jį palaimingu tinguliu ir išmušė bet kokį norą ieškoti kokios nors virvės, tuo pačiu sulaikė jį ant jau minėtos plokštumos.
      Birželyje Jerofejevui pasirodė, jog genijui per daug gėdinga pasiduoti vasaros karščiui, be to, įvairūs įvykiai vėsino lyg savotiškas ventiliatorius.
      Birželio pradžioje brolį nuteisė 7 metams.
      Birželio vidury numirė tėvas.
      Turbūt atsitiko ir dar kai kas nemalonaus.
      Nuo birželio vidurio iki pat vasaros atostogų Jerofejevas jau tiesiog smigo žemyn, rūkdamas, besivartydamas, žlugdydamas mokslus. Krito tol, kol liepą atsidūrė gaivinančiuose jo širdžiai mielų Chibinų kalnų šlaituose.
      Liepos ir rugpjūčio įvykiai prabėgo jau minėtuose šlaituose be jokių komentarų.
      Rugsėjį Jerofejevas įsiveržė į sostinę ir, keikdamas visą visatą, krito į lovą.
      Visą rugsėjį Jerofejevas pragulėjo beveik nejudėdamas, drabstydamasis purvu ant savo kursiokų ir svaigindamasis savo kryčio gelme.
      Spalį šis krytis jau neatrodė toks baisus, nes žemiau lovos jis nebegalėjo nukristi.
      Spalį Jerofejevas ėmė elgtis ypač keistai ir pagirtinai šaltakraujiškai laukė, kada jį išmes iš jo išsigimimo lopšio.
      Spalio pabaigoje, palaidojęs brolį, jis net pakilo iš lovos ir lyg apsėstas ėmė vaikščioti gatvėmis, tamsiuose patvoriuose ieškodamas visatos dvasios.
      Lapkričio šalčiai atvėsino jo įkarštį ir privertė vėl išsitiesti šiltoje lovoje bei svajoti apie beprotystę.
      Visi lapkričio įvykiai vaizdžiai įtikina, kad Jerofejevo svajonės niekada nebūna bevaisės.*

      * - 1956 m. gruodžio 21 d. V.Jerofejevą pašalino iš universiteto. (Vert. past.)
 

      1957 m. vasario 4 d.

      "Aš gi tave suprantu, Venjaminai, aš puikiai suprantu tave ir taviškius... Paprasčiausiai - žmonės, kurie viską vertina pagal knygas... Jus globojo mama su tėvu, vertė mokytis, vedė už rankos... O dabar, vadinasi, jūs patys sau, jums viskas atrodo, taip sakant, niekinga, lengva ir džiugu... Ėmė šėlti jaunystė... jaunystės lengvabūdiškumas, jei galima taip pasakyti... norisi būti nepakartojamu, į viską nusispjauti, dumti akis... O tu štai pažvelk į gyvenimą... Tu suprasi, koks buvai kvailas, kai stengeisi tapti originaliu... Vis dėlto viskas iš tikrųjų ne taip paprasta, lengva... ne taip linksma, kaip tau atrodo... Tu netgi ir meilės dar nepažįsti, nežinai, kas ji tokia... Skiedi kažką apie sėklas... Aš tau tikrai sakau, - jei tu ką nors įsimylėsi, tai meilė tave visiškai pakeis... Jus visus ne taip sunku ir suprasti... Jūs kaip ant delno..."
      "Tau tiesiog kenkia skaityti Dostojevskį... Tikrai būsi toks niūrus, jei užsidarysi kambaryje... vaidensis visoks siaubas... viskas atrodys niūru ir baisu... Tau juk teisingai sakė... kad viskas iš tikrųjų ne tokiomis niūriomis spalvomis... Štai tu nekenti juoko, į visus žiūri kaip žvėris, iš savo lovos... Ir kuo gi tau skųstis, a?.. Su merginomis tau visada seksis... Tavo sugebėjimais niekas neabejoja, mokytis gali puikiai... Nesuprantamas tu, po velnių... Visi juk gyvena gerai, kaip žmonės... Tu niekad neužmiršk, kad gyveni tarybinėj visuomenėj... o ne kokioj kitoj..."
      "Tai apie ką tada apskritai mąstai?.. Štai sakai - skaitau knygą, staiga metu ją ir guliu keletą valandų nejudėdamas... Vis tik įdomu, tu juk apie kažką galvoji... Na, tarkim, ne apie ateitį... nors aš pirmą kartą sutinku žmogų, visiškai negalvojantį apie ateitį... Štai, kad ir tavo pašalinimas iš universiteto... Suprantu, žmogus su gero, darbštaus gyvenimo perspektyvomis, žmogus, trokštantis naujo - tada viskas aišku, jis džiaugiasi arba lieka abejingas... Bet juk tu, po velnių... nesuprantu!!! Tu ką, visiškas lengvabūdis?.. Taip į tave nepanašu... Tavo lengvabūdiškumas išorinis... Iš karto tave perkandau... Visą naktį klausiausi, kaip tu kalbėjaisi su tuo... albanu... įsitikinau, kad tu velniškai protingas žmogus... Tavo tingumo aš visiškai nesuprantu!.. Augti siaubingoje šeimoje ir būti pirmūnu mokykloje... ir štai tau... Nesuprantu, nesuprantu... Šiandien panorau net užkalbinti tavo lankytoją... Tarp kitko: būk mandagesnis bendraudamas su moteriška lytimi - nes kas gi čia dabar - pūsti dūmus mergaitei į veidą ir tuoj pat pasiųsti ją velniop... Nuostabus kantrumas... Ar tu, tiesą sakant, nieko... tokio... apie ją negalvoji? Ne? Na, tai juo labiau..."
      "Mesk viską, Venediktai! Šiaip ar taip, juk gyvenimas gražus, po velnių! Saulė, meilė, džiaugsmas... ir panašiai... Garbinti linksmybes reikia, Venediktai, - tu tą pilnai sugebėtum!.. Skaityk Kolcovą! Bernsą! Šypsokis. Jau bent dėl to, kad tau taip tinka šypsena! Mylėk!.. Senatvėje bus malonu prisiminti jaunus metus! O tu... Žiūri į nekaltą, malonią mergaitę, o matai... vėmalus, sifilį, kažkokį gyvuliškumą... Aš vietoj tos storuliukės... po velnių... Kaip taip jūs abudu... melancholija... nesuprantate, kad gyvenimas! juk gyvenimas!.."
 

      1957 m. vasario 19 d.

      Minutėlę dėmesio!
      Jūs mane ne visai teisingai supratote!
      Aš - ne originalus!
      Aš nieko neneigiu, nors ir suprantu, kad viską neigti - tuo pačiu ir nihilizmą - ypač patrauklu ir nereikalauja daug proto!
      Žmogaus veiksmai gali mane jaudinti, bet niekada nesulauks nei pritarimo, nei protesto!
      Aš nepripažįstu žmogaus veiksmų skirstymo į gerus ir blogus! Jei savo - ir žmonių, kurie man man patinka vien dėl to, kad jie yra - veiksmais esu patenkintas, tada ir jie, ir aš galime būti patenkinti mano veiksmų blogiu ar gėriu!
      Jei mano veiksmus vertina nepažįstamas, ir todėl man blogas žmogus (koks įžūlumas nepažinoti manęs!) - aš neišvengiamai turėsiu įrodyti atvirščiai!
      Jei mano įsitikinimai - logiškai teisingi, aš triumfuoju! Jei ne - iš karto neigiu logiką!
      Aš - blogo skonio ir gyvuliško žavesio žmogus!
      Aš niekada nesu laimingas įprasta šio žodžio prasme! Aš galiu atrodyti tik išgąsdintas laimės žmogus!
      Aš neskiriu "laimės" ir "nelaimės" sąvokų lygiai taip pat, kaip neskiriu olandiško ir Jaroslavlio sūrio skonio!
      Geriausiomis minutėmis aš galiu siekti tikslo, tačiau būtinai tokio, kuris tolsta nuo manęs tingia žingine! Lėkimas šuoliais ar risčia manęs negundo!
      Bendražmogiškas grožio supratimas varo mane į neviltį! Aš suprantu grožėjimąsį garsų melodiškumu! Melodija - liūdesio išraiška! O liūdesys negali būti negražus!
      Man suprantamas gamtos grožio žavesys! Tačiau, kuo labiau žmones traukia meno dirbiniai, tuo dirbtinesni jie atrodo!
      Kai kurie meno kūriniai gali patikti ir man! Mane gali sužavėti priverstinis reumatiko gracingumas!
      Mano žvilgsnį gali džiuginti gražiai sukrauta mėšlo krūva! Tačiau didingas itališko marmuro grožis nesukelia man nieko, išskyrus pasišlykštėjimą, geriausiu atveju - abejingumą!
      Aš - palyginus dorovingas žmogus!
      Nepažįstami žmonės sukelia man atsainų pyktį, visus kitus aš myliu arba jų nekenčiu - priklausomai nuo jų pagyrų man!
      Išdavystės man iš viso nėra! Aš atmetu dvasingą išdavystę, siekiančią kilnių tikslų! Laikau visiškai natūraliu žmogaus sugebėjimą išduoti dėl džiaugsmo!
      Man nesvarbios lytinės problemos! Tačiau aš džiaugsmingai priimu bet kokią užuominą apie biseksualumą!
      Visos lytinio gyvenimo naujovės man kelia pasišlykštėjimą! Tačiau lytinius iškrypimus visada laikysiu aukščiausia žmogaus psichikos pažangos išraiška!
      Aš - optimistas!
      Aš linkęs manyti, kad viskas, kas man nepatinka - tai mano kaprizingų pojūčių visuma!
      Džiaugsmingai sveikinu bet kokį žmogaus iškrypimą! Tik negaliu suprasti, kodėl labiau vertinamas "pakilumas", jei "viršus" ir "apačia" - tos pačios rūšies nukrypimai!
      Be to, pakilumas - laikinas!
      Būti "žemiau" - pagal fizikos dėsnius - žymiai pastoviau!
      Aš netikiu, kad egzistuoja nuoširdūs ir principingi žmonės! Galima save patį įtikinti savo principingumu! Galima būti principingu iš principo! (Jautis - užsispyręs, vadinasi, jis principingas!)
      Juk daug lengviau nekeisti nuomonės, jos visai neturint!
      Kalbant apie įsitikinimus, "mano pasaulėžiūra" - taip pat banalu, kaip "minios koranas" ir "troškimo ugnis"!
 

      Iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt