Venedikt Jerofejev
       IŠ UŽRAŠŲ KNYGELIŲ

       Garsiosios poemos „Maskva-Petuški“ autorius visą gyvenimą užrašinėjo trumpas mintis, kurios vėliau virto populiariais aforizmais, užrašinėjo tekstų fragmentus, kuriuos vėliau įtraukdavo į didesnius savo kūrinius. Štai keletas tokių užrašų.

       ***
       Aš skaudaširdis.

       ***
       Apie „save patį“ ir t.t. Pats sau aš nekoks pašnekovas, bet kartais visai nieko. Kalbuosi nesityčiodamas ir nekeldamas balso, tyliais bei giliais štampais, pavyzdžiui, „nieko, nieko, Jerofejevai“ arba „veltui tu čia viską užvirei, na gerai jau, gerai“, arba „na pats pagalvok, kam tau visa tai“, arba „praeis, praeis, nieko“.

       ***
       Jeigu žmogui bloga rytais, o vakare jis pilnas jėgų, užmojų bei svajonių – tai toks žmogus visiškai kvailas.
       Štai jei atvirkščiai – jei rytais žmogus žvalus ir kupinas vilčių, o vakare jį apima apatija – tai toks žmogus tikras netikša ir vidutinybė. Toks žmogus man atgrasus...
       Jei kuriam nors gera ir ryte, ir vakare, jei jis vienodai džiaugiasi ir saulėtekiais, ir saulėlydžiais, tai jis tiesiog niekšas...
       Na, o tam, kuriam taip pat bloga ir ryte, ir vakare – tada aš nebežinau, ką ir pasakyti, – jis paskutinis asilas ir išgama.

       ***
       Tai primena ilgą laukimą stotyje. T.y. prabudai – tau jau 33 metai, užsnūdai, vėl prabudai – tau 48, vėl užsnūdai – ir jau nebeprabudai.

       ***
       ...Nugali savąjį „aš“, atranda savąjį „aš“ ir vėl jo netenka, ieško savęs, atranda save, vėl, dabar jau galutinai nugali, tačiau vėliau netyčia jį vėl atranda.

       ***
       Poetinti gamtą – pats nedėkingiausias užsiėmimas. Ji niekuo į mus nepanaši, t.y. akla, nebyli, kurčia ir svarbiausia – nejaučia jokio skausmo. Ji visada išalkusi - štai turbūt ir viskas.

       ***
       Man nereikia sienos, į kurią galėčiau atsiremti. Turiu ramstį, esu stiprus. Tik duokit man tvorą, į kurią pasikasyčiau savo nuvargusią nugarą.

       ***
       Būdamas 18-19 metų, išgirdęs ką nors neįdomaus, sakydavau: „Ė! Kokios nesąmonės! Ar verta burną aušinti!“ Ir man atsakydavo: „Na, jeigu taip, tai kas vis dėlto ne nesąmonės?“ O aš, likęs vienas, pats sau sakydavau: „O! Nežinau, tačiau yra!“ Štai nuo to viskas ir prasideda.

       ***
       O aš ir klausiu: „Dangaus angelai, ar dar nepalikot manęs?“. Ir dangaus angelai atsako: „Ne, tačiau greitai“.

       ***
       Mėgsta filosofuoti, burbėdamas: „Kas sutvėrė mūsų kūną? – Gamta. Ji naikina ir gaivina jį kiekvieną dieną. Kas išpuoselėjo mūsų dvasią? – Alkoholis išpuoselėjo mūsų dvasią, jis irgi naikina ir gaivina ją, irgi kiekvieną dieną“.

       ***
       Bonapartas patardavo kuo dažniau vartoti sąvokas, kurios nieko nepasako ir tuo pačiu metu viską paaiškina, pavyzdžiui „lemtis“.

       ***
       Vienas pažįstamas sakydavo: žmogaus gyvenimo metai kaip kūdikio marškinėliai: trumpučiai ir visi šūdini.

       ***
       Su šitais žmonėmis man NĖRA APIE KĄ GERTI.

       ***
       Štai dar vienas mano nuopelnas: išmokiau žmonėse vertinti dar kažką aukštesnio, ne vien gyvybiškumą.

       ***
       Jie dirba, na tegul ir dirba. Labai gražu iš jų pusės.

       ***
       Elgtis reikia patenkinamai. Pavyzdingai elgtis – nedora ir nuodėminga.

       ***
       Juk maža nuo ko ranka dreba. Iš meilės tėvynei.

       ***
       Ant kairės kojos apsiaviau batą be kojinės, ant dešinės apsimoviau tik kojinę. Tegul visi pamato, koks aš susijaudinęs.

       ***
       „Dievinu paprastus malonumus. Tai paskutinė sudėtingų asmenybių užuovėja“.

       ***
       Nepastebėti savyje nieko blogo. Tegul kairioji tavo šnervė nežino, kur nusišnypštė dešinioji.

       ***
       Akimirka. Šlykštyne tu. Nesitęsk daugiau. Palauk, beje, sustok.

       ***
       Netark su liūdesiu „mes negeriam“
       Atsidėkodamas ištarki „gėrėm“

       ***
       Aš, kaip stiklinė, trapus ir plonasienis. Kaip ir ji, aš daugiabriaunis.

       ***
       Aligote – geriau, negu liberte, egalite, fraternite.

       ***
       Kaip greitai sutemsta šį lapkritį. Užsimojau – buvo dar šviesu, trenkiau – jau visiška tamsa.

       ***
       Juk kekšė lieka kekše, o atrodo kaip šiaurės pašvaistė.

       ***
       Rašiau sau laiškus, pamynęs vyrišką orumą, kalbėjau apie meilę, maldavau pasikeisti. Ir taip toliau. Ir pats sau, lyg išdidi mergina, neatsakydavau.

       ***
       Į pasaulį nežiūriu, aš spoksau į jį.

       ***
       Švaistau save tuščiai nė kiek ne blogiau ar geriau už kitus. „Kas tokia nauda?“ – paklaustų prokuratorius Pontijus Pilotas.

       ***
       Žmogus turi būt kaip vanduo, sakė senovės kinai: apvaliam inde – apvalios formos ir pan. Pasitaikė kliūtis – sustok. Ir tekėk vis žemyn, žemyn ir niekur kitur.

       ***
       Ispaniškas batas. Stolypino kaklaraištis. Tramdomieji marškiniai. Erškėčių vainikas.

       ***
       Kolekcionuoti sugebėjimus, kurie išskiria žmones iš kitos faunos: 1) mokėti juoktis, 2) gerti stiprius gėrimus, 3) elgtis nepaaiškinamai, 4) veikti savo nenaudai, 5) kelti prieš save ranką.

       ***
       Visa tai – mintys, kurias tingisi net vaikyti.

       ***
       Aš irgi turiu Edipo kompleksą, tačiau visai kitokį. Save apakinau sąmoningai.

       ***
       Sūnelis nuskendo kibire, dukrelė – paskutinė dukra – užsimušė, nugriuvusi nuo vantos. Mama negalėjo pakelti iškart dviejų netekčių – po trijų savaičių pagimdė trečią.
Trečiasis buvo keistas sutvėrimas. Jis tylėjo... ir tik eidamas trečiuosius prapliupo ašaromis.

       ***
       Dar kartą apie tai, kaip sunkios pagirios ugdo humaniškumą, t.y. nėra jėgų smogti pirmam, nėra jėgų atsakyti į smūgį.

       ***
       Gyventi neskuba, išgerti visada suspės.

       ***
       Pamesti krepšelį su grybais – atsisėsti ant kelmelio ir verkti, ir verkti, ir staugti - staugti lyg vilkui pilkui, verkti, lyg Raudonkepuraitei.

       ***
       O aš jai ir sakau: man patinki savo nežmonišku protu ir nežmogišku savo kūnu.

       ***
       Ištiktukai – patys seniausi žmogaus žodžiai, todėl juos reikia gerbti. „Oi“ ir „tpfu“ daug senesni už Gėrį bei Tiesą, todėl jie patys garbingiausi.

       ***
       Manęs klausia, kodėl mėgstu gėles ir paukštelius. Gėles mėgstu už geras manieras, o paukštelius – už polinkį į monologus.

       ***
       Beveik viską beveik laiminu.

       ***
       Tu mano duona ir visi mano žaidimai.

       ***
       Iš pat pradžių norėjau būti kavaleristas. Dabar žinau, kuo būsiu: rūpinsiuos gaisrais, kad niekas jiems nekenktų, kartais imsiuos priemonių prieš tuos, kurie juos gesina. Che-che, prieš penkioliką metų tokia mintis mane sušildytų.

       ***
       Nuo 85 metų pavasario kiekvieną dieną man kažkodėl vis geriau ir geriau. Manau, kol dar nevėlu, laikas vėl imti degraduoti.
 

       Iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt