Jerome David Salinger

       AUKŠČIAU GEGNES, DAILIDĖS!

       Prieš dvidešimt metų, kai mūsų gausioje šeimoje siautė kiaulytės epidemija, vieną vakarą jauniausios sesutės Franės lovelę perkėlė į mano ir Simoro kambarį – gal tikėjosi, kad pas mus nebus bakterijų. Tada man ėjo penkiolikti metai, Simorui – septyniolikti. Naktį apie antrą valandą mane pažadino naujos gyventojos verksmas. Keletą minučių gulėjau ramiai, klausydamasis jos klyksmo, kol išgirdau ar pajutau, kaip gretimoje lovoje subruzdo Simoras. Tais laikais ant staliuko tarp mūsų lovų visada gulėdavo prožektorius ypatingiems atvejams, nors, kiek prisimenu, jo niekada taip ir nepanaudojome. O tada Simoras spragtelėjo mygtuką ir išlipo iš lovos.
       – Buteliukas ant viryklės, mama sakė, – paaiškinau jam.
       – Aš ką tik ją valgydinau, – atsakė Simoras. – Ji soti.
       Jis žengė į tamsą prie knygų lentynos ir nukreipė prožektoriaus spindulį į knygų eiles.
       Aš atsisėdau lovoje.
       – Ką tu veiki? – paklausiau.
       – Pagalvojau, gal jai ką nors paskaityti? – atsakė Simoras ir paėmė nuo lentynos knygą.
       – Dieve brangus, juk jai tik dešimt mėnesių, – tariau nustebęs.
       – Žinau, atsakė Simoras, – bet juk mažyliai taip pat turi ausis. Jie viską girdi.
       Tą naktį, pasišviesdamas prožektorium, Simoras perskaitė sesutei Franei savo mėgstamiausią daosietišką legendą. Franė iki šiol dievagojasi prisimenanti, kaip Simoras jai skaitė:

       Kunigaikštis Mu, Čino valdovas, tarė senajam Po Lo: „Tavo gyvenimo kelias baigiasi. Gal tavo šeimoje atsirastų žmogus, kuris galėtų vietoj tavęs man tarnauti ir ieškoti žirgų?“ Po Lo atsakė: „Gerą žirgą pažinsi iš judesio ir išvaizdos. Bet neprilygstamas ristūnas, kelyje nepaliekantis nė dulkių, nė pėdsako, tai lyg iliuzija, pasirodanti ir išnykstanti, – kaip lengvas rūkas. Mano sūnūs gerą žirgą atskirs iš išvaizdos, bet puikaus ristūno surasti jie nesugebės. Tačiau aš turiu draugą Ču fang Kao, prekiautoją anglimi ir daržovėmis, kuris pažįsta žirgus ne blogiau už mane. Pakvieskite jį“.
       Kunigaikštis Mu taip ir padarė, o vėliau pasiuntė Kao ieškoti ristūno. Po trijų mėnesių jis sugrįžo ir pranešė, kad surado tai, ko buvo siųstas. „Dabar jis Šachu arklidėje“, – pridūrė Kao. „Kaip atrodo tas žirgas?“ – paklausė kunigaikštis. – „Bėra kumelė“, – atsakė Kao. O kai nuėjo kumelės atvesti, pasirodė, kad tai juodas kaip anglis eržilas. Nepatenkintas kunigaištis pasikvietė Po Lo. „Tas tavo draugas, – tarė jis, – kuriam aš patikėjau surasti ristūną, pasirodė esąs niekam tikęs. Tik pamanykit, bėros kumelės jis neskiria nuo juodo eržilo. Kaipgi jis gali surasti neprilygstamą ristūną?“ Po Lo patenkintas atsiduso: „Nejaugi jis jau tiek pažengęs?! O, tokiu atveju jis dešimt tūkstančių kartų už mane vertesnis. Aš su juo nedrįstu net lygintis. Kao įžvelgia dvasios gelmes. Matydamas esmę, jis užmiršta bevertes detales. Įnikęs į vidines savybes, jis nepastebi išorinių. Jis mato tai, ką nori matyti, ir nemato to, ko nenori. Jis žvelgia tik į tas savybes, kurias privalo matyti, ir nepastebi to, kas nebūtina pastebėti. Kao taip įžvalgiai sprendžia apie žirgus, kad, be abejo, gali spręsti ir apie daug svarbesnius dalykus.
       Kai atvedė žirgą, pasirodė, kad tai išties neprilygstamas ristūnas.

       Tegul tėvai ar vyresnieji broliai nepamano, kad, pateikdamas šią legendą, noriu įpiršti neblogą migdantį kūrinėlį dešimties mėnesių kūdikiams. Ne to aš siekiau. Aš noriu papasakoti apie vienų vestuvių dieną 1942 metais. Mano nuomone, tai atskira istorija su savo pradžia ir pabaiga, net su mirties nuojauta. Vis dėlto manau, kad, žinodamas neginčijamą faktą, turiu jį paminėti: dabar, 1955 metais, jaunikio nebėra gyvo. Jis nusižudė 1948 metais, atostogaudamas su žmona Floridoje... O vis dėlto aš norėjau pasakyti štai ką: nuo tada, kai jaunikis visam laikui pasitraukė iš gyvenimo scenos, aš net neįsivaizduoju, kam kitam, be jo, galėčiau patikėti ristūno paieškas.

       1942 metų gegužės pabaigoje buvusių varjetės artistų Leso ir Besės (kilusios iš Galagerių) Glasų šeimos palikuonys – iš viso septynetas – buvo, įmantriai kalbant, išsibarstę po visas Jungtines Valstijas. Pavyzdžiui, aš, šeimoje antras pagal amžių, gulėjau Beningo forto karo ligoninėje, Džordžijos valstijoje, gydomas nuo pleurito – mažos atminimo dovanėlės, gautos per trylika savaičių trukusias pėstininkų pratybas. Mūsų dvynių – Volto ir Veikerio – keliai išsiskyrė prieš metus. Veikeris gyveno Merilendo valstijoje, antikarinio sąjūdžio dalyvių stovykloje, o Voltas buvo kažkur Ramiajame vandenyne ar bent keliavo tenai su lengvosios artilerijos junginiu. (Mes tiksliai taip ir nesužinojom, kur Voltas tuo metu kariavo. Laiškų rašyti jis nemėgo, ir tik kelios žinutės pasiekė mus po jo mirties. Jis žuvo Japonijoje vėlyvą 1945 metų rudenį, absurdiškomis aplinkybėmis patekęs į katastrofą.) Vyresnioji sesuo Bu Bu, kuri buvo gimusi tarp dvynių ir manęs, tarnavo jaunesniąja karininke Amerikos laivyno moterų rezerve – jos jūrų junginys stovėjo Brukline. Tą pavasarį ir vasarą ji gyveno Niujorke mažame bute, kurį mano broliui Simorui ir man teko palikti, išeinant į armiją. Du jauniausi vaikai mūsų šeimoje – Zujis ir Franė – gyveno su tėvais Los Andžele, kur mūsų tėtušis prekiavo savo talentu kino studijoje. Zujui ėjo trylikti, o Franei – aštunti metai. Kas savaitę jiedu pasirodydavo vaikų radijo programoje, kuri su tipišku ir visiems suprantamu kandumu buvo pavadinta „Koks nuovokus mažylis!“. Įdomu, kad mes – visi mūsų šeimos vaikai – vienu ar kitu laiku, o kartais ištisus metus būdavome savaitiniai, samdyti šios programos „svečiai“. Pirmieji eteryje, dar 1927 metais, pasirodėme Simoras ir aš, kai jam buvo dešimt, o man aštuoneri metai, o programa tada dar „sklido“ iš vienos seno Murei Hil viešbučio pasitarimų salės.
       Visas mūsų septynetas, pradedant Simoru ir baigiant Frane, šioje programoje turėjome slapyvardžius. Kai kam tai gali atrodyti keista – vis dėlto mes buvome varjetės artistų vaikai, o juk visi artistai mėgsta reklamą. Tačiau taip norėjo motina. Ji buvo skaičiusi žurnale, kad vaikai, tapę įžymybėmis ir atitrūkę nuo normalios, tokiems pat vaikams įprastos aplinkos, būtinai patiria tam tikrų kančių. Tuo tvirtai tikėdama, ji visada laikėsi šio požiūrio. Bet aš visai nenoriu gilintis į klausimą, kaip elgtis su vaikais „profesionalais“ – paskelbti juos už įstatymo ribų, gailėtis jų ar negailestingai juos bausti kaip ramybės drumstėjus. Tuo tarpu aš tik noriu paminėti, kad bendros šeimos pajamos, dalyvaujant programoje „Koks nuovokus mažylis!“, padėjo šešiems iš mūsų baigti koledžą, nuo kurio neatsisakys ir septintas.
       Mūsų vyriausias brolis Simoras (šiame pasakojime mane domina kaip tik jis) buvo kapralas Oro pajėgose, kurios tada, 1942 metais, dar vadinosi Aviacijos korpusu. Jo B–17 lėktuvų bazė buvo dislokuota Kalifornijos valstijoje, kur, mano įsitikinimu, jis tarnavo kuopos raštininku. Beje, galėčiau pridurti, kad jis toli gražu nebuvo produktyviausias laiškų rašytojas mūsų šeimoje. Nesu tikras, ar per savo gyvenimą esu gavęs nuo jo bent penketą laiškų.
       Anksti rytą, gegužės 22 ar 23 dieną (niekas mūsų šeimoje net negalvojo datuoti laiškų), Beningo forto ligoninėje ant lovos radau laišką nuo sesers Bu Bu. Tuo tarpu diafragmą man veržė lipi pleistro juosta (pleuritu sergantiems tai įprasta procedūra, matyt, garantuojanti, kad kosėdamas ligonis neišlakstys į gabalus). Kai baigėsi kančios, perskaičiau Bu Bu laišką. Jį turiu ligi šiol ir pateikiu ištisai:

       Brangus Badi,

       aš galvotrūkčiais kraunu daiktus, todėl rašau trumpai, bet  d r ū t a i. Admirolas Sėdynių Pliauškintojas nutarė karo labui leistis į kelionę ir kartu pasiimti sekretorę – mane, jei būsiu gera mergaitė. Skrisim velniaižin kur. Aš labai jaudinuosi. Nekalbant apie Simoro reikalus, teks šalti laikinuose barakuose, girdėti kvailas mūsų šauniųjų kovotojų priekabes, ir dar, aišku, tie idiotiški popieriniai maišeliai – kai lėktuve vidurius tampo. Bet svarbiausia štai kas: Simoras žada  v e s t i, taip, vesti, taigi įsikalk į galvą. Aš ten nebūsiu. Mano kelionė užtruks nuo pusantro iki dviejų mėnesių, ir tai dar neaišku, kur mus velnias nuneš. Mačiau tą merginą. Mano manymu, ji – tuščia vieta, nors atrodo labai įspūdingai. Aišku,  n e ž i n a u, ar ji iš tiesų tokia niekam tikusi, kaip man pasirodė. Tą vakarą, kai ją mačiau, net burnos nepravėrė – tik sėdėjo, šypsojosi ir rūkė, todėl man sunku spręsti – galiu ir suklysti. O apie jų romaną taip pat nieko nežinau, matyt, jiedu susitiko praeitą žiemą, kai Simoras tarnavo Monmaute. O jos motina – trūksta žodžių – kapstosi visuose menuose ir du kartus per savaitę lankosi pas žymų psichoanalitiką, Jungo pasekėją; tą vakarą, kai susipažinome, ji du kartus teiravosi, ar tokie specialistai yra kada nors mane tyrinėję. Ji prasitarė  n o r i n t i, kad Simoras būtų panašesnis į visus žmones, bet čia pat pareiškė vis tiek Simorą dievinanti ir t. t., ir t. t., ir kad visada palaimingai klausydavusis jo radijo vaidinimų. Štai ir viskas, ką žinau apie juos, bet svarbiausia – tu  p r i v a l a i  dalyvauti vestuvėse. O jeigu nenuvyksi, aš tau, garbės žodis, niekada neatleisiu. Mamai su tėčiu nuo Vakarų pakrantės per toli. Be to, Franė serga kokliušu. Tiesa, gal pereitą savaitę girdėjai ją per radiją? Ilgai ir nuostabiai pasakojo, kaip būdama ketverių metų skraidydavo po butą, aišku, likusi namie viena. Naujas komentatorius dar prastesnis nei Grantas, netgi, jei tai įmanoma, prastesnis už patį Salivaną jaunystėje. Jis suabejojo Franės skraidymo gabumais, sakė, kad jai, matyt,  p r i s i s a p n a v o. Bet mūsų mažylė parodė angelišką ištvermę ir laikėsi savo nuomonės. Ji sakė – ne, ji  t i k s l i a i  žinanti, kad skraidė, nes nusileidus pirštai visada būdavę dulkėti nuo elektros lempučių. Baisiai jos pasiilgau. Tavęs taip pat. Šiaip ar taip, į vestuves trūks plyš turi nusigauti. Jei neišleistų, pabėk,– bet privalai būti, labai tavęs prašau. Vestuvės birželio ketvirtą, trečią valandą. Labai pasaulietiškos ir modernios, įvyks senelės namuose, 63–oje gatvėje. Juos tuokia kažkoks teisėjas. Tik neatsimenu namo numerio, bet žinau, kad jis greta to buto, kur Karlas su Emi kažkada skendėjo prabangoje. Voltui telegrafuosiu, tik bijau, kad jį gal jau išsiuntė. Dar kartą  p r a š a u   Tave, Badi, nuvažiuok ten. Simoras sublogęs lyg kačiukas, įkvėpimas ir nuostaba jo akyse trukdo net susikalbėti. Gal viskas baigsis gerai, bet aš tiesiog nekenčiu 1942 metų ir, matyt, iš principo jų nekęsiu iki pat mirties. Bučiuoju. Pasimatysim, kai grįšiu.

Bu Bu      

       Po kelių dienų, kai gavau šį laišką, mane išrašė iš ligoninės, o sveikatai sustiprinti paskyrė tris metrus pleistro, veržiančio šonkaulius. Paskui prasidėjo įtempta savaitinė kampanija dėl atleidimo į vestuves. Galų gale man pasisekė, nes įsiteikiau kuopos vadui, kuris dėjosi esąs didelis knygų mylėtojas ir kurio mėgstamiausias rašytojas, laimė, buvo ir mano mėgstamas kažkoks L. Meningas Vainsas. O gal Hainsas, galai žino. Nors mus ir suartino tokie stiprūs dvasiniai ryšiai, bet man pavyko gauti tik trijų dienų atostogas, kurių vos užteko traukiniui nuvažiuoti į Niujorką, pamatyti vestuves, skubotai sušlamšti pietus ir uždusus grįžti į Džordžijos valstiją.
       „Sėdimuose“ 1942 metų traukinių vagonuose ventiliacija, kiek prisimenu, buvo sąlyginis dalykas; visur grūdosi kariniai patruliai, tvyrojo apelsinų sulčių, pieno ir šlykštaus rugių viskio kvapas. Naktį praleidau kosėdamas ir skaitydamas komiksą, kurį kažkas iš gailesčio įbruko man į rankas. Kai vestuvių dieną, dešimt minučių po dviejų, traukinys artėjo prie Niujorko, aš neturėjau jėgų net kosėti, buvau nusikamavęs, susiglamžęs ir prakaituotas, o po pleistru siaubingai niežėjo odą. Niujorke buvo nežmoniškai tvanku. Neliko laiko nė užeiti į namus, todėl savo bagažą – brezentinį, užtrauktuku uždaromą lagaminėlį – palikau Pensilvanijos stoties bagažo saugykloje. Ir lyg tyčia tuo metu, kai ieškodamas taksi pėdinau pro gatavų rūbų parduotuvę, mane sustabdė ryšių tarnybos jaunesnysis leitenantas, kuriam aš, pereidamas Septintąją aveniu, matyt, pamiršau atiduoti pagarbą. Jis išsiėmė parkerį ir, stebint būreliui smalsuolių, užsirašė mano pavardę, dalinio numerį ir adresą.
       Įlipęs į taksi, visiškai susmukau. Vairuotojui liepiau vežti nors ligi to namo, kur Karlas ir Emi kažkada „skendėjo prabangoje“. Bet kai privažiavome reikiamą kvartalą, viskas išsisprendė savaime. Reikėjo tik sekti paskui minią. Čia buvo net drobinis baldakimas. Po kelių minučių įžengiau į seną, didingą mūrinį namą, kur mane pasitiko labai graži dama šviesiai violetiniais plaukais ir pasiteiravo, kieno aš draugas – jaunikio ar jaunosios. Aš pasakiau – jaunikio. „O, – tarė ji, – žinote, čia dabar visi susimaišė“. Ji gana garsiai nusijuokė ir parodė sulankstomą kėdę – paskutinę laisvą vietą didelėje sausakimšoje svetainėje. Dabar, po trylikos metų, smulkmenų iš to kambario visiškai neatmenu, gal tik tai, kad buvo neapsakomai tvanku ir daug žmonių; miglotai teprisimenu dvi detales: tiesiai už nugaros grojo vargonai, o moteris, sėdinti iš dešinės, palinko į mane ir, pagauta entuziazmo, lyg aktorė sušnibždėjo: „Aš – Elena Silsbern“. Iš to, kur moteris sėdėjo, supratau, kad ji – ne jaunosios motina, bet dėl viso pikto nusišypsojau ir, kiek leido jėgos, palinksėjau galva; jau norėjau prisistatyti, bet jį iškilmingai pridėjo prie lūpų pirštą, ir mes sužiurome į priekį. Buvo trys valandos. Aš užsimerkiau ir pradėjau dėmesingai laukti, kol vargonininkas baigs groti visokius niekus ir trenks vestuvinį maršą iš „Lohengrino“.
       Net neįsivaizduoju, kaip prabėgo dar valanda ir ketvirtis, tik gerai žinojau, kad maršas iš „Lohengrino“ taip ir nenuskambėjo. Atsimenu nepažįstamus žmones, vis atsisukančius iš padilbų pažiūrėti į kosėjantį vyruką ir moterį iš dešinės, vėl taip pat iškilmingai man sušnibždėjusią:
       – Gal kas nors vėluoja. O ar jūs kada matėte teisėją Rankerį? Jis turi šventojo veidą!
       Ir dar prisimenu, kaip vargonų muzika, tarsi agonijos blaškoma, peršoko nuo Bacho prie ankstyvojo Rodžerso ir Harto. Bet svarbiausia – jaučiausi tarsi slaugė, stovinti prie savo lovos ir lyg pati save užjaučianti, kad reikia slopinti kosulio priepuolius. Sėdint svetainėje, mane visą laiką persekiojo bauginanti mintis, kad, nepaisant korseto, iš gerklės tuoj pat plūstels kraujas arba triokštels šonkaulis.

       Dvidešimt minučių po keturių, arba, tiesmukai kalbant, dvidešimt minučių po to, kai žuvo paskutinė viltis, – nesutuokta, nuleidusi galvą, remiama abiejų tėvų, jaunoji netvirtu žingsniu nusileido ilgais akmeniniais laiptais į gatvę. Ten ją lyg konvejeriu persiuntė į pirmą blizgantį automobili, kuris laukė gatvėje kaip ir kitos samdytos mašinos. Reginys buvo nuostabiai spalvingas – lyg nuotrauka žurnale, ir, kaip tokioms nuotraukoms pridera, į ją pateko nemaža liudininkų: vestuvių svečiai (tarp jų ir aš), nors ir stengdamiesi laikytis padorumo, pradėjo plūsti pro duris ir išplėtę, tiesiog išsproginę akis stebėjo jaunąją. Jei kas ir švelnino atmosferą, tai tik birželio saulė, kuri kaitino, net svilino negailestingai kaip šimtai reporterių blyksnių, ir todėl nuo laiptų nusileidusios leisgyvės jaunosios veidas plaukė tarsi rūke, bet atrodė, kad taip ir turėjo būti.
       Kai tik jaunosios mašina dingo iš akių, ant šaligatvio žmonės subruzdo, ypač po drobiniu baldakimu, kur įspraudė ir mane; jei būtų buvęs sekmadienio rytas, o šis mūrinis namas – bažnyčia, praeivis būtų galėjęs pagalvoti, kad žmonės skirstosi po mišių. Staiga minioje pasklido jaunosios dėdės Alo įsakymas sėsti į automobilius – nesvarbu įvyks pobūvis ar ne, pasikeis planai ar ne. Man į pašones kumščiuojantys žmonės šį pasiūlymą priėmė kaip beau geste¹. Bet jaunosios dėdė neužmiršo pridurti, kad mašinomis svečiai galės pasinaudoti tik tada, kai visa armija didžiai gerbiamų žmonių, vadinamų artimiausiais jaunosios giminėmis, bus aprūpinti transportu ir galės palikti šiuos namus. Ir tikrai, po visai nesuprantamos, kaip man pasirodė, grūsties (kurios metu mane prirėmė prie sienos) pradėjo žygiuoti „artimiausieji giminės“; jie po šešis septynis sėdo į automobilius, nors buvo ir tokių, kurie tilpo tik trise ar keturiese. Kiek supratau, tai priklausė nuo pirmųjų, užėmusių vietą automobilyje – nuo jų amžiaus, laikysenos ir klubų pločio.
       Staiga kažkurio išvykstančiojo skubotai, bet griežtai palieptas, atsidūriau ant šaligatvio krašto, prie pat baldakimo, ir pradėjau sodinti svečius į automobilius.
       Galime pasvarstyti, kodėl kaip tik man buvo paskirtos tokios atsakingos pareigos. Atrodo, kad taip su manim pasielgęs dėdulė net nenujautė, jog aš – jaunikio brolis. Todėl logiška, kad buvau pasirinktas dėl kitų, ne tokių lyriškų priežasčių. Buvo keturiasdešimt antrieji metai. Man ėjo dvidešimt treti, ir aš neseniai buvau patekęs armijon. Esu įsitikinęs, kad tik mano amžius, karinė uniforma ir ligi pilkumo išvargęs veidas darė paslaugumo įspūdį ir išsklaidė visas abejones dėl šveicoriškų sugebėjimų.
       Man ėjo dvidešimt treti metai, bet pasijutau esąs vaikėzas. Pamenu, sodinau svečius į automobilius taip nevikriai, nors verk. Dariau tai kažkaip dirbtinai – lyg mokinukas, nerdamasis iš kailio, tarsi atlikčiau svarbią pareigą. Bet praėjo kiek laiko, ir aš supratau, kad man nusišypsojo laimė patarnauti gerokai vyresnės, mėsingesnės ir žemaūgės kartos atstovams, o mano pareiga prilaikyti juos už alkūnės ir uždarinėti automobilių dureles pabrėžė tik išorinį, dirbtinį šių pasipūtusių svečių blizgesį. Ir aš pasijutau daug mačiusiu ir žavingu jaunu milžinu, tiesa, kosėjančiu milžinu.
       Tačiau karštis, švelniai kalbant, mane slėgė, o artimiausia ateitis nežadėjo nė menkiausio atpildo už kančias. Todėl, nors „artimiausių giminių“ minia buvo vos pradėjusi retėti, aš staiga įšokau į ką tik mano prisodintą ir jau judantį automobilį ir dar lyg tyčia (matyt, už bausmę) garsiai trenkiausi galva į jo viršų. Tarp keleivių pamačiau tą pačią Eleną Silsbern, mano šnibždančią pažįstamą, kuri nedelsdama pareiškė beribę užuojautą. Matyt, nuo mano smūgio automobilis sudrebėjo, bet aš buvau dvidešimt trejų metų jaunuolis, kuris, kaip ir daugelis panašių į mane, viešoje vietoje gavęs bet kokio stiprumo smūgį, – jei tik kiaušas lieka sveikas, – vien dusliai ir dirbtinai nusijuokia.
       Automobilis važiavo į vakarus, atrodė, tiesiai į raudoną, besileidžiančią saulę. Taip nuvažiavome du kvartalus, iki Madisono aveniu, ir staiga pasukome į šiaurę. Net pagalvojau, kad, jei ne paslaptingo, bet prityrusio vairuotojo meistriškumas, mes būtume sudegę liepsnojančiame saulės žaizdre.
       Važiuojant pro pirmus keturis ar penkis kvartalus šiaurėn, pokalbis nesirišo – tegirdėjau įprastines frazes: „Ar aš jus nelabai spaudžiu?“ Arba: „Niekada gyvenime nemačiau tokio karščio!“ Dama, nemačiusi gyvenime tokio karščio, kaip nugirdau dar jai sėdant į mašiną, buvo jaunosios svočia. Ši galinga dvidešimt ketverių ar penkerių metų moteris vilkėjo rausva šilkine suknele, o jos plaukus puošė popierinių neužmirštuolių vainikas. Pažvelgęs į jos atletišką figūrą, galėjai pagalvoti, kad prieš keletą metų ji dirbo koledže fizinio lavinimo instruktore. Net gardenijų puokštė ant jos kelių buvo panaši į subliuškusį tinklinio kamuolį. Ji sėdėjo galinėje sėdynėje, iš vienos pusės spaudžiama savo vyro, iš kitos – smulkaus frakuoto seneliuko, kuris rankoje laikė neuždegtą šviesialapį Havanos cigarą. Misis Silsbern ir aš įsitaisėme atlošiamose sėdynėse, kartais neišvengiamai, aišku, padorumo ribose, liesdamiesi keliais. Du kartus be jokios rimtos priežasties, vien iš palankumo seneliukui, atsigręžiau jo pusėn. Dar tada, kai sodinau svečius į automobilį, panorau šį seneliuką paimti ant rankų ir atsargiai įkelti pro atvirą langą. Jis buvo toks mažytis, matyt, nesiekė nė pusantro metro, bet nepanėšėjo nei į nykštuką, nei į liliputą. Automobilyje jis sėdėjo tiesiai ir gana rūsčiai žvelgė priekin. Antrąkart atsigręžęs jo pusėn, frako atlape pastebėjau riebią dėmę, matyt, kažkada valgyto padažo likučius. Taip pat pastebėjau, kad jo cilindras nesiekia mašinos stogo per gerą ketvertą ar net penketą colių... Ir vis dėlto pirmąsias kelionės minutes aš labiausiai buvau susirūpinęs savo paties sveikata. Pleuritas ir gumbas kaktoje buvo niekis; pasąmonėje tvilkčiojo nuojauta, kad dar ir angina prikibs. Slapčiomis užriesdamas liežuvį, pradėjau tyrinėti įtartinas vietas gerklėje. Pamenu, sėdėjau įbedęs žvilgsnį tiesiog į vairuotojo sprandą, kuris nuo sugijusių furunkulų buvo panašus į reljefinį žemėlapį. Staiga mano kaimynė pasiteiravo:
       – Kaip gyvena jūsų miela mamytė? Nespėjau paklausti pirmiau. Juk jūs – Dikis Briganza, tiesa?
       Mano liežuvis tuo metu tyrinėjo minkštąjį gomurį, todėl, aišku, buvo užriestas atgal. Aš jį ištiesiau, nurijau seiles ir pažvelgiau į kaimynę. Jai buvo gal apie penkiasdešimt metų, vilkėjo madingai ir elegantiškai, tik storas grimo sluoksnis tarsi blynas dengė veidą.
       Atsakiau, ne, aš nesu Dikis Briganza.
       Ji šiek tiek prisimerkė, pažiūrėjo į mane ir pareiškė, kad aš kaip du vandens lašai panašus į Salės Briganzos sūnų. Ypač burna. Padariau miną, iš kurios ji turėjo suprasti, kad klysti – žmogiška. Paskui vėl įsistebeilijau į vairuotojo sprandą. Visi tylėjo. Pasisukęs pažvelgiau pro langą.
       – Kaip jums ten, armijoje? – lyg tarp kitko pasiteiravo misis Silsbern, matyt, norėdama pasikalbėti.
       Lyg tyčia tuo metu mane surėmė kosulys. Jam praėjus, atsisukau į misis Silsbern ir kiek galėdamas gyviau paaiškinau, kad armijoje turiu daug draugų. Tačiau pasisukti jos pusėn nebuvo lengva – pleistras siaubingai veržė diafragmą.
       – Aš manau, kad jūs visi nuostabūs, – kažkaip dviprasmiškai tarė ji. – Sakykite, jūs jaunosios draugas ar jaunojo? – netikėtai prirėmė ji mane.
       – Matote, aš ne visai draugas...
       – Tik neprasitarkite, kad esate jaunikio draugas, – iš mašinos galo pasigirdo moteriškas balsas. – Tegul jis nors dviem minutėm patenka man į rankas. Tik dviem minutėm – ir man pakaks.
       Misis Silsbern staigiai atsigręžė į kalbėjusiąja ir šyptelėjo. Paskui vėl atsisuko. Mes grįžtelėjome vienu laiku, bet taip staigiai, kad šypsena, kuria ji apdovanojo svočią, galėjo būti ekvilibristikos pavyzdžiu. Jos šypsena taip pat reiškė beribę simpatiją viso pasaulio jaunajai kartai ir ypač vienai, tokiai drąsiai ir atvirai šio jaunimo atstovei, kurios, deja, jai dar niekas nebuvo pristatęs.
       – Kraugeriška būtybė, – tarė pašaipus vyriškas balsas.
       Mudu su misis Silsbern vėl atsigręžėme. Tai pareiškė atletiškos moteriškės vyras. Jis sėdėjo man už nugaros, žmonai iš kairės. Pasikeitėme trumpu, bet nebičiulišku žvilgsniu, kuriuo tais prakeiktais 1942 metais karininkas ir eilinis dažnai nužvelgdavo vienas kitą. Šis ryšių tarnybos vyresnysis leitenantas buvo ant galvos užsismaukęs Oro pajėgų lakūno kepurę su snapeliu. Iš jos vidaus buvo išimta viela, o tokiais atvejais beformė kepurė pūpsodavo ant galvos, dažnai suteikdama jos savininkui nerūpestingą, pabrėžtinai narsią išvaizdą. Tačiau šį kartą kepurė tokio vaidmens neatliko. Ji veikiau atkreipė aplinkinių dėmesį į mano didoką galvos apdangalą, kuris pagal reikalavimus nors ir nesiskyrė nuo mano karinės uniformos, bet vis dėlto buvo panašus į kepurę, paskubomis ištrauktą iš atliekų krūvos.
       Leitenanto veidas buvo liguistas ir pervargęs. Jis nežmoniškai prakaitavo – drėgmė sunkėsi iš kaktos, viršutinės lūpos ir net iš nosies galiuko – tokiais atvejais, sako, reikia gerti druskos tabletes.
       – Mano žmona – pati kraugeriškiausia būtybė visoje valstijoje, – kreipėsi jis į misis Silsbern, tačiau šis lengvas juokelis buvo skirtas visiems.
       Gerbdamas vyresnį laipsnį, aš taip pat vos nesukikenau, ir šis tuščias krizenimas turėjo reikšti, kad aš – leitenanto ir kitų keleivių pusėje ir kad apskritai aš esu ne prieš, bet už.
       – Aš visai nejuokauju! – tarė svočia. – Tik dviem minutėm, brolyčiai, tik dviem minutėm. Aš jį savo švelniomis rankomis... O-o-o!
       – Gerai jau, gerai, nurimk, nesijaudink, – tarė jos vyras, matyt, šeimyniniame gyvenime dar neišsėmęs kantrumo ir humoro atsargų. – Nesijaudink – ilgiau gyvensi.
       Misis Silsbern vėl atsigręžė ir angeliškai nusišypsojo svočiai.
       – Ar prieš vestuves kas nors matė jo artimuosius? – švelniai, taktiškai pasiteiravo ji, pabrėždama asmeninį įvardį.
       Svočios atsakymas nuskambėjo lyg sprogimas:
       – Ne! Jie visi – Vakarų pakrantėje ar dar kažkur. Norėčiau aš juos pamatyti.
       Jos vyras vėl nusijuokė.
       – Ir ką gi tu padarytum, brangioji? – paklausė jis ir pamerkė man lyg senam pažįstamam.
       – Na, nežinau, bet kažką būtinai iškrėsčiau, – tarė svočia. Leitenantas dar garsiau nusijuokė.– Būtinai! – atkakliai kartojo ji. – Aš jiems viską pasakyčiau! Ir apskritai, Dieve mano! – kalbėjo ji su vis didėjančiu aplombu, matyt, nusprendusi, kad ne tik vyras, bet ir kiti keleiviai žavisi jos tiesumu ir aistringu, nors ir vaikiškai naiviu teisybės troškimu. – Nežinau, ką aš jiems sakyčiau, gal leptelčiau ką nors idiotiško. Bet Dievuli mieliausias! Garbės žodis, negaliu žiūrėti, kaip dovanojama aiškiausiam nusikaltėliui. Manyje tiesiog kraujas verda.
       Svočia prislopino savo kilnų pyktį akimirką, kol misis Silsbern pritariamai žvelgė į ją su dirbtine užuojauta. Mudu su misis Silsbern galutinai ir be jokių ceremonijų atsigręžėme.
       – Taip, būtent nusikaltėliui, – kalbėjo svočia. – Juk negalima be jokios atsakomybės brautis į kitų gyvenimą ir žaisti žmonių jausmais.
       – Deja, aš mažai žinau apie šį jaunuolį, – švelniai prabilo misis Silsbern. – Nesu jo mačiusi, tik išgirdau, kad Miurielė jau susižiedavusi...
       – Niekas jo nėra matęs, – šiurkščiai tarė svočia. – Net aš jo nepažįstu. Mes dusyk repetavome vestuvių ceremoniją, ir abu kartus vargšui Miurielės tėveliui teko vaidinti jaunąjį – vien todėl, kad tas idiotiškas lėktuvas negalėjo pakilti. Dar antradieni kažkoks kitas idiotiškas karinis lėktuvas turėjo jį paskraidinti, bet kažkokioje kvailoje Arizonoje ar Kolorade atsitiko kažkokia nesąmonė, – prisnigo ar panašiai, – todėl jis parsirado tik vakar pirmą valandą nakties. Ir tokiu laiku iš kito miesto galo jis skambina Miurielei, kviesdamas atvažiuoti į kažkokio siaubingo viešbučio holą – jam, matote, reikia su ja pasikalbėti. – Svočia išraiškingai truktelėjo pečiais.– O jūs juk pažįstate Miurielę – tokiai angeliškai būtybei bet kas gali iškrėsti pokštą. Mane tai siutina. Tokias kaip ji visada skriaudžia. Jūs tik pagalvokit – ji rengiasi, skuba į taksi ir iki pusės penkių sėdi kažkokiame siaubingame hole ir kalbasi su juo! – Svočia paleido iš rankų puokštę ir sugniaužė kumščius. – O–o–o, kaip mane tokie dalykai siutina!
       – Gal žinote, kaip vadinasi tas viešbutis? – paklausiau ją abejingai, lyg sūnus teirautųsi, kuriuos magnato tėvo viešbučius labiausiai mėgsta Niujorko svečiai. Iš tikrųjų mano klausimas nieko nereiškė. Aš tiesiog garsiai samprotavau. Man buvo keista, kodėl brolis sužadėtinę pakvietė į viešbučio holą, o ne į laisvą savo butą. Aišku, šiuo atveju jis liko ištikimas moralės principams, bet toks jo elgesys mane vis tiek nustebino.
       – Iš kur man žinoti, kaip jis vadinasi, – irzliai atsakė svočia. – Kažkoks viešbutis, ir tiek. – Staiga ji pažvelgė į mane. – O ką? – paklausė. – Bene būsite jo draugas?
       Svočios žvilgsnyje slypėjo aiškus grasinimas. Atrodė, kad joje susirinkusi visa moterų minia. Galimas dalykas, kitu atveju ji galėtų ramiausiai sėdėti ir megzti netgi šalia giljotinos.
       – Mes drauge užaugome, – sumurmėjau aš.
       – Tik pagalvokit, kaip jums pasisekė!
       – Na, na, nereikia, – įsiterpė jos vyras.
       – O, labai apgailestauju, – tarė man svočia, nors tai buvo taikoma visiems keleiviams. – Bet jūs nematėte, kaip ši vargšelė ištisas dvi valandas liejo ašaras. O tai jau ne juokai, gerai įsidėmėkite. Daug girdėjau apie vedybų pabūgusius jaunikius, betgi – ne paskutinę minutę. Žinote, taip nesielgiama, – velniškai nejauki padėtis padoriems žmonėms, niekam nelinkėčiau, – ir merginos vos iš proto neišvedė! Jei apsigalvojo, tai kodėl jai neparašė, kodėl, dėl Dievo meilės, neišsiskyrė kaip džentelmenas? Kol neužvirė šios košės.
       – Na gerai, apsiramink, apsiramink, – tarė vyras. Jis vis dar juokavo, tačiau balse buvo justi įtampa.
       – Bet aš visai rimtai! Kodėl jis negalėjo jai parašyti ir kaip vyras viską paaiškinti – nebūtų šios tragedijos ir viso kito... – Staiga ji nužvelgė mane. – Tiesa, gal jūs kartais žinote, kur jis dabar? – metaliniu balsu pasiteiravo. – Vis dėlto jei buvote jaunystės draugai, manau, turėtumėte...
       – Dar nepraėjo nė dvi valandos, kai aš Niujorke, – pradėjau nedrąsiai. Dabar ne tik svočia, bet ir jos vyras su misis Silsbern sužiuro į mane. – Net telefonu nesuspėjau paskambinti.
       Prisimenu, tą pačią akimirką man prasidėjo kosulio priepuolis. Kosėjau visai natūraliai, bet nepasakyčiau, kad stengiausi tą kosulį nuslopinti ar susilpninti.
       – Jūs gydėtės nuo kosulio, kareivi? – paklausė leitenantas, kai nutilau.
       Bet čia pat vėl ėmiau kosėti – nors keista, vėl kuo natūraliausiai. Aš tebesėdėjau pusiau, o gal dar mažiau pasisukęs į galines sėdynes, tačiau stengiausi kosėti pagal visus padorumo ir higienos reikalavimus.
       Gal pažeisiu pasakojimo nuoseklumą, bet čia reikėtų kai ką paaiškinti. Visų pirma, kodėl sėdėjau šiame automobilyje? Nesigilinant į kitas šalutines detales – juk gerai žinojau, kad jis visą kompaniją veža į jaunosios tėvų namus, kur, matyt, krimtosi nesutuokta jaunoji ir jos sutrikę (ir tikriausiai pikti) tėvai. Mano pasirodymas tik dar labiau sudrumstų jų nuotaiką. Tad kodėl aš vis dėlto važiavau šiuo automobiliu? Kodėl neiššokau, kai mes, sakysim, stabtelėjome kryžkelėje prieš raudoną šviesą? Ir visai neaišku, kam iš viso įsibroviau į automobilį. Galėčiau pateikti keliolika gana įtikinamų atsakymų. Bet man atrodo, kad į viską galima atsakyti iš karto, vien priminus, kad buvo 1942 metai, aš teturėjau dvidešimt trejus, buvau ką tik pašauktas į armiją, kurioje man skiepijo minios instinktą, – visiems laikytis krūvoje, – ir kad vis dėlto pasijutau vienišas. O tokiais atvejais žmogus paprasčiausiai šoka į pilną automobilį ir iš jo jau neišlipa.
       Bet grįšiu prie savo pasakojimo. Prisimenu, kol visas trejetas – svočia, jos vyras ir misis Silsbern – sąmokslininkiškai stebėjo mane kosint, aš atsigręžiau į mažą seneliuką automobilio gale. Jis vis taip pat atkakliai žvelgė priekin. Didžiai jam dėkingas pastebėjau, kad jo kojos nesiekia grindų. Jos man priminė senus gerus draugus.
       – Kuo tas žmogus apskritai verčiasi? – paklausė svočia, kai aš antrą kartą nustojau kosėjęs.
       – Jūs turit galvoje Simorą? – pasiteiravau. Iš svočios klausimo pajutau, kad ji pagalvojo kažką šlykštaus. Paskui staiga intuityviai suvokiau, kad ji gal žino visas Simoro biografines smulkmenas, – o jų buvo nemaža, – tai yra tuos prieštaringus, gana dramatiškus, bet visiškai kitaip suprastus faktus apie jį. Kad vaikystėje Simoras šešerius metus vaidino Bilį Bleką – visuotinę radijo programos įžymybę. Arba kad jis vos penkiolikos metų įstojo į Kolumbijos universitetą.
       – Taip, apie Simorą, – tarė svočia. – Ką jis veikė iki karo tarnybos?
       Man vėl intuityviai dingtelėjo, kad ji žino apie Simorą kur kas daugiau, negu nori išsiduoti. Visų pirma, svočia, matyt, tikrai girdėjo, kad mano brolis prieš karą dėstė anglų kalbą – dirbo koledže dėstytoju, taip, taip, dėstytoju. Kai pažvelgiau į ją, į galvą atėjo nelinksma mintis, kad svočia gal žino, jog aš – Simoro brolis. Tačiau šią mintį nuvijau šalin. Tik pažvelgiau į moterį iš padilbų ir tariau:
       – Jis gydė nuospaudas. – Paskui staigiai nusigręžiau ir ėmiau žiūrėti pro langą. Automobilis jau kurį laiką stovėjo, o iš toli, nuo Leksingtono ir Trečiosios aveniu, mus pasiekė maršo būgnų garsai.
       – Tai paradas! – tarė misis Silsbern. Ji taip pat atsigręžė.
       Mes jau buvome pravažiavę Aštuoniasdešimtąją gatvę. Madisono aveniu viduryje stovėjo policininkas ir nepraleido nieko nei į šiaurę, nei į pietus. Kiek supratau, jis paprasčiausiai stabdė mašinas, neleisdamas joms sukti nei kairėn, nei dešinėn. Iš šiaurės pusės jau stovėjo keturi automobiliai ir autobusas, o mūsų automobilis vienintelis laukė kryžkelėje iš pietų. Kiek pastebėjau pro langą, prie artimiausio kampo ir šalutinėje gatvėje, kuri jungėsi su Madisono aveniu, spietėsi žmonės, matyt, laukdami, kol būrys karių, gailestingųjų seselių arba skautų pajudės iš savo punkto Leksingtono aveniu ir pražygiuos pro juos.
       – O Dieve! To betrūko! – tarė svočia.
       Aš atsigręžiau, ir mudu vos nesusidaužėme kaktomis, nes ji palinko į priekį tarp manęs ir misis Silsbern. Ši taip pat atsisuko ir pažvelgė į svočią su užuojauta ir neviltim.
       – Mes čia pratupėsime visa mėnesį, – nusprendė svočia ir ištempė kaklą, norėdama pasidairyti pro priekinį stiklą. – O man ten reikia būti dabar. Aš pasakiau Miurielei ir jos mamai, kad atvyksiu vienu pirmųjų automobilių, sakiau – būsiu po penkių minučių. Dieve mano! Nejaugi nieko negalima padaryti?
       – Ir man ten reikia būti kuo greičiau! – šūktelėjo misis Silsbern.
       – Taip, bet aš jai šventai pažadėjau. Į namus prigužės visokių silpnapročių tetų, dėdžių ir pašaliečių, todėl aš Miurielei pažadėjau stoti sargybon su dešimčia durtuvų, kad ji bent kiek pabūtų viena ir... – Svočia staiga nutilo.– O Dieve! Koks siaubas!
       Misis Silsbern nenatūraliai nusijuokė:
       – Tikriausiai aš ir būsiu viena tų silpnapročių tetų.
       Ji, be abejo, įsižeidė.
       Svočia pažvelgė į ją.
       – O, atleiskite, aš kalbėjau ne apie jus, – tarė ji ir tvirtai atsirėmė į sėdynės atlošą. – Aš tik norėjau pasakyti, kad jų butas toks ankštas, ir jeigu ten pradės plūsti minios – jūs pati suprantate.
       Misis Silsbern šį kartą nieko nesakė, o aš į ją nežiūrėjau, todėl negalėjau spręsti, ar ją rimtai įžeidė ši nelemta pastaba. Tik prisimenu, įspūdį man padarė ypatingas tonas, kuriuo svočia atsiprašinėjo už tą išsprūdusią frazę apie „silpnapročius“ gimines. Nors ji atsiprašė nuoširdžiai, tačiau nė kiek nesutriko, balse nebuvo nė šešėlio nusižeminimo, ir pasirodė, jog be išpūsto nepasitenkinimo ir dirbtinės drąsos, ji turėjo kažką aštrų lyg durtuvas, ir tas „kažkas“ teikė šiai moteriai žavesio. (Iškart noriu atvirai pasakyti, kad mano nuomonė šiuo klausimu mažai tereiškia. Mane kartais neapsakomai patraukia žmonės, nepratę švaistytis atsiprašinėjimais.) Bet svarbu buvo tai, kad kaip tik tą akimirką manyje kažkur giliai, nors ir tyliai, prabilo piktumas jaunikiui, pasijutau lyg ir smerkiąs jį už niekuo nepateisinamą dingimą.
       – Nagi pažiūrėsim, ką čia galima nuveikti, – sukruto svočios vyras. Iš balso jis panėšėjo į žmogų, kuris, net priešui apšaudant, išlieka ramus. Už nugaros pajutau, kaip leitenantas kaupia jėgas kovai, ir staiga jo galva išdygo gana siaurame tarpe tarp manęs ir misis Silsbern.
       – Vairuotojau! – kreipėsi jis valdingu balsu, laukdamas atsakymo. Vairuotojui atsiliepus, paklausė švelniau, demokratiškiau: – Kaip jūs manote, kiek čia mus laikys?
       Vairuotojas atsisuko.
       – Galai žino, – tarė jis ir pažvelgė priekin. Jis įdėmiai sekė, kas vyksta kryžkelėje. Prieš minutę kažkoks berniukas su raudonu pabliuškusiu balionu rankoje iššoko į atitvertą gatvės dalį, kur žmonių neleido. Jį bemat sugavo tėvas, nusitempė ant šaligatvio ir porą kartų uždrožė kumščiu per nugarą. Minia, žinoma, teisėtai tuo pasipiktino.
       – Jūs matėte, kaip šis žmogus elgiasi su vaiku? – kreipėsi į mus visus misis Silsbern. Nė vienas jai neatsakėme.
       – O gal paklausus policininką, kiek čia mus ruošiasi laikyti? – kreipėsi leitenantas į vairuotoją. Jis vis dar buvo palinkęs į priekį. Leitenanto, matyt, nepatenkino toks lakoniškas atsakymas į pirmąjį klausimą. – Matote, mes visi truputėlį skubame. Gal jūs kartais galėtumėte jį paklausti, kiek čia mus laikys?
       Neatsigręždamas vairuotojas nepagarbiai gūžtelėjo pečiais. Bet vis dėlto išjungė motorą ir išlipo, smarkiai trenkęs sunkiomis limuzino durelėmis. Tai buvo netvarkingas, dramblotas vyriškis, ne visa vairuotojo apranga – juodu kostiumu, bet be kepurės.
       Jis lėtai ir abejingai, gal net įžūliai nuėjo tuos kelis žingsnius iki policininko, kuris kryžkelėje reguliavo judėjimą. Ten jie abu stovėjo ir ištisą amžinybę šnekėjosi. (Už nugaros sudejavo svočia.) Staiga pasigirdo griausmingas juokas, tarsi jie būtų ne šiaip kalbėjęsi, o pasakoję vienas kitam nešvankius anekdotus. Pagaliau mūsų vairuotojas vis dar šypsodamasis bičiuliškai pamojo policininkui ir iš lėto sugrįžo prie automobilio. Įlipęs į vidų, užtrenkė dureles, iš pakelio virš prietaisų skydo išsitraukė cigaretę, užsikišo ją už ausies ir tik tada neskubėdamas atsigręžė ir pasakė:
       – Jis nežino. Lauksim, kol pražygiuos paradas. – Vairuotojas abejingai nužvelgė mus visus. – O tada – pirmyn.– Vėl atsisukęs į priekį, paėmė cigaretę iš už ausies ir užsidegė.
       Automobilio gilumoje pasigirdo skausmingas atodūsis – tai svočia išreiškė savo nuoskaudą ir apmaudą. Vėl įsivyravo tyla. Pirmą kartą per šias keliolika minučių atsigręžiau pažiūrėti, kaip laikosi mažas seneliukas su neuždegtu cigaru rankoje. Jo nė kiek nejaudino ši kliūtis mūsų kelyje. Matyt, seneliukas turėjo tvirtus įsitikinimus, kaip elgtis užpakalinėje automobilio sėdynėje – nesvarbu, ar tas automobilis juda, stovi ar gal net skrieja nuo tilto į upę. Viskas juokingai paprasta. Reikia tik labai tiesiai sėdėti, paliekant tarp savo cilindro ir automobilio stogo ketvertą penketą colių, ir rūsčiai žvelgti pro priekinį stiklą. Ir jeigu Mirtis, – o ji tikriausiai sėdi priekyje, ant kapoto, – taigi, jeigu Mirtis kokiu nors būdu pralįs pro stiklą ir įžengs vidun pasiimti tavęs, tereikės atsistoti ir sekti paskui ją – rūsčiai, bet ramiai. O gal bus leista neštis su savimi ir Havanos cigarą, ypač jei jis šviesialapis.
       – Ką gi mes veiksim? Sėdėsim čia ir lauksim? – nerimavo svočia.– Aš mirštu nuo karščio.
       Misis Silsbern ir aš atsisukome kaip tik tuo laiku, kai ji pirmą kartą mums būnant automobilyje pažiūrėjo į savo vyrą.
       – Nejaugi tu negali nors kiek pasitraukti? – papriekaištavo svočia. – Mane taip suspaudė, jog dūstu.
       Leitenantas nusijuokė ir išraiškingai skėstelėjo rankomis.
       – Kad aš ir taip kone ant sparno sėdžiu, zuikeli, – paaiškino.
       Tada ji priekaištingai, bet smalsiai nužvelgė savo kaimyną iš dešinės, kuris, tarsi norėdamas man pataisyti nuotaiką, buvo užėmęs žymiai daugiau vietos, negu jam reikėjo. Seneliuko dešinėje dar buvo likę pora gerų colių. Moteriškė, sėdinti šalia, be abejo, tai matė, tačiau, nors turėjo metalinį balsą, niekaip nesiryžo priekaištauti tokios grėsmingos išvaizdos mažam žmogeliui. Ji vėl atsisuko i vyrą.
       – Gal galėtum paduoti cigaretes? – irzliai paprašė. – Aš savų nepasiekiu – juk matai, kaip esu suspausta.
       Tardama žodį „suspausta“, svočia grįžtelėjo ir iškalbingai žvilgtelėjo į nediduką kaltininką, užgrobusį vietą, kuri, jos įsitikinimu, teisėtai priklausė jai. Tačiau seneliuko tai nė kiek nejaudino. Jis ir toliau spoksojo į priekinį stiklą. Svočia pasisuko į misis Silsbern ir išraiškingai kilstelėjo antakius. Misis Silsbern atsakė užuojautos ir supratimo kupinu žvilgsniu. Tuo tarpu leitenantas perkėlė savo svorį ant kairės, tai yra išorinės, sėdynės pusės ir iš dešinės paradinių kariškų kelnių kišenės ištraukė cigarečių pakelį ir degtukų dėžutę. Žmona paėmė cigaretę ir laukė ugnies, kurią jis nedelsdamas pasiūlė. Mes su misis Silsbern stebėjome degantį degtuką lyg užhipnotizuoti nematyto ritualo.
       – O, atleiskite, susimildama! – staiga tarė leitenantas ir pasiūlė cigaretę misis Silsbern.
       – Ne, ačiū. Aš nerūkau, – skubiai, nors ir su gailesčiu atsisakė misis Silsbern.
       – O jūs, kareivi? – kreipėsi leitenantas, po vos pastebimos abejonės atkišdamas pakeli ir man. Nesiginsiu, man patiko, kad jis vis dėlto pasiūlė užsirūkyti, kad jo elementarus mandagumas nugalėjo laipsnio barjerą, bet cigaretės aš nepaėmiau.
       – Ar negalėtumėte parodyti savo degtukų? – labai nedrąsiai, mažos mergytės balseliu paprašė misis Silsbern.
       – Šitų? – paklausė leitenantas. Ir paslaugiai padavė jai dėžutę.
       Misis Silsbern apžiūrinėjo degtukus, ir aš jais susidomėjau. Ant raudonos dėžutės auksinėmis raidėmis buvo parašyta: „Šie degtukai pavogti iš Bobo ir Edės Bervikų namų“.
       – Nuosta-a-bu! – susižavėjusi, linkčiodama galvą, nutęsė misis Silsbern. – Juk tai nuostabu!
       Veido išraiška stengiausi parodyti, kad šio užrašo be akinių neperskaitau, ir net prisimerkiau.
       Misis Silsbern labai jau nenorėjo grąžinti savininkui degtukų. O kai pagaliau jis dėžutę atsiėmė ir įsidėjo į išorinę uniformos kišenę, ji tarė:
       – Žinote, nieko panašaus nesu mačiusi. – Ir beveik apsisukusi atlošiamoje sėdynėje, pradėjo akimis glostyti tą leitenanto kišenę.
       – Praėjusiais metais užsisakėme jų visą krūvą, – pasigyrė leitenantas. – Nepatikėsit, kiek dabar degtukų sutaupome.
       Bet čia pat žmona pasisuko į ji, tiksliau, užgulė jį:
       – Mes visai ne dėl to juos užsisakėme! – paaiškino ir metė į misis Silsbern žvilgsnį, lyg sakydama: „O jau tie vyrai“. – Žinote, man pasirodė, kad tai žavu. Gal užgaulu, bet vis dėlto žavu. Kaip čia pasakius...
       – Ne, išties nuostabu. Aš tikrai niekur kitur...
       – Bet tai nėra labai originalu. Dabar visi taip daro, – tarė svočia. – O šią minti man pakišo Miurielės tėvai. Jų namuose visada tokie degtukai. – Ji giliai užsitraukė cigaretės ir kalbėdama leido iš burnos mažus, permatomus dūmų kamuoliukus. – Dieve, juk jie – puikūs žmonės! Todėl mane ir siutina visa ši istorija. Kodėl nieko panašaus neatsitinka visokiems menkystoms, o būtinai padoriems žmonėms? To aš niekaip nesuprantu! – Ji pažvelgė į misis Silsbern tarsi laukdama paaiškinimo.
       Misis Silsbern šypsojosi taip iškalbingai, taip liūdnai ir paslaptingai, jog pasirodė man panaši į Moną Lizą, sėdinčią atlošiamoje sėdynėje.
       – Taip aš pati galvodavau, – negarsiai pratarė ji. Paskui gana dviprasmiškai pridūrė: – Žinote, Miurielės motina – mano mirusio vyro jauniausioji sesuo.
       – A-a! – nusistebėjo svočia. – Taigi jūs ir pati viską žinote. – Ji ištiesė savo nežmoniškai ilgą kairę ranką ir nukratė cigaretę į peleninę prie lango vyro pusėje. – Garbės žodis, savo gyvenime beveik nesutikau tokių puikių žmonių kaip ji. Suprantate, ji viską pasaulyje perskaičiusi! Dieve mano, jei perskaityčiau nors dešimtąją dalį to, ką ji perskaitė ir užmiršo, būčiau laminga. Žinote, ji buvo ir dėstytoja, ir laikraštyje dirbo, ji pati sukneles siuvasi ir pati namus tvarko. Ir valgį dieviškai gamina. Ne, garbės žodis, ji – nuostabiausias žmogus, velniai griebtų!
       – O ar ji pritarė šioms vedyboms? – pertraukė misis Silsbern. – Matote, aš klausiu todėl, kad du mėnesius čia nebuvau. Detroite netikėtai mirė mano brolienė, todėl turėjau...
       – Ji per daug gerai išauklėta, kad prieštarautų, – sausai paaiškino svočia. – Noriu pasakyti, na, žinote, labai delikati. – Svočia patylėjo. – Aš tik šiandien rytą pirmą kartą išgirdau ją nepritariant šioms vedyboms. Ir tai tik dėl vargšės Miurielės.
       Svočia vėl ištiesė ranką ir nukratė pelenus.
       – Ir ką gi ji sakė šiandien rytą? – degdama nekantrumu, paklausė misis Silsbern.
       Svočia valandėlę pagalvojo.
       – Apskritai nieko ypatingo, – tarė ji. – Tai yra, nieko kas galėtų įžeisti ar pažeminti. Tik prasitarė, kad Simoras, jos nuomone, esąs potencialus homoseksualistas ir apskritai bijąs vedybų. Žinote, jos balse nebuvo pykčio ar ko nors panašaus. Ji tai pasakė, na, suprantate, išmintingai, lyg niekur nieko. Ji pati daugelį metų lanko psichoanalizės seansus. – Svočia pažvelgė į misis Silsbern. – Tai jokia paslaptis. Aš esu įsitikinusi, kad misis Feder ir pati jums tai papasakotų. Taigi jokių paslapčių aš neišduodu!
       – Žinau, žinau, – iškart sutiko misis Silsbern. – Ji jokiu būdu...
       – Supraskite, – kalbėjo svočia, – ji ne toks žmogus, kad prikaišiotų tokius dalykus, ji žino, ką šneka. Ir dabar ji nieko nebūtų pasakiusi, jei ne vargšelė Miurielė, kuri buvo vos gyva. – Svočia su užuojauta palingavo galvą. – Dieve mano, būtumėt matę šį nelaimingą vaikelį!
       Be abejo, man čia pat reikėjo įsiterpti ir paaiškinti, ką aš tuo metu galvojau apie svočios samprotavimus. Bet gal apie tai vėliau, o skaitytojas, tikiuosi, man bus atlaidus.
       – Ką dar ji kalbėjo? – paklausė misis Silsbern. – Na, Rėja? Ar pasakė dar ką nors?
       Aš į ją nežiūrėjau – negalėjau nuleisti akių nuo svočios, ir man staiga pasirodė, kad misis Silsbern gali visu kūnu ant jos užgriūti.
       – Ne, nieko nesakė. Beveik nieko. – Svočia pagalvojusi papurtė galvą. – Suprantate, aš jums jau sakiau – ji būtų tylėjusi, ypač prie tokios daugybės žmonių, jei vargšelė Miurielė nebūtų ėjusi iš proto...
       Ji vėl nukrėtė cigaretės pelenus.
       Ji tik pridūrė, kad tas Simoras, matyt, paveiktas šizofrenijos ir kad, blaiviai mąstant, Miurielei net geriau, jog taip atsitiko. Aišku, man tai suprantama, bet aš abejoju, ar Miurielė tai suprato. Jis taip jai susuko galvelę, jog mergaitė vaikšto tarsi sapne. Todėl mane taip ir...
       Bet čia ji buvo pertraukta. Aš pertraukiau. Prisimenu, mano balsas, kaip ir visada susijaudinus, drebėjo.
       – Kas paskatino misis Feder tvirtinti, kad Simoras – potencialus homoseksualistas ir šizofrenijos auka?
       Visų žvilgsniai – svočios, misis Silsbern, net leitenanto – lyg prožektoriai nukrypo į mane.
       – Ką? – griežtai, tiesiog priekaištingai paklausė svočia. Ir man vėl dingtelėjo nuojauta: ji žino, kad aš – Simoro brolis.
       – Kodėl misis Feder mano, kad Simoras – potencialus homoseksualistas ir šizofrenijos auka?
       Svočia spoksojo į mane, paskui iškalbingai purkštelėjo. Atsisukusi į misis Silsbern, ironiškai išdrožė:
       – Kaip jūs manote, ar gali normalus žmogus taip pokštauti kaip jis šiandien? – Pakėlusi antakius, ji laukė atsakymo. – Kaip jūs manote? – tyliai tyliai paklausė. – Tik sąžiningai. Aš jus klausiu. Tegul šis džentelmenas išgirsta.
       Misis Silsbern atsakymas buvo labai švelnus ir teisingas.
       – Ne. Mano nuomone, tikrai negali, – tarė ji.
       Staiga man kilo neapsakomas noras šokti iš automobilio ir bėgti kur akys veda. Bet, kiek prisimenu, taip ir nepajudėjau; tuo tarpu svočia vėl kreipėsi į mane:
       – Klausykite, – pradėjo ji dirbtinai kantriu tonu. Taip mokytoja galėtų kreiptis į silpnaprotį vaiką, kuris dar ir nosimi nuolat šniurkščia. – Aš nežinau, kiek jūs nutuokiate apie žmonės. Bet argi tai sveiko proto vyras, kuris vestuvių išvakarėse savo sužadėtinei visą naktį mala liežuviu, kad jis laimingas ir todėl negalįs tuoktis, kad vestuves ji turinti atidėti, kol jis nurims, nes kitaip negalėsiąs atvykti. O kai jaunoji jam lyg vaikui aiškina, kad viskas jau senų seniausiai parengta ir sutarta, kad jos tėvas, ruošdamas priėmimą, sukišo krūvą pinigų, negailėjo sveikatos, kad iš visos šalies sugužės giminės ir draugai – po visų Miurielės kalbų jaunikis pareiškia labai apgailestaująs, o vestuvės vis tiek negalinčios įvykti, kol jis toks neapsakomai laimingas – žodžiu, kažkokia nesąmonė! Patys pagalvokite, jei galva ant pečių. Ar jis panašus į normalų žmogų? Ar sveiko proto? – Svočia tiesiog spiegė. – O gal taip elgiasi žmogus, kurį reikėtų pasodinti už grotų? – Ji įrėmė į mane griežtą žvilgsni, o kadangi tylėjau – nei gyniausi, nei pasidaviau, – moteris visu svoriu loštelėjo atgal ir paprašė vyrą: – Paduok man kitą cigaretę. Šita jau svilina pirštus. – Ji kyštelėjo leitenantui trumputę nuorūką, kurią jis užgesino. Paskui išsiėmė pakelį.
       – Tu pats pridek, – tarė ji. – Neturiu jėgų.
       Misis Silsbern kostelėjo:
       – Aš manau, tai netikėta laimė, kad viskas taip...
       – Ne, aš jūsų klausiu, – su naujomis jėgomis kibo į ją svočia, imdama iš vyro rankų uždegtą cigaretę. – Kaip jūs manote, ar tai panašu į normalų žmogų, normalų vyrą? Ar tai nepanašu į nesubrendėlio elgesį, o gal ligonio, visiško psichopato triukus?
       – Dieve mano, net nežinau, ką ir sakyti. Mano nuomone, jiems tiesiog pasisekė, kad viskas taip...
       Tuo metu svočia atsilošė ir pro nosį išpūtė dūmus.
       – Na, gerai, užteks, patylėkim, man jau gana. – Ji kreipėsi į misis Silsbern, nors iš tikrųjų šie žodžiai buvo skirti man – per tarpininką: – Ar jūs kada matėte... kokiame nors filme? – paklausė.
       Ji ištarė jau ir tada žinomos, o dabar, 1955 metais, labai garsios artistės ir dainininkės slapyvardį.
       – Taip, – nedelsdama atsakė misis Silsbern ir susidomėjusi laukė atsakymo.
       Svočia linktelėjo galvą.
       – Taigi puiku, – tarė ji, – o ar jūs kartais nepastebėjote, kad ji šypsosi tarsi kreivai? Lyg vienu lūpų kampu. Tai lengva pastebėti, jei atidžiai...
       – Taip, taip, pastebėjau, – patvirtino misis Silsbern.
       Svočia giliai užsitraukė dūmo ir vos pastebimai pažvairavo mano pusėn.
       – Na štai, pasirodė, jog tai – dėl dalinio paralyžiaus, – paaiškino ji, su kiekvienu žodžiu pūstelėdama dūmų kamuoliuką. – Ir žinote, kas kaltas? Sako, tai jūsų normalusis Simoras taip smogė jai į veidą, jog prireikė devynių operacinių siūlių. – Svočia vėl ištiesė ranką (matyt, neatsiminė tinkamesnio gesto) ir nukrėtė pelenus.
       – Leiskite paklausti, kur jūs visa tai girdėjote? – neiškenčiau aš. Mano lūpos virpėjo lyg drugiui krečiant.
       – Leidžiu, – atsakė ji, žiūrėdama ne į mane, o į misis Silsbern. – Miurielės motina apie tai prasitarė prieš keletą valandų, kai pati Miurielė jau baigė visas ašaras išverkti. – Dabar ji pažvelgė į mane: – Tai jus patenkina? – Svočia staiga perėmė gardenijų puokštę iš dešinės rankos į kairę. Kiek pastebėjau, tai buvo vienintelis jos nervingas judesys. – Tiesa, gal jums bus įdomu išgirsti, – tarė ji, žiūrėdama tiesiai į mane, – kas mano manymu, jūs esate? Jūs – to paties Simoro brolis. – Ji laukė atsakymo, bet kadangi aš tylėjau, pasakė: – Jūs net panašus į jį; aš juk mačiau tą jo idiotišką nuotrauką. Be to, žinau, kad jo brolis turėjo atvykti į vestuves. Kažkas Miurielei sakė, atrodo, jo sesuo. – Svočia nenuleido nuo manęs akių. – Jūs – jo brolis?
       Mano balsas, matyt, trūkčiojo, kai atsakiau:
       – Taip.
       Veidas degė. Ir vis dėlto jaučiausi daug ramiau negu dieną, išlipęs iš traukinio, jaučiausi pačiu savimi.
       – Taip ir galvojau, – tarė svočia. – Nemanykite, kad esu tokia kvaila. Supratau, kas jūs toks, kai tik įlipote automobilin.
       Ji atsigręžė į vyrą:
       – Argi aš nesakiau, kad jis – jo brolis, tą pat minutę, kai sėdo į automobilį? Ar nesakiau?
       Leitenantas sukrutėjo sėdynėje:
       – Taip, tu užsiminei, kad jis turbūt... taip, taip, sakei, – tarė leitenantas. – Taip, tikrai pasakei.
       Net nežiūrint į misis Silsbern, galima buvo įsivaizduoti, kaip atidžiai ji sekė pokalbį. Aš grįžtelėjau atgal ir pro jos petį nužvelgiau penktąjį keleivį – mažąjį seneliuką, lyg tikrindamas, ar jis ir dabar toks pat bešališkas. Taip, aišku, seneliukas sėdėjo lyg niekur nieko. Pirmą kartą žmogaus abejingumas man suteikė tiek džiaugsmo.
       Svočia vėl kibo į mane:
       – Jums būtų ne pro šalį išgirsti: jūsų brolis visiškai negydo nuospaudų. Savo sąmojo galite mums nedemonstruoti. Aš puikiausiai žinau, kad jis šimtus kartų vaidino Bilį Bleką „Nuovokiame mažylyje“.
       Į pokalbį įsiterpė misis Silsbern.
       – Juk tai radijo programa, ar ne? – pasiteiravo, ir aš pajutau, kaip ji pažvelgė į mane dar dėmesingiau.
       Svočia jai neatsakė.
       – O jūs ką vaidinote? – paklausė ji. – Tikriausiai Džordžį Bleką? – Naivus smalsumas jos balse skambėjo taip žaviai, kad negalėjau jai atsispirti.
       – Džordžį Bleką vaidino mano brolis Voltas, – atsakiau tik į antrąjį klausimą.
       Ji atsisuko į misis Silsbern:
       – Gal tai jų paslaptis, bet šis jaunuolis ir jo broliukas Simoras radijo programose vaidino prisidengę slapyvardžiais. Tik pagalvokite – Blekų šeimyna!
       – Raminkis, brangioji, raminkis, – jau būgštaudamas įsiterpė leitenantas.
       Žmona pasisuko jo pusėn:
       – Ne, nenurimsiu! – sušuko ji, ir aš vėl prieš savo valią kone susižavėjau metaliniu svočios balsu, visai nekreipdamas dėmesio, ar tas metalas taurus, ar ne.
       – O jo broliukas, sako, velniškai protingas, – kalbėjo ji. – Tik pagalvokit, keturiolikos metų jau mokėsi koledže ir taip toliau. Bet jei sakysit, kad jis toks pat protingas po viso to, ką šiandien iškrėtė tai vargšei mergaitei, tada aš – Mahatma Gandis! Manęs neįtikinsit! Tai bjauru, ir gana!
       Man pasidarė labai nejauku. Kažkas pradėjo atidžiai tyrinėti kairę veido pusę, kurios neįstengiau paslėpti. Mane stebėjo misis Silsbern. Man atsisukus, ji krūptelėjo.
       – Sakykite, jūs tikriausiai vaidinote Badį Bloką? – paklausė manęs misis Silsbern taip pagarbiai, jog aš net pagalvojau, kad ji tuoj pat man paduos parkerį ir albumėlį odiniais viršeliais – autografams. Nuo šios minties pasijutau nejaukiai – juk buvo 1942 metai, ir ta mano pelninga karjera buvo pasibaigusi prieš devynerius ar dešimt metų.
       – Aš klausiu tik todėl, kad mano vyras nė karto nepraleido jūsų...
       – Jeigu jums įdomu, – pertraukė ją svočia, – tai aš šios programos labiausiai neapkenčiau. Tiesiog bjauriuosi tokiais vunderkindais! Jeigu mano vaikas kada nors...
       Bet mes neišgirdome šios frazės pabaigos. Ją nustelbė be galo šaižus, trenksmingas ir neapsakomai kurtinantis dūdų garsas, pretenduojąs į do mažor natą. Tikrai, automobilyje mes net šoktelėjome. O tuo metu pasirodė būgnai – žengė Jūrų skautų dūdų orkestras – geras šimtas berniukų, kuriems likimas pagailėjo klausos. Jie tiesiog nusikalstamai ir negailestingai darkė nacionalinį himną „Žvaigždėtoji vėliava“. Tik viena misis Silsbern nesutriko – ji užsiėmė rankomis ausis.
       Atrodė, kad, šitas griausmas truko ištisą amžinybę. Tik svočios balsas galėjo jį perrėkti – niekas kitas nebūtų išdrįsęs. O svočia vis dėlto išdrįso, ir mums pasirodė, kad ji visa gerkle šaukia iš kažkokių tolybių gal net nuo „Jankių“ stadiono tribūnų.
       – Aš neištversiu! – rėkė ji. – Einam iš čia, paieškosim telefono! Man reikia paskambinti Miurielei ir pasakyti, kad mes užtrukome! Ji išeis iš proto!
       Mudu su misis Silsbern žiūrėjome į priekį, laukdami vietinio Armagedono, bet greit vėl atsigręžėme į savo vadą, o gal ir išgelbėtoją.
       – Septyniasdešimt devintoje gatvėje yra Šrafto kavinė! – šaukė ji misis Silsbern į veidą. – Einam išgersim sodos vandens, aš iš ten paskambinsiu – ten nors ventiliacija yra!
       Misis Silsbern susižavėjusi linktelėjo galva, ir iš jos lūpų supratau, kad ji sakė „Taip“.
       – Ir jūs eikit! – šaukė man svočia.
       Prisimenu, net pats nustebau, kad sutikau be menkiausios abejonės ir riktelėjau man neįprastą žodį „Puiku!“ Man lig šiolei neaišku, kodėl svočia ir mane pakvietė kartu gelbėtis iš skęstančio laivo. Matyt, ją paskatino apsigimusio vadovo meilė tvarkai. Tikriausiai ji neaiškiai jautė tą neabejotiną būtinybę – visus iki vieno išlaipinti į krantą. Tai, kad aš stebėtinai greitai priėmiau jos kvietimą, galima paaiškinti labai paprastai. Esu linkęs manyti, kad mane paskatino elementarūs religiniai motyvai. Kai kuriuose dzenbudistiniuose vienuolynuose galioja tvirta ir galbūt vienintelė nepažeidžiama taisyklė: jeigu vienas vienuolis sušuks kitam: „Ei!“, pastarasis turi nedelsdamas atsakyti: „Ei!“
       Tuo metu svočia pirmą kartą kreipėsi į mažąjį seneliuką. Aš jam visada būsiu dėkingas, kad jis ir toliau žvelgė priekin, visiškai nekreipdamas dėmesio į aplinką. Kaip ir anksčiau, tarp dviejų pirštų jis laikė Havanos cigarą. Gal pastebėjusi, kad jis nereaguoja į siaubingą triukšmą keliantį orkestrą, gal dėl to, kad visiems buvo žinoma, jog jei seniui per aštuoniasdešimt metų – jis arba kurčias kaip kelmas, arba vos girdi, – svočia prisikišo prie pat jo kairės ausies ir suriko:
       – Dabar mes visi lipam iš automobilio! Ieškosim telefono ir galbūt ko nors išgersim. Eisite su mumis?
       Seneliuko atsakas buvo netikėtas ir labai žavus: jis pažvelgė į svočią, paskui į mus visus ir plačiai nusišypsojo. Šypsena tiesiog spindėjo, nors buvo visiškai bereikšmė, ir kuo aiškiausiai matėsi dirbtiniai seneliuko dantys. Jis, taip pat nuostabiai šypsodamasis, dar sykį pažvelgė į svočią. Seneliuko žvilgsnis tarsi sakė, kad jis tikisi viso glėbio skanėstų, kuriuos misis Silsbern arba kas nors mūsų jam tuoj pat maloniai pasiūlys.
       – Man regis, brangioji, kad jis tavęs negirdi! – šūktelėjo leitenantas.
       Žmona linktelėjo ir dar kartą lyg megafoną prikišo burną seneliukui prie ausies. Pagirtinai griausmingu balsu ji pakvietė žmogutį prisijungti prie mūsų ir lipti iš automobilio. Seneliuko šypsena ir vėl sakyte sakė, kad jis viskam pasiruošęs – galėtų net bėgti su mumis prie upės pasimaudyti. Bet vis dėlto buvo aišku, kad neišgirdo nė žodžio. Ir čia pat jis tai patvirtino. Apdovanojęs mus plačiausia šypsena, seneliukas pakėlė ranką, kurioje laikė cigarą, ir pirštu reikšmingai bakstelėjo į lūpas, paskui – į ausį. Atrodė, kad jis nori mums parodyti nuostabiausią pokštą.
       Staiga misis Silsbern beveik šoktelėjo iš vietos – ji kažką suprato. Paskui timptelėjo svočią už rausvos šilkinės rankovės ir sušuko:
       – Aš žinau, kas jis toks! Jis kurčias ir nebylys! Tai Miurielės tėvo kurčnebylys dėdė!
       Svočia net išsižiojo. Ji iškart pasisuko vyro pusėn ir suriko:
       – Ar turi pieštuką ir popieriaus?
       Palietęs jos rankovę, sušukau, kad aš turiu. Ir skubėdamas, tarsi mums būtų brangi kiekviena sekundė, iš vidinės munduro kišenės ištraukiau užrašų knygelę ir cheminio pieštuko nuograužą, kurią neseniai buvau pasisavinęs iš Beningo forto kuopos kanceliarijos stalčiaus.
       Lapelyje stambiomis raidėmis kruopščiai užrašiau: „Paradas mus gerokai sulaikys. Mes norime paieškoti telefono ir išgerti ko nors šalto. Ar eisite su mumis?“ Lapelį sulenkiau ir padaviau svočiai, kuri jį ištiesino, perskaitė ir įteikė seneliukui. Jis taip pat perskaitė, nusišypsojo, pažvelgė į mane ir energingai palinksėjo galva. Pamaniau, kad šitaip jis išreiškė savo galutinį sutikimą, bet staiga seneliukas pamojo man ranka, ir supratau, kad jis prašo pieštuko ir popieriaus. Padaviau net nežiūrėdamas į svočią, kuri degė iš nekantrumo. Seneliukas labai kruoščiai pasidėjo bloknotą ant kelių ir valandėlę sustingo – pakėlė pieštuką, susikaupė, bet ir toliau šypsojosi. Netrukus pieštukas neryžtingai sukrutėjo. Pagaliau seneliukas padėjo tašką. Kai užrašų knygelė ir pieštukas sugrįžo į mano rankas, seneliukas labai širdingai ir šiltai linktelėjo galva. Lapelyje pamačiau du žodžius: „Būsiu laimingas“. Svočia per mano petį perskaitė sakinį ir purkštelėjo, o aš nedvejodamas pažvelgiau į šį didį rašytoją, veido išraiška stengdamasis parodyti, kad mes, visi automobilio keleiviai, supratome, kas yra gera poema, ir kad mes jam labai dėkingi.
       Visi skubiai išlipome iš automobilio – lyg iš skęstančio laivo – tiesiog į karšto, suminkštėjusio asfalto jūrą Madisono aveniu centre. Leitenantas kiek užtruko – reikėjo pranešti vairuotojui apie įgulos streiką. Gerai prisimenu, kad orkestras tebežygiavo ir triukšmas nė kiek nemažėjo.
       Mūsų žygiui į Šrafto kavinę vadovavo svočia ir misis Silsbern. Jos žengė į pietus rytine Madisono aveniu puse – abi greta lyg vedliai žvalgybininkai. Raportavęs vairuotojui, leitenantas jas pasivijo. Paskui nežymiai atsiliko, norėdamas išsiimti piniginę ir pažiūrėti, kiek turi pinigų. Mudu su jaunosios tėvo dėdule žengėme kolonos gale. Gal seneliukas intuityviai pajuto, jog aš jo draugas, o gal paprasčiausiai todėl, kad buvau pieštuko ir bloknoto savininkas, jis ne bet kaip priėjo, o atsargiai prisigretino prie manęs, ir mes žengėme drauge. Jo puikaus šilkinio cilindro viršus judėjo ties mano petimi. Aš ėjau lėtai, vis prisimindamas dėdulės kojų ilgį. Jau už kelių kvartalų mes gerokai nuo visų atsilikome. Bet mūsų tai visiškai nejaudino. Prisimenu, vis pažvelgdavome vienas į kitą: aš – žemyn, jis – aukštyn, kupini idiotiškos laimės ir dėkingumo vienas kitam už kompaniją.
       Kai pagaliau mudu priėjome prie besisukančių Šrafto kavinės durų Septyniasdešimt devintoje gatvėje, ten jau stoviniavo svočia su vyru ir misis Silsbern. Jie mūsų laukė tarsi vieningas, kovingai nusiteikęs trijų žmonių būrys. Sustojus mūsų pagal ūgį nesuderintai porai, jie nutilo. Ne taip seniai, kai visi sėdėjome automobilyje ir griaudėjo karinis orkestras, kažkoks bendras nesmagumas, netgi bendra nelaimė suteikė mūsų mažai kompanijai draugiškumo iliuziją – kaip ir Kuko turistu grupei, patekusiai į liūtį Pompėjos griuvėsiuose. Bet vos tik priėję prie kavinės, mudu kuo puikiausiai suvokėme, kad liūtis jau baigėsi. Svočia žvilgsniu parodė, kad mus pažino, bet ypatingo džiaugsmo nereiškė.
       – Remontuoja, – sausai pasakė ji. Neoficialiai, bet gana aiškiai svočia man davė suprasti, kad aš čia svetimas ir niekam nereikalingas. Tuo pat metu be jokios ypatingos priežasties, pirmąkart nuo ryto, aš staiga pasijutau toks vienišas ir nuo visų atskirtas. Be to – turiu paminėti – mane vėl ištiko kosulio priepuolis. Išsiėmiau iš kišenės nosinę. Svočia pasisuko į vyrą ir misis Silsbern.
       – Kažkur čia yra kavinė „Longčem“, – tarė ji, – bet tiksliai nežinau kur.
       – Aš taip pat nežinau, – tarė misis Silsbern. Atrodė, kad ji tuoj apsiverks. Net pro storą grimo sluoksnį ant jos kaktos ir viršutinės lūpos sunkėsi prakaitas. Po kaire pažastim ji tarsi lėlę spaudė juodą lakuotą rankinuką, o pati panėšėjo į pabėgusią iš namų ir labai nelaimingą, nevykusiai pasidažiusią ir pasipudravusią mergaitę.
       – Tokiu laiku nors persiplėšk, taksi negausi, – liūdnai tarė leitenantas. Jis taip pat atrodė nepavydėtinai. Šauniai atsmaukta kepurė ir išblyškusi prakaituota bet anaiptol ne narsi fizionomija siaubingai nesiderino, ir man kilo noras nuplėšti tą kepurę jam nuo galvos ar bent pataisyti, suteikti jai ne tokią akiplėšišką formą, – panašus noras kyla vaikų karnavale, kur būtinai pasitaiko bent vienas nelabai simpatiškas mažylis, vietoj kepurės ant ausų užsimaukšlinęs popierinį gaubtą.
       – O Dieve, na ir dienelė! – burbtelėjo svočia. Dirbtinių neužmirštuolių vainikas vos laikėsi jai ant galvos, o pati svočia nuo prakaito buvo sudrėkusi, bet man atrodė, kad labiausiai vis dėlto nukentėjo ne ji, o gardenijų puokštė. Svočia išsiblaškiusi vis dar spaudė ją rankoje. Tačiau gėlėms tai buvo per sunkus išbandymas.
       – Ką gi mums daryti? – paklausė jai nebūdingu tonu. – Nejaugi eisime ten pėsčiomis? Juk jie gyvena prie pat Riverdeilo. Gal kuris galite patarti?
       Pirmiausiai ji pažvelgė į misis Silsbern, paskui į vyrą ir galiausiai, praradusi viltį, į mane.
       – Juk aš čia pat gyvenu, – staiga gerokai susijaudinęs tariau. – Tik už vieno kvartalo, ne toliau. – Prisimenu, viską išpyškinau truputį per garsiai, gal net šaukdamas.
       – Tai mano ir brolio butas. Kol mes kariuomenėje, jame gyvena mūsų sesuo, bet dabar ir jos nėra. Sesuo tarnauja laivyno moterų dalinyje ir kažkur išvykusi. – Aš pažvelgiau į svočią, tiksliau – į jos pusę. – Galėsite paskambinti, – pasiūliau, – be to, ten yra kondicionieriai. Atvėsite ir pailsėsite.
       Kai mano pakvietimo sukeltas šokas praėjo, leitenantas, jo žmona ir misis Silsbern ėmė tartis, tiesa, vien žvilgsniais, ką daryti. Tačiau nieko konkretaus taip ir nenutarė.
       Svočia pirmoji ryžosi. Iš akių neatspėjusi kitų nuomonės, ji kreipėsi į mane:
       – Jūs sakėte – ten yra telefonas, tiesa?
       – Taip. Jeigu tik sesuo neliepė išjungti, nors nemanau, kad būtų taip padariusi.
       – O iš kur mes žinome, kad ten nerasime jūsų brolelio? – tarė svočia.
       Mano perkaitusiai makaulei net nedingtelėjo tokia protinga mintis.
       – Ne, nemanau, – atsakiau. – Beje, taip galėtų būti – juk butas ir jam priklauso, bet nemanau, kad jis ten, jo tikrai nėra.
       Svočia vis dar nenuleido nuo manęs akių; ji mane stebėjo labai atidžiai, bet keista – gana mandagiai (juk jei kūdikis spokso į mus, mes nevadiname jo nemandagiu). Paskui atsigręžusi į savo vyrą ir misis Silsbern, tarė:
       – Gal vis dėlto einam? Iš ten nors galėsim paskambinti.
       Jie pritariamai linktelėjo. O misis Silsbern net prisiminė, kaip reikia elgtis, kai prie kavinės durų tave kur nors pakviečia – pro saulės aptirpdyto grimo sluoksnį prasiskverbė silpnutė, bet gero vadovėlinio tono šypsena. Prisimenu, ji mane sujaudino.
       – Na pirmyn, pasislėpsime nuo saulės, – tarė mūsų vadovė. – O ką daryti štai su šita? – Nelaukdama atsakymo, ji priėjo prie šaligatvio krašto ir be jokio gailesčio nusviedė nuvytusių gardenijų puokštę.
       – Gerai, Makdufai, vesk mus, – paliepė man. – Mes paskui tave. Tik įspėju: geriau, kad jo ten nerastume. Nes aš tą niekšą vis tiek pasmaugsiu. – Ji pasisuko į misis Silsbern: – Atleiskite man už tokias kalbas, bet aš nejuokauju.
       Aš beveik linksmai žengiau į priekį, kaip man buvo įsakyta. Netrukus greta manęs – ore, iš kairės ir gana žemai – pasirodė šilkinis cilindras; mano asmeninis, neoficialus, bet nuolatinis palydovas nusišypsojo, ir aš net pagalvojau, kad kairiame delne tuoj pajusiu jo mažą rankelę.
       Trys mano svečiai ir vienintelis draugas laiptų aikštelėje laukė, kol aš paskubomis apžiūrinėjau butą. Visi langai kaip tyčia buvo uždaryti, visi kondicionieriai išjungti, ir kai įkvėpiau oro, pasirodė kad tupiu kažkieno senų kailinių kišenėje. Kambario tyloje lyg katinas murkė senas šaldytuvas, kurį mes su Simoru kažkada nusipirkome už pusę kainos. Sesuo Bu Bu per savo jaunatvišką, matyt, jūrų laivynui būdingą nerūpestingumą buvo pamiršusi jį išjungti. Iš netvarkos kambariuose iškart buvo galima spręsti, kad juose gyvena jauna jūreivė. Ant sofos išversta gulėjo puošni mėlyna jaunesniosios leitenantės palaidinukė. Šalia, ant mažo staliuko, buvo padėta pustuštė išspaudinėtų šokoladinių saldainių dėžutė – matyt, smaguriaujant likeris iš saldainių buvo iščiulptas. Ant rašomojo stalo rėmeliuose puikavosi narsaus jaunuolio fotografija – jo aš niekuomet nebuvau matęs. Visos peleninės, kiek tik jų turėjome, buvo prikimštos suglamžytų servetėlių ir nuorūkų su raudonais nuo lūpų dažų filtrais. Į virtuvę, miegamąjį ir vonią aš net nėjau – tik skubiai atidarinėjau duris, tikrindamas, ar netūno kur nors pasislėpęs Simoras. Buvau suglebęs ir aptingęs. Be to, labai skubėjau – reikėjo atitraukti užuolaidas, įjungti oro kondicionavimą ir iškratyti pelenines. Tuo metu visa kompanija sugarmėjo į vidų.
       – Bet juk čia tvankiau negu lauke, užuot pasisveikinusi, tarė svočia, įeidama į kambarį.
       – Palaukite valandėlę, – atsiliepiau. – Niekaip neįjungiu kondicionieriaus.
       Užsikirto jungiklis, ir aš stengiausi jį pataisyti.
       Prisimenu, kol vis dar nenusiėmęs kepurės plušėjau prie jungiklio, svečiai įtariai apžiūrėjo kambarį. Aš šnairom stebėjau juos. Leitenantas priėjo prie rašomojo stalo ir įsmeigė akis į sieną, kur buvo mudviejų su broliu įrengta sentimentali parodėlė – virš stalo puikavosi didoko formato nuotraukų rinkinėlis. Misis Silsbern, kaip ir buvo galima tikėtis, atsisėdo vieninteliame fotelyje, kuriame dar prieš mirtį mėgdavo snausti mano buldogiukas; atramas, aptrauktas senu velvetu, jis buvo apkramtęs savo naktinių košmarų metu. Mano didysis draugas – jaunosios tėvo dėdulė – buvo kažkur dingęs. Svočios taip pat nesimatė.
       – Tuojau paruošiu jums ko nors išgerti, – pratariau, vis dar knebinėdamas mygtuką.
       – Aš norėčiau ko nors šaltesnio, – pasigirdo pažįstamas balsas. Atsisukęs supratau, kodėl nematyti svočios – ji buvo išsitiesusi ant sofos.
       – Aš kalbėsiu jūsų telefonu, – perspėjo ji mane, – bet vargu ar beištarsiu žodį – burna perdžiūvo. Ir liežuvis sausas kaip šakalys.
       Pagaliau kondicionierius suūžė, ir aš žengiau kelis žingsnius į kambario vidurį tarp sofos ir fotelio, kuriame ilsėjosi misis Silsbern.
       – Įdomu, kokių rasiu gėrimų, – tariau aš. – Šaldytuve dar nežiūrėjau, bet tikiuosi, gal...
       – Neškite, ką tik norite, – įsiterpė mūsų nenuilstama oratorė, – tačiau būtinai ko nors šalto.
       Mano sesers palaidinukės rankovė gulėjo po jos batų kulniukais. Rankas svočia buvo sudėjusi ant krūtinės, o po galva pasibrukusi pagalvėlę.
       – Tik įdėkite ledo, jei turite, – paliepė ji ir užsimerkė. Aš mečiau į ją staigų, bet griežtą žvilgsni, paskui pasilenkiau ir kiek galima atsargiau ištraukiau Bu Bu palaidinukę iš po jos kojų. Jau ruošiausi imtis šeimininko pareigų, bet vos tik žengiau durų link, į mane kreipėsi leitenantas, stovintis prie rašomojo stalo.
       – Iš kur tos nuotraukos? – paklausė.
       Aš priėjau prie jo. Man ant galvos vis dar pūpsojo didoka kareiviška kepurė su snapeliu. Taip ir nesusipratau jos nusiimti. Atsistojęs šalia leitenanto, tiksliau – už leitenanto, nužvelgiau nuotraukas ant sienos. Paaiškinau jam, kad čia nuotraukos vaikų, kurie drauge su manimi ir Simoru vaidino radijo programoje „Koks nuovokus mažylis“.
       Leitenantas nustebo:
       – Kokia programa? Pirmąkart girdžiu. Ar tik ne vaikų? Atsakymai į klausimus, taip?
       Aš neklydau – jo balse nežymiai skambėjo ta pati klastinga karininkiško pranašumo gaidelė. Jis pažvairavo į mano kepurę.
       Aš nusiėmiau ją ir tariau:
       – Na, ne visai taip. – Manyje staiga prabilo šeimos išdidumas. – Taip buvo, kol nedalyvavo Simoras. O kai jis baigė savo karjerą, viskas vėl grįžo į senas vėžes. Juk jis buvo pakeitęs visą programą. Kalbėdavo su vaikais lyg už apskrito stalo.
       Leitenantas pažvelgė į mane ir dar labiau susidomėjęs paklausė:
       – Jūs taip pat joje dalyvavote?
       – Taip.
       Iš kambario gilumos, nuo sofos dulkiname kampe, prabilo svočia:
       – Pabandytų kas nors mano vaiką priversti dalyvauti tose absurdiškose programose, – tarė ji, – arba vaidinti scenoje ir panašiai. Aš geriau mirsiu, negu leisiu savo vaikui vaidinti publikai. Juk jiems visą gyvenimą suluošina. Neduoda ramybės, juos amžinai reklamuoja – paklauskite bet kurį psichiatrą. Argi, jūsų nuomone, tai normali vaikystė?
       Staiga išniro jos galva. Dirbtinių gėlių vainikas buvo nuslydęs beveik ant ausies. Galva, tarsi atsiskyrusi nuo kūno, pasirodė iš už sofos atlošo ir įsistebeilijo į mus.
       – Jūsų broliukas kaip tik vienas iš tokių, – tarė galva. – Jeigu žmogui dar vaikystėje suluošinamas gyvenimas, jis jau niekada nebus suaugęs. Ir niekada neišmoks prisitaikyti prie normalių žmonių. Misis Feder kaip tik tą ir pasakė prieš keletą valandų, kai sėdėjome kažkieno idiotiškame miegamajame. Kaip tik tą. Juk jūsų broliukas taip ir neišmoko prie kitų prisitaikyti. Jis, matyt, žino tik vieną elgesio normą – smogti žmogui į veidą, kad gydytojas turėtų ką siuvinėti. Jis netinka nei vedyboms, nei apskritai normaliam gyvenimui. Misis Feder kaip tik tą ir sakė.
       Galva žybtelėjo akimis į leitenantą:
       – Ar aš ne teisi, Bobai? Pasakė ji taip ar ne? Sakyk tiesą.
       Bet prabilo ne leitenantas, o aš. Burnoje buvo sausa, kirkšnys sudrėko nuo prakaito. Aš jai pasakiau, kad man visiškai nusispjaut į misis Feder plepalus apie Simorą. Ir apskritai nusispjaut į viską, ką apie jį šneka profesionalios diletantės ar liežuvautojos ir kitokios kalės. Pasakiau, kad jau nuo dešimties metų visi, kas netingi, – ir pripažinti Mąstytojai, ir vyrų tualetų Intelektualūs šlavėjai, – visoje šalyje piktinasi Simoru. Tai būtų galima pateisinti, pasakiau jai, jei Simoras riestų nosį, kad jo sugebėjimai gerokai pranoksta vidutinius. Bet juk jis nekentė viešų pasirodymų. Kiekvieną trečiadienį jis eidavo į studiją lyg į savo paties laidotuves. Arba, būdavo, važiuoji su juo autobusu ar metro, o jis tyli lyg užkeiktas – prisiekiu visais šventaisiais. Ir kad nė vienas iš tos prakeiktų globėjų – nusususių kritikų ir feljetonistų – gaujos taip ir nesuprato, kas Simoras iš tikrųjų buvo. O juk jis, po perkūnais, Poetas! Suprantate – tikras poetas! Net jei ir neparašytų nė vienos eilutės, jis, nė burnos nepraverdamas, galėtų nušluostyti visiems nosį – jei tik panorėtų.
       Čia aš, ačiū Dievui, baigiau. Širdis daužėsi lyg kūjis, ir aš su baime tarsi neurastenikas pagalvojau, jog „širdys plyšta nuo panašių kalbų“². Iki šiol taip ir nesupratau, kaip svečiai reagavo į šį mano protrūkį, į tas pamazgas, kurias tėškiau jiems į veidus. Pirmutinis mano ausį pasiekęs garsas buvo visiems gerai pažįstamas vandens šniokštimas. Jis sklido iš vonios. Aš staiga nužvelgiau svetainę, mečiau žvilgsnį į svečius, koridorių.
       – O kurgi seneliukas? – paklausiau. – Kur mūsų senelis? – Netikėtai tapau romus ir šaltas.
       Keista, bet atsiliepė leitenantas, o ne jo žmona:
       – Man atrodo, jis tualete. – Leitenantas tai pareiškė pabrėžtinai tiesiai, kaip žmogus, nesigėdintis atvirai kalbėti apie normalias organizmo funkcijas. Nepamenu ir nenoriu prisiminti, ar labai stengiausi išvengti įtūžusio svočios žvilgsnio, ar ne. Tik prisimenu, prie sienos ant kėdės pamačiau jaunosios tėvo dėdulės šilkinį cilindrą ir vos susilaikiau nesušukęs: „Sveikas!“
       – Tuojau atnešiu ko nors šalto, – tariau. – Palaukite valandėlę.
       – Ar galima paskambinti? – staiga paklausė svočia, kai aš ėjau pro sofą. Ji nuleido kojas ant grindų.
       – Taip, taip, žinoma, – atsakiau. – O tuo tarpu aš paruošiu kelis „Tomo Kolinso“ kokteilius, jei tik rasiu citriną ar ką nors panašaus. Ar jums tiks?
       Nustebau išgirdęs netikėtai šventišką leitenanto šūksni:
       – Puiku! Neškit! – tarė jis, trindamas rankas lyg didžiausias girtuoklis.
       Misis Silsbern, apžiūrinėjusi nuotraukas virš rašomojo stalo, davė man paskutinius nurodymus:
       – Kai darysit kokteilį, į mano stiklą pilkit tik mažą lašelytį džino. Vieną lašelį, jei jums nesunku.
       Ji jau buvo atgavusi jėgas, nors mes dar nespėjome kaip reikiant įsitaisyti. Matyt, jai padėjo kondicionierius, kurį buvau įjungęs ir po kuriuo ji stovėjo, lepinama gaivaus oro srovės. Aš pasakiau, kad dėl kokteilio gali nesijaudinti, ir palikau ją stovinčią šalia nepilnamečiu „įžymybių“ nuotraukų, šalia mano ir Simoro bendraamžių – užgesusių žvaigždžių, kurių eteryje nebegirdėti nuo ketvirtojo, o gal net trečiojo dešimtmečio pabaigos. Leitenantui mano draugija taip pat nebuvo reikalinga: susidėjęs rankas už nugaros, jis lyg vienišas žinovas žengė knygų spintos link. Svočia, garsiai ir plačiai žiovaudama, nuėjo paskui mane iš kambario – žiovulio ji nesistengė nei nuslopinti, nei paslėpti.
       Kai mudu artėjome prie miegamojo, kuriame buvo telefonas, tolimame koridoriaus gale išdygo jaunosios tėvo dėdulė. Jo veidą dengė ta pati rūstaus susikaupimo kaukė, kuri mane klaidino visą kelią, tačiau, jam priartėjus, jis staiga nušvito tokia draugiška ir džiaugsminga šypsena, jog ir aš pats išsišiepiau lig ausų ir ėmiau kinksėti galva. Reti, žili seneliuko plaukai buvo ką tik sušukuoti – atrodė, kad jis net galvą išsiplovė, užtikęs kitame buto gale mažą kirpyklėlę. Mums prasilenkus, aš panorau atsigręžti ir per petį pamačiau, kaip seneliukas energingai ir plačiai moja man ranka, tarsi sakydamas: „Laimingos kelionės. Greičiau sugrįžk!“ Ir man pasidarė be galo linksma.
       – Kas jam atsitiko? Ar tik nesikrausto iš proto? – nusistebėjo svočia.
       – Gal ir taip, – pasakiau aš ir atidariau miegamojo duris.
       Ji visu svoriu susmuko ant lovos, beje, ant Simoro lovos. Čia pat stovėjo telefonas. Aš pažadėjau jai čia atnešti ir kokteilį.
       – O, nesirūpinkit manimi, aš pati ateisiu, – tarė ji. – Tik malonėkit uždaryti duris, jei nesunku... Ko nors nemanykit, aš tiesiog nepratusi kalbėtis prie atvirų durų.
       Pasakiau, kad aš taip pat nepratęs, ir jau ruošiausi išeiti. Bet kai tik žengiau į tarpą tarp lovų, ant kušetės prie lango pamačiau nedidelį brezentinį lagaminėlį. Iškart šovė mintis, jog tai mano paties bagažas, nežinomu būdu čia patekęs iš Pensilvanijos stoties. Paskui pagalvojau, kad jį paliko Bu Bu. Priėjau arčiau. Lagaminėlis buvo atsegtas, ir, metęs žvilgsnį į viršuje esančius daiktus, iškart supratau, kas jo šeimininkas. Pažvelgęs dar atidžiau, virš dviejų išlygintų kariškų palaidinių pamačiau tai, ko jokiu būdu nebuvo galima palikti viename kambaryje su svočia. Aš tą daiktą paėmiau, pasibrukau po pažastimi, draugiškai ranka pamojau svočiai, kuri jau laikė pirštą ant telefono disko, laukdama, kol išsinešdinsiu, ir išėjęs užvėriau duris.
       Už durų palaimingoje vienatvėje sustojau, sukdamas galvą, ką daryti su Simoro dienoraščiu, kurį kaip tik ir paėmiau iš lagaminėlio. Pirmiausiai pagalvojau paslėpti jį, kol bus svečiai. Geriausiai atrodė nunešti jį į vonią ir įgrūsti nešvarių baltinių pintinėn. Bet vėliau nusprendžiau, kad reikia nunešti jį į vonią, perskaityti keletą puslapių, o tada jau paslėpti baltinių pintinėje.
       Vienas Dievas težino, kodėl ištisą dieną mane persekiojo paslaptingi ženklai ir simboliai, o bendraujant su žmonėmis, labiausiai pravertė rašytinis žodis. Jei tu šoki į automobilį, pilną keleivių, likimas kažkokiais nežinomais keliais prieš tai pasirūpina, kad kišenėje turėtum pieštuką ir popieriaus, nes tarp bendrakeleivių gali pasitaikyti kurčnebylių. Tad vogčiomis įslinkęs į vonią, iškart mečiau žvilgsnį virš kriauklės, ieškodamas naujų, paslaptingų, o gal ir visiškai aiškių rašmenų.
       Daugelį metų šeimoje, kurioje septynetas vaikų naudojosi bendru vonios kambariu, buvo keistas, bet patogus bendravimo būdas – muilo gabaliuku rašydavome vienas kitam replikas vaistinėlės veidrodyje. Dažniausiai jos būdavo pamokomo pobūdžio, o kartais net atvirai grasindavo: „Bu Bu, išsimaudžiusi nedrįsk mesti kempinės ant grindų. Bučiuoju. Simoras“. „Voltai, šiandien tavo eilė vesti Z, ir F. į parką. Vakar vedžiau aš. Spėk kas“. „Trečiadienį jų vestuvių metinės. Po programos neslankiok po studiją, neik į kiną, neužsidirbk pabaudos. Tave tai irgi liečia, Badi“. „Mama sakė – Zujis vos neprarijo raminamųjų. Nepalik jokių nuodingų medžiagų ant kriauklės, nes jis pasieks ir suvalgys“. Tai pavyzdžiai iš mūsų kūrybos vaikystėje, bet ir gerokai vėliau, kai mudu su Simoru, paskatinti savarankiškumo (nors galite vadinti tai ir kitaip), atskilome nuo šeimos ir išsinuomojome atskirą butą, mes tik nominaliai atsisakėme šeimos tradicijų. Muilo likučių niekada neišmesdavome.
       Taigi, kai aš su Simoro dienoraščiu po pažastimi įslinkau į vonios kambarį ir atsargiai uždariau duris, bematant pastebėjau užrašą. Tačiau raštas, be abejo, buvo ne Simoro, o sesers Bu Bu. Ir muilu, ir šiaip ji rašydavo neapsakomai smulkiai, todėl šis ilgas laiškas lengvai tilpo veidrodyje: „Aukščiau gegnes, dailidės! Lyg Arėjas įžengia jaunikis, aukščiausias už visus vyrus³. Irvingas Sapfo – buvęs „Eleziumo“ studijos scenarijų autorius. Būk labai labai labai laimingas su savo gražuole Miuriele. Laipsniu aš už jus visus vyresnė“.
       Galiu pridurti, kad laiške minimas „scenarijų autorius“ buvo mėgstamiausia mūsų šeimos vaikų poetė – tobulas Simoro poetinis skonis vis dėlto paveikė mus visus, nors ir skirtingu metu. Dar ir dar kartą perskaičiau šią citatą, paskui, atsisėdęs ant vonios krašto, atsiverčiau Simoro dienoraštį.
       Toliau bus tiksli Simoro dienoraščio kopija, tiesa, tik tų puslapių, kuriuos perskaičiau, sėdėdamas ant vonios krašto. Užtenka paminėti, kad visi šie puslapiai, matyt, buvo parašyti Monmauto forte 1941 metų pabaigoje ir 1942ųjų pradžioje – keletą mėnesių prieš tai, kai buvo paskirta tiksli vestuvių data.

       Nors per vakarinį patikrinimą buvo nežmoniškai šalta, orkestrui ilgai grojant „Žvaigždėtąją vėliavą“, vien mūsų būryje nualpo šeši žmonės. Man rodos, žmogui su normalia kraujo apytaka fiziškai neįmanoma tiek laiko išstovėti pagal komandą „Ramiai!“ Ypač jei rankose sunkus karabinas ir reikia „gerbt ginklu“. Manyje, matyt, necirkuliuoja kraujas, nėra pulso. Man palaimingas „Žvaigždėtosios vėliavos“ tempas. Jo ritmas primena romantišką valsą.

       Po patikrinimo mus paleido iš forto ligi vidurnakčio. Septintą valandą susitikau su Miuriele „Biltmoro“ viešbutyje. Dvi taurelės, du sumuštiniai su žuvimi bufete. Paskui ji panoro pamatyti kažkokį filmą su aktore Grir Garson. Aš kelis kartus pažvelgiau į ją tamsoje tuo metu, kai Grir Garson sūnus negrįžo iš užduoties į bazę. Burna pravira. Sužavėta, sujaudinta. Ji gyveno šia Holivudo tragedija. Net išsigandau, pasijutęs laimingas. Aš ją myliu, man reikia jos patiklios širdies. Ji pažvelgė į mane, kai ekrane vaikai atnešė motinai kačiuką. M. susižavėjo kačiuku ir norėjo, kad aš taip pat juo žavėčiausi. Net tamsoje jaučiau įprastą jos susvetimėjimą, kaip ir visada, kai besąlygiškai nesigėriu tuo, kuo gėrisi ji. Vėliau, kai mes stoties bufete kažką gėrėme, ji manęs paklausė: „Juk tas kačiukas labai žavus, ar ne?“ Ji jau nesako „meilutis“. Kada gi aš ją tiek prigąsdinau, jog ji atsisakė įprastinio žodyno? O aš, prakeiktas pedantas, pradėjau aiškinti R. H. Blaito sentimentalumo teoriją: sentimentaliais tampame tada, kai kokiai nors būtybei skiriame daugiau švelnumo, negu jai paskyrė Dievas. Ir pridūriau (pamokamai?), kad Dievas, be abejo, myli kačiukus, bet jokiu būdu ne tuos, kuriems spalvotuose filmuose ant letenėlių užmaunami batukai. Šią menine detalę Dievas palieka scenarijaus autorių nuožiūrai. Atrodė, jog M. sutinka su manim, tačiau vis dėlto ši „išmintis“ nebuvo jai prie širdies. Ji sėdėjo, maišė šiaudeliu po stiklinę ir jautėsi man svetimėjanti. Jai kelia nerimą tai, kad jos meilė man čia stiprėja, čia silpnėja, čia atsiranda, čia dingsta. Ji abejoja meilės realumu jau vien todėl, kad meilė ne visada tokia miela ir žaisminga kaip kačiukas. Vienas Dievas težino, kaip man liūdna. Stebiuosi, kaip žmogus žodžiais sugeba nuvertinti viską pasaulyje.

       Šiandien pietavau pas Federius. Labai skanu. Veršiena, piurė, pupelės, nuostabios žalumynų salotos su alyvų aliejumi ir actu. Desertą gamino pati Miurielė: išėjo kažkas panašaus į grietininius ledus, tik su aviete viršuje. Į akis man priplūdo ašarų. (Saigius⁴ rašo: „Net nežinau, kodėl iš dėkingumo ašaros man liejas“.) Šalia manąs ant stalo stovėjo butelis pomidorų padažo. Matyt, Miurielė pasakė misis Feder, kad aš viską valgau su pomidorų padažu. Labiausiai už viską gyvenime norėčiau išgirsti, kaip Miurielė atkakliai tikina mamą, jog pomidorų padažą aš pilu net ant žalių žirnelių. Mano miela mergaite...
       Po pietų misis Feder privertė mus klausytis tos pačios radijo programos. Mane net varžo jos entuziazmas, jos susižavėjimas šia programa, ypač tuo laikotarpiu, kai dar vaidinau kartu su Badžiu. Šiandieną programą transliavo iš kažkokios tolimos jūrų bazės, vos ne iš paties San Diego. Daugybė smulkmeniškų klausimų ir atsakymų. Franė kalbėjo pro nosį, lyg sloguodama. Zujis buvo susimąstęs, bet žavingas. Vedantysis privertė juos kalbėti apie gyvenamųjų namų statybą, ir mažoji Berkų dukrelė iškart šoko peikti vienodus namus – ji turėjo galvoje tas vienodas gyvenamųjų namų eiles, statomas pagal planą. O Zujui šie namai buvo „labai mieli“. Jis pareiškė, kad būtų nuostabu sumaišyti namus. Suklydus – valgyti pietus ne savo šeimoje, miegoti ne savo lovoje, o iš ryto su visais atsisveikinti, manant, kad tai tavo šeima. Jis net pasakė, jog norėtų, kad visi žmonės pasaulyje būtų visiškai vienodi. Tada kiekvienas manytų, kad štai eina jo žmona arba jo mama ar tėtis, ir žmonės visur glėbesčiuotųsi ir bučiuotų viens kitą, ir būtų smagu gyventi.
       Visą vakarą jaučiausi nežmoniškai laimingas. Sėdėdamas svetainėje, gėrėjausi Miurielės ir jos motinos santykių šiluma. Jos žino viena kitos silpnybes ir akimis, ypač pokalbio metu, siunčia viena kitai ženklus. Misis Feder žvilgsnis visada perspės, jei Miurielė peržengs „literatūrinio“ skonio rėmus, o pačios Miurielės žvilgsnis primins motinai, kad žodžių gausybė vargina klausytojus. Jų ginčai niekada netaps atvira nesantaika, nes jos – Motina ir Duktė. Šis reiškinys man ypatingas, jį malonu stebėti. Tačiau kartais, kai aš lyg užkerėtas klausausi jų kalbų, noriu, kad ir misteris Federis įterptų kokį žodį. Kariais man taip trūksta kelių vyriškų jo žodžių. Išties, peržengęs jų namų slenkstį, neretai pagalvoju patekęs į pasaulietišką dviejų moterų vienuolyną, kur amžiais viešpatauja netvarka. O išeidamas dažnai baiminuosi, kad tik kišenės nebūtų prikimštos visokių flakonėlių, lūpų dažų tūtelių, raudonų dažų veidui, tinklelių plaukams, kremo nuo prakaito ir panašių dalykų. Aš būnu joms be galo dėkingas, tik nežinau, kur dėti tas nematomas dovanas.

       Po vakarinio patikrinimo mus ne iškart paleido į miestą, nes anglų generolui apžiūrint gretas, kažkuris neišlaikė rankose ginklo. Aš nesuspėjau į 5.52 traukinį ir visą valandą pavėlavau į pasimatymą su Miurielė. Pietavome 58-oje gatvėje, kinų restorane. Miurielė buvo susierzinusi, per pietus vos neverkė – matyt, tikrai išsigandusi ir nusiminusi. Jos motina mano, kad aš sergu šizofrenija. Ji, matyt, kalbėjosi su savo psichoanalitiku, ir tas pritarė jos nuomonei. Misis Feder paprašė Miurielę, kad toji atsargiai pasiteirautų, ar mūsų šeimoje nėra psichinių ligonių. Man rodos, Miurielė buvo tokia naivi, kad pasakė motinai, iš kur atsirado dėmės ant mano rankų. Vargšelė, miela mano mažylė. Tačiau iš Miurielės kalbos supratau, kad motiną baugina visai kas kita. Ją baugina trys dalykai. Pirmo aš neminėsiu – nepatogu net žmonėms pasakoti. Antras – manyje, matyt, esą kažkas „nenormalus“, nes aš dar iki šiol nesugundęs Miurielės. Ir pagaliau trečias – jau keletą dienų jos motinai neduoda ramybės mano žodžiai, pasakyti vienąkart pietų metu – jog aš norėčiau būti nustipusi katė. Praeitą savaitę ji manės paklausė, kuo aš norėčiau tapti po karinės tarnybos. Ar aš ketinu dėstyti tame pačiame koledže? Ar apskritai imsiuos dėstytojo darbo? Ar kartais negalvoju apie grįžimą į radiją, gal komentatorium? Atsakiau, jog, mano manymu, karas tęsis be galo, ir težinau viena: jei kada nors jis baigsis, aš norėčiau būti nustipusi katė. Misis Feder nusprendė, kad aš pajuokavau. Gana subtiliai. Miurielės žodžiais tariant, jos motina laiko mane subtilia asmenybe. Šiuos rimtus mano žodžius ji palaikė vienu iš tų pokštų, į kuriuos paprastai atsakoma lengvu, melodingu juoku. O mane šis jos juokas išblaškė, ir aš užmiršau paaiškinti, ką norėjau pasakyti. Tik šiandien vakare Miurielei išaiškinau, ką sako dzenbudistinė legenda. Vienąkart mokytojo paklausė, kas pasaulyje vertingiausia, ir mokytojas atsakė – nustipusi katė, nes jos niekas negali įkainoti. M. nurimo, bet aš pastebėjau, kaip ji nekantravo dėl motinos – norėjo tuoj pat bėgti namo ir įtikinti mamą, kad tie mano žodžiai buvo nė kiek nepavojingi. Į stotį važiavome taksi. Ji buvo neapsakomai miela, nuotaika pasitaisė. Pirštais liesdama man skruostus, bandė išmokyti mane šypsotis. Koks mielas jos juokas! Dieve, aš su ja neapsakomai laimingas. Kad tik ji būtų laiminga su manimi. Aš ją dažnai pralinksminu, ir, rodos, jai patinka mano veidas ir rankos, ir pakaušis, ir ji su didžiausiu pasitenkinimu savo draugėms pasakoja, kad jos sužadėtinis daugelį metų radijo programoje „Koks nuovokus mažylis „ vaidinęs Bilį Bleką. Man rodos, prie manęs ją traukia ir motiniški, ir grynai moteriški jausmai. Bet apskritai suteikti jai laimės aš, matyt, negalėsiu. O Dieve, padėk man! Vienintelė liūdnoka paguoda lieka ta, kad mano mylimoji besąlygiškai, amžiams įsimylėjusi patį santuokos institutą. Ji turi stiprų instinktą gyventi nuosavame lizdelyje. Visa, ko ji tikisi iš santuokos, taip absurdiška ir graudu. Prašmatniame viešbutyje, rudai įdegusi saulėje, ji prieis prie tarnautojo ir pasiteiraus, ar jos Vyras jau paėmė laiškus. Parduotuvėse ji ieškos užuolaidų. Pirks sau, kaip būsimai motinai, drabužius. Ji norėtų, sąmoningai ar ne, palikti tėvų namus, nors ir labai myli mamą. Ji norėtų turėti vaikų – gražių vaikų, panašių į ją, bet ne į mane. Ir, man rodos, kasmet per Kalėdas ji norėtų žaisliukus eglutei išimti iš nuosavos, o ne iš mamos dėžutės.

       Šiandien gavau be galo linksmą laišką nuo Badžio, grįžusio po budėjimo karo virtuvėje. Rašau apie Miurielę, o vis galvoju apie jį. Jei žinotų, dėl ko Miurielė nori tekėti, jis, be abejo, ją pasmerktų. Bet argi už tai galima smerkti? Gal ir taip, bet vis dėlto jos motyvai tokie žmogiški ir gražūs, kad net dabar, rašydamas šiuos žodžius, negaliu nesijaudinti. Miurielės motinos elgesiui Badis taip pat nepritartų. Ji visus erzina savo per dideliu pasitikėjimu, o Badis tokių moterų siaubingai nekenčia. Nežinau, ar jis suprastų, kokia ji yra iš tikrųjų. Ji – žmogus, kuriam visiškai nelemta pažinti ar bent priartėti prie plačios poezijos upės, kuri apsemia visa, kas yra pasaulyje. Ir kodėl tokie žmonės iš viso gyvena? O ji egzistuoja – laksto po kulinarijos parduotuves, lanko asmeninį psichoanalitiką, kas vakarą sugraužia po romaną, nešioja korsetą, rūpinasi Miurielės sveikata ir gerove. Aš ją myliu. Man ji – neapsakomai drąsi.

       Visa kuopa šiandien liko kareivinėse. Norėdamas iš kanceliarijos paskambinti telefonu, ištisą valandą stovėjau eilėje. Miurielė, atrodė, net apsidžiaugė, kad negaliu vakare atvažiuoti. Mane tai žavi ir džiugina. Bet kuri kita mergina, norėdama praleisti vakarą be savo sužadėtinio, telefonu bent pareikštų apgailestaujanti. O kai aš pranešiau, kad negalėsiu atvažiuoti, ji teištarė: „A-a!“ Kaip aš dievinu jos paprastumą, jos neapsakomą sąžiningumą! Kaip aš ja pasitikiu!

       Dabar 3.30 ryto. Sėdžiu sargybinių kambaryje. Negalėjau užmigti. Ant pižamos užsimečiau milinę ir atėjau čia. Budi Alas Aspezis. Jis miega ant grindų. Galiu čia būti, jei už jį atsiliepsiu, kai skambės telefonas. Na ir buvo šiandien vargelio! Per pietus atėjo misis Feder psichoanalitikas ir su pertraukomis kamantinėjo mane net ligi pusės dvylikos. Kartais gudriai, gana protingai. Kelis kartus vos jam nepasidaviau. Matyt, jis senas mūsų su Badžiu gerbėjas. Atrodo, jis ne tik kaip specialistas, bet ir asmeniškai susidomėjo, kodėl mane šešiolikos metų nušalino nuo pareigų radijo programoje. Jis, girdi, tada klausėsi, kaip aš vedžiau laidą apie Linkolną, ir tarėsi išgirdęs, jog aš pasakiau, kad Linkolno kalba, skirta Getisburgo mūšiui paminėti, „žalinga vaikams“. Tai netiesa. Aš jam išaiškinau, jog tada, programos metu, pasakiau, kad šią kalbą vaikams žalinga mokytis atmintinai. Be to, jis išgirdęs, kaip aš pridūriau, jog tai nesąžininga kalba. Aš jam vėl paaiškinau, kad tada per mikrofoną sakiau, jog prie Getisburgo žuvo ir buvo sužeista 51.112 žmonių ir kad, jeigu kam nors reikėtų pasisakyti tokių liūdnų metinių proga, pastarasis turėtų išeiti į prieki, pagrasinti visiems susirinkusiems kumščiu ir nueiti, žinoma, jeigu jis tikrai sąžiningas žmogus. Jis man neprieštaravo, bet, atrodo, pagalvojo, kad mano tobulumo siekimas yra nenormalus. Jis daug ir gana protingai kalbėjo apie paprasto gyvenimo privalumus, apie tai, kad reikia taikytis su savo ir kitų silpnybėmis. Sutinku su juo, tačiau tik teoriškai. Aš visuomet tiesiog garbinsiu visišką susitaikymą, nes tik jis yra sveikatos ir kažkokios labai realios, pavydėtinos laimės laidas. Toks iš esmės ir yra Dao kelias, be abejo, pats tobuliausias kelias. Tačiau reiklus žmogus, kopdamas į šias aukštumas, turėtų atsisakyti poezijos ir žengti už poezijos ribų. Nes kitaip jis niekada neišmoks ir neprisivers atsietai vertinti blogos poezijos, jau nekalbu – lyginti jos su gera. Jis turėtų visiškai atsisakyti poezijos. Aš pasakiau, kad tai labai nelengva. Daktaro Simso nuomone, aš pernelyg griežtai keliu klausimą – taip, jo žodžiais tariant, gali kalbėti tik žmogus, visur ieškantis tobulybės. Nejaugi aš jam galiu prieštarauti?
       Matyt, misis Feder susijaudinusi jam papasakojo, iš kur tos devynios siūlės Šarlotės veide. Galbūt, man nereikėjo minėti Miurielei šių seniai užmirštų dalykų. Ji viską tuojau iškloja motinai. Be abejo, aš turėčiau prieštarauti, bet negaliu. Vargšelė Miurielė išklauso mane tik tada, kai viską girdi ir jos motina. Bet su misteriu Simsu aš net nežadėjau, nagrinėti istorijos apie Šarlotės siūles. Bent jau ne prie taurelės.
       Šiandien stotyje aš daugmaž pažadėjau Miurielei, kad šiomis dienomis kreipsiuosi į psichoanalitiką. Simsas sakė, jog čia pat bazėje yra puikus specialistas. Matyt, jis su misis Feder ne kartą diskutavo šia tema. Ir kodėl manęs tai nepiktina? Na, nepiktina – ir tiek. Labai keista. Priešingai, nežinia kodėl, mane tai šildo. Net tradicinėms uošvėms, iš kurių šaiposi humoristiniai žurnalai, aš jaučiu neaiškią simpatiją. Be to, nuėjęs pas psichoanalitiką, nieko neprarasiu. Tarnaujant kariuomenėje, net pinigų mokėti nereikės. M. mane myli, bet kol man šiek tiek nepravalys smegenų, ji niekada nesijaus tikrai artima, sava, lengvabūdiškai švelni.

       Bet jeigu aš kada nors ir kreipsiuosi į psichoanalitiką, duok Dieve, kad jis prieš tai pasikviestų konsultacijai odos gydytoją. Rankų ligų specialistą. Prisilietus prie kai kurių žmonių, ant rankų man atsiranda dėmės. Vieną kartą parke, kai Franė dar sėdėdavo vežimėlyje, aš uždėjau ranką ant jos švelnios galvelės. Kitą kartą Septyniasdešimt antroje gatvėje mudu su Zuju žiūrėjome siaubo filmą. Jam ėjo šešti ar septinti metai, ir pabūgęs šiurpios scenos, jis palindo po kėde. Aš padėjau ranką jam ant viršugalvio. Kai kurių žmonių galvos, jų plaukų savybės ir spalvos ant mano rankų palieka neišdildomas žymes. Ir ne tik plaukai. Kartą, mums išėjus iš studijos, Šarlotė bandė nuo manęs pabėgti, o aš, norėdamas ją sulaikyti, pasidžiaugti jos artumu, sugriebiau už suknelės. Man patiko ta medvilninė šviesiai geltona suknelė, kuri jai buvo dar per didelė. Ir aš ligi šiol nešioju geltoną, citrinos spalvos žymę dešinės rankos delne. Dieve, jeigu, tikrai esu jau toks negirdėtas reiškinys medicinoje, pavadinčiau tai atvirkščia paranojos forma. Įtariu, kad žmonės neriasi iš kailio, norėdami padaryti mane laimingą.

       Prisimenu, perskaitęs žodį „laimingą“, užverčiau dienoraštį, tiksliau, garsiai trenkiau viršeliais. Paskui, pasikišęs jį po pažastim, valandėlę pasėdėjau vietoje, kol pagaliau pajutau, kad ilgai sėdėti ant vonios krašto labai jau nepatogu. Atsistojęs jaučiau, kad prakaitas muša dar labiau negu vidudienio karštyje. Atrodė, jog ką tik išlipau iš karštos vonios, o ne paprasčiausiai sėdėjau ant jos krašto. Priėjęs prie nešvarių baltinių pintinės, pakėliau dangtį ir kone supykęs tiesiog sviedžiau dienoraštį kažkur tarp užvalkalų ir paklodžių į pintinės dugną. Paskui, nieko geresnio nesugalvodamas, vėl priėjau prie vonios ir atsisėdau ant krašto. Minutę kitą žiūrėjau į Bu Bu užrašą vaistinėlės veidrodyje, o išeidamas iš vonios stipriai trenkiau durimis, lyg šią vietą jėga būtų galima amžių amžiams atskirti nuo pasaulio.
       Sustojau tik virtuvėje. Laimė, į ją buvo galima patekti iš koridoriaus – nereikėjo eiti per svetainę, kur, matyt, jau nekantravo svečiai. Užvėręs virtuvės duris, nusivilkau striukę, tai yra uniforminę palaidinę, ir numečiau ją ant emaliuoto staliuko. Kol nusivilkau palaidinę ir numečiau, atrodė, kad mane visiškai apleido jėgos, ir vienmarškinis stovėjau virtuvės viduryje, ilsėdamasis prieš Heraklio žygį – kokteilių gaminimą. Paskui, lyg sekamas pro nematomą skylutę sienoje, staigiu judesiu atidariau ir spintelę, ir šaldytuvą, ieškodamas sudėtinių dalių „Tomo Kolinso“ kokteiliui. Viską užtikau po ranka, tik vietoje citrinos turėjau tenkintis apelsinu. Po kelių minučių paruošiau pilną ąsotį šleikščiai saldaus kokteilio. Iš spintelės išėmiau penketą taurių ir dairiausi padėklo. Tačiau ieškoti padėklų nėra lengva, ir aš gerokai nusiplūkiau – tyliai stenėdamas, varsčiau daugybę durelių, kol pagaliau radau, ko ieškojęs.
       Kai, sudėjęs ant padėklo ąsotį ir taures, su striuke ant pečių žengiau iš virtuvės, virš mano galvos sužibo tariama elektros lemputė – tokios lemputės piešiamos karikatūrose, kai personažui į galvą ateina išradinga mintis. Pastačiau padėklą ant grindų. Grįžau prie spintelės su gėrimais ir išsiėmiau pustuštį viskio butelį. Pastvėriau taurę ir, matyt, netyčia prikliukiau viskio mažiausiai per ketvertą pirštų. Su panieka nužvelgęs taurę, lyg visko matęs kaubojiškų filmų herojus užsiverčiau ir vienu mauku ištuštinau. Dar ir dabar, prisimindamas šį žygdarbį, net nusipurtau. Man ėjo dvidešimt treti, ir pasielgiau taip, kaip ir kiekvienas mano amžiaus neišmanėlis panašioje situacijoje būtų pasielgęs. Tačiau ne tai svarbu. Aš, kaip žmonės sako, negeriantis. Nuo uncijos viskio mane arba pradeda nežmoniškai tąsyti, arba draugijoje imu ieškoti netikinčiųjų. O po dviejų uncijų mane paprastai išneša iš kambario.
       Tačiau ši diena nebuvo panaši į kitas. Paėmęs padėklą, išėjau iš virtuvės, nejausdamas savyje jokių staigių pakitimų. Tik skrandyje sklido neapsakomas karštis.
       Įžengęs su padėklu į svetainę, svečių elgesyje nepastebėjau permainų, tik be galo nudžiugau pamatęs, kad prie jų prisijungė mažasis seneliukas. Jis skendėjo giliame fotelyje, kurį taip mėgo mano buldogiukas. Dėdulė sėdėjo sukryžiavęs savo trumpas kojeles, susišukavęs, riebi dėmė švarko atlape švietė iš tolo, ir – o stebukle! – rankoje jau smilko jo cigaras. Mudu pasisveikinome dar karščiau negu visada, tarsi negalėdami daugiau ištverti tokių ilgų ir nereikalingų išsiskyrimų.
       Leitenantas tebestovėjo prie knygų lentynos. Jis sklaidė knygą, ir, atrodo, be galo įdėmiai. (Taip ir neišsiaiškinau jos pavadinimo.) Misis Silsbern buvo atgijusi, atrodė daug žvalesnė ir net spėjo gausiai pasidažyti. Ji sėdėjo pačiame sofos kamputyje, toliau nuo seneliuko, ir vartė žurnalą.
       – O, koks puikumėlis! – sušuko ji, pamačiusi ant staliuko padėklą. Ir nuotaikingai man nusišypsojo.
       – Džino įpyliau tik truputėlį, – pamelavau, maišydamas ąsotėlyje gėrimą.
       – Dabar čia taip vėsu, taip nuostabu, – tarė misis Silsbern. – Tiesa, ar galėčiau jus paklausti?..
       Ji padėjo į šalį žurnalą, atsistojo, aplenkusi sofą, priėjo prie rašomojo stalo. Pakėlusi ranką, piršto galiuku palietė vieną nuotrauką.
       – Kas šis žavus kūdikis? – paklausė.
       Šviežiai pasidažiusi ir gaivinama vėsaus oro, ji jau nepanašėjo į tą iškankintą, sutrikusią mergaitę, kokia atrodė prie Šrafto kavinės durų, kai nežmoniškai plieskė saulė. Dabar ji kreipėsi į mane santūriai ir ūmiai – tokiu tonu, kai prie jaunosios senelių namų man įšokus į automobilį, pasiteiravo, ar nebūsiu Dikis Briganza.
       Aš nustojau maišęs kokteilį ir priėjau prie misis Silsbern.
       Lakuotu nagu ji rodė į mergaitę grupinėje nuotraukoje. Šioje 1929 metų fotografijoje buvome visi tuometiniai radijo programos dalyviai. Už apskrito stalo sėdėjome septyniese, ir prieš kiekvieną stovėjo mikrofonas.
       – Gyvenime nemačiau tokio nuostabaus vaiko, – tarė misis Silsbern. – Žinote, ką ji man primena? Ypač burna ir akys?
       Lyg tyčia kaip tik šią akimirką mane pradėjo veikti viskis, – nors ačiū Dievui, kad ne iš karto, – ir aš vos neištariau: „Matyt, Dikį Briganzą“, tačiau nugalėjo atsargumas. Tik linktelėjau ir pasakiau artistės pavardę, kurią anksčiau minėjo svočia, kalbėdama apie tas devynias operacines siūles.
       Misis Silsbern išvertė akis:
       – Nejaugi ir ji dalyvavo šioje programoje?
       – Kaipgi? Aišku. Beveik ketverius metus. Tik tada ji dar vadinosi Šarlote Meihju.
       Leitenantas taip pat priėjo ir, atsistojęs man iš dešinės, žvelgė į nuotrauką. Išgirdęs tikrąją Šarlotės pavardę, jis kaipmat pamiršo knygas.
       – Net nežinojau, kad ji kažkada vaidino per radiją! – nustebo misis Silsbern. – Net neįtariau! Ar ir tada ji buvo tokia talentinga?
       – Ne, paprastai Šarlotė tik išdykaudavo. Nors jau tada dainuodavo ne blogiau kaip dabar. Be to, mokėdavo mus padrąsinti. Per programas prie stalo visada sugebėdavo atsisėsti šalia Simoro ir, kai tik patikdavo kokia nors jo replika, mindavo jam koją. Tai būdavo lyg rankos paspaudimas, tik su koja.
       Šią trumpą prakalbą išpyškinau, rankomis atsirėmęs į kėdės atlošą. Staiga rankos nuslydo – taip nuo lakuoto stalo ar baro kartais nuslysta alkūnė. Pusiausvyrą atgavau labai greit, ir nei leitenantas, nei misis Silsbern, atrodo, nepastebėjo nieko įtartino. Rankas sunėriau ant krūtinės.
       – Kartais, kai Simorui ypač sekdavosi vaidinti, vakare jis net raišuodamas grįždavo namo. Kaip Dievą myliu! Šarlotė visiškai numindydavo jam kojas. Bet jis nepyko. Simorui patiko žmonės, laipiojantys jam ant kojų. Be to, jis mėgo padūkusias mergaites.
       – Tai be galo įdomu! – sušuko misis Silsbern. – Aš net nepagalvojau, kad ji galėjo dalyvauti panašiose programose!
       – Juk Simoras ją ir pakvietė, – tariau. – Šarlotės tėvas dirbo masažistu, jie gyveno mūsų name, Riversaid Draive.
       Aš vėl visu svoriu užguliau kėdės atlošą, norėdamas tvirčiau laikytis ant kojų,– stovėjau tarsi pagyvenęs mąstytojas, atsirėmęs į sodo vartelius. Mano balsas man pačiam skambėjo maloniai kaip muzika:
       – Kartą mes žaidėme kamuoliu... Bet ar jums įdomu?
       – Taip! – tarė misis Silsbern.
       – Taigi kartą po pamokų mudu su Simoru mėtėm kamuoliuką į namo sieną, ir staiga kažkas – vėliau paaiškėjo, jog tai buvo Šarlotė – nuo dvylikto aukšto pradėjo svaidytis marmuro rutuliukais. Taip mes susipažinome. Tą pačią savaitę nusivedėme ją į studiją. O kad Šarlotė nuostabiai dainuoja, net neįtarėme. Mus sudomino jos graži niujorkietiška tartis. Dikmano gatvės tartis.
       Misis Silsbern melodingai nusijuokė. Po tokio juoko bet kuris jautresnis šnekorius – ar blaivus lyg krištolas, ar truputį išgėręs – nedrįs ištarti nė žodžio. Ji, matyt, ir telaukė, kol aš baigsiu kalbėti, nes norėjo kažko paklausti leitenantą.
       – Į ką ji jums panaši? – primygtinai pasiteiravo ji. – Ypač burna ir akys? Į ką ji jums atrodo panaši?
       Leitenantas pažvelgė į misis Silsbern, paskui į fotografiją:
       – Jūs kalbate apie šią nuotrauką? Darytą vaikystėje? Ar dabar, kine? Ko jūs klausėte?
       – Na, gal ir tada, ir dabar. Bet ypač šioje nuotraukoje.
       Leitenantas, kaip man pasirodė, gana rūsčiai žvelgė į nuotrauką, tarsi piktintųsi, kad misis Silsbern – moteris ir, be to, ne karo prievolininke – liepia jam tyrinėti kažkokią fotografiją.
       – Į Miurielę, – bambtelėjo jis. – Šioje nuotraukoje panaši į Miurielę. Ir plaukai, ir šiaip.
       – Teisingai! – apsidžiaugė misis Silsbern. Ji atsigręžė į mane: – Kaip tik į ją! – pakartojo. – O jūs Miurielę pažįstate? Na, ar matėte ją su tokia šukuosena? Plaukai susukti į didelį gražų...
       – Šiandien aš pirmąkart ją pamačiau, – atsakiau.
       – Tada patikėkit manimi, – ir misis Silsbern smiliumi išraiškingai pabarbeno į nuotrauką, – ši mergaitė tuo metu galėjo būti Miurielės dvynė. Lyg du vandens lašai.
       Viskis atkakliai bandė mane nugalėti, todėl šios informacijos niekaip neįstengiau iki galo suvokti, jau nekalbant apie visas galimas išvadas. Iš visų jėgų stengdamasis eiti tiesiai, grįžau prie staliuko ir vėl ėmiau maišyti kokteilius. Man atsidūrus prie seneliuko, jis bandė sveikintis, pasidžiaugti mano sugrįžimu, tačiau aš buvau taip įsigilinęs į ką tik pasakytus žodžius apie Šarlotės ir Miurielės panašumą, jog jis manęs visiškai nedomino. Ir galva šiek tiek svaigo. Pajutau begalinį norą maišyti kokteilius atsisėdęs ant grindų, bet susivaldžiau.
       Po kelių minučių, kai pradėjau pilstyti gėrimą, į mane vėl kreipėsi misis Silsbern. Jos balsas lyg muzika plaukė per kambarį:
       – Aš labai nenoriu jums įkyrėti, bet gal jūs nesupyksite, jei paklausiu apie tą įvykį, kurį minėjo misis Bervik, na, apie tas devynias operacines siūles? Jūsų brolis, matyt, netyčia ją pastūmė? Kaip ten atsitiko?
       Aš pastačiau ąsotį, kuris man pasirodė labai sunkus ir nepatogus, ir pažvelgiau į ją. Nors ir svaigo galva, tolimi daiktai akyse nesidvejino. Todėl ir misis Silsbern kambario centre mačiau aiškiai kaip pro žiūronus.
       – Kas yra misis Bervik?
       – Mano žmona, – bambtelėjo leitenantas. Jis žvelgė į mane tarsi vieno žmogaus komitetas, svarstantis, kodėl aš taip ilgai neišpilstau kokteilių.
       – A–a, na taip, žinoma, – tariau aš.
       – Gal tai buvo nelaimingas atsitikimas? – nenurimo misis Silsbern. – Juk jis netyčia, ar ne?
       – O Dieve, misis Silsbern!
       – Atleiskit, – šaltai tarė ji.
       – Labai atsiprašau. Neimkit į galvą. Aš šiek tiek išgėręs. Prieš penketą minučių virtuvėje truputėlį maktelėjau... – Mano balsas nutrūko, aš staiga apsisukau. Išgirdau pažįstamus sunkius žingsnius, drebinančius nuogas grindis. Artėdami mūsų link jie vis dažnėjo, ir staiga į kambarį įsiveržė svočia.
       Ji net nepažvelgė į mus.
       – Pagaliau prisiskambinau, – tarė. Jos balse nebebuvo girdėti jokių buvusių niuansų. – Po valandos. – Atrodė, kad jos įkaitęs veidas tuoj sprogs. – Ar gėrimas šaltas? – paklausė ji ir, nelaukdama atsakymo, prišoko prie staliuko, pastvėrė taurę, kurią ką tik buvau pripylęs, ir vienu mauku ištuštino. – Gyvenime nemačiau tvankesnio kambario, – pati sau tarė ir pastatė ant staliuko tuščią taurę. Pakėlusi ąsotį, Bervik vėl prisipylė ją ligi pusės – skambčiodami ir pliupsėdami, į gėrimą krito ledo gabaliukai.
       Misis Silsbern netruko prieiti prie staliuko.
       – Na, ką jie sakė? – nekantravo ji. – Ar su Rėja kalbėjotės?
       Prieš atsakydama svočia sriūbtelėjo kokteilio ir pastatė taurę.
       – Su visais kalbėjausi, – tarė ji. Žodžiai „su visais“ nuskambėjo piktai, tačiau be jai būdingo dramatiškumo Nužvelgusi misis Silsbern, mane ir galiausiai leitenantą, ji tarė: – Galite nesijaudinti. Viskas baigėsi gerai ir laimingai.
       – Ką tai reiškia? Kas atsitiko? – griežtai pasiteiravo misis Silsbern.
       – Tas ir atsitiko. Jaunikio jau nebekankina jo begalinė laimė. – Svočios balse vėl pasigirdo įprasta intonacija.
       – Kaip tai? Su kuo tu kalbėjaisi? – paklausė leitenantas. – Su misis Feder?
       – Juk sakiau, kad kalbėjausi su visais. Tik neteko išgirsti nukaitusios jaunosios balselio. Ji pabėgo su jaunikiu. – Svočia pasisuko į mane. – Kiek cukraus prikrovėtė į ši gėrimą? – irzliai paklausė ji. – Atrodo, lyg gertum patį...
       – Pabėgo?! – aiktelėjo misis Silsbern, spausdama rankas prie krūtinės.
       Svočia pažvelgė į ją.
       – O jums ko jaudintis? – nustebo. – Apsiraminkit – ilgiau gyvensite.
       Misis Silsbern klestelėjo ant sofos. Aš, tiesą sakant, taip pat. Išplėtę akis, žiūrėjome į svočią.
       – Jis, matyt, ten laukė, kol visi sugrįš. Miurielė tik susikrovė lagaminėlį, ir jie abu dingo. Štai ir viskas.
       Svočia išraiškingai gūžtelėjo pečiais. Paėmusi savo taurę, išgėrė ligi dugno.
       – Tačiau mus vis tiek kviečia į vestuves. Arba į pobūvį – vadinkit kaip jums patinka tokiais atvejais, kai nėra nei jaunosios, nei jaunikio. Kiek supratau, ten jau minios žmonių. Visi, su kuriais kalbėjau telefonu, buvo jau gerokai įsilinksminę.
       – Juk sakei, kad kalbėjai su misis Feder. Argi ji nieko nepaaiškino? – paklausė leitenantas.
       Svočia mįslingai papurtė galvą:
       – Vis dėlto ji nuostabi. Kokia moteris! Kalbėjo visiškai ramiai. Kiek aš supratau iš jos, Simoras žadėjo kreiptis į psichoanalitiką – nori pasigydyti. – Ji vėl gūžtelėjo pečiais. – Galai žino. Gal viskas susitvarkys, bet aš tokia apkvaitusi, kad man vis vien. – Pažvelgusi į savo vyrą, pakvietė: – Eime. Kur ta tavo kepurė?
       Vos man spėjus atsikvošėti, svočia, leitenantas ir misis Silsbern vorele patraukė durų link, o aš kaip šeimininkas nustrapaliojau jiems iš paskos. Jau gerokai svirdinėjau, bet nė vienas neatsisuko ir to nepastebėjo.
       Dar išgirdau, kaip misis Silsbern paklausė svočią:
       – Jūs pas juos užvažiuosite?
       – Tiesiog nežinau, – atsakė ta. – Jeigu ir nuvažiuosime, tai tik valandžiukei.
       Leitenantas iškvietė liftą, ir visi trys suakmenėję stebėjo mirksinčias lemputes. Pasidarė tylu – nebebuvo ką kalbėti. Aš sustingau duryse, kiek toliau nuo jų, ir spoksojau priekin. Atsidarius lifto durims, garsiai ištariau:
       – Viso gero!
       Visi trys vienu metu atsisuko.
       – Viso gero! Viso gero! – atsakė, o svočia riktelėjo: – Dėkui už vaišes! – Ir lifto durys trinktelėjo.
       Netvirtu žingsniu ėjau koridoriumi, bandydamas nusimesti ar bent prasisegti striukę.
       Mane, sugrįžusį į svetainę, entuziastingai sutiko vienintelis likęs svečias – jį buvau visai užmiršęs. Kai įėjau, seneliukas sveikindamas aukštai iškėlė pilnutėlę taurę. Jis tiesiog mojavo ja ir šypsodamasis linksėjo galva, tarsi pagaliau būtų atėjusi ta ilgai laukta, džiaugsminga akimirka, kurios mes abu išsiilgome. Jausdamas, kad nepajėgsiu jam atsakyti tokia pat šypsena, patapšnojau per petį. Paskui sunkiai sudribau prieš seneliuką ant sofos, tuo pat metu pagaliau atsisegdamas striukę.
       – Ar jūs turite namus? – paklausiau jį.– Kas jumis rūpinasi? Gal parko balandžiai?
       Užuot atsakęs į šiuos provokacinius klausimus, svečias su begaliniu įkarščiu vėl mano garbei pakėlė taurę – lyg alaus bokalą. Aš užsimerkiau ir, užsikėlęs kojas, išsitiesiau ant sofos. Kambarys pradėjo suktis ratu. Aš vėl atsisėdau, nuleidęs kojas ant grindų, bet taip nevikriai, jog, praradęs pusiausvyrą, turėjau įsitverti staliuko. Susikūprinęs, užsimerkęs sustingau. Paskui tebesėdėdamas šiaip taip pasiekiau ąsotį ir prisipyliau taurę, taškydamas gėrimą ir ledo gabalėlius ant stalo ir grindų. Valandėlę pasėdėjau su pilna taure rankoje ir, net neparagavęs kokteilio, vėl pastačiau ją ant aplaistyto staliuko.
       – Gal jus domina, iš kur Šarlotės veide tos devynios siūlės? – staiga paklausiau. Mano balsas skambėjo visiškai normaliai. – Mes gyvenome prie ežero. Simoras parašė Šarlotei laišką, kviesdamas atvažiuoti į svečius, ir pagaliau mama ją išleido. Kartą šalia mūsų namų, atsitūpusi viduryje kelio, ji glostė Bu Bu kačiuką. O Simoras metė į Šarlotę akmenį. Jam buvo dvylika metų. Štai ir viskas. Akmenį jis paleido todėl, kad Šarlotė su kačiuku buvo pernelyg gražus reginys. Ir mes visi tai supratome, velniai griebtų: ir aš, ir pati Šarlotė, ir Bu Bu, ir Veikeris, ir Voltas – visa šeima.
       Aš įdėbiau akis į alavinę peleninę, stovinčią ant staliuko.
       – Šarlotė niekada jam dėl to nepriekaištavo. Niekada.
       Aš žvelgiau į savo svečią lyg tikėdamas, kad tas prieštaraus, pavadins mane melagiu. Juk aš iš tikrųjų melavau. Šarlotė nė velnio taip ir nesuprato, kodėl Simoras metė akmenį. Tačiau svečias nesiginčijo. Priešingai. Seneliukas pritariamai šypsojosi, ir atrodė, kad kiekvienas mano dar neištartas žodis jam taps neabejotina tiesa. Bet aš vis tiek atsistojau ir išėjau iš kambario. Prisimenu, eidamas durų link, jau norėjau grįžti ir nuo grindų paimti du ledo gabaliukus, tačiau pasirodė, jog tai padaryti būtų neapsakomai sunku, todėl neatsisukdamas žengiau į koridorių. Eidamas pro virtuvę, nusivilkau, tiesiog nusiplėšiau striukę ir mečiau ant grindų. Tą akimirką man pasirodė, kad kaip tik čia aš visada ir laikydavau savo drabužius.
       Vonioje valandėlę stovėjau šalia baltinių pintinės, svarstydamas, ar išsiimti Simoro dienoraštį, ar ne, ar skaityti jį toliau, ar dar palaukti. Dabar jau neprisimenu visų argumentų „už“ ir „prieš“, tik galop nukėliau pintinės dangtį ir išsitraukiau dienoraštį. Vėl atsisėdau ant vonios krašto ir, versdamas lapus, suradau paskutinį Simoro įrašą.

       Vienas mūsų vyrukas ką tik vėl skambino į aerouosto informaciją. Jei ir toliau giedrysis, rytą, matyt, jau galėsim skristi. Openheimas liepė nesijaudinti. Skambinau Miurielei, viską paaiškinau. Pasijutau labai nejaukiai. Ji pakėlė rageli ir sako: „Alio! Alio!“ O man užgniaužė kvapą. Ji vos nepadėjo ragelio. Kad nors kiek galėčiau aprimti. Openheimas nusprendė pamiegoti, kol paskelbs mūsų reisą. Reikėtų ir man pasnausti, bet aš baisiai susinervinęs. Aš jai skambinau tik norėdamas permaldauti, dar kartą paprašyti, kad mes vieni kur nors išvažiuotume ir susituoktume. Aš taip nervinuosi – negaliu būti žmonėse. Man rodosi, kad šiandien man antrasis gimimas. Šventa, švenčiausioji diena. Ragelyje beveik nieko negirdėjau, ir pats ištariau tik kelis žodžius. Kaip siaubinga, kai sakai: „Aš tave myliu“, o kitame gale girdi šaukiant: „Ką? Ką?“ Visą dieną skaičiau ištraukas iš Vedantos. „Sutuoktiniai turi vienas kitam tarnauti. Taurinti, talkinti, mokyti, stiprinti vienas kitą, bet svarbiausia – tarnauti. Vaikus auklėti garbingai, su meile, santūriai. Kūdikis – svečias namuose, jį reikia mylėti ir gerbti, niekada nebūti jo viešpačiu, nes jis – Dievo dovana“. Kaip nuostabu, išmintinga, kaip gražu ir sunku, todėl teisinga. Pirmąkart gyvenime mane džiugina atsakomybė. Openheimas jau pučia į akį. Reiktų ir man užmigti, bet negaliu. Kažkas turi budėti šalia laimingo žmogaus.

       Vieną kartą perskaitęs šį įrašą, užverčiau dienoraštį ir nunešiau atgal į miegamąjį, kur sviedžiau jį į Simoro lagaminėlį ant kušetės. Paskui nuvirtau ant artimesnės lovos. Man rodėsi, jog užmigau arba netekau sąmonės dar krisdamas.
       Kai po pusantros valandos pagaliau pabudau, siaubingai skaudėjo galvą ir troškino. Miegamajame jau buvo tamsu. Prisimenu – gana ilgai sėdėjau ant lovos krašto. Paskui genamas troškulio vis dėlto atsistojau ir lėtai nukiūtinau į gretimą kambarį – ąsotyje ant staliuko dar tikėjausi ko nors rasti.
       Mano paskutinis svečias, matyt, ir pats šiaip taip susirado duris. Vien tuščia taurė ir cigaro nuorūka peleninėje liudijo, kad jis tikrai egzistavo. Aš ir šiandien manau, kad tą cigaro nuorūką reikėjo tuoj pat nusiųsti Simorui – juk visos vestuvinės dovanos panašiai beprasmiškos. Nuorūką mažoje, dailioje dėžutėje. Ir galbūt pridėti baltą popieriaus lapą – vietoje paaiškinimo.

       ^© Vertimas į lietuvių kalbą, „Pergalė“, 1977.

       ¹Gražus gestas (pranc). (Atgal>>>)
       ²Perfrazuota citata iš „Hamleto“. (Atgal>>>)
       ³Sapfo. Epitalama. 100asis fragmentas. (Atgal>>>)
       ⁴Saigius Hosis (tikr. Šatas Marikius; 1118–90), japonų poetas. (Atgal>>>)

       Vertė Nerijus Maliukevičius

       Salinger, Jerome David. Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Vyturys, 1990.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt