RAYMOND QUENEAU

       Raymond'as Queneau – prancūzų prozininkas ir poetas, artimas siurrealizmo krypčiai, kūręs absurdo pasaulio viziją, pasižymėjęs juodojo humoro elementais, autoritetų ir literatūros standartų kritika. Kūrinių kalba svyruoja nuo gatves žargono iki aukščiausio poetinio stiliaus.
       R. Queneau gimė 1903 m. Le Havre, mokėsi to paties miesto licėjuje, paskui Paryžiuje. Keliavo po Alžyrą, Maroką, vėliau bandė sukurti matematinę šachmatų lošimo teoriją, užsiėmė psichoanalitika, laikraštyje ,,L'Intransigeant“ redagavo kasdieninės kronikos skyrių, pavadintą „Ar pažįstate Paryžių?“
       1937 m. išleido eiliuotą romaną vaikystės reminiscencijų temomis „Ąžuolas ir šuo“, vėliau – eilėraščių rinkinius bei filosofinio pobūdžio poemas „Akyz“ (1943), „Bukolikos“ (1947), „Lemtingas mirksnis“ (1948), „Mažoji portatyvinė kosmogonija“ (1950), „Jei tu jsivaizduotum“ (1952), „Šimtas tūkstančių milijardų eilėraščių“ (1961), „Šuo ir mandolina“ (1965), „Bėgti gatvėmis“ (1967), „Mušti kaimą“ (1968), „Suskaldyti bangas“ (1969). Žymiausia prozos knyga – „Zazie šokis metro“ (1959; ekranizuota – 1960). Kitos prozos knygos Paryžiaus ir jo priemiesčių temomis – „Žydros gėlės“ (1965), „Ikaro skrydis“ (1968) ir kt.
       Mirė didysis žodžio alchemikas Paryžiuje 1976 m.

Vertėjas      

Metaforų paaiškinimas
Laikas eina
„Šešėlis...“
Maniljos žaidėjai
„Praėjo dienos lydimos naktų...“
Beasmenė forma

Į viršų

Metaforų paaiškinimas

Toli nuo laiko, nuo erdvės žmogus paklydo,
Plonas it plaukas, platus nelyg aušra,
Putotom šnervėm, dviem akim kreivom,
Rankas pirmyn atkišęs apčiupinėt puošybos.

– Be kita ko, nesąs. Tačiau kokia, sakys,
šitos metaforos reikšmė:
„Plonas it plaukas, platus nelyg aušra“,
Ir kodėl jo šnervės daugiau nei trijų matmenų?

Jei aš kalbu apie laiką, tai todėl, kad jo dar nėra.
Jei aš kalbu apie vietą, tai jinai pranyko,
Jei aš kalbu apie žmogų, tai jisai tuoj numirs,
Jei aš kalbu apie laiką, tai jo jau nėra.

Jei aš kalbu apie erdvę, tai dievas tuojau ją sugriaus,
Jei aš kalbu apie metus, tai tam, kad juos sunaikinčiau,
Jei išgirstu aš tylą, tai dievas ten pradeda mykti,
Ir besikartojantys jo rėksmai man tik kenkia.

Nes dievai yra demonai; jie šliaužia erdvėje,
Ploni lyg plaukas, platūs kaip aušra,
Putotom šnervėm, nudrykusiom seilėm,
Rankas pirmyn atkišę pasistvert puošybos.

– Be kita ko, nesančios. Tačiau kokia, paklausta bus,
Šitos metaforos reikšmė:
„Ploni kaip plaukas, platūs kaip aušra“,
Ir kodėl šis veidas yra daugiau nei trijų matmenų?

Jei aš kalbu apie dievus, tai todėl, kad jie uždengia jūrą
Savo begaliniu svoriu, nemirtingu skrydžiu,
Jei aš kalbu apie dievus, tai todėl, kad jie dažnai tvyro ore,
Jei aš kalbu apie dievus, tai todėl, kad jie nuolatiniai.

Jei aš kalbu apie dievus, tai todėl, kad jie gyvena po žemėm,
Pūsdami į dirvą savo gajų alsavimą,
Jei aš kalbu apie dievus, tai todėl, kad jie peri geležį,
Kaupia anglį, išgrynina cinoberį.

Ar jie dievai, ar demonai? Jie pripildo laiką,
Ploni it plaukas, platūs kaip aušra,
Akių sudužusių emaliu ir putotom šnervėm,
Ir rankom, atkištom pirmyn nusitverti puošybos.

– Be kita ko, neegzistuojančios. Bet kas yra, sakys,
Šitos metaforos reikšmė:
„Plonas it plaukas, platus lyg aušra“,
Ir kodėl tos dvi rankos yra daugiau nei trijų matmenų?

Taip, tai demonai. Viens nusileidžia, kitas pakyla.
Kiekvienai nakčiai sava diena, kiekvienam kalnui slėnis.
Kiekvienai dienai sava naktis, kiekvienam medžiui savas šešėlis,
Kiekvienai esybei savas Ne, kiekvienam gėriui – blogis.

Taip, tai atšvaitai, negatyvūs paveikslai,
Judantys nejudrumo pavyzdžiu,
Metantys į nebūtį savo aktyvią daugumą
Ir atkartojantys kiekvieną teisybę.

Tačiau nei dievas, nei demonas žmogus yra paklydęs,
Plonas it plaukas, platus nelyg aušra,
Putotom šnervėm, dviem kreivom akim
Ir rankom atkištom pirmyn apčiupinėt puošybos

– Be kita ko, juk nesančios. Tai jis paklydo,
Nėra pakankamai plonas, pakankamai platus:
Per daug šleivų raumenų, per daug plepėjęs,
Ramybė grįš, kai pamatys jisai Šventovę,
Savu pavidalu užtikrinančią amžinybę.

Į viršų

Laikas eina

Aš taip nesižaviu mėnuliu
nuo tada kai sužinojau kad arabiškai
jis vadinasi Q M R
Mėnuo žaidžia virš vaikystės sklendžia bangos kurios
įtraukia į medžių lapus plonytį žiedą ir sunkią amžinybės
tešlą
Kareivis sustingsta pelėdai ūkiant rupūžės paliestame
kristale Mėnulis dainuoja grynas miego žoles miegas patsai
savęs nejaučia
Žiurkės šoka miestuose Stotys tyli ir tyli taip pat tie
kurie staugia naktyje į tuos kurie dejuoja tyloj
Atmintis išsitempia iki kitų praeities Hipokritai erudite
tu daugiau neverksi
išsisklaidęs patsai savyje

Į viršų

***
Šešėlis besileidžiąs
šešėlis išvykimas liūdesys
šešėlis nelaimingas
šešėlis viltis ir užgaida
šešėlis virš prietemų jūros
šešėlis prie viršukalnių kojų
šešėlis sumišęs laikas
šešėlis bėgantis išilgai uolų
šešėlis yra nesibaigianti valanda
šešėlis yra nuobodis po šoko
šešėlis yra palikta meilė
šešėlis gyvenimas šešėlis mirtis
šešėlis diena kuri tave pamatė gimusį
šešėlis naktis kuri tave mato mirusį
šešėlis diena šešėlis naktis
šešėlis naktis šešėlis diena
šešėlis yra visados šešėlis
šešėlis yra kiekviena esybė

Į viršų

Maniljos žaidėjai

Naktis nukris ant šių stogų užbers šį pasaulį
kur mes gyvenome tokie ramūs tokie linksmi
katastrofa visada taip arti mūsų kad
ši naktis krinta ant šių stogų uždengtų šiaudais
šių namų kurie krenkščia į dangų
Ką begalvoti apie mūsų gyvenimą tokį ramų ir linksmą
taip arti katastrofos kuri turėtų kuri turėjo kuri turi
nuvesti naktį po stogais
tokiais purvinais kad jiems priderėtų verkti ir jeigu
jie verktų stogai tai verktų purvu kuris teka
per sienas per minios nugarą
jeigu jos verktų šios sienos tai išsiveržtų
pro nutekamus vamzdžius ir kaminus išsiveržtų ir
išsituštintų
į žemę į dangų išsituštintų
išsimestų
mūsų gyvenimo išmatos tokio ramaus ir linksmo
tokio panašaus į mūsų gyvenimą taip arti katastrofos
kurios mes laukiam
kurios mes laukiam šią naktį užberiančią šią pasaulį
rausia naktis rausia žemė
kad įmestų šį pasaulį į tamsybes ir savo išmatas
išmatas mūsų jūsų tų gyvenimo tokio ramaus ir linksmo
ak manilja ak manilja
mūsų jūsų jų gyvenimo tokio ramaus ir linksmo
ak manilja manilja užkniedyta

1935

Į viršų

***
Praėjo dienos lydimos naktų
praėjo dienos ilgos kaip bėgimas
ratu ilgos kaip saulės atodūsis
atokvėpis nejaučiant dugno ir kai išbridus iš jūros
ji varva alyvuota ryškioj sausumoj
praėjo dienos trumpi įkvėpimai
sveriančios tiek kiek plonas lapas
senobinis prisiminimas kalendoriuj
praėjo dienos lydimos naktų
naktų ilgų kaip ištirpusios dienos miegas
po šerkšnotu horizontu saugomu žvaigždžių
ilgų kaip erdvė ilgų kaip laikas
Praėjo dienos lydimos naktų
naktų trumpų riksmo spazmų šuolio
taip strykteli triušis pašautas miške
praėjo dienos lydimos naktų
ir viskas ir nieko
praėjo dienos

Į viršų

Beasmenė forma

Uždega lempą už taurių
Imama ir nepaskambinama nemigai
Bet aplink namus miesto vidury
gnaibo šešėlių šešėlius
Žvaigždžių siūluos pakabina manekenus
mintis mirtis avarijas nesąmones
Lemties čerpės niūniuodamos krinta
ant be galo ilgo praeivių snukio
Priedainis prirakina žmones
prie jų supuvusių skonių
Sodina tvoras kurias sergi raudonos akys
 

Iš prancūzų k. vertė Ramūnas Kasparavičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt