Jozef Puškáš

       PAVĖLUOTAS NORAS

       Rudenį, vieną sekmadienio pavakarę, žinomas kino scenaristas važiavo į sostinę iš savo vilos Baltųjų Karpatų papėdėje. Išeiginėmis ir švenčių dienomis jis bandydavo dirbti savo romantiškoje troboje, maloniai veikiamas vienatvės, aplinkinių lapuočių miškų tylos, ir dažniausiai darganotu, vėjuotu oru, kada nesinori niekur eiti.
       Atvažiavo savo automobiliu penktadienio vakare, bet pradėtąjį scenarijų nusprendė rašyti tik šeštadienio rytą. Įnešė į vidų pilnutėlį maisto atsargų krepšį ir viską išdėliojo virtuvėje ant stalo. Krepšio dugne gulėjo plokščias butelis, suvyniotas į minkštą žalią popierių. Ištraukė jį už trumpo kakliuko ir išvyniojęs pastatė į nedidelį bariuką pirmajame kambaryje, kuris buvo ir valgomasis, ir svetainė. Kai atidarė tamsiai rudas spintelės duris, veidrodis užpakalinėje sienelėje butelių skaičių padidino iki šešių, du iš jų buvo su tokiu pat škotišku viskiu, kokį jis laikė iškeltoje rankoje.
       Po poros valandų plokščiame butelyje viskio beliko vos ant dugno, o vyras su apypilne taure rankoje, kažkokio girto nerimo apimtas, be tikslo vaikščiojo aplink stalą, dairėsi pro vieną, paskui pro kitą langą, nuvirto miegamajame ant sofos, po to vėl atsikėlė, išėjo į koridorių, pasisukaliojo prie durų, be tikslo žvilgtelėjo į virtuvę ir pagaliau išsitiesė ant grindų, šalia nafta apšildomos koklių krosnelės, nuo kurios sklido maloni šiluma.
       Pabudo šeštadienio rytą tarsi sulaužytas, bjauriausiai nusiteikęs, sunkia galva. Gulėti jam atrodė lygiai taip pat beprasmiška kaip ir keltis, geriausia – gurkšnoti viskį. ,,Kūrybinė krizė“, – pašaipiai pagalvojo. Argi reikėjo tokioje vienumoje prasimanyti kažkokių pateisinamų priežasčių! Tokioje vienumoje negali būti jokių skrupulų, jokių dekoracijų. Juk čia nėra civilizacijos ir kultūros. Vienumoje žmogus gali būti žvėris, tad kam bergždžios pastangos... Elkis pagal savo prigimtį.
       Neaiškiai, miglotai praėjo popietė ir vakaras, atsitokėjo tik vėlai naktį, ir tolimas bundančios sąžinės balsas įspėjo, jog pats laikas prablaivėti ir ruoštis kelionei atgal į miestą.
       Šiaip taip išblaivėjęs ir atsigavęs, sekmadienį po pietų sėdo į automobilį ir akmenuotu kalnų keliu nusileido į slėnį.
       Pravažiavęs paskutinį vingį, automobilis išriedėjo į plentą ir dūmė erdvia lyguma. Drėgnas, vietomis visai šlapias asfaltas lipte lipo prie ratų. Aplinkui tvyrojo slogi rudens pilkuma, miglos ir lietaus debesų sruogos sūkuriavo virš automobilio stogo, o tarp blizgančių medžių kamienų už griovių abipus kelio – dievaižin kodėl nebuvo nė vieno tiesaus: visi susisukę, kreivi, palinkę į kelią arba atvirkščiai – į sunkią aukšto miško uždangą.
       Inertiškų scenaristo vasaros prisiminimų virtinė labai atitiko ilgą, tingią, margą eilę automobilių, grįžtančių po atostogų, išvykų, vikendų, todėl nepaprasta tyli tuštuma tarp kelkraščio linijų jį tolino nuo miesto dar labiau negu ręstos trobos sienos kalnuose. Atrodė, jog niekas nejuda, niekas neartėja ir netolsta; kas tik išnyra iš miglos, tuoj pat prasmenga kažkur į bedugnę. Vyrą apėmė snaudulys, jis jau nebežinojo, kur, tiesą sakant, važiuoja, nebesuvokė kelionės tikslo... Atsitokėjo pajutęs šaltį ir energingai pasuko radijo jungiklį. Aparatas piktai sutraškėjo, per ūžesį ir triukšmą scenaristas nieko negalėjo suprasti, kol neperjungė į trumpas bangas. Kimus moteriškas balsas raiškiai ištarė keletą užsienietiškų vardų, ir jį tuoj pat nustelbė mušamųjų instrumentų tratėjimas ir didžiojo būgno dundesys. Vyras mėgino klausytis sausų ritmiškų dūžių, keletą kartų norėjo įspėti, kada įsiterps kiti instrumentai, bet tie vis dar neatsiliepė. Vis dėlto monotoniškas ritmas tarpais susilpnėdavo, pritildavo, įsivyraudavo nemaloni įtampa, tylos pauzės žadino nuojautą, jog kažkas dar bus, turį būti. Dar kažkas bus, širdyje pasakė sau besiklausąs vyras...
       Tačiau lauke tebetvyrojo nejudoma pilkuma, o plikų ritmo dūžių nepakeitė jokie melodingi garsai, ir vyriškio sąmonę lyg sunkus alpulys vis labiau tempė nuovargis ir miegas...
       Truputį pažvalėjo važiuodamas per nedidelį kaimą; tai buvo vynuogininkų gyvenvietė, pasinėrusi į sekmadienio ramybę, ir ji nedraugiškai išspjovė vairuotoją su jo blizgančia dėžute į miglą ir vėją – nors, tiesą sakant, jis nejuto jų, kaip nejuto klastingų kelio nelygumų ir kliūčių.
       Kažkas sėdėdamas ant pilko akmens laukė dešinėje plento pusėje, kėlė ranką, aptemptą siaura rankove, kišo ją priešais artėjantį automobilį. Ant pečių tarsi negraži kupra stirksojo kažkoks nešulys ar maišas, apglėbęs sprandą, – akinamai baltas, lygus ir minkštas, jis buvo uždengęs žmogaus galvą ligi pat kaktos; tasai nešulys pilkoje migloje buvo labiau matomas negu visa žmogaus figūra.
       Kai automobilis privažiavo arčiau, scenaristui pasirodė, jog jis mato paveikslą, nutapytą senovės dailininko, tik negalėjo prisiminti dailininko pavardės ir to paveikslo pavadinimo... Juk daug yra paveikslų, kur piemuo laiko ėriuką ant sprando, priglaudęs prie krūtinės silpnas jo kojytes, o pats žiūri į kažkokį stebuklingą reginį, arba yra ir tokių, kur piemuo atneša dovanų garbiniuotą avinėlį prakartėje gimusiam dievo sūnui; kituose rausvom spalvom nupieštas avinėlis vienas, atsiskyręs nuo būrio... Privažiavęs arčiau, scenaristas suabejojo, ar nepažįstamasis laiko ant pečių avinuką ar ožkiuką. Gyvulėlio vilna buvo ne tik baltutėlė, bet lygi ir trumputė, kakta siaura, snukutis pailgas. „Čia avinukas“, – pasakė sau po valandėlės, nors, atvirai kalbant, nebuvo tikras, ir liovėsi tyrinėjęs gyvulėlį vien dėl to, kad nusprendė, jog nė vienas miestietis, pamatęs gyvą keturkojį, tvirtai nepasakytų, koks čia gyvulys. „Tai avinukas“, – sušnibždėjo, ir kai automobilis buvo visai arti ir vos riedėjo, pamatė, koks senas ir nepanašus į piemenį avinuko nešėjas. Išdžiūvęs, retų plaukų, su apdulkėjusiais akiniais, žalsvos spalvos dygsniuota striuke ir rudomis, storos paltinės medžiagos kelnėmis, sukištomis į aukštus guminius batus. Ranka, kurią jis sunkiai nulaikė iškėlęs, buvo liesa, balta, gyslota ir ligi alkūnės išsinėrusi iš rankovės, o kita tvirtai spaudė sukryžiuotas avinuko kojas.
       Automobilis sustojo, ir apstulbęs vairuotojas suprato, jog jau vėlu pradėti vėl važiuoti ir kad jis nė pats pagaliau nežino, kodėl sustojo prie to keisto individo, kuris dabar atidarė užpakalines dureles ir įkišo į kabiną kampuotą, neproporcingai didelę galvą.
       – Pavėžėsite mus galiuką? Sunkus kaip kipšas... – pasakė dėdulė prikimusiu, prarūkytu balsu ir, nelaukdamas atsakymo, beregint atsidūrė užpakalinėje sėdynėje. Avinukas bakstelėjo galva į automobilio kėbulo karkasą ir gailiai sumekeno.
       „Ožkiukas“, – pagalvojo vyriškis. – Ožkiukas, nes mekena. Juk aiškiai girdėjau: beeee... Dieve mano, koks čia sutvėrimas?“
       Senis užpakaly dūsavo, kuitėsi, neramiai sukinėjosi, nors įsitaisė visai patogiai ir nereikėjo nusiimti nuo pečių nei tuščio turistinio maišo, nei avinėlio, kuris buvo ne ką didesnis už gerai nupenėtą triušį. Scenaristas žvilgtelėjo atgal ir pamatė, kad senis laisva ranka traukia iš po savęs gelsvą kailinį aptiesalą.
       – Ką jūs darote?
       – Mes purvini, kad nesuteptume.
       – Palikite ramybėje ir sėdėkit! – pasakė suirzęs.
       – Matai, koks šis ponas geras, – keistai nudžiugęs, prašneko senis. – Ar galėjai tikėtis, kad taip poniškai važiuosi?
       Padvelkė šiltu, karstelėjusiu gyvulių kvapu, o į veidrodėlį ties priešakiniu langu į vyriškį sužiuro apvali, verianti akis, kurioje mirguliavo bėgantys aplinkos vaizdai; žvilgsnis buvo kupinas ramybės, abejingumo ir liūdesio. Akis matė savo praeitį, matė savo dabartį, ir niekas nebūtų galėjęs įspėti, ką ji matė prieš tą akimirką, kada susitiko su žmogaus žvilgsniu... Kaip kiekvienas mįslingas daiktas, tatai neramino ir viliojo.
       Scenaristas staiga kažką prisiminė. Puiki scena, iš tiesų! Mergina ant stačios uolos tiesia rankas prie pasiklydusios avies, paskui spaudžia ją prie krūtinės ir juokiasi laiminga. Paskui jos koja paslysta siaurame takelyje... Arba kitas variantas: vaikinas bėga per minkštą žalią pievą, kur piemuo gano nedidelę avių kaimenę. Piemuo su ilgais, ligi pat žemės juodais kailiniais, ir visos avys, susibrukusios į krūvą, irgi juodos. Vaikinas bėga toliau ir susitinka su tokiu pat piemeniu ir tokia pat avių kaimene, tik ir piemuo, ir avys balti...
       Tie prisiminimai buvo pakrikę, persipynę su filmais, ne su gyvenimu, ir tai dar kartą priminė scenaristui, kaip jis persisotinęs savo profesija. Cha, kūrybinė krizė! Romantiškas prasimanymas. Lygiai taip pat mėsininkas galėtų paskelbti, kad negali pardavinėti mėsos, nes jam gaila gyvulių... Prekę reikia gaminti toliau. Pardavinėti ir kelti kainą. Ir vis dėlto kažkas negerai. Ar jis myli savo žmoną? Na... taip. Ar myli savo dukterį? Taip. Ir vis dėlto kažko trūksta. Atsiminimų, kontaktų, paslapčių?
       Dabar abi avinuko akys buvo veidrodėlyje, bet nė viena nežiūrėjo į vairuotoją. Nusibodo, nebeįdomu. Scenaristui pasidarė apmaudu. Jis įsistebeilijo į migloje dingstantį kelią ir neskaniai nurijo seiles, kuriose pajuto rūgštų, bjaurų praskiesto alkoholio skonį. Automobilyje, kuriuo važiavo trys būtybės, stojo įtempta tyla.
       – Sakykit, ar čia avinėlis, ar ožkiukas? – paklausė scenaristas garsiai ir linksmai.
       Po valandėlės jis žvilgtelėjo per petį atgal, nes senis nieko neatsakė. Keleivis, sėdintis gale, matyt, laikė klausimą visai nereikalingu ir beprasmišku – kaip galima nežinoti ir klausti...
       – Kaip jūs čia atsidūrėte? – paklausė, norėdamas kitu klausimu nutraukti nejaukią tylą.
       Scenaristas pastebėjo, kad avinuko šnervės virptelėjo, išsiplėtė. Gyvulėlis vėl ramiai ir liūdnai žvelgė į jį, palenkęs baltą galvutę, o jo akių vokai nė karto nemirktelėjo.
       – Matai, šalaputri, tiesą sakant, tau galėjo būti galas, o dabar turėtum dėkoti ir man barzdą laižyti, – prašneko senis.
       Jis kreipėsi tik į savo ėriuką. Tai buvo apdairu, nepatiklu ir keista, bet gal su nepažįstamuoju jam geriau sekėsi kalbėti per tarpininką. Scenaristas iš patirties žinojo, kaip lengva adresuoti žodžius lengvabūdiškai, vaikiškai būtybei.
       – Galėjai sau gražiai kepti ant laužo, o tie sviedinio spardytojai būtų gavę skanų kepsnį. Gražiu talismanu tave pavertė! Jei būčiau žinojęs jų ketinimus, špygą jiems būčiau davęs, o ne tave... Tarsi talismanas kaltas, kad jie nemoka žaisti futbolo ir pralošia savo aikštėje! Klišiai netikę! Po rungtynių, pasakysiu tau, lėkiau lyg sparnus įgavęs, taip skubėjau dėl tavęs... Girdi, jeigu pralaimėjome, bent gerą kepsnį pasidarykime iš to gauruoto padaro... Atėjo peilį pasikišęs po skvernu, prakeiktas girtuoklis... Ant plaukelio vakar kabojai! Vos vos išsigelbėjom...
       Vyriškis atkuto. Įsivaizdavo sceną, kuri, matyt, vyko stadione, ir galvojo, kokioj komedijoj geriausiai būtų ją panaudoti.
       Paskui vėl pamatė nelinksmas avinėlio akis. Senio balse dingo nerimas ir atsirado nerangus gerumas:
       – Taigi šiandien imu tave namo, ir baigta! Abu važiuojame! Sekasi mums, ką? Pamatysi, kokia ganykla mano sode...
       Avinukas palenkė galvą, pakarpė smailomis ausytėmis, ir jo atvaizdas iš karto dingo veidrodėlyje. Vyriškis nebeištvėrė, atsigręžė, nepastebėjo posūkio, o tuo tarpu automobilis vos neįlėkė į griovį. Senį ant užpakalinės sėdynės gerokai krestelėjo, jis išsigandęs aiktelėjo, o avinukas tyliai sumekeno. Vairuotojas išvažiavo į asfaltą ir veltui mėgino aiškintis neartikuliuotus gyvulėlio garsus – juose girdėjo tik nepasitenkinimą, virpantį romumą ir nuolankumą.
       – Kaip gera žudyti! – kalbėjo toliau senis. – O paskui ryti ir gerti. Atsimenu bado laikus, net ir tada negalvojau apie rijimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą nenorėjau, kad tėvai pjautų ožką, o juk tada žmonės lupo nuo medžių žievę ir valgė. Aš mylėjau tą ožką, buvo labai graži...
       Scenaristas jau nebesiklausė senio, ir pajuto nepaprastą dalyką: panoro turėti šį avinuką; laikyti kaip naminį gyvulėlį, šerti, eiti su juo pasivaikščioti; jam netgi pasirodė, kad seniai prie jo pripratęs...
       Tas keistas ir netikėtas noras jam pačiam atrodė kaip išpaikinto ir užsispyrusio vaiko užgaida žūt būt gauti vitrinoje pamatytą įdomų žaislą.
       Praėjo pora minučių.
       – ...aš raudojau ir raudojau prie tvoros, – pasakojo toliau senis, – išvėmiau viską, ką buvau suvalgęs, ir maniau, kad mirsiu, nes nereikėjo valgyti mėsos, jei taip mylėjau tą ožkytę...
       Jis nori avinėlio. Nori rasti namie, kai vakare grįš, šaukti vardu, parodyti svečiui, slapčiomis pamyluoti, kai naktį ar rytą pabus, žiūrėti į mįslingą akių ramybę ir liūdesį...
       Paspaudė stabdžio pedalą, ratai nebesisuko, bet automobilis dar pačiuožė ir sustojo skersas.
       – Parduokite man tą avinėlį, – pasakė.
       Jis pernelyg giliai atsikvėpė, ir balsas nuskambėjo nenatūraliai, nervingai.
       Senis iš pradžių žiūrėjo per akinių viršų, norėdamas įspėti netikėto sustojimo priežastį, o paskui pažvelgė vyriškiui tiesiai į akis.
       –Ar čia avinėlis, ar ožkiukas, vis vien aš jį pirksiu, – nekantriai pakartojo scenaristas.
       – Avinėlis, – sumurmėjo senis.
       – Gerai, tada avinėlį... Kiek norite? .
       Senis tylėjo. Spindintis lankelis, kuriuo buvo sujungti akinių stiklai, skyrė keleivio akis, ir atrodė, jog kiekvienoje akyje yra dvi skirtingos rainelės ir vyzdžiai.
       – Žinau, kad žmonės už šunis moka po tūkstantį ir daugiau... o čia – neturiu supratimo... Duosiu pusantro tūkstančio, gerai?
       Pastebėjo, kaip senio ranka ieško durelių rankenos. Surado stiklui nuleisti rankenėlę, suprato klaidą ir slapčiomis grabaliojo toliau.
       – Arba lygiai du tūkstančius, – žvaliai pridūrė. – Na, sakykit!
       – Ar ėriuką, ar ožkiuką... Vis vien talismanas. Girdėjai? – neaiškiai sumurmėjo senis ir atidarė „Fiato“ dureles.
       Abu iškart išlindo iš žemos kabinos. Smulkus, skvarbus lietus sudrėkino susiraukusį scenaristo veidą. Jis stovėjo netvirtai, krūtinę maudė neaiškus skausmas. Matė, kaip papūtus žvarbiam vėjui su lietumi, ėriukas sumirkčiojo ir paslėpė rusvą savo snukutį už senio ausies.
       – Tai kaip? – šūktelėjo ir staiga užsikirto.
       Senis nukreipė žvilgsnį, suraukė nosį, net akiniai šoktelėjo.
       – Neleisiu jam gerklės perpjauti!
       – Kodėl aš turėčiau?.. – nebaigė scenaristas.
       – Jūs girtas... – sumurmėjo senis.
       Jis abejingai nusigręžė, peržengė negilų pakelės griovį ir nužingsniavo pažliugusiu taku, kuris vingiavo tarp išsikerojusių krūmų ir žolės kuokštų. Scenaristas stovėjo apstulbęs, Žiūrėjo į senį, ir kartu su lietaus lašais jam sunkėsi į širdį nuoskauda. Neturės avinėlio... Neturės.
       Sėdo prie vairo, į nosį trenkė šiltas, karstelėjęs pieno kvapas. Kaip avidėje... Taip, jis girtas, teisybė, vis dar girtas. Vien dėl to gali atrodyti, jog atsitiks kažkas negera, nesugrąžinama, vien dėl to gali jaustis, lyg būtų pražiopsojęs svarbią progą. Vien dėl to.

       Vertė Stasys Sabonis

       Versta iš „Utešené sklamania“. 1977

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt