Dmitrijus Prigovas yra vienas universaliausių dabartinių Rusijos menininkų - skulptorius, architektas, dizaineris, tapytojas, muzikantas, prozininkas, poetas, instaliacijų kūrėjas, performansų organizatorius. Septintojo dešimtmečio pradžioje įsitraukė į neformalų Maskvos menininkų judėjimą. Ilgai nebuvo spausdinamas, Tarybų Sąjungoje nebuvo surengtos nei vienos jo darbų parodos. Išleido visą eilę knygų Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Nuo 1990 m. spausdinamas ir Rusijoje. 1993 m. Vokietijos Menų Akademijos A.S.Puškino premijos laureatas.
       2001 m. išleido knygą "Skaičiavimai ir nutarimai". Čia sau nebūdinga kalbos maniera (tarpine forma tarp poezijos ir prozos) kuria pesimistinį pasaulio vaizdą, kur žmogus išnyksta tarp daiktų ir pats tampa daiktu.

       Dmitrij Aleksandrovič Prigov
       Kas nors vertas ko nors kito

       Vaiko ašarėlė turbūt verta pasaulinio progreso, septynių bemiegių naktų, kelių tūkstančių dolerių ir dar ko nors, pamiršto čia paminėti.
       Bemiegė naktis turbūt verta beveik visos klasių kovos, na, bent jau jos dalies, romano „Parmos vienuolynas“, lakštingalos čiulbėjimo ir dar ko nors, pamiršto čia paminėti.
       Sunki liga verta žinios apie išgijimą, verta kūdikio gimimo, didžiulio turto, maudynių kalnų upelyje, na, ir dar ko nors, netyčia čia nepaminėto.
       Nukirsta ranka verta visiškos bei galutinės pergalės, žmogiško susižavėjimo, 6000 karatų deimanto, trumputės atminties ir dar ko nors, pamiršto čia paminėti.
       Tragiška mirtis verta likusių gyvųjų laimės, beprotiško bei nepakeliamo džiaugsmo, valdžios viršūnės ir dar ko nors iš pomirtinio gyvenimo.
       Minutė siaubo verta iškart po to ateinančio palengvėjimo, tolesnio ramaus bei aprūpinto gyvenimo, vaiko šypsenos, skaidrėjančio dangaus ir dar ko nors, čia nepaminėto visiškai praradus atmintį.
       Katastrofa verta pastangų išvengti kitų katastrofų, tolesnės gerovės, didingo beprotystės reginio, tragiškų dvasios aukštybių, jos pačios vaizdo, nutapyto dažais bei garsais, ir dar ko nors, čia nepaminėto per vėlai atgavus sveiką protą.
       Tragedija turbūt verta skausmingo apsivalymo jausmo, katarsio, netikėto milijono dolerių vertės prizo, svetimos laimės ir dar ko nors neįtikėtino.
       Užmuštasis vertas jo artimųjų laimės, teisėto atliktos pareigos jausmo, švarios sąžinės, pakankamos pinigų sumos ir turbūt dar ko nors, čia nepaminėto iš padorumo bei kuklumo.
       Kas nors vertas beveik pusšimčio ko nors kito, beveik dešimties dar ko nors kito ir pusės dar ko nors, tik baisiai jau vertingo bei visiškai kitokio, tokio, kurio neverta čia net minėti.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt