|
<< Atgal
Ota Pavelas
(19301973; tikr. Otto Popperis) vienas žymiausių XX a. čekų prozininkų, tik po
mirties sulaukęs pripažinimo. Gimęs Prahoje, paauglystę praleido Buštehrade prie
Kladno (jo tėvas ir abu vyresni broliai tuo metu kalėjo Terezyne ir Aušvice, visi trys
liko gyvi). Po karo dirbo ledo ritulio treneriu, sporto žurnalistu, keliavo, buvo
pripažintas reportažo meistras. 1964 metais, per Insbruko žiemos olimpiadą paūmėjus
psichinei ligai, buvo parsiųstas į Čekiją ir ilgai gydomas. Sirgdamas jis ėmė
rašyti autobiografinius apsakymus, kurių herojai buvo jo tėvai, broliai, kaimynai. Otos
Pavelo kūrybos palikimą sudaro sporto reportažų knygos Dukla tarp
dangoraižių (1964), Pilna dėžė šampano (1967), Puodelis nuo
Viešpaties (1971), Salierų karaliaus sūnus (1972), Pasaka apie Rašeką
(1974) ir nedideli autobiografinių apsakymų rinkiniai Gražiųjų stirnų
mirtis (1971), Kaip aš sutikau žuvis (1974).
Ota Pavel
KAIP AŠ SUTIKAU ŽUVIS
Kaip mes žuvome, išvažiavę
žvejoti
Kaip mes nežuvome, išvažiavę
žvejoti
Epilogas
Į viršų
Kaip mes žuvome, išvažiavę žvejoti
Vėliau daugelio mūsų vyriškų kelionių
tikslas būdavo pietinė Čekija, nes ten, kaip žinoma, aukštas, giedras dangus ir
drėgnas oras. Nebuvau ten buvęs daugelį metų ir, tik sunkiai susirgęs, ėmiau
sapnuoti Lužnicą ir pietinę Čekiją. Tuo metu Lužnica ir pietinė Čekija man atrodė
tolima ir nepasiekiama, tarsi koks Honolulu. Be to, niekada taip nebūčiau ilgėjęsis
Honolulu, kaip pietinės Čekijos, nes visuomet ten jausdavausi ypatingai: man atrodydavo,
jog atvažiavau prie čekų jūros, ir iš čia jau visai nebetoli iki dangaus.
Visi trys tvirtinome turį sugauti didžiausią savo
gyvenimo žuvį.
Be to, man labai norėjosi dar sykį gyvenime
pamatyti Lužnicą prie Taboro, kur upė aplenkia Pržibenicus. Užsimerkęs ten gali
išvysti žygiuojančius pačius narsiausius čekus, husitus, kurie kadaise daug kam davė
į dantis ar gerokai žemiau. Be to, niekaip negalėjau pamiršti vieno malūno, prie
kurio man būdavo taip ypatingai gera ir kur esu sugavęs daugybę žuvų. Jis vadinosi
Mlynomelas ar panašiai. Tais laikais gretimoje pievoje stovėjo pono Kotaliko trobelė,
to paties, kuris Prahoje vairavo tramvajų. Kadaise, kai buvome atplaukę ten su Ilguoju
Honza, jis turėjo baltą ožką, ir mes jam nematant ją pamelžėme.
Šiuos gražius prisiminimus ir bandžiau atgaivinti,
atvažiavęs čia pikapu kartu su broliukais.
Užsukome pas poną Zemaną, kuris gerai pažinojo
šį kraštą. Įsisodinome poną Zemaną prie jo namų ir nuvažiavome prie vieno
malūno. Tai buvo tas pats malūnas, apie kurį kadaise galvodavau merdėdamas, tik iš
tiesų jis vadinosi ne Mlynomelas, nes tai būtų nesąmonė, bet Suchomelas neva mala
ir tada, kai nėra vandens. Broliukai šaukė, kad paskubėčiau, kad liko visai nebedaug
pavažiuoti, bet aš niekaip negalėjau atplėšti kojų nuo žemės, tarsi jos būtų
prilipdytos kokiais ypatingais klijais, ir man norėjosi verkti, nes išvydau tą savo
Honolulu, kurio jau nebesitikėjau pamatyti.
Ryte išėjau pažvejoti į tą žvejų rojų. Tą
kartą turėjau leidimą. Bet ant leidimo žuvys nekimba. Jos griebia tik slieką arba
kilbuką. Užmečiau kilbuką, bet niekas ant jo nekibo, galėjo plaukti nors ir iki
Prahos arba kad ir iki Šiaurės jūros. Taip ir sėdėjau ant kranto, žiūrėdamas į
priešingą pusę, kur ateidavo pažvejoti tramvajaus vairuotojas Kotalikas su liemene ir
petnešomis. Skiaurę jis nešdavosi ant peties. Keikdavosi tyliai, tarsi iš kur nors
pūstų vėjelis. Jis niekuomet nieko nesugaudavo ir, parėjęs namo, sakydavo savo
senutei: Žuvys niekada nekimba.
Kotalikas nebegalėjo pagauti nė gružlio, taip jam
drebėjo rankos, nors šiaip buvo geras žvejys. Net jo ožka nugaišo, ir aplink trobelę
beaugo tik saulėgrąžos. Jei taip sužvejotų auksinę žuvelę ir, ištaręs tris
norus, gautų naują valtį, naują trobelę ir naują ožką! Bet taip būna tik pasakose
apie auksinę žuvelę, kurios Lužnicoje nė geriausiems žvejams nėra pavykę sugauti.
Saulė spindėjo žemai ir blausiai, lyg
žibintuvėlis rūsyje, o prie namelio kitame krante skalbė jauna, graži moteris balta
liemenėle. Išsitiesiau ant įkaitusio akmens, sujaudintas šio reginio. Įsivaizdavau,
kaip perbrendu upę, prieinu prie jos visas šlapias, nutraukiu jai tą liemenėlę ir
sakau, jog kvaila tiesiog skalbti tokią dieną, kai aš atvažiavau į Suchomelą. Bet
aš taip nepadariau. Nebuvau nei toks drąsus, nei toks stotingas. Būčiau nebent gavęs
porą antausių. Be to, ėmė vėsti. Niekas nekibo. Skalbėja dingo. Kotalikas nuėjo
pasakyti senutei, jog žuvys nekimba. Snūduriuodamas žiūriu į tamsius malūno langus,
kiekvienas langas tarsi akis. Staiga išsigąstu ir suprantu, kodėl.
Malūnas:
Kur tos žuvys, kurių čia būdavo tiek daug?
Kas išardė gražiąją užtvanką?
Kas leido pristatyti šitiek trobų?
Tyliu, nes dėl tų žuvų ir pats nesu be
nuodėmės. Pasižiūriu į langus, o iš ten tarsi būtų pasigirdę:
Eik velniop!
Kiekviename lange galbūt lindėjo velnias, iš
kiekvieno lango į mane tuojau pat galėjo nutįsti ugnies liežuvis. Nuskubu prie
mašinos, kuri manęs vis dar laukia, ir važiuojame toliau, ieškoti kitų malūnų,
kurie vis dar tebesisuka, kol prie Nežarkos tokį malūną surandame. Malūnininkas mums
išnuomoja vieną kambarį be girnų ir be lovų, kuriame visą savaitę būsime
neapsakomai laimingi.
Nubėgame prie upės, žuvų čia turėtų būti
ištisa jūra.
Upė teka beveik pro pat kiemą, ožkos ir karvės
pieno kiek nori, gali prisipilti nors ir tiesiai iš tešmens. Vanduo gilus, paslaptingas,
iš dugno kyla burbuliukai, ir visų mūsų žvejybos varžytuvių nugalėtojas Hugas kaip
visada teigia, jog ten tikrai esama karpių, didelių, lyg maži paršeliai. Sėdime ant
užtvankos, lapai krenta ir plaukia žemyn, aplenkdami į vandenį įsirėžusius mūsų
valus. Kartkartėmis broliukai, sugavę karšį pelėkį, ištraukia jį iš vandens į
dienos šviesą. Jis sidabro spalvos, tarsi nulydytas. Traukti karšį iš vandens nėra
taip jau panašu į mūšį, tai veikiau žavus reginys: karšis išnyra elegantiškai,
tarsi modes robes, tarsi dama eitų į balių. Jis nesipriešina, jam visai nesinori kelti
triukšmo ir drumsti ramybės.
Kitą dieną man nusibosta sėdėti malūno kieme su
broliais ir vištomis, ir aš išeinu į Hamrą gaudyti lydekų. Atrodo, ten yra didelė
užtvanka, po ta užtvanka duburys, o tame duburyje esama lydekų. Tačiau tai labai
toli. Jirka paprašė, kad nupirkčiau jam cigarečių.
Einu paupiais aukštyn, upe plaukia sidabras ir
auksiniai lapai. Einu vienas, suvokdamas, jog čia nepypsi automobiliai, kad
pasitraukčiau, ir nečirškia tramvajai, kad nelipčiau ant bėgių. Tai ir yra
pagrindinė priežastis, kodėl einu gaudyti tų lydekų. Nebematau, kaip broliukai
traukia karšius, nematau nieko, tik fazanus, stirnas pamiškėje ir tyliai ore
praskrendantį paukštį. Tyrinėju upę, kur galėtų lindėti šapalas ir kur galėtų
tykoti lydeka. Bet niekur neužmetu meškerės. Einu jau kelias valandas. Klupdamas iš
nuovargio nukeliauju iki Hamros. Užeiga uždaryta, nebus tau cigarečių, broliuk, ir aš
troškulio nenumalšinsiu. Taip ir traukiu toliau to duburio link. Iki jo dar du
kilometrai; kol nusigaunu, man ima atrodyti, jog galbūt jau mirštu. Atsisėdu ties
duburiu toks išvargęs, jog nebeturiu jėgų net meškerei susidėti. Šiek tiek
pailsėjęs, leidžiuosi į kelią atgal, kuris, kaip žinoma, paprastai būna gerokai
ilgesnis.
Pakelėje stovi graži koplytėlė, joje
porcelianinė Mergelė Marija, o po ja čiurlena šaltinėlis. Vienas kaimietis man sakė,
jog čia geriausias visame krašte vanduo, bet sakoma, jog tam, kuris dažnai meluoja,
nudžius ranka, besemiant vandenį iš šio šaltinio. Aš pats kartais meluoju, tad
nenorėčiau likti be rankos. Dėl visa ko semiu kaire, man ji ne tokia reikalinga. Ranka
dreba. Nieko nenutiko, matyt, ne taip dažnai meluoju. Piluosi į save stiklinę po
stiklinės, vanduo varva per mano megztinį ir marškinius. Nuostabus vanduo, net galva
svaigsta, geriausias vanduo visame krašte. Išgėręs lygiai dešimt stiklinių, bent
žvilgsniu padėkoju porcelianinei Mergelei už tai, kad pagailėjo tos mano rankos, ir
einu toliau, niūniuodamas valtininkų ir žvejų dainas. Vakarop pasiekiu malūną.
Broliukai sėdi kaip mulkiai prie malūno užtvankos su pilnais maišeliais karšių ir
pasitikėjimo kupinais balsais klausia:
Ką pagavai?
Nieko. Lydekos nekibo.
Taigi, vėl sumeluoju, nesakau, kad visai
nežvejojau. O vakare mąstau, kokia buvo nepaprasta, graži diena.
Jau važiuosime namo. Grybaudamas miškelyje prie
malūno, rinkdamas gelsvas voveraites, išgirstu šauksmą. Nulekiu prie malūno, bet jau
per vėlu. Krante, prie malūno, guli karpis, didžiulis, lyg mažas paršelis. Burbulai
nemelavo. Jį sugavo Jirka. Traukiant didelę žuvį, visuomet tenka šauktis pagalbos.
Šį kartą jam į pagalbą valtimi išplaukė malūnininkas su sūnumi Emanu. Jie
sušlapo, vos nenuskendo, paliko atvirą trobą, subėgo ožkos, surijo paršelių
ėdalą, šeimininkė plūstasi, o Jirka bėgioja po malūną, norėdamas pasverti karpį.
Neradęs svarstyklių, jis įpila visiems slyvinės. Itin seksualaus būdo ožys pabėgo
iš tvarto. Jirka bučiuoja mus visus, nesitverdamas iš laimės, mes karčiai šypsomės
ir nesuprantame jo džiaugsmo, slapčia pasąmoningai pavydėdami jam pagavus tokį
karpį. Jirka įleidžia jį gyvą į skiaurę, bet kad tilptų, tenka paleisti karšius.
Akivaizdu, nori jį parsivežti į Prahą gyvą.
Jis jau viską apgalvojo. Parsiveš karpį į Prahą
ir nustatys lankymo valandas kaip pas daktarą, kad visi draugai, o svarbiausia, nedraugai
galėtų ateiti pasižiūrėti. Pirmiausia ateis žvejai, paskui nežvejai, programa bus
mažų mažiausiai trijų dienų. Tad Jirka pasiims tris laisvadienius. Hugas turi
užtikrinti, kad karpis pasiektų Prahą gyvas. Iki Prahos daugiau kaip šimtas
kilometrų. Jirka pažadėjo Hugui šimtą kronų, jei karpis nenugaiš pakeliui.
Kitą rytą viskas buvo suruošta.
Malūnininkas, šeimininkė ir Emanas sustojo į
eilę. Šeimininkė jau užmiršo godžiųjų ožkų surytą paršelių ėdalą.
Fotografuojant karpis turi būti laikomas kuo arčiau objektyvo, kad atrodytų dar
didesnis, negu iš tikrųjų, bet kažkas išėjo ne taip, ir Jirka mus už tai vėliau
gerokai aprėkė.
Jau viskas sukrauta, paskutinis į mašiną keliauja
karpis. Už tą pažadėtą šimtinę Hugas jam daro ypatingą procedūrą: įberia
tiesiai į žabtus slyvinėje išmirkyto cukraus. Karpis net pliaukši, slyvinė tikra,
Vizovicų. Sakoma, jog taip karpis gali puikiausiai išgyventi be vandens. Mums nematant,
Hugas pasiima jį ant rankų tarsi kūdikį ir pila ant jo romą iš buteliuko. O prieš
kelionę ramina jį šnibždėdamas:
Tu mūsų mažuti.
Karpis įvyniojamas į šlapią skudurą ir
suvystomas iš kaimietės pasiskolintu vystyklu. Man pasirodo, jog jis jau visai apgirtęs
ir visų mieliausiai šoktų ant uodegos malūno kieme dainuodamas:
Esu tas karpis iš Nežarkos upės.
Bet iš tiesų taip nėra. Jis guli šalia manęs ant
užpakalinės sėdynės. Man patikėta jį prižiūrėti ir kartkartėmis laistyti upės
vandeniu. Viskas apgalvota iki smulkiausių detalių. Pagal traukinių tvarkaraštį
numatytas laikas, kad nė vienoje pervažoje nebūtų nuleisti užkardai. Valgysime ir
gersime mašinoje. Šlapinsimės taip pat mašinoje, į agurkų stiklainį. Jirka už
vairo turės išlaikyti nesišlapinęs iki pat Prahos.
Pajudame.
Gal ir per stipriai pasakyta, bet tai ne šiaip
kelionė, o tikros Didžiojo prizo lenktynės. Jirka nekalbus, įsitempęs žiūri į
priekį, jis mūvi baltas odines lenktynininko pirštines. Šalia jo sėdi Hugas, prie
vienos tvirčiausių meškerių prisirišęs baltą skarelę ir kartkartėmis mosuodamas
ja pro pravirą langą. Aš laistau karpį vandeniu, bet man ima atrodyti, kad jam labiau
patiktų alkoholis. Jirka signalizuoja, kol kas jis vairuoja puikiai, lenkiame mašiną po
mašinos.
Lenkiame net užsienio markių mašinas.
Kai, įsirėmę į sunkvežimį, trenkėmės į
storą telegrafo stulpą, akimirksniu ištiškome į gabalėlius. Visi žuvome per
keliasdešimt sekundžių.
Kai prie mūsų privažiavo mėlynas policijos
automobilis, pareigūnai išvydo tik į košę sumaltą kėbulą, vielas, meškeres ir
virš mūsų plazdančią baltą pralaimėjusiųjų vėliavą.
Paskui atvažiavo vyrai su suvirinimo aparatais ir
ėmė traukti mus iš pikapo. Darbas buvo bergždžias. Jiems pasikankinus gal
pusvalandį, seržantas pasilenkė prie sėdynės ir nustėręs sušuko:
Ateikite čia. Pasirodo, ne veltui važiavome.
Ten vienas dar kvėpuoja.
Jis išvyniojo skudurą ir išvydo ten mūsų
mažutį. Paėmęs jį ant rankų, seržantas vos nenualpo iš nuostabos:
Juk tas karpis visai nusilakęs. Jei jau karpis
visiškai nugirdytas, kaip tada tie turėjo atrodyti.
O paskui paklausė subėgusių vyrų su suvirinimo
aparatais:
Gal kas nors norite šito?
Girto karpio nenorėjo niekas. Juk jis primintų
katastrofą, įvykusią netoli Lužnicos upės, į kurią įteka Nežarka. Taigi
seržantas paėmė jį ant rankų, nunešė ir paleido į vandenį. Akimirką
luktelėjęs, karpis nusiyrė tolyn. Kurį laiką jis dar klaidžiojo, kol pagaliau
prasiblaivė ir nuplaukė prieš srovę link to gražiojo malūno, kur ir gyveno. Visą
ilgą kelią jis dainavo: Esu tas karpis iš Nežarkos upės.
Parplaukęs, jis papasakojo kitiems karpiams
viešėjęs puikiausioje pakelės užeigoje, kur buvęs dykai vaišinamas slyvine ir romu.
Į viršų
Kaip mes nežuvome, išvažiavę žvejoti
Tačiau pabaiga visai nebuvo tokia, kaip
pasakojama praėjusiame skyriuje. Dabar būčiau negyvas, todėl nebūčiau parašęs
šios knygos. Pabaiga buvo kitokia. Tą telegrafo stulpą aplenkėme per plauką.
Važiavome į Prahą, mojavome balta vėliava ir kartkartėmis šlapindavomės į agurkų
stiklainį. Iš Prahos priemiesčio Jirka paskambino žmonai, kad išplautų vonią
specialiu plovikliu ir prileistų pilną vandens, nes vežasi karpį, didelį kaip
veršis.
Jo namus pasiekėme pačiu laiku, nes karpis jau
galavosi, o Hugas, baimindamasis dėl pažadėtos šimtinės, darė jam dirbtinį
kvėpavimą: kilnojo žiaunas ir kvėpavo iš burnos į žabtus. Paskui jį paleido į
pilną vonią. Karpis apsivertė pilvu į viršų, ir niekas nežinojo, ar jis dvesia, ar
tiesiog toks apgirtęs. Dana ir Jirka pasikeisdami bandė jį nulaikyti tiesiai. Kai
karpis atgavo pusiausvyrą ir pajėgė šiek tiek paplaukti, nors vonioje jam buvo
ankštoka, Jirka išsitraukė šimtinę ir atidavė ją Hugui.
Virš vonios Jirka pakabino užrašą:
SUŽVEJOTAS SPININGU BEGAUDANT KARŠIUS PENKIOLIKTO
DYDŽIO VALU SU BLIZGE
Tik tikras žvejys žino, ko vertas toks karpis.
Paskui jis puolė skambinti Tondai, Jardai, Petrui, skambinėjo visiems čionykščiams
draugams ir tiems draugams, kurie, žinojo, nėra draugai. Pasikvietė kaimyną iš to
paties namo Jardą Mireką:
Sugavau karpelį, ateik pažiūrėti.
Visi garsiai stebėjosi ir visi patyliukais jam
pavydėjo. Bet dar ne visi suspėjo pamatyti Jirkos karpį. Jo dar nebuvo matęs Prahos
centras, nematė ir bendradarbiai. Jirka atidarinėjo langą, vėdino vonią ir keitė
vandenį. Jis visą laiką rūpinosi, kad karpiui užtektų maisto, ir prisiminė
Vinohraduose matęs skelbimą:
PRIIMSIME DIRBTI VANDENS UTĖLIŲ GAUDYTOJĄ
Jirka nuvažiavo į Vinohradus, bet niekur joks
vandens utėlių gaudytojas nebuvo prisistatęs. Jis davė išryškinti nuotrauką, bet
įsitikino, jog nuotraukoje karpis atrodo mažesnis, negu iš tikrųjų. Mane jis
iškoneveikė, o Hugui parašė šiurkštų laišką, jog šis tyčia taip fotografavęs,
nes pats niekada nebuvo pagavęs tokio didelio karpio.
Kartą didelį karpį buvo pagavęs mūsų tėvelis
Branike, bet tai buvo visai kita istorija. Tada, žvejodamas Prahoje, jis nepagavo nieko,
tad davė mamai pinigų, kad nupirktų iš Vanhos didžiulį gyvą karpį. Nemačiomis
užkabinęs karpį ant meškerės, jis parodė tiems Vltavos tauškaliams, kokių Prahoje
esama žuvų. Kitą dieną visa upė buvo gulte nugulta žvejų.
Jirkos karpis nevengė pasaulio. Jis susidraugavo su
Jirkos kalyte Nike, primenančia avytę. Atsistojusi ant užpakalinių kojų, ji savo
protingomis akimis sekdavo jo išdidžius judesius. Bet netrukus Jirkos karpio reikalai
pablogėjo. Jirka, be abejo, dažnai keisdavo jam vandenį, bet šis nebuvo pratęs prie
geriamo vandens, todėl tekdavo jam įpilti ir šiek tiek romo.
Kartą Jirka, užėjęs į vonią, pamatė, jog
karpis nugaišęs. Jis nejudino žiaunų ir nekrutino uodegos. Tačiau įdomiausia, jog
jis taip ir sustingo stačias, tarsi būtų gyvas. Taip jis stovėjo dar dvi valandas,
pasirėmęs pelekais į dugną, kad Jirka dar galėtų pasidžiaugti. Jie buvo spėję
susidraugauti. Jirka atsinešė peilį ir perpjovė jau nebegyvą karpį, kad būtų
galima jį suvalgyti ir kad vėl nors kiek susitaikytų su Dana. Pridarė iš jo
šnicelių ir niekam nesakė, jog visa tai iš nugaišusio karpio. Nusiuntė visiems,
išskyrus Hugą, ant kurio buvo be galo supykęs, nes jo nuotraukose karpis atrodė
mažesnis. Iš tiesų karpis buvo gana didelis, ir Jirkos vaizduotėje jis nuolat augo.
Dabar jis jau toks didžiulis, kad nebetilptų į jokį pasaulio fotoaparatą ir į jokią
pasaulio vonią. Tektų jam parūpinti specialų baseiną ir filmuoti plačia juosta.
O kai mano broliukas Jirka visa tai perskaitys, jis
pasakys, jog mano lūpomis kalba apgailėtinas pavydas. Vis dar nesu sugavęs savo
gyvenimo žuvies. Bet Hugas man pritars. Nuo to karto visų didžiųjų karpių jis nė
akyse nenori matyti.
Į viršų
Epilogas
Protas man pasimaišė Insbruke per žiemos
olimpiadą. Mano smegenys apsiblausė, tarsi nuo Alpių būtų nusileidusi migla. Sutikau
ten vieną poną, ir man jis pasirodė esąs velnias su viskuo, ko reikia: jis turėjo
kanopas, buvo plaukuotas ir raguotas, šimtamečiais išgedusiais dantimis. Taigi,
išėjau į kalnus prie Insbruko padegti kaimo sodybų. Norėjau, kad nušvistų
didžiulė šviesa ir išsklaidytų rūką. Man vedant karves ir arklius iš tvarto, kad
nesudegtų, atvyko austrų policija. Jie uždėjo man antrankius ir nusivedė žemyn.
Priešinausi jiems, išsispyriau iš batų ir ėjau sniegu basas, tarsi nukryžiuoti
vedamas Kristus.
Per Dvoržištę jie mane išsiuntė Prahos
gydytojams.
Tas pirmas laikotarpis man nebuvo baisus, užtat jis
buvo siaubingas tiems, kurie manimi rūpinosi ir kurie mane mylėjo. Man pačiam viskas
buvo gerai, visus nurodymus vykdžiau noriai ir įsitikinęs. Pagaliau apskritai
jaučiausi gana maloniai, nes juk gražu būti laiminančiu Kristumi.
Blogiausia pasidaro tuomet, kai vaistais jums
sukeliama tokia būklė, jog pats imate suvokti esąs beprotis. Jūsų akys apsiblausia
iš liūdesio, ir jūs jau žinote, jog nesate Kristus, bet tik paprasčiausias bėdžius,
kuriam atsisakė veikti smegenys, o kaip tik ši veikla ir paverčia žmogų žmogumi. Jie
laiko jus už įtvirtintų grotų, nors jūs nieko nenužudėte ir niekam nesate padaręs
nieko bloga. Nebuvote teisiamas, bet esate įkalintas. Žmonės gyvena laisvėje, ir jūs
imate jiems pavydėti.
Jus gali išgelbėti tik stebuklas. Laukiau stebuklo
penkerius metus. Sėdėjau vienas ant kėdutės ištisas savaites, mėnesius, metus.
Negalėčiau sakyti, kad būčiau jautęsis kaip žvėris, nes nė vienas žmogus nežino,
kaip kenčia žvėris, nors apie tai dažnai kalbama ir rašoma. Tačiau žinau, kad
kentėjau siaubingai, ir vargiai galėčiau tai apsakyti. Niekas tuo vis tiek
nepatikėtų: žmonės nenori nieko girdėti apie šią ligą, nes be galo jos bijo.
Kai man pasidarydavo geriau, galvodavau apie
gražiausius gyvenimo dalykus. Negalvodavau nei apie meilę, nei apie tai, kaip klajodavau
po pasaulį. Negalvodavau apie naktinius skrydžius per vandenyną nei apie tai, kaip
žaidžiau kanadiškąjį ledo ritulį Prahos Spartoje. Vėl eidavau žvejoti prie
upelio, upės, tvenkinio ar žuvų veisyklos, įsitikinęs, jog kaip tik tai ir buvo
gražiausia, ką mačiau šiame pasaulyje.
Kodėl visa tai iš tiesų buvo gražiausia?
Negalėčiau tiksliau paaiškinti, bet pabandžiau
tai išsakyti šia knyga. Žinau, jog ne visuomet gerai prisimenu, kur kokią žuvį
sugavau ir koks buvo jos ilgis nuo galvos iki uodegos, bet prisimenu viską, kas susiję
su žuvimis. Visų pirma prisimenu, kaip eidavau arba važiuodavau žvejoti. Želivkoje
važinėdavau išklibusiu dviračiu prie upelio gaudyti upėtakių, kai visi dar
miegodavo. Viskas aplinkui panėšėjo į didžiulį gamtos teatrą. Žolės ir laukai
žibėjo nuo rasos, čiulbėjo paukščiai, o pamiškėje ganėsi stirnos, kurios pamažu
ėmė mane atpažinti. Atvažiuodavau prie to gražiojo upeliuko, kupinas romumo,
prisisemdavau rieškučias vandens, norėdavau persižegnoti, bet niekada iš tiesų taip
nedarydavau. Prisimenu nuleidžiamą užtvanką prie Janovo, kur kartu su savo mama
Hermina gaudydavau didelius tarsi karpiai upėtakius, o vanduo buvo žalias, tarsi dangaus
lankų žolė, kurią sapnuodavau naktimis. Daugiausia galvodavau apie Krživoklatą, apie
Nezabudicų malūną ir jo negęstantį žiburėlį, švietusį ir brakonieriams, ir
žandarams. Galvodavau apie paslaptingus ungurius mažomis gyvačių akutėmis, kurie lyg
pamišę traukdavo pro ten iš savo jūrų ir vandenynų. Įdomu, jog daug mano gyvenimo
dalykų pranyko, bet žuvys liko. Jos buvo susijusios su gamta, kur nestrykčiojo,
juokingai tirtėdamas, civilizacijos tramvajus. Dabar jau žinau, jog daugelis žmonių
iš tiesų važinėja ne žvejoti, bet norėdami pabūti vieni, kaip kadaise, kai
norėdavo išgirsti žvėrių ir paukščių balsus ir klausytis, kaip krinta rudeniniai
lapai. Kai pamažu imdavau merdėti, pirmiausia išvysdavau upę, kuri mano gyvenime
reiškė visų daugiausia ir kurią labiausiai mylėjau. Džiaugdavausi ja taip, kad,
prieš pradėdamas žvejoti, prisisemdavau jos vandens rieškučias, tarsi į kriauklę,
ir pabučiuodavau, kaip vyras bučiuoja moterį. Paskui likusiu vandeniu apsipildavau
veidą ir imdavau ruošti meškerę. Priešais mane tekėdavo upė. Žmogus mato dangų,
jis gali užklysti pasižvalgyti po mišką, bet tikros upės jis niekada nepermatys
kiaurai. Į tikrą upę galima pasižiūrėti tik meškere.
Kartais, besėdint prie grotuoto lango ir taip
bežvejojant prisiminimuose, pasidarydavo net skaudu. Tekdavo nustoti galvoti apie grožį
ir prisiminti, jog pasaulyje yra ir purvo, visokių šlykštynių bei fekalijų nuotėkų,
kad nustočiau ilgėtis laisvės.
Pagaliau radau tinkamą žodį: laisvė. Žvejyba
visų pirma yra laisvė. Eiti ištisus kilometrus gaudyti upėtakių, gerti šaltinėlio
vandenį, būti vienam ir laisvam nors valandą, dieną ar galų gale ištisas savaites
arba mėnesius. Laisvam nuo televizijos, radijo, naujienų ir civilizacijos.
Šimtą kartų norėjau nusižudyti, nebegalėdamas
daugiau ištverti, bet niekada taip nepadariau. Galbūt tiesiog pasąmoningai tikėdavausi
dar sykį pabučiuoti upę į lūpas ir vėl gaudyti sidabrines žuvis. Žvejyba mane
išmokė kantrybės, o prisiminimai padėjo gyventi.
Iš čekų kalbos vertė VYTAS
DEKŠNYS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
