Vladimír Mináč

       TRUMPA ELEGIJA APIE VIENIŠAS RANKAS

       Stačiu šlaitu jie kopė link kapinių. Saulė kepino, oras virpėjo nuo karščio. Vyrams juodomis skrybėlėmis, nešantiems karstą, veidais žliaugė prakaitas. Atrodė, kad karstas jiems baisiai surikus, bet taip negalėjo būti: ta, kuri gulėjo karste, buvo lengvutė tartum vėjas. Tartum lengviausias pūkelis. Ji, Katarina, šitai žino, kiek kartų per dieną ją kilojo, bet niekada nė nepamanė, kad ta, kurią kiloja, yra materiali, tai buvo kažkas tokio, kas visą laiką kito. Kas kito ištisus dvidešimt penkerius metus. Katarina jai sakydavo: mamyte, mama. Bet tai buvo itin paviršutiniškas to nenusakomo pavadinimas, tik įprotis, vienintelė išeitis. Mamą juk gerai atsiminė. Mama turėjo dideles rudas akis, baltą veidą ir gražų skėtį nuo saulės. Vaikščiodavo ji po tuo skėčiu aikšte, ir visi į ją atsisukdavo. Išdidžiai vesdavosi už rankos mažąją Katariną. Kas po to dvidešimt penkerius metus gulėjo lovoje, jau nebebuvo mama. Vadino taip tik todėl, kad nerado tinkamesnio žodžio tam be galo lėtam kitimui apibūdinti. Ne, tai, ką nešė karste, negalėjo būti sunku. Tai jau seniai traukėsi į nebūtį. Kaip čia sakoma? Į begalybę. Į begalinę nebūtį. Į nebūties begalybę. Kai mane neš, sakydavo mama. Kai mane neš, jau niekam nebūsiu našta. Ką tuo norėjo pasakyti, kam buvo našta? Ak, ji tai žinojo, ji tai žinojo, ir aš tai žinojau, tik apie tokius dalykus niekada nekalbama. Šito paprasčiausiai nevalia sakyti. Tai jau ne vien tiesa, tai peilis, kuriuo pakertamos gyvenimo šaknys. Juk negalime pasakyti: nekenčiu tavęs, nors ir pasiaukojau tau. To, kam pasiaukojau, jau nebėra. Tai nešama šlaitu aukštyn. Nešama visa, ką turėjau. Nes kam pasiaukojame, yra visa, ką turime. Dabar tai nešama šlaitu aukštyn, ir vyrai juodomis skrybėlėmis prakaituoja, lyg būtų dievai žino koks sunkumas. O juk buvo lengvutė tartum vėjas. Jau seniai buvo pakitusi. Prieš galą ir akys jau buvo tuščios, nebelikę jose nė baimės, vien neįžvelgiamos tuščios akys. Aplinka atsispindėjo jose kaip rožės stikliniuose rutuliuose sode. Gal ką ir matė, bet nesidomėjo. Jau seniai buvo pakitusi, ir tą akimirką, kai iškvėpė paskutinį kartą, niekas joje nelūžo, niekas joje nenutrūko, viskas jungėsi ir tęsėsi – jei mirtis gali tęstis, o dabar ją neša. Pagaliau! Ne, taip galvoti negalima, būtent apie tai galvoti nevalia. Negaliu blogai galvoti apie tai, kam pasiaukojau. Nes, išskyrus tai, nieko neturiu visame plačiame pasaulyje Visame plačiame pasauly, visoje tuščioje ir tamsioje visatoje. Teko sukąsti dantis, taip nusmelkė tuštuma ir vienišumas. Teta vyresnioji motinos sesuo, kuri ją vedė, spustelėjo ranką; kentėtoja mano. Paskui: reikėtų tau paverkti, Katarina, palengvėtų. Tetai jau palengvėjo, prisiverkė atsisveikindama kieme. Ir, matyt, ruošiasi paverkti prie kapo. Teta žino, kas dera. Tačiau ji, Katarina, negali verkti, ko jai veikti? Laidoja tai, kam ji pasiaukojo. Bet juk to negalima palaidoti. Tai turi likti, turi egzistuoti, kol egzistuos ji, nes be to ji neturi nieko ir yra niekas. Sustojo šalia atviros duobės, molis duobėje sausas ir kietas. Reikės duoti duobkasiui kiek arbatpinigių. Be abejonės, jam buvo sunku kasti. Bet ar duodami duobkasiui arbatpinigiai? Jeigu ir duodami, turėtų būti kitaip vadinami. Duobpinigiai? Kunigas liaupsino velionės kančias. Kančios – tai nuopelnai. Tai tam tikras indėlis į amžinybės lobyną. Kadangi daug kentėjo. Rojaus sodai jai bus atverti. Saulė negailestingai kepina, jai karšta su juodais vilnoniais drabužiais. Rojaus soduose, be abejo, vėsu. Vaikšto ten rojaus vėsoje, panašioje į vasaros pavakarę, šešėliai tų, kurie ramų pasivaikščiojimą nusipelnė kančiomis. Po apelsinmedžiais. Kai buvo maža, rojaus sodus visada įsivaizduodavo su apelsinmedžiais. Tai buvo raminamas ir kvapnus vaizdas. Seniai visa prarasta. Tiesa, dabar jau nebetiki rojaus sodais su apelsinmedžiais, studijavo gamtos mokslus. Pažino cheminį procesą ir tamsią, šaltą begalybės duobę. Jau seniai nebemažutė, net gana seniai nebejauna. Jai trisdešimt ir dar truputis, ak, tas truputis be galo baisus ir smaugiantis: kiekvieną sekundę, kiekvieną dieną, kiekvienais metais tas truputis tolydžio auga, seikėja jos laiką. Galbūt jos laikas jau seniai atseikėtas, jos laikas miręs, jos laikas sujungtas su tos, kuri išeina, bet neišeis. Nes negali išeiti iš mūsų tai, kam esame pasiaukoję. Kam paaukojome jaunystę ir dar daugiau, meilę arba galimybę mylėti. Kai tik paaukojame galimybę mylėti, mūsų laikas miršta. Mano laikas mirė tą valandėlę, kai aš pasiaukojau. Jis sėdėjo ant kėdės ir laikė mane už rankų. Ar galima laikyti už rankų maldaujamai? Maldaujamai laikydamas mane už rankų, sakė: išeinu. Sakė: privalai apsispręsti. Sakė: viskas nesvarbu, išskyrus viena. Išskyrus tai, kad mylime vienas kitą. Myli mane, Kat? Taip, taip. Taigi pagaliau apsispręsk, Kat. Gyvenimas priklauso gyviesiems. Juk tai aišku. Kodėl man nebuvo aišku? Todėl kad tada mamos akys dar matė. Todėl kad jutau jos baimę. Todėl kad jos baimė buvo ir mano baimė. Todėl kad už mane jau buvo nuspręsta gerokai prieš tai, kada aš galėjau spręsti. Todėl kad gyvenimas nepriklauso vien gyviesiems. Pagaliau tai nėra taip aišku, kaip apie tai kalbėjo mano protingas vaikinas. Vaikinas mano numylėtas. Maldaujamai laikydamas mane už rankų. Buvo ten balta indauja ir stalas, užtiestas raudonai siuvinėta balta staltiese. Iš nevilties man prakaitavo rankos, reikėjo apsispręsti, nevalia man buvo apsispręsti, nes žinojau, kad jau seniai viskas nuspręsta, Gal jį per mažai mylėjau, vaikiną savo numylėtą. Klausiausi jo, bet klausiausi ir baimės tos, kuri gulėjo už durų. Mačiau kaip ji aukštai ant pagalvių pakelta galva žiūrėjo į virtuvės duris – mudu sėdėjome virtuvėje. Viryklėje kūrenosi ugnis, mano vaikinui buvo šilta, buvo visas sukaitęs, smilkiniu jam ritosi prakaito lašas. Norėjau jam tą lašą nušluostyti, norėjau jį apkabinti, norėjau jį mylėti. Juk tai buvo vaikinas mano numylėtas. Mylėjomės mudu visus visutėlius metus, nuo žiemos iki žiemos. Bet jis maldaujamai laikė mane už rankos ir norėjo, kad aš apsispręsčiau. O aš sakiau: mano mielasis, mano numylėtasis, palauk dar, palauk dar truputį. Nenorėjau apsispręsti, nors ir privalėjau. Bet jis pasakė: ne, Kat, nebegaliu jau laukti. O man iš nevilties prakaitavo rankos, žinojau, kad negali laukti, kad perkėlė jį į krašto centrą ir paaukštino. Negalėjo laukti. Tai buvo protingas vaikinas, sakė, kad gyvenimas priklauso gyviesiems. Norėjo, kad jam priklausytų gyvenimas, todėl negalėjo laukti, kol baigsis kitimas. Ne, Kat, pasakė, jau nebegaliu laukti. Ak, tik truputį, prašiau aš, tik dar truputėlį. Ko aš maldavau, kokio truputėlio? Truputėlio, per kurį baigtųsi kitimas. Ak, galima pasakyti ir kitaip, laukiau, ketinau laukti, kol ji numirs. Gerai, Kat, pasakė mano protingas vaikinas, vaikinas mano numylėtas, truputėlį dar palauksiu. Bet ji nemirė. O aš žinojau, kad meilė ilgai nelauks, kad meilė laukimu gyva tik romanuose. Ji nemirė, o man nevalia buvo jos nekęsti, nes ji buvo vienintelė, kas man buvo likę. Auka ir varganas pasididžiavimas, kad pasiaukojau. Nes kai tik pasiaukojame, prarandame viską, išskyrus tai, kam aukojamės. Ko gero, taip ir yra. Ką sakote? Grumstą? Taip, tuojau mesiu. Sausas ir kietas kaip akmuo. Ką čia teta sako? Tiesa, kalba vis tą patį, turėtum paverkti, tau palengvėtų, turėčiau paverkti, bet kuo verksiu, jei manyje viskas sustingę? Kodėl man verkti, jei negeidžiu? Tai, kas pasitraukia, ir taip nepasitrauks, liks su manimi, nes nieko daugiau negali man likti. O teta jau verkia. Ji žino, kas dera. Ji viską mikromilimetro tikslumu žino, sena beždžionė. Mūsų giminė. Mūsų giminė, mano mieloji, šį tą šiuose kraštuose reiškia. Mūsų giminėje moterys visada buvo pasiaukojančios, mano mieloji. Gyvenimas nepriklauso tik gyviesiems, vaikine mano numylėtas, gyvenimas priklauso ir mirusiems. Priklauso ir mūsų giminei. Mūsų giminė, kažkoks prosenis rašė pamokančius veikalus, kad alkoholis palaužia sveikų žmonių jėgas. O jo vaikaitis turėjo likerio fabrikėlį. O mūsų giminės moterys visada buvo pasiaukojančios. Pasiaukojančios darbininkės. Mokė liaudį kalbėti taisyklinga literatūrine kalba ir kepti tortus iš biskvitinės tešlos. Mano teta visą savo gyvenimą paaukojo pamokymams. Buvo taip apsėsta pamokymų, kad nė valandėlės negalėjo galvoti apie nieką kita, tik apie tai, kas dera, ir ypač apie tai, kas nedera. Joje susikaupė visi mūsų giminės pamokymai, buvo tiek persiėmusį jais, kad niekam kitam neturėjo laiko. Aš, mano mieloji, neturėjau laiko visokiems meilės žaidimams, pasakė, taip ir pasakė, meilės žaidimams. Neturėjau kada nė ištekėti, visą savo gyvenimą aukojausi, aukojausi, aukojausi. Aišku, jos niekas ir nenorėjo, senos beždžionės. Laimingi vyrai, kurie nenorėjo mūsų giminės tiesų rinkinio. Manau, jog kada nors spjausiu į ją. Manau, jog kada nors pakelsiu maištą. Jau kartą maištavau, studijavau gamtos mokslus. Bet paskui mane atvedė prie lovos tos, kuri kito, ir pasakė man: tavo tėvas negeras, pamiršk jį. Tavo negeras tėvas paliko tavo vargšę motiną ir taip išėjo iš mūsų giminės. Įsivaizduok, kad jo niekada nebuvo. O mūsų giminės moterys visada buvo pasiaukojančios. Pavyzdžiui, aš visą savo gyvenimą aukojausi, aukojausi, aukojausi. Mano mieloji, mieloji Katarina, tu paskutinė iš mūsų giminės. Negali leisti, kad ant mūsų giminės kristų gėdos šešėlis. Štai taip, vaikine mano numylėtas, buvau ten viena prieš visą mūsų giminę, prieš visus prosenius ir proanūkius, o ir aš priklausiau mūsų giminei, ir tai silpnino mano valią. Man buvo dvidešimt metų, ir buvau tyra kaip rasa. Verkiau iš gailesčio ir pasididžiavimo, kad galiu pasiaukoti. Štai kaip, mano mielasis, vaikine mano numylėtas, aš pasiaukojau mūsų giminei, todėl tu veltui stengiesi išplėšti mane iš mūsų giminės nagų. Dabar tu, be abejo, galvoji, kad tai banali istorija, trenkta miesčionė ir taip toliau, tik visa tai nėra taip paprasta. Ko jinai vis prie manęs kimba? Ne, neverksiu, tu sena beždžione, neturiu kuo. O ji kūkčioja. Neverkia, nerauda, nešnirpščioja, o būtent kūkčioja. Žino, kas dera. Tai tiksliai atmatuotas verksmas, vaistinės svarstyklėmis pasvertas. Šnirpščioti negražu, raudoti perdėta: kūkčiojimas būtent tai, kas dera. Pamažu viskas baigėsi. Duobkasiai žėrė sausas žemes, iš kapo duobės kilo dulkės. Žmonės skirstėsi. Prie jų priėjo vyras, nusiėmė skrybėlę, po skrybėle pasirodė labai lygi ir raudona plikė. Pabučiavo joms rankas, sunkiai atsitiesė ir atsiduso. Ir dar kartą atsiduso.
       – Taigi, – prašneko. – Taigi išmirštame, – nepasakė „mirštame“, pasakė „išmirštame“. Tai. turėjo ypatingą prasmę.
       – Taip,-atsakė teta liūdną atkaklumą žyminčiu veidu. – Toks jau likimas.
       – Vienas po kito, – tarė vyras. Užsidėjo skrybėlę, sukryžiavo rankas ant pilvo, kuris kažkada buvo pūpsantis, bet dabar liūdnai kabojo. Palingavo galvą, lyg būtų nenorėjęs tuo tikėti. Katarina žvelgė jam į nosį. Nosis buvo didelė, mėsinga. Ji vienintelė jam nepasikeitė, toliau egzistavo, liko nuo gerų laikų. Jis buvo kažkoks tolimas dėdė.
       – Kiek dar mūsų liko?
       Ir teta atsiduso.
       – Išeiname, – pasakė. – Toks jau likimas.
       – O jie, – pradėjo tolimas dėdė. Bet nebaigė, tik mostelėjo ranka. Greitai atsisveikino. Visi išėjo, ji liko ten tik su teta. Negrabiai įbruko į ranką pinigus duobkasiui. Teta dar porą kartų atsiduso ties kapu. Pamokė duobkasius, kaip užlyginti kapą ir kada jį sutvarkyti. Katarinai kiek svaigo galva, aišku, nuo saulės ir nuovargio. Pastarosiomis dienomis buvo daug rūpesčių. Teta vedė ją už parankės taip, tarytum ant krūtinės būtų prisisegusi apdovanojimus.
       Teta pasakė:
       – Kai šitaip pagalvoju apie vargšę Terką. – Bet nepasakė, ką pagalvoja. O po to pridūrė: – Be abejo, tau įkiš nuomininką.
       Katarina tylėjo. Jai vis tiek. Niekada negalvojo, kas bus paskui. Kitimas truko taip ilgai, kad jai jau atrodė, kad jokio ,,paskui“ nebus. Dar dabar nežino, ar bus koks „paskui“. Ar nesitęs viskas toliau. Ar galima atitrūkti nuo to, kam mes pasiaukojame. Ir iš viso ar verta atitrūkti, ar verta stengtis. Ar iš viso verta gyventi gyvenimą, kuris tėra sudėtingesnis cheminis procesas. Kam? Kam? Metus, nesuskaičiuojamą gausybę dienų, dešimtis tūkstančių valandų sėdėjo prie mirštančiosios lovos ir stebėjo cheminio proceso fazes. Kam? Kam? Daug skaitė. Bet niekur nerado atsakymo. Kai ją atvedė prie lovos, buvo jauna ir tyra. O dabar, kai galėjo nuo jos pasitraukti, buvo išsekinta ir tarytum apspjaudyta. Ir sena. Trisdešimt su trupučiu. Pradėjo bijoti veidrodžio. Niekam nereikalinga sena pana. Ką visi laikė gyvenimu, vyko už langų, už amžinai užtrauktų užuolaidų: ligonė nemėgo dienos šviesos, Jos gyveno prietemoje, kaip urviniai driežai.
       – Jie tai padarys, – pasakė teta. – Jiems nėra nieko šventa.
       Katarina gūžtelėjo pečiais. Ką čia vis pliurpia ta sena beždžionė? Ta pasiaukojanti mūsų giminės moteris? Ak taip, tai sena dainelė, mes ir jie, mes ir jie. Mes – tai tie, kurie išmiršta. Kaip tas dėdulė pasakė, O jie – tai tie, kurie lieka. Mes, mūsų giminė. Jie ją vadina buržuazija. Nykstančia klase. Klasė, einanti į nebūtį. O jie -tai tie, kurie yra anapus langų ir užtrauktų užuolaidų, kurie kruta, dirba, myli.
       – Katarina, – pasakė teta, stengdamasi kalbėti meiliai, – Katarina, mieloji mano, nebūk tokia. Reikia ir apie save pagalvoti.
       Katarina tylėjo.
       – Dabar tau reikia galvoti apie save, – pakartojo teta. – Ką darysi?
       – Nežinau, – atsakė Katarina.
       – Nebūk tokia, – tarė teta. – Iš mūsų giminės visi mokėjome rasti savo vietą.
       – Mūsų giminė, – pasakė Katarina. Piktai trūktelėjo ranką Bet teta ją tvirtai laikė. Eidamos gatve pro bažnyčią, sutikdavo pažįstamų. Teta kukliai ir liūdnai nusišypsodavo. O Katarina nuolankiai nuleisdavo galvą. Kur pabėgsi nuo mūsų giminės? Ir ar verta bėgti nuo jos? Kas bus kelio gale, kas bus prie finišo linijos? Nieko, tik bedugnė, šalta tamsa. Begalinė nebūtis ir nebūties begalybė, ir neįsivaizduojamai tobulas išnykimas. Nusikapanoti iki savo išnykimo. Nusikapanosiu iki savo išnykimo. Kur man bėgti? Teta truputį atleido ranką, matyt, pajuto, kad vėl esu silpna. Veda mane kaip arklį už pavadžio. Veda mane kaip pavyzdinį pasiaukojančių mūsų giminės moterų egzempliorių. Mūsų giminė šiame krašte šį tą reiškė. O dabar tik išmirštame, kaip pasakė tasai dėdulė. Labą dieną, labą dieną. Taip, taip. Taigi baigėsi kančios.. Kankinė. Ak, ak. Liūdesys. Tik mums nebūna liūdna. Mes išmirštame, ir todėl mums negali būti liūdna. Tie, kas išmiršta, gali tik neapkęsti. Bet mūsų giminė nusilpo, per silpna ir tikrai neapykantai, neapkenčia tik taip niekingai, pašnabždom. Ir slepiasi prietemoje, kaip urviniai driežai. Teta jau nebebuvo atstačiusi krūtinės, susmuko ant kėdės. Nusiėmė skrybėlaitę nuo retų žilų plaukų. Pasikėlė suknią aukštyn ant kelių, jos rankos karojo palei šonus, didelis šeimos žiedas buvo beveik nusmukęs nuo lieso piršto. Apatinis žandikaulis bejėgiškai nukabo, senas dantų protezas gelsvai blizgėjo. Tai buvo bjauri, sena ir bejėgė moteris. Tik Katarina negalvojo apie ją, galvojo apie save, dieve mano, kada nors taip sėdėsiu, bjauri ir sena moteris, rėpliojanti link išnykimo, jau dabar nesu jauna ir graži, o po kiek laiko būsiu sena ir bjauri, ir rėpliosiu link išnykimo, dieve mano, kas sugalvojo tą didžiausią iš nesąmonių, vadinamą gyvenimu? Teta atsitokėjo, negalėjo ilgai būti silpna nė pati prieš save, nusiprausė po čiaupu rankas ir veidą.
       – O anas, – tarė teta šluostydamasi rankas, – anas nė neatsiliepė.
       – Atsiuntė telegramą, – pasakė Katarina.
       – Pamanyk, – pašaipiai atšovė teta. – Telegramą. Tai jau žygdarbis. O kur ta telegrama?
       Teko pereiti motinos kambarį. Kambaryje kvepėjo vaistais Ir tvyrojo salsvokas kvapas, lyg mirusioji ten dar būtų gulėjusi. Reikėtų viską iššveisti, išplauti ir išvėdinti. Leisti orui ilgai ilgai sruventi pro atvirus langus. Jos kambarėlyje buvo daug knygų. Jos gulėjo ant spintos ir ant kilimo, knygų lentynoje ir po langu, visa nedidelė erdvė buvo prikimšta knygų. Atsiklaupė Prie senos spintos, tarp baltinių buvo sudėti saugomi laiškai. Visi tėvo laiškai. Telegrama buvo viršuje. Paėmė ją, bet po to apsigalvojo, dar kartą perskaitė kreivai suklijuotas raides:

NEGALIU ATVAŽIUOTI TĖVAS

       ir padėjo telegramą į vietą. Teta sėdėjo prie virtuvės stalo ir gėrė šaltą arbatą. Sėdėjo ant tos pačios kėdės kaip kadaise jis, vaikinas jos numylėtas. Iš karto tai pamatė, tai buvo ta pati kėdė, be viršutinio skersinio ant atlošo. Tai buvo vienintelis daiktas, likęs po numylėtojo vaikino, laiškus jam grąžino, kai vedė. Mat numylėtasis vaikinas vedė, meilė negali gyventi laukimu, laukimu meilė gyva tik romanuose. Taigi ta kėdė ir teliko jo prisiminimas, o dabar ant tos kėdės išsidrėbusi mūsų giminė.
       – Na matai, – pasakė mūsų giminė. – Telegramos nėra.
       – Negaliu jos surasti.
       – Gal nė neatsiuntė. Be abejo, neatsiuntė. Anas taip gali padaryti. Ar turėjo jis kada širdį?
       Katarina patraukė pečiais. O teta pasakė:
       – Toks. Toks.
       Tai mano tėvas. Tai mano tėvas, tu sena beždžione. Tai gyvas žmogus, tu iškasena. Kokią tu teisę turi kalbėti apie širdį? Nežiūrėjo į ją, bet ir taip ją matė, kaip ji išsidrėbusi toje kėdėje oriai geria arbatą, kaip ramiai laiko puoduką ir kokia ji sklidina piktų žodžių.
       – Toks driskius, – pasakė teta.
       Katarina stovėjo prie lango. Ir staiga nė nekrūptelėjusi, tačiau lyg šalia jos kas būtų krūptelėjęs, įdėmiai pasižiūrėjo į tetą. Atsirėmė rankomis į stalą ir pasilenkė taip, kad kakta beveik lietė tetos kaktą.
       – O tu esi sena beždžionė, – aiškiai išdrožė. Teta išsigandusi loštelėjo atgal. Šaukštelis barkštelėjo ant grindų.
       – Sena beždžionė, – taip pat aiškiai pakartojo Katarina. – Prieštvaninė iškasena. Šlykšti sena dėžė.
       Teta pasilenkė šaukštelio, nepakentė netvarkos, kad ir kas vyktų. Padėjo šaukštelį ant lėkštutės ir tik po to sunėrė rankas.
       – Katarina. Mano mieloji. Tai, aišku, iš sielvarto. Ir nuo saulės. Tau nuo saulės ir sielvarto aptemo protas.
       – Ir tuoj pat stokis nuo tos kėdės, – pasakė Katarina, – ar reikės tave nuo jos pakelti?
       – Tai virš visko, – tarė teta. Pamažu pakilo nuo kėdės. Nusipurtė drabužius, nors ant jų nebuvo nė trupinėlio. Užsidėjo skrybėlaitę ir pasakė:
       – Toks jau likimas.
       O po to, stovėdama tarpdury, pridūrė:
       – Mano mieloji, atsimink: tarp mūsų viskas baigta.
       – Gerai, kad supratai, – pasakė Katarina.
       – Taigi, – ištarė teta, – sąmoningai tai darai.
       – Taip, – pasakė Katarina. – Ir jeigu tučtuojau neišsinešdinsi, galiu tave visai sąmoningai išmesti.
       Teta užsimovė pigias medvilnines pirštinaites.
       – Fui, – pasakė. Būtų dar ir nusispjovusi, jei tai būtų nors kiek derėję. – Kokia gėda, – pridūrė. Ir rūpestingai uždarė duris.
       Tada ji liko viena. Valandėlę sėdėjo prie stalo, žvelgė į tą kėdę, bet numylėtojo vaikino veido ten nebuvo, išnirdavo jai tik tetos veidas su baltais gyvaplaukiais ant smakro, storas kaklas su Adomo obuoliu, ne, vaikinas jos numylėtas nenorėjo pasirodyti, matyt, jau pamiršo tą kėdę. Vis dėlto tai įvyko, pakėliau maištą, išspjoviau mūsų giminę kaip tirštas, karštas seiles. Tik jokia čia pergalė, tai maištas, kuris nesutriuškino vienatvės, vienatvė tik sutirštėjo. Buvo viena ir nieko nelaukė, žinojo, kad niekas jau neateis. Dieve mano, dieve mano. Tokia beribė ir visiška vienatvė. Su ja tik toji, kurią užnešė šlaitu aukštyn, nes tai, kam pasiaukojame, mūsų nepalieka, net kai galutinai miršta. Tai lyg įšaldyta sąskaita banke. Lyg šešėlis, kurio negalime parduoti. Tai nieko mums neduoda, bet lieka su mumis. Kaip prarasta jaunystė. Paaukojau jaunystę idealams. Idealams! Parduočiau viso pasaulio ir supančios visatos idealus už žmogaus rankos prisilietimą. Už vienintelį žmogaus atodūsį. Ten už langų žmonės liečia žmones, vaikšto ir mylisi. O čia tik išmirštama. Išmirštu, išmiršta, išmirštame, mūsų giminė išmiršta, mūsų giminė išmiršta. Bet juk aš išspjoviau mūsų giminę, ką tik, neprivalau išmirti. Bet ką daryti, kai jau praradau jaunystę? Viskas beprasmiška išskyrus jaunystę, visa kita tik rėpliojimas į išnykimą. Šlaitu aukštyn į kapines. Man trisdešimt ir truputis, irtruputis, irtruputis, siaubingas, baisus irtruputis, su raukšlėmis aplink burną, pirmais žilais plaukais, jau nieko nebebus, tik gilesnės raukšlės ir daugiau žilų plaukų, iš pradžių senmergė, po to bjauri sena dėžė. Kaip būčiau jį mylėjusi! Kaip bučiau jį glėbesčiavusi, vaikiną savo numylėtą, būčiau suspaudusi jį lyg žnyplėmis ir niekad, nė valandėlę nepaleidusi. Mielasis mano, numylėtasis, paaukotas ir seniai prarastas, pasirodyk man. Įdėmiai žvelgė į tą kėdę, ištryško ašaros, taip įdėmiai žvelgė, bet kėdė liko tuščia. Dieve mano, pasakė balsu, dar išprotėsiu. Gal nebūtų taip ir blogai, išprotėti ir nutolti nuo savęs pačios, ištrūkti iš tos beprasmiškos vienatvės, galbūt ten, beprotybės tamsoje, vienatvė visai neskaudi, galbūt jos ten netgi nėra. Galbūt tai vaisai ne tamsa. Prisivertė atsistoti. Nuėjo į savo kambarį. Bet skaityti negalėjo. Anksčiau panirdavo į skaitymą kaip naras, kaip perlų žvejys, bet dabar staiga neliko priežasties skaityti. Anksčiau – tada, kai šalia dar gulėjo toji, kuri kito. Tada dar buvo laukiama valandos iš didžiosios raidės, visiško pakitimo valandos, tada dar galėjo laukti, kol toji mirs. O tą laiką buvo galima užpildyti skaitymu. Bet dabar nebereikėjo laukti. Todėl nebereikėjo nė skaityti. Ištraukė iš spintos senus tėvo laiškus ir fotografijas. Laiškai buvo trumpi, tik po keletą žodžių, būtiniausių. Siunčiu pinigų, daugiau dabar negaliu. Mes sveiki. Ir viskas. Pinigus siuntė reguliariai, nors mūsų giminė išbraukė jį iš gyvenimo. Fotografijos buvo daugiausia senos, vienoje buvo toks, kokį geriausiai atsiminė, su lazdele, per ranką permestu apsiaustu ir peteliške po kaklu, miesčionis dabita sulaižytais plaukais, dabita iš „buvusiųjų“. Iš naujo, nepažįstamo gyvenimo čia buvo tik viena fotografija: anglimi išteptas veidas, šalmas, balti dantys, kaip paveikslėlis iš laikraščio. Jau daugiau kaip dešimt metų dirbo kasyklose. Atsiliepė į kvietimą: administracija į gamybą, ištrūko iš mūsų giminės nagų. Pabėgo nuo išmirimo. Tai kvailystė, rašė jai, kai ji nusprendė likti prie sergančios motinos, tai kvailystė merdėti su jais. Bet ji tada buvo įsitikinusi, kad žvėriška ir nežmoniška palikti vargšę motiną, kad tėvas vilkas ir gyvatė, amoralus žmogus ir kad neapykantą mūsų giminei tik bando pateisinti banalią intrigą – į kasyklas išvažiavo su meiluže. Dabar ji jau žino, kad jis elgėsi teisingai, Lygiai kaip ir vaikinas jos numylėtas, buvo įsitikinęs, kad gyvenimas priklauso gyviesiems. Taigi pabėgo nuo išmirimo. O ji liko ir dabar jaučiasi negyvesnė nei ta, kurią šiandien užnešė šlaitu aukštyn. Visame plačiame pasaulyje nieko neturi. Štai, yra ir dar viena nuotrauka, joje gal aštuonerių metų mergaitė stangriomis juodomis kasomis truputį šnairuoja į saulę. Atidžiai žiūri į fotografiją, mergaitės veide ieško bruožų, kurie jai būtų artimi, bet tai svetima mergaitė, nors ir netikra jos sesuo. Nepanaši nei į mūsų giminę, nei į tėvą. Neturi su ja, Katarina, nieko bendro. Katarina panaši į savo giminę, jos veidas griežtas, rimtas, truputį iškilmingai sustingęs, o mergaitė gyva, guvi ir žvitri. Vis dėlto Katarina mergaitę myli.
       Ilgai taip sėdi ant žemės, apsupta negausių gyvenimo pėdsakų. Pamažu temsta, į langą atsitrenkia kažkoks paukštis. Išsigandusi krūpteli, sudėlioja laiškus ir fotografijas. Atidaro langą. Už lango sodas, nedidelis sodas, aptvertas aukšta tvora, mūsų giminė mėgo tvertis aukšta tvora. Auga ten kelios rožės ir jurginas, kelios lysvės daržovių. Dar dvi pušys, o tarp jų suolelis. Gali nueiti atsisėsti po pušimis, bet ten vienišiausia vieta pasaulyje. Gali eiti pasivaikščioti, oras toks kvapnus. Tačiau tik neryžtingai stovi prie lango, suprasdama, kad nuo šiol taip ir bus, visados reikės spręsti pačiai ir visados neryžtingai stovės: kas toliau, Katarina? Ką darysi, Katarina? Tik lauksi ir lauksi, ir neryžtingai stovėsi, ir kapanosies link savo išnykimo? Lange blyškiai atsispindi jos veidas. Nosis plona ir smaila. Tipiška senmergiška nosis, pamano suirzusi, senmergė prie lango. Senmergės sėdi už langų ir mezga. Bet taip buvo kadaise. Ką šiandien veikia senmergės? Reikia kažko paklausti, tik ko? Be abejo, senmergės moko, ir šiame miestelyje yra dvi senmergės mokytojos, dirba kanceliarijose ir gamyklose, ir ligoninėse, posėdžiauja moterų tarybose ir jų neatskirsi nuo ne senmergių. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Iš antro žvilgsnio, be abejo, įžvelgsi jų vienišumą ir jų liūdesį. Tačiau antram žvilgsniui žmonės neturi laiko. Į senmerges apskritai žmonės žvelgia akies kraštu: juk tai nėra labai malonus vaizdas. Užjausdami vengia žiūrėti į vystančius veidus. Spjaunu į jų užuojautą. Nekenčiu jų užuojautos. Sugniaužia kumščius, padaužo jais į palangę. Tai nepakenčiama, tokia visiška vienatvė. Nuo jos tikrai galima išprotėti. Negaliu taip amžinai stovėti, nes išprotėsiu. Staiga apsisprendžia, apsivelka apsiaustą. Lauke vėsu, nuo kalnų padvelkia šaltas vėjelis. Eina apytamsėmis gatvelėmis, palei tvoras, krūpčioja ką nors sutikusi. Užkopia ant kalvelės už miesto, kur senas apleistas parkas su liepomis ir apgriuvusiais akmeniniais suolais. Švelniai ošia liepos. Susiranda tą seną akmenį, niekas čia nepasikeitę, ir oras kvepia taip pat, paskutinį kartą čia buvo aštuoniolikos metų. Sėdėjo ant šito paties akmens atsisveikindama su miestu. Laukdama laimės. Laimė neturėjo konkrečių kontūrų, bet buvo neapsakoma ir visa apimanti. Ten kažkur už kalnų tikrai jos laukia. Tai bus visai paprastas susitikimas. Labą dieną, Katarina, pasveikins ją. O ji: labą dieną, laime. Mudvi jau seniai pažįstamos. Bet po to atėjo lediniai laikai ir sušaldė viską į be galo lėtą mirimą. Laimė niekad nebesugrįš. Niekas nepasikeitė, tik aš truputį per ilgai merdėjau. Turėjau svajonę, bet mano svajonę užkalė karste ir užnešė šlaitu aukštyn. O ten palaidojo ją sausame, kietame molyje, tokią kvailą svajonę, tokią atkaklią svajonę, taip lėtai ji merdėjo. O gal visai ir nenumirė. Gal priekyje kažkas, ko nežinau, apie ką nenutuokiu. Juk taip sakoma: netikėtai ją aplankė laimė. Kažkas ateis ir pasakys, kokia turtinga siela, visą gyvenimą norėjau sulikti tokią turtingą sielą. Tiek sukaupta medžiagos tokioje mažoje erdvėje. Tokia aukšta įtampa. Kažkas ateis, gal jau iškeliavo manęs sutikti. Juk negali veltui pranykti tai, kas yra manyje, negali veltui išsikrauti aukšta įtampa, kaip taip galėtų būti? Reikia tik palaidoti tai, kas mirė, reikia ryžtingai palaidoti tai, kam mes pasiaukojome. Kam aš pasiaukojau. Gyvenimas priklauso gyviesiems, kaip sakė vaikinas mano numylėtas, aš nemiriau, tik ilgai merdėjau. Kvėpuoju kvapniu oru. Klausausi muzikos. Ateis, apsuptas aromato ir muzikos. Kokia čia muzika artėja? Tik visa tai kvaila ir banalu, aš jau per sena, kad pasiduočiau tokioms banalioms svajoms.
       O ta muzika, tai tik kvaila gitara. Kažkas groja gitara ir kopia kalva. Reikėtų nueiti. Tik neturiu kur pabėgti, be to, ir nesinori bėgti.
       Gitara artėja. Girdėti jauni balsai, bandantys pritarti melodijai. O po valandėlės pamato juos takelio posūkyje: spalvoti languoti marškiniai kiek šviesuoja tamsoje. Kaip įmanydama užsiglaudė už liepos, bet gitaristas vis dėlto ją pastebėjo. Ponai, pasakė gitaristas. Užuodžiu kažkokią damą, Priėjo prie jos.
       – Senjora, – kreipėsi ir manieringai nusilenkė. – Leisite? Atsisėdo prie jos kojų.
       – Berods esate viena, – tarė.
       Jo visai netrikdė jos tylėjimas. Kiti vaikinai sustojo atokiau ir kikeno. Gitaristas, matyt, buvo šutvės vadas.
       – Vieną nedidelę serenadą, – pasakė gitaristas. – Specialiai jums.
       Subrazdino gitarą. Vaikinai kikeno ir šaukė:
       – Pirmyn, Feri. Tempo, Feri.
       – Pranykit, stuobriai, – atšovė gitaristas, ir vaikinai klusniai pasislėpė šešėlyje.
       Gitaristas grojo ir dainavo, ak, ta dangiška meilė. Stengėsi išspausti vyrišką šiurkštų balsą.
       – Nesikraustykit iš proto, – prašneko ji.
       – Dangiški žodžiai, – pasakė gitaristas. Dar sušnabždėjo: – Dėl tavęs, meilute, ir šiek tiek, ir visiškai kraustausi iš proto.
       Vyrukai krūmuose jau nebegalėjo tvardytis, pratrūko juoku, ji atsistojo, ir gitaristas atsistojo, užtvėrė kelią.
       – Rėksiu, – įspėjo ji. Bet gitaristas buvo ramus, išsitraukė cigaretę, įsikišo į lūpų kamputį. Vaikinai išniro iš šešėlio, priėjo arčiau. Gitaristas greitai čirkštelėjo degtuką, ji nespėjo nusukti veido.
       – Na labas, – pasakė nusivylęs. Vėl manieringai nusilenkė. – Salem aleikum, baidykle.
       Sudavė per stygas ir nuėjo. Priėjęs prie kitų, garsiai, kad ji girdėtų, išdrožė:
       – Ponai. Tai nuostabiai bjaurūs griaučiai.
       Dar kiek laiko buvo girdėti jų žvengimas. Po to balsai ištirpo tamsoje. Katarinai virpėjo kojos, vėl teko atsisėsti. Jos širdis garsiai plakė. Stengėsi nusiraminti: nieko neatsitiko. Visai banalus nuotykis, vietiniai chuliganai klaidžioja po seną parką. Nieko neatsitiko, reikia atsistoti ir nueiti. Reikia grįžti, grįžti, – kur? Reikia grįžti prie to, kas mirė. Negalime pabėgti nuo to, kam pasiaukojome. Turime prie to grįžti. Prisivertė atsistoti, leidosi tekina nuo kalvos, bėgo tamsiomis gatvelėmis vos atgaudama kvapą. Namas stovėjo kur stovėjęs, buvo tamsus ir tuščias. Iškart nedrįso įeiti vidun, pernelyg buvo panašus į tamsų kapą arba šeimos rūsį. Mūsų giminė, kuri išmiršta, Aš nenoriu išmirti. Ne, ne, ne. Atsisėdo ant laiptelių, norėjo dar kartą viską apgalvoti, bet nepajėgė. Gerklėje kažkas sugargaliavo. Staiga pratrūko spigiu, vaikišku verksmu.

       Vertė Giedrius Apuokas

       Versta iš „Čas medených tvári“, 1969

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt