Henri Michaux

       FANTASTIŠKI GYVIAI

       Fantastiški gyviai paprasčiausiai išlenda iš baimių ir košmarų ir nusviedžiami šalin, ant kambarių sienų, kur jų niekas nepastebi, vien tik ligonis.
       Liga nepavargdama gimdo neprilygstamą gyvulišką padarą.
       Karštinė sukūrė daugiau gyvių nei kada nors jų subrandino kiaušidės.
       Prasidėjus pirmiesiems negalavimams jie lenda iš pačių paprasčiausių sienų apmušalų, vaipydamiesi mažiausiame išlinkyje, pasinaudodami vertikalia linija, kad įsibėgėtų ir pultų, pūsdamiesi nuo milžiniškos ligos jėgos ir pastangos ją nugalėti; gyviai, kurie sėja nerimą, kuriems negali veiksmingai pasipriešinti, negali nuspėti jų judesių, o jų letenos ir čiuptuvai išvešėję į visas puses.
       Žvėrys su straubliais apsireiškia ne vien tik moterims; jie taip pat aplanko ir vyrą, čiupinėja jo bambą, sukeldami jam paniką, ir tuojau pat jį apsupa visa galybė straublių, kuokštai straublių – kaip gintis? Straubliai – jie tuojau pat tampa čiupikliais. Kokia jėga! Bet kaip tu to laukei! Ak! Trečia valanda ryto! Baisaus nerimo valanda, pati giliausia, pati klastingiausia naktyje!
       Gyviai su daugialypėmis gimdomis, su gimdomis, pamėlusiomis nuo raupsų, pasirodo apie ketvirtą valandą ryto; jie visi staiga atsisuka ir jūs bloškiatės į balą arba į dumblą.
       O akys pasilieka giliai persmelktos siaubo.
       Štai žvėris kelia leteną, norėdamas nusilengvinti. Dėl ko jūs taip sunerimote? Jis kelia užpakalinę leteną ir rausvaplaukių gaurų kuokšto viduryje atveria žalią piktą ir klastingą akį, kuri niekuo nebetiki; arba štai ant kaklo karštligiškai į visas puses besivartančių akių vėrinys, arba štai Teisėjo emisarai, iš visur sekantys jus iš po akmeninių vokų negailestingomis akimis, kurių panieka sumišusi su niekšybe ar apgailestavimais – jie naudojasi jūsų bejėgiu protu.
       Vos tik liga pasibaigia, jie išnyksta. Su jais neišsaugosi nė menkiausio ryšio ir jo neužmegsi kaip su gyvomis būtybėmis, o iš milžiniško pulko greitai nebelieka nieko, ir vėl gali pasinert į visiškai naują gyvenimą.
       Vieninteliai gyviai nemiršta – tai nuodijamų skaistybe. Šie be atvangos lydi savąjį žmogų.
       Karšti ir veiklūs, niūrūs ir atkaklūs, jie kartais žvėriškai išprievartauja. Jie gauruoti su ištežusiais lytiniais organais arba pliki, turintys mėlyną atspalvį.
       Bet sugrįžkime prie aukos. Ligonis guli savo lovoje, palindęs po sunkesnėmis už jį patį antklodėmis, o jo nukarusi ranka silpna kaip subrizgęs tvarstis. Koks gyvis tuo nepasinaudotų? Toks šansas. Ir matai, kaip skarabėjus įveikė gabalą kelio, kad galėtų perkirsti taip jį sudominusią akį. Prieš žmogų kovoti jis bejėgis, bet prieš suglebusį akių voką, kodėl gi nepabandžius?
       Jis braukia per akies obuolį, tenkindamas savo letenų smalsumą, kurios, kaip ten bebūtų, atrodo tarsi trišakiai.
       Jis nori viską pažinti šiame baltame ir klampiame kelyje, tame mėlyname ruože. Visiškai neskubėdamas jis neša ten savo ceremoningą ir netikrą gedulą.
       Atlekiantys vilkai tuoj griebs už įsitempusio riešo ir silpstančios rankos. Šokuodamos be triukšmo, be triukšmo artinas žiurkės.
       Bejėgystė – kitų jėga.
       Neturi net mirties, kad apsigintum. Kitiems, dar vos šiltiems, ji geidžiama kaip nekalta mergelė su permatoma suknele kareivinėse.
       Su noru be atvangos šaukti „padėkit!“ sergančiojo dėmesys atbunka ir valios siūlas galutinai nutrūksta.
       Ir iš naujo, nutrūkus šiam siūlui, iš visų horizonto pakampių, iš Praeities ir net iš Ateities, saugūs, nes iš anksto užsiėmę vietas, nesulaikomi atbėga bjaurūs kūnai ir dvasios, kurie nublokšti kadaise snūduriavo murzinoje baloje.
       Prie molo pasirodė grabų flotilė, o tuo tarpu kardžuvės pervertas negyvėlis nugeibusiai mosteli lyg prašytųsi gailesčio.
       Šuo supuvusiu liežuviu nesiryžta palaižyti ligonio.
       Drebanti žebenkštis, jos kaukolė atvira, o krauju pasruvusiose smegenyse galima pamatyti mažą metalinį krumpliaratį.
       Nė sekundės ramybės; ir kai didžioji rojaus širšė, daili iki šlaunų, o toliau geltona ir apdegusi, pakyla ieškodama nusileidimo vietos, nutupia ir trūkčiodama susiriečia ant pakvaišusio ligonio lūpos, daugiau jis nebegali, jis daugiau nebegali ... O pražūtingoji minute, pražūtinga tarp pražūtingųjų!
       Ligonio atodūsi, ką tu gali? Tu, kuris nebegalėtum pakelti net vabzdžio sparno!
       Tada jo ranka... nes ne vieną kartą ranka gali būti sutrupinta. Keisti pasikartojimai - liūtas ją sutriuškino, pantera ją vėl pačiumpa, po to ją vėl pačiumpa lokys. Suplėšyta, ji niekuomet nebuvo šitaip sudarkyta, kad jau nebetrauktų priešo.
       O hiena tam, kad užbaigtų, bet kad „užbaigtų“ ne visam laikui. Griaučiai lyg ant bangų – niekada nebuvo taip stengtasi juos vartaliojant, juos ridenant, juos be atvangos griebiant.
       Iš rūdžių spalvos kalno lenda stambių rūšių gyviai, iš visur lenda šimtai mažylių, – iš apatinių kūno dalių, iš dailiai nuaugusios kojos, – žinoma, tuščiavidurės; kita vertus, kas nėra tuščiaviduris?
       Iš drėgnos sienos sunkiasi kirminai, kirminai, unguriai, gluodenai, nėgės ir jūros unguriai, visuomet ištroškę kraujo ir skerdynių.
       – Žinoma, jie nėra standūs.
       – Bet pamatysi, jie tuojau pat sustandės, jie beprotiškai greit sustandės tarsi apsiaustas, kuris žvelgiant iš nugaros atrodo tuščias, bet jį apsukus, akimirksniu išsipučia nuo įtakingojo Pono, kuris jus stebi iš ?ukšto ir maloningai.
       Nėra gyvūno, kuris būtų visiškai nepavojingas. Pats lėčiausias, labiausiai užsisklendęs savyje nenuspėjamos jėgos staiga priverčiamas sprogti, ir štai jis jau atsilapojęs, jo plėvės sutrūkinėjusios, jo žarnos, sunkios ir bjaurios bei turinys, kurį kaip įmanydami slepiam, išvirsta ant jo paties ir kitų.
       Vis gi kas ištarė, kad gyvūnai žiaurūs? Priešingai, jie smalsūs. O kaip jie skuba pasižiūrėti, sužinoję, kad esat prikaustytas prie lovos. Jie įgriūna, jie jus apspinta, jų visas dėmesys nukreiptas tik į jus.
       Netgi daiktai nukreipia savo dėmesį vien tik į jus. Prikaustyti jie laukė galimybės nusitaikyti į jus ir milžiniška sąstingio jėga tinkamu laiku ateina pas juos ir užgula vargšą ligonį, visuomet krūpčiojantį ir laukiantį išpuolio.
       Žmogus buvo suknežintas uolos, į kurią per ilgai žiūrėjo. Uola nepajudėjo. Visi vietiniai tai gali patvirtinti. O be to nesvarbu, nesvarbūs visi tie gandai – ligonis tai žino iš patirties.
       Gyvūnų pasaulyje viskas yra persimainymas. Trumpai tariant, jie tuo ir tegyvena. Pasakykite man, kas yra įvairiapusiškesnis už arklį?
       Čia jis ruonis, iškylantis įkvėpti oro tarp dviejų galingų judančių ledo luitų, čia jis žiaurus ir pražūtingas žvėris, traiškantis viską kaip rujojantis dramblys.
       Jūs metate į žemę kamuoliuką, ir tai arklys. Du kamuoliukai, du arkliai, dešimt kamuoliukų, mažiausiai septyni ar aštuoni arkliai... kaip kad išpuola.
       Gausybę jų nelauktai pamatai plūstančių iš traukinių stoties, kinkuojančių savo dideles švelnias galvas, kurios gali tapti tokios tūžmingos, tokios tūžmingos; ir štai grūstis prie išėjimo, jie trypia viską, kas pasitaiko jų kelyje ir jus patį, vargšas ligoni, kuris laisvės iliuzijos buvote atvilktas į stotį, į traukinius, kurie už mažus pinigus veža prie jūros, į kalnus.
       Grįždamas jūs sutinkate juos labiau panašius į lipšnius pudelius, kurie visuomet prašosi būti lepinami, kurie visuomet užkliudo ir sudaužo porcelianą arba nudaužia ploną statulos nosį, pražūtingai atsitrenkusią į tvirtesnės medžiagos luitą.
       Ir nedrįsk jų išvaikyti, nes ant laiptų virsdami dar stambesniais peršeronais, be kita ko jie sukels tikrą griaustinį, kurie patrauks visų nuomininkų dėmesį, pridarys baisinės žalos savo pačių vidui ir išorei (sulaužyti pakinkliai ir visa, ką tik pernelyg lengvai nuspėjam!). Dvylika arklių ant vienų laiptų, ir pačių plačiausių jiems vos pakaktų, be to, jeigu laiptai būtų dar platesni, ant jų atsidurtų žymiai daugiau arklių, eskadronai arklių (serganti vaizduotė dėl šių skaičių niekada neapsigauna. Ji niekada nepaverčia jų per mažais, niekada, niekada).
       Degančios šnervės, įtempti kaklai, o lūpos tampomos konvulsijų – iš visų pusių jie plūsta žemyn; niekas, visiškai niekas negali jiems sutrukdyti.
       Bet pakaks kalbėt apie arklius. Reginys visuotinai didingas ir kilniai pateiktas.

       Kai liga, talkinama karštinės būgnų, metasi į didžiąsias varytines būtybės giriose, kur tiek daug gyvūnų, kaip surasti išeitį?
       Ligoniui nėra išmirusių rūšių. Jos gali nubusti miegojusios keturiasdešimt tūkstančių metų.
       Jam atgyja, jam vieninteliam atgyja toksodontas, o didžiulis dinornitas jam padeda paskutinį savo kiaušinį ir iš karto užsipuola šį smalsuolį, kuris leido sau nekaltai jį stebėti. Koks neatsargumas, jo amžinai trūksta! Ir tada, kai jis jau guli pargriautas, pasikelia milžiniškas megaterijus – jo kaulai dar drėgni nuo Tretinės eros dumblo – ir ruošiasi užgulti jo nerimastingą krūtinę.
       Ko tik negali liga?
       Vedini jūsų pačių vidinio perversmo ir nervingumo gyvūnai persiverčia ir išsineria iš savo kailio.
       Beždžionė persiverčia ir pavirsta šluota, rausvų stagarų šluota, atsainiai atsirėmusia į sieną.
       Ūdra persiverčia ir pavirsta kempine, ji nebejuda ir lėtai grimzta į vandenį.
       Asilas persiverčia ir tampa buivolu, tasai tampa rykliu, jis metasi į jus, jo išvirtę nasrai pasiruošę čiupti tuo tarpu, kai karališkasis pitonas, kaip ir priklauso smaugliui, verždamas traškina jūsų krūtinės ląstą.
       Ir siaubingas žaidimas tęsiasi per visą nesibaigiančią naktį, karščiavimų naktį.
       Užklumpa dar didesnės nelaimės. Sumaištis galvoje, kurią tu gerai pažįsti, tavęs daugiau nebestebina.
       Kaimenės kaukolėj, mes ištveriam jus, bet šuoliuojančios kaimenės, kas jus ištvertų? Melodingieji garsai, jeigu jūs taptumėt smailiomis vinimis?
       Grąžtas, grimztantis į smegenis, perskrodžia dabartį nenusakomos smeigės ašmenimis. Kas šiuo metu išimtinai tikra? Žaibuojančios skausmo šakos, ant kurių nenutūps joks paukštis.
       Bet katkartėmis liga pasitraukia ir jos teatras išvyksta drauge su ja. Laimingas sveikstantysis, matantis visus padarus jau mažesnius, jų gretos praretėjusios, pievos vėl tampa žalios ir romios, sienojai ir baldai vėl pavirsta drimbom, kurie nieko negali, išskyrus visuomet laikytis savo vietos – dėl savo pačių ir jūsų sielos ramybės.
       Jūsų ausyje suplyšta milžiniška drobė ir „pasigirsta“ gili tyla, apsiuvusi ertmes, kurios neatrodo linkusios užsitraukti.
       Šioje gilioje tyloje, vienintelėje derančioje su savo pačios maloningu šnarėjimu, padvelkia sveikata. Tai štai, tu sugrįžai į gyvenimą, mažyli.
       Esi tyras ir greit užmaršus… tad iki kito karto.

       Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas
       Versta iš HENRI MICHAUX. Plume. Précédé de Lointain intérieur. Gallimard 1985

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt