Michaelas H. Jenningsas gimė 1948 m. Naujajame Orleane. Didžiąją dalį vaikystės praleido pietvakarių Irane. Poeziją pradėjo rašyti, kai būdamas 18 patyrė motociklo avariją ir praleido ligoninėse vienerius metus. Pensilvanijos universitete studijavo Anglų literatūrą. Už poeziją apie Irano žmones ir gamtą jam buvo paskirta stipendija kūrybinio rašymo studijoms Sirakūzų universitete. Iki šiol dėsto kūrybinį rašymą, kompozicijos pagrindus, grožinės literatūros ir literatūrinių esė, poezijos, dramos, romano įvadus. Yra išleidęs poezijos knygas: Hardmano apygardos eilės (1980), Akmens šokis (1984), Kaulų giesmės ir šventovės (1984), Totemai (1994), Mėnulis vaiduoklis (1997), Derantys balsai (2002), o taip pat dokumentinių veikalų. Yra pelnęs Niujorko valstijos CAPS ir kitų apdovanojimų už savo kūrybą. Daug poezijos ir esė paskelbė JAV ir Čekijos periodiniuose leidiniuose. Šiuo metu gyvena šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje, kur tęsia ciklinių ir mistinių ryšių tarp žemės, gyvūnų, savęs ir poezijos tyrinėjimą.

 
Michael Jennings

EILĖRAŠČIAI

Senieji Kalnai
Palaikai
Mon Semblable, Mon Frere
Akmens šokis
Chaldėjų Uras
Fatimos vestuvių šokis
Tirštas rūkas
Tigro šokis
Žąsys

Į viršų

Senieji Kalnai

Senoj vietovėj stūksojo kalnai –
senųjų kaulų vieta – ir buvo jie
kaip kaulai, tik rusvesni, smiltainiški,
nors kartais išblukdavo ligi kaulų baltumo.
Ir juodos avys ganės tarp jų,
o žmonės, čionai užaugę,
buvo nedidukai, juodbruviai kaip avys
ir, iki užplieskiant saulei, jie būdavo
aviškai vikrūs, paskendę savo rūpesčiuos –
negausingos žemės darbuos;
mums gi rūpėjo nafta, šiuos kraštuos
tonomis tryškus, rangiusis vamzdynais
per kalnus ir dykumą, įprasta
it žydrai plieninis dangus.
Galbūt šie kalnai nebuvo tokie tikri
kaip išvaikščiotos prieškalnės –
uolingą plynaukštę žmogus ar ožka
įveiktų per dieną, sustotų viršūnėj ir justų
Mozės artėjimą.
                 Šventi buvo kalnai,
o po jais – telkiniai, nuo kurių
tarpais liepsnojo krūmynai
ar salinga Raudonosios jūros dalis
su išpampusiais,
žaliava nėščiais
krovininiais laivais.
                Jeigu jie nebūtų kalnai –
tai mažų mažiausiai plačios
raitelių stepės, vaiduokliškai
užžėlusios per laiką, kur ilsėjos
manasis miegančiojo kūnas ar sapnuojančiojo,
dūmais rūkęs iš kaimo dūmtraukių žiemą
ar žvelgęs gūdžiom akiduobėm
iš lūšnų kaukolių vasarą;
pavasary mačiau ryškų laukų žalumos
ir plyšių uolose mirgėjimą, šaltinyje –
baltai aptaisytų merginų atspindį,
apyrankes, žavias it plėšrūniški blyksniai
Salomės akyse, ir juosvas akis po juodų
čadrų juodais vyturais, banguojančiais
aplinkui senių eiženas.
Tai buvo šventi kalnai, apgyvendinti
mūsų priemiesčiuos, o mūs tėvai
liko jų neregėję, palinkę papėdėj, ties šachtomis su nafta.
                Tačiau jų kapai giedojo čia vakarais
ir laužų dūmeliai kilo aukštyn it vėlės,
ir gulėsi kartu su mumis sapnuose,
kaip gyvuliai – šnopuojantys ir kantrūs.
                                            „Mūsų“,
pamanėm, kai mėlyna persų padangė
pečius jų suvystė, kai tamsus
nakties dangus jų nugaras užgulė,
žvaigždėm sugėlė. Jie kilo it kontinentai
nuo sutemų juostančioj jūroj,
o auštant iškilo it kaukolės gyvulių atnašautų.
O mūs šviesiaodės motinos turbūt juos išgirdo,
vis aršiau girtuokliavo, siusdamos ant tarnų,
puldinėdamos mūs sugniuždytus tėvus.
Vidunakty basos mindavo šaltus koklius,
kliedėdamos, švebeldžiuodamos kiauras valandas
didingus lipšnius ne šio pasaulio šnabždesius.
Tie kalnai priklausė ir joms,
kaip tarnų, išalkusių rietenų,
pajuodusios rankos. Kažkokia beprotybė,
it šešėliai kalnų, glūdėjo jų akyse,
tarp alaus maukimo rytų
ir kavos puodelių tarškesio.
                                       Bet mes
buvom kalnų vaikai,
jie užkariavo mus lengvai kaip dangus,
kaip naktis, ir tai, ką atvėrė mums,
buvo ugnys, sutemos ir šokantys po sudilusiu mėnuliu.
Išvydom, kaip laikas, pašiauštas vidudienio saulės,
nuribėjo link horizonto. Jie įžengė į mus
kaip Aleksandro ar Erodo,
Nabuchodonosaro, Ašurnasirpalo, Kserkso,
ar Atakserkso dvasios – smilkstantys laužai
būdraujančioj naktyje.
                 O mūs absurdiški
tėvai mindžikavo stotelėj – blyškūs,
trumparankoviai, prisegtais kaklaryšiais,
ežiuku apkirpti. Šnekučiavos apie Oklahomą
Los Andželą, Atlantik Sitį ar Beiton Ružą,
bet niekad apie šalimais boluojančius kalnus,
kurių papėdėj stovėjo, apsvaiginti ryto šviesos.
Jie žvelgė racionaliai, brėžiniai jų portfeliuos
buvo itin schematiški ir bejausmiai. Depresijos vaikai
bankininkų akimis, jų sielas sužeidė
naudojimosi teisių suvaržymai.
                 Dauguma jų
jau mirę, Forbso egzemplioriai
išskleisti ant naktinių staliukų. O mes,
buvę kalnų vaikai, regim kasvakar naujus vaizdus
su blyškiais, šaltakraujiškais didvyriais – tenai,
už reporterio stiklinėmis bankininko akimis,
anapus dulkių, atsiritančių nuo šliaužiančių tankų,
sprogstančių bombų ir purvo, apokalipsės griuvėsių.
Mes įstojom į neatvykusiųjų gretas.
Niekas dabar neprisimena mūs,
išskyrus kalnus, iškaltus mūsų lėliukėse.

Į viršų

Palaikai

Į aukštą kalną vedasi sūnus,
žliugsėdamas tižiais keliukais,
siaurais lyg ožkų takai miškuos,
parodyt išdrikusių elnės kaulų,
po išplikusiais auksaspalviais skutais,
kur miškų dvasia ją paguldė ilsėtis,
o kojotai ir varnos suplėšė, palikę
sveikas tik kanopas ir apžėlusias
kojas tarp šonkaulių liekanų.
Jis rodo boluojantį švarų slankstelį,
kaulus dubens ir keistoką akutę,
kelį, su tįstančia vieniša
sausgysle.
Savo radinį kliudė nuokalnėj,
mankštindamas vaikiškas kojas;
lakstė padrikai, suklupo, įsispoksojo,
o vienuolikmečio protas kuždėjo,
kad šiandien bėgiojimas baigtas,
kažin ką nutirpstantis sniegas
paliko tik jam vienam –
atspaudą žiemos svorio.
                 Žiūrinėjam šitai drauge.
Klaupiamės, renkam
raganystės kerų likučius.
Medžių kamienai pilki aplink mus
taip pat yra kaulai – trakši ir girgžda,
siūbuojami drėgno pavasario vėjo.
Rudų ir rasotų akių jau nebebus.
Suirę stuburo gumbai,
kadaise stiprūs ir baikštūs –
tik traukinys nuriedėjęs nuo bėgių,
žole užželsiantis per mėnesį.
Mes juntam atsiveriant žemės prieangius,
odų plonumą ir plaukelius pašiurpusius.
Mudu žinom, kur glūdi daiktų esmė,
nes jau greit vakarais peteliškės suks
monotoniškus rilio* sukinius.

*Rilis – škotų arba airių šokis.

Į viršų

Mon Semblable, Mon Frere*
                 skiriama K.S.K.

Seni čiužūs kaulai, tupintys Gango dumble
ar dūlinantys kiemo alėja, tekila ir paprika
čia peršami it gėlės, regiu tavo šešėlį,
kampuos kiūtėsiant, slenkant mėnesiams po to, kai išriedėsi –
sulūžusiu, springstančiu Kadilaku.
                 Mes ūžaujam lig vėlumos,
trykštam eilėm ir priesaikom, išblukusiais
kaulais juntam, kaip pateka saulė, žinom
vienodus keiksmus ir pašlovinimus, kaip kad pašlovinti
yra akmenys ir tekila, o mūsų kalba – šventovė.
                 Mes puikstame, didžiuodamies
prašmatniu flamenku, svaiginamės keistu senu bliuzu –
tikru ir plagijuotu, juntam visatą,
košiančią kiaurai mus.
Tu dingai kuprinių,
bastūniškos mantos ir keistuoliško dialekto jovale,
palikęs mus mojančius nuo įvažiavimo grindinio.
Ši diena
nuklojo saulės lopais virtuvinę spintelę,
rašomą stalą, o šešėliais – nuauksintą veją;
ir aš jaučiu, kaip tu sugrįžti
                 į aukštą Pensilvanijos girią –
galva palinkus į priekį, žingsniai ilgi – atgal į užtrukusią
čigoniškų dainų ir neparašytų eilėraščių tylumą.

* – Į mane panašusis, mano brolau (pranc.)

Į viršų

Akmens šokis

Kas prilygino kitus dievus Alachui, klaidžiojo tolimuose klystkeliuose.
Vietoje Jo, jie šaukėsi tik moteriškių; jie meldėsi ne kam kitam, bet Šėtonui,
maištininkui…Kai dėl tų moterų, kurios nusikalsta ištvirkavimu…
įkalinkite jas jų pačių namuos iki mirtis ištiks.
                                                                           Koranas

Šešias ilgas dienas jie supo mano namus –
riebūs, drūti vyrukai, pritūpę ant sėdynių,
su išdėliotu maistu – valgantys,
žvairakiuoją, laižantys storus pirštus. Šešios
ilgos dienos. O septintąją mirsiu.

Atsimenu savo tėvą, klūpantį ištisas valandas
priešais akmens deivę, tvirtas vyras.
O kai jis mane apglėbdavo ir suspausdavo,
trokšdavau kartais irgi būt akmenine. Naktimis
jis stipriai mylėdavo mano motiną. Iš ten, kur gulėdavau,
matydavau platėjantį ir bailų jos veidą,
kol pagaliau ji surikdavo. Veidas rimdavo,
susitraukdavo, visai kaip akmens deivės.

Tą ilgų klyksmų naktį, kai vyrai plačiais,
deglų nušviestais veidais atėję užmušė tėvą,
aš neverkiau. Motina suriko ir jos veidas
išplatėjo. Vėliau susitraukė, buvo mažas ir sudaužytas,
kaip akmens deivės. Tačiau aš neverkiau.

Tada tie plačiaveidžiai vyrai su deglais
išsivedė mane drauge ir tąsyk elgės švelniai.
Jie pasakojo apie dievą – malonų, galingą,
maloningą moterims, anot jų,
nes moterys silpnos. Kai paaugau,
naktį jie atnešė dovanų,
pasakė, kad mano krūtys užaugo. Auštant
prakeikė, sakydami, kad tai jie silpni.

Tapau įtari, bet niekad neišsidaviau.
Dovanas priėmiau: namus, tarną, kurį
man paskyrė. Sutikau daugiau nebendrauti
su doromis genties moterimis,
tik su šiuo vieninteliu patarnaujančiu vyru.

 
Ir iki šiol jie vis ėjo naktimis, nešė dovanas,
bet nekalbėjo daugiau apie galingą, švelnųjį dievą.
Kartą vienas atnešė mano tėvo deivę –
apdegusią, sudaužytą – mokydamas kaip galėčiau ją pataisyti.
Aš pravirkau tuomet, verkiau, nes buvau užmiršus,
kokia mažytė ir sudarkyta ji buvo, ir beveik
nesąmoningai tariau žodžius vos man suprantamus.
Metai bėgo. Auštant jie mane prakeikdavo.

Pagaliau šitos šešios dienos baigės, atėjo seniai,
širdingai prakeikė, pasakę, kad šie namai –
Šėtono, o mano dievai – Šėtoniški.
Jie pasiėmė maistą, mantą, patarnautoją.
Išeidami duris užrakino.

Klykiau, plėšdama drabužius, raudama plaukus.
Nagais draskiau veidą savo ir krūtis.
Jaučiau, kaip srūva mano pačios kraujas ir juos prakeikiau –
keikiau, kad tik pamatyčiau sutūpusius ir žvairakiuojančius,
maistą išsidėliojusius. Pradžioje –
tik jų riebia, šiurkščia šneka.
Vėliau – švelnia tarme savo tėvo.

Jie juokės ir tyčiojos, mėtė smulkius akmenėlius.
Tada pamačiau neapykantą jų ir baimę, ir klykiau –
garsiau ir garsiau – keikiau, kol parkritau
išsekusi. Nusikvatoję jie paklausė,
kuo gi dabar pasitarnaus man gerasis tėvo akmuo.

Aprimau. Nuslinkau į namų gilumą,
toli nuo riksmo ir akmenų. Jie bijo
šitos tylos, tariau sau, bijo rimties. Iš manęs
tikisi tik pamišimo, šokio gašlaus, ne ramybės –
jiems nereikia mirusiosios, tik mirštančiosios.
Ir aš paėmiau savo deivę, su ja kalbėjausi,
ir viską atlikau, atmindama tai, ką pusiau
žinojau, pusiau buvau užmiršusi – šokį akmens deivei.

Ryt į mano namus jie įžengs
tyliai, baugščiai – eis tarytum
per šventyklą. Ir aš sušoksiu jiems
savo tėvo ir gentainių šokį –
galingą šokį, smarkų šokį, akmens šokį.

Į viršų

Chaldėjų Uras

Jie panašūs į ateivius mėnulyje, tie amerikiečiai –
bermudiški šortai ir fotoaparatai, apskritučiai, išblyškę,
truputį nesveikuojantys po kelionės traukiniu.
Nakčia praūžus audrai,
visus jų daiktus ir odą
padengė dulkės.
Jie nėra visai tikri, ko čia atsibeldė
ir mirksi sutrikusiomis viščiukų akutėmis.

Duobė žemėje – didžiausia iš kadaise regėtų,
su „tvano įrodymais“ – keturių pėdų pločio smėlio juosta,
siekiančia iki pusės kitokio rudumo iškasos šonų,
nusėtų molinių indų šukėmis. Vietiniai nenuoramos
laksto siauru šlaito takeliu žemyn, pašėlusiu greičiu,
ieškodami realų ir dinarų. Atrodo, kad jie čia išstypo
be tėvų globos, be priežiūros. Žvelgdamas
į tūkstantmečių istoriją jaučiu vaikiščių vienodumą
ir triuškinančią pinigo jėgą.

Po ilgo kopimo aš pirmas pasiekiu zikurato
viršūnę
ir žengiu į gūdžią Abraomo padangę.
Man 10. Mano širdis būgnija.
Aš stoviu Dievo apleisto pasaulio viršuje.

Į viršų

Fatimos vestuvių šokis

Ši diena, iš visų kitų, išrinkta būti manąja. Ir naktis,
kurios bijojau ketverius metus – taip pat mana.
Lenkiuos, brakšteliu, nuryju ašaras, kad visa, kas tėvo rankomis
uždirbta per vargą ir prakaitą,
neiširtų, nebraškėtų. Dėl manęs nebus priekaištų.

Ir jei mano kūnas tau atrodo silpnas, paukštiškai mažas,
netinkamas meilei ar prievartai – rankos liesos, nugara gležna –
tai tu nematei mano tėvo plaštakų, sulinkusiais pirštais
smingančių, it tamsios letenos, į sausringą, eižėjančią dirvą,
nė nežinai šitos širdžių širdies lūkesčių –

nes jau greit suksiuos moterystės šoky, raudosiu,
kaip kitos raudojo, atiduosiu žemes, dukras į rankas tų,
kurie ateis jų, o užaugę sūnūs atsidalys savo,
kad sušoksiu gedulo šokį šitam berniukui,
su duobutėm skruostuose, kurio mirties ir rankų svorį pakelsiu.

Tad gana liūdėt, kad atėjau kaip avelė pas savo skerdiką
ar kad jauną ožkelę atvedė skerst mano garbei.
Aš esu Fatima. Įteikiu tėvo žemes;
kraujas, srovenantis į šią žemę, – tai mano dalis.
Tai dėl manęs jie iškelia kruviną skepetą, motinos dukterie!

Į viršų

Tirštas rūkas

Nubudome
rūko katedrose –
angelai, sutanos, špiliai –
choralo perplėšti
tylos panteonai.
        Jo garai užklojo sodybas,
nuslydo ežero gelme it karo laivas,
medžių šakų vainikus nešė
tarsi vėliavas, traukė link šiaurės
keliais,
kuriais automobiliai kepurnėjos keteromis,
tarytum apsnūdę galvijai. Krokai
švytėjo, lyg mažos saulutės,
gelsvai žalsvų samanų
galaktikose.
        Antrą dieną
dingo pompastika ir kontūrai. Jis sunkiai
gulė į vangų kalnų atolą.
Akių kampučiai priskreto
it baltiniai suodžių.
        Trečią dieną
paukščiai krizeno
keistai. Jų signalai vibravo
pro nematomas angas mūsų kūnuos.
Burnos nukaro kvailai pravertos, akys –
tiktai judantys rūko
veidrodžiai.
        Mūs klausa nušliaužė laukais,
nepalikus vilties ar ilgesio.

Į viršų

Tigro šokis

Ji glebi, apatiška
saulėkaitos yda, jo geidulio
žiedas – dingstis atsiduot
silpnumui šešėliuos.

Jis artėja maskuodamasis,
dėdamasis antrininku, tik stambesniu,
baisiai brutalaus grožio,
snukis – paleolitinės saulės švytėjimas.

Ji, savo ruožtu, virsta tigrine lelija,
visa šypso ir katytės silpnybė,
suvirpusi nuo prisilytėjimo, –
geidesnė, kekšiškesnė

už gašliausias fantazijas –
jo žavingą, mirksinčią išangę,
kvatojančią iš šnairuojančio miško,
nedorėlio gėjaus virš jų.

Tai jis, kurs apglėbęs
draskė medžius
it vasalus, kurio nasrai
šalia jos sprando – dangaus skliautai.

Tai ji,
kuri išlaisvina jį,
grąžina tamson,
atpalaiduoja nuo meilės viskam.

Į viršų

Žąsys

Virš vėlyvos saulės nurusvintų kalnų
ir tylių žvarbios žiemos žiburėlių,
kyla žąsys –

virš vakarykščio blyškaus ežero,
šiandien, ūmai, sužioravusio mėlynai –
į kraujo ištroškusį, puikų, varinį dangų.

Staiga suprantu – tai grumtynės su saule –
tai žaizdos, jų žaizdos. Kaklus ištiesę
neria į kraują, grupuojas, maišos,

atrasdamos kryptį, sukaupdamos saulės energiją
į savo dešinę akį ir tobulus, identiškai
ištemptus kūnus, o apačioje

juodieji strazdai, šėliodami po tris ar poromis,
mėgdžioja jų gigantišką būrį, krizena
iš titaniškų pastangų, puldinėja ir nardo,

linkėdami gero – arba nei šito,
tik viso labo. Tuo tarpu aš, sušalęs ir praradęs žadą,
mėginu savo laimę vėlyviausioj šviesoj –

sušokt nuosavoj žemėj
su seniausiu medžiu, sukrypusia obelim, vienų kampų
ir šiurpulių, snapų ir nagų – sene,

neprilygstamos iškalbos, ilgų tęsinių,
kvailų grimasų ir graudulingų melodijų, karksinčia
apie lūžusius spindulius, skarų raudoninimą,

liepsnojusias ochras, kylančia drauge su žąsimis,
gagenimo ritmu skriejančia,
kol jos išnyks.

 
Iš anglų k. vertė Sonata Paliulytė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt