Sven Holm

       PONAS EFRAMUSAS IR PASAULIS

       Lauko taku žingsniavo žmogus. Tai buvo ponas Eframusas, tykusis ponas Eframusas – nedidukas, paraudusiom akim už akinių stiklų.
       Atsargiai mynė dulkes ir šypsojosi. Mat ponui Eframusui visada nutikdavo nuostabių dalykų. Sakytum pasaulis jam būtų taikęs vienokius, o kitoms savo būtybėms – visai kitokius dėsnius. Ponas Eframusas dėlto nekaltas, pasaulis viską darydavo pats: vos ponas Eframusas bent kiek užsisvajoja, tas ir iškrečia jam pokštą.
       Taigi šįryt ponas Eframusas žygiavo javų lauku, abipus tako ant išstypusių stiebų sviro brandžios varpos. Laimingas braukė delnais varpas, bet ūmai standūs stiebai šoko aplinkui augti.
       Jisai suraukė kaktą, bet ne iš piktumo, tik draugiškai nustebęs, lyg būtų užklupęs išdykaujant vaiką.
       – Kad ir nenustygsta... – tarė ponas Eframusas, pagalvojęs apie pasaulį.
       Jis ėmė brautis per javus, bet šie su kiekvienu žingsniu vis labiau augo, pynėsi jam virš galvos. Aptemo, o jis, kad ir kaip tiesė rankas aukštyn, varpų nebepasiekė.
       Javai šiureno, šiltas rugių kvapas kone dusino.
       Ponas Eframusas palingavo galvą ir ėmė švilpauti. Ėjo sunkiai kilnodamas kojas, paskui krito aukštielninkas ir išsitiesė visu ūgiu. Žiūrėjo žiūrėjo aukštyn, net galva apsisuko. Danguje viršum pono Eframuso klaidžiojo balti debesėliai.
       Ėmė lįsti musės, oda ropinėjo vabalėliai.
       – Nesušalk! – sušuko javai.
       Ponas Eframusas krūptelėjo. Ir užsimerkė lyg būtų negirdėjęs.
       – Reikėjo po apačia šilčiau pasivilkti, – tarė javai.
       Ponas Eframusas ramiai gulėjo ir klausė, ką kalba javai, bet nesijudino. Užnižus nosiai, nusičiaudėjo.
       – Še, atsigerk, – tarė javai, ištiesdami rūpestingas rankas, ir jam pasidarė gera.
       Ponas Eframusas gurkštelėjo saulės šilumos, kurios buvo sklidina jam ištiesta gėlės taurė. Ir ėmė snausti klausydamasis, kaip vėjo linguojami auga javai – rodės, toli toli.
       Poną Eframusą įveikė miegas, ir jis ėmė sapnuoti. Sėdi didžiulėje apžvalgos rato kabinoje tarp žmonių spalvingais rūbais. Jie spaudžia jį iš visų pusių, juokias ir šūkaloja, jiems, atrodo, nė motais, kad jam jau trūksta oro. Į veidą įremtos kažkieno alkūnės, pilvą mygia rankinukas, ant nosies užkritę skrybėlaitės vualis ir šalikų galai.
       Ponas Eframusas mėgina ką paaiškinti bendrakeleiviams, bet šie jo neklauso. Gal nė nemato, nes vis labiau stumia ir šaukia, o kabina vis greičiau lekia ir smarkiau siūbuoja.
       – Atsargiau! Jūs mane baigiat išstumti! – sako ponas Eframusas kaip galėdamas garsiau.
       Bet apžvalgos ratas dar greičiau sukasi, jo akyse visos kabinos susilieja į vieną ratą.
       Kabinai pasikėlus į patį viršų, ponas Eframusas išslydo iš savo vietos, išstumtas abejingų bendrakeleivių, kurie, atrodo, taip jo ir nepastebėjo. Jis lėtai pasviro, pajuto tuštumą, bet nenukrito. Po juo išniro kita kabina, irgi pilna žmonių šventadieniškais drabužiais, tie juokėsi, šūkavo, bet vietos jam nedavė. Jis dar paslydo, valandėlę laikėsi ore, kol praskriejo kita kabina – sausakimša žmonių kaip ir visos kitos.
       Ponas Eframusas keistai, lyg plaukdamas, lipo aukštyn, bet staiga pakliuvo į duobę ir ėmė kristi. Krito ir krito, kol po juo nusidriekė javų laukas. Apkvaitęs atsimerkė ir įbedė akis į geltonų tankių javų mišką.
       Ten, kur jis gulėjo, buvo ramu. Kūnas pakirdo iš miego.
       Aplinkui stiepėsi javai, lenkė prie jo varpas. Jis užsimerkė, per veidą slinko čia saulės blyksniai, čia šešėliai, ir jam niekur nesinorėjo eiti.
       Tik štai pūstelėjo šaltas vėjo gūsis. Pakėlęs galvą, pamatė, kaip grūdasi vienas per kitą papilkėję debesys. Jo ausis pasiekė garsai. Ponas Eframusas išgirdo, kad kažkur galandamas dalgis. Jis greit atsitūpė, o atsistoti neišdrįso, nes varpos dabar būtų tesiekusios ligi kaklo.
       Čia jis išgirdo, kaip dalgis kerta javus.
       – Giltinė, – tarė garsiai, bet pamatyti jos nenorėjo, susilenkęs leidosi bėgti.
       Javai plakė jam blauzdas. Išbėgęs į asfaltuotą kelią, akimirkai sustojo pasiklausyti, bet nebegirdėjo, kas darosi javų lauke.
       Ponas Eframusas papurtė galvą, pasitaisė drabužius. Prisivertęs šyptelėjo, kad nusiramintų, nudrėskė varnalėšos lapą ir pasivalė batus. Valandėlę pastovėjo užsimerkęs, kol visai atsikvošėjo, ir nužingsniavo keliu.
       Kiek paėjęs žiūri –priešais atvažiuoja karieta. Kai ji priartėjo, vežėjas sulaikė arklius, iš karietos iššoko trys juodai apsirengę ponai ir žengė jam priešais.
       Visi trys nedidukai, stori, su akiniais auksiniais rėmeliais ir paraudusiom akim. Visi trys judėjo kaip vienas ir kalbėjo vienan balsan.
       – Ponas Eframusai, neapvilkite! – tarė trys ponai, ir žemai nusilenkė.
       Ponas Eframusas linktelėjo.
       – Būtų didelis džiaugsmas jus matyti prie lomberio¹ stalo rytoj trečią valandą. Laukiame atsakymo, – pasakė trys ponai.
       Ponas Eframusas nusišypsojo ir pakratė galvą.
       – Atsisakote? – nustebo trys ponai.
       – Labai neturiu laiko, – tarė ponas Eframusas, kaip mokėdamas tvirčiau ir abejingiau.
       Trys ponai skėstelėjo rankom, pakeldami akis į dangų, visai kaip ponas Eframusas buvo skaitęs pietiečius darant.
       – O madona, mūsų lomberis žlunga! – suaimanavo jie.
       Ponas Eframusas kostelėjo ir ėmė žaisti laikrodžio grandinėle.
       Trys ponai puolė ant kelių, viltingai žiūrėdami į jį.
       – Ak, ponas Eframusai... – gailiai kaip vaikai nutęsė jie.
       Bet ponas Eframusas pakratė galvą.
       – Mes pabučiuosime jums batus, – pasakė trys ponai.
       Ponas Eframusas dirstelėjo į nešvarius savo batus, prie kurių trys ponai buvo besilenkia, žengė į šalį ir uždusęs pasakė:
       – Turiu pranešti, kad neįmanoma tuo pačiu laiku būti dviejose vietose, rytoj nurodytą valandą būsiu užsiėmęs, todėl jūs tikriausiai suprantate, kad esu priverstas atsisakyti jūsų šiaip jau malonaus kvietimo.
       Kol ponas Eframusas kalbėjo, trys ponai atsistojo ir klausėsi sukišę galvas. Paskui apsisuko ir grįžo į karietą, o ta nudardino juos tolyn.
       Ponas Eframusas matė, kad jų akiniai aprasoję, o patys knapso nuleidę galvas. Akimirką, jam pagailo trijų ponų, bet niekuo negalėjo jiems padėti, tad nuėjo savo keliu.
       Praplėšusi debesis, saulė alsino poną Eframusą, kepino jam galvą. Jis pasistengė žengti platesniais žingsniais ir netrukus įsiskubino į mišką, dunksantį kelio gale.
       Valandėlę pastovėjo, gardžiai traukdamas visai kitokį orą, kol išgirdo balsus.
       Prie pono Eframuso šokdamos artinosi būrelis merginų baltomis suknelėmis. Jis žengė per miško žolę, bet merginos buvo jau čia, dainuodamos ir kraipydamos galvutes, apstojo jį ratu:

       Po baltu tiltu plaukia du,
       Valtelė supas ant bangų,
       Mergaitė moja rankele:
       Eframusai, mylime tave!

       Ponas Eframusas šypsojosi jausdamas, kaip rausta, ir tiesė merginoms rankas lyg dėkodamas.

       Eframusai, mylime tave!

       tebedainavo jos vis labiau siaurindamos ratelį.

       Eframusai, mylime tave!

       dainavo jos, ir jis pajuto, kaip merginų kūnai spaudžiasi prie jo. Ponas Eframusas nežinojo, nė kur bežiūrėti, tad įbedė akis į dangų ir ėmė švilpauti.
       – Man buvo labai malonu... – tarė po valandėlės uždusęs, vis tebežiūrėdamas aukštyn, ir ūmai truktelėjo rankas prie savęs. Jos klaidžiojo merginų pulkelyje, nežinodamos, kur dingti bet štai jis iškėlė rankas, tartum išvydęs nukreiptą į save pistoletą.
       – Man buvo labai malonu, – vėl pradėjo tebežiūrėdamas aukštyn, – be galo malonu susilaukti garbės, kurios nė kiek nenusipelniau...
       Užsikosėjo, pajutęs keistą karštį, sklindantį nuo merginų kūnų.
       – Todėl aš... – toliau kalbėjo ponas Eframusas, – todėl aš norėčiau pareikšti giliausią...

       Eframusai, mylime tave!

       vėl uždainavo choras, tačiau šįkart tylesniais balseliais, o kai ponas Eframusas pažvelgė žemyn, išvydo apie savo kojas baltų plukių kilimą. Ponas Eframusas lengviau atsiduso: nebereikės sakyti kalbos.
       – Dėkui, – tarė jis skambiu balsu, ir choras pakartojo:

       Eframusai, mylime tave!

       Sugraudintas gėlių dainelės, ponas Eframusas nusišypsojo miško žolynams. Smagiai nužingsniavo siauru vingiuotu takeliu, dingstančiu tarp medžių. Pro lapus švietė saulė, ponas Eframusas jautėsi guvus ir lyg naujai gimęs, lengvesnis negu tada, kai žingsniavo įkaitusiu asfaltu.
       Staiga išgirdo trakštelint šakelę ir tylų juoką.
       Sustojęs apsidairė. Kažkas juokėsi krūmuose palei taką.
       – Kas ten? – griežtai paklausė ponas Eframusas, pakeldamas galvą.
       – Aš – mergaitė bananukė, – atsakė meilus balselis.
       – Kokia mergaitė bananukė? – paklausė ponas Eframusas.
       – Negi nepažįstate, ponas Eframusai? Iš nuotraukų žurnaluose. Apsitaisiusi vien bananų kekėm.
       – Aa... – tarstelėjo ponas Eframusas.
       – Gal norite mane pamatyti? – paklausė mergaitė bananukė.
       – Ar apsirengusi? – suabejojo ponas Eframusas.
       – Visiškai, – atsakė mergaitė bananukė ir išlindo iš krūmų. Ji ištiesė nuogas rankas į šalis ir žengė kelis šokio žingsnius.
       – Trisdešimt du bananai apie strėnas ir dvidešimt septyni apie krūtinę, – pasakė ji ir stryktelėjo per žemą krūmeliuką, krestelėdama bananus.
       – Penkiasdešimt devyni bananai! – nusistebėjo ponas Eframusas.
       – Visai gana, – atsakė mergaitė ir kimokai nusijuokė.
       – Aha, – tarė ponas Eframusas.
       – Pažiūrėk, kaip šoku, – pasakė mergaitė bananukė ir ėmė visaip kraipytis.
       – Koją šonan, aukštyn, žemyn... Ar patinku? – paklausė išplėtusi akis.
       – Aha, – tarė ponas Eframusas kiek apdujęs ir staiga žengė priekin.
       – Pagauk! – šūktelėjo mergaitė bananukė ir šoko bėgti takeliu tarp medžių. – Pagauk mane, ponas Eframusai!
       Ponas Eframusas sustingo, bet netrukus jo kojos pasileido vytis ją, iš pradžių lėtai, paskui greičiau, bet kiekvienam tako vingy jis turėjo stabtelėti ir pakelti bananą, numestą mergaitės keliui parodyti.
       – Dvidešimt septyni! – sušuko ir sustojo, lyg būtų reikėję kažką prisiminti.
       Nusviedė šalin tuos dvidešimt septynis bananus ir vėl nubėgo. Bet kiekvienam tako vingy stabtelėdavo ir pakeldavo bananą. Nešė jau visą glėbį.
       – Penkiasdešimt septyni, – graudžiai atsiduso. – Penkiasdešimt aštuoni.
       Numetė visus ir prisėlino prie paskutinio.
       – Penkiasdešimt devyni, – iš lėto pasakė ponas Eframusas, iškeldamas bananą.
       – Penkiasdešimt devyni bananai apie... o čia ir yra penkiasdešimt devintas.
       Bananas iškrito jam iš rankos. Jis atsisėdo, liūdnai klausydamasis žingsnių, krūmais tolstančių gilyn į mišką.
       Veikiai jo akys ėmė kažko ieškoti žemėje. Susiradęs bananą, paėmė jį ir įsižiūrėjo. Apsidairė, lyg būtų ko gėdijęsis, nulupo bananą ir atsargiai suleido į jį dantis. Bet išgirdęs kaži ką artinantis, greit paslėpė vaisių po nukritusiais lapais ir truputį pasikėlė, nuduodamas, kad žolėje kažką pametė. Atsitiesė, čiupo sau už kišenės ant krūtinės, nusišypsojo ir paglostė marškinius.
       Per mišką tiesiai link jo žengė žmonių minia.
       Ponas Eframusas, nutaisęs malonią miną, laukė jų.
       Priekin išėjo vyras ir visiems sustojus prabilo:
       – Mes ieškom jūsų, ponas Eframusai, kad išspręstumėte vieną reikalą. Mūsų grupė ieško vado, ir mes, sušaukę neeilinį visuotinį susirinkimą, kaip tik jus išsirinkome vadu.
       Ponas Eframusas nusišypsojo.
       – Kam? – paklausė.
       – Mes žaidžiam indėnus, bet neturime vado.
       – Ar jums priklauso koks miestas? – paklausė ponas Eframusas.
       – Daug miestų ir kraštų, – atsakė vyras.
       – Būti vadu – ne man, – tarė ponas Eframusas, uždusęs nuo galvojimo nuleista galva.– Jūsų pasiūlymas giliai mane sujaudino, tačiau būti vadu,– kaip aš jau esu nusprendęs, – ne man.
       Minia ėmė rėkauti, mosuoti vėliavėlėmis.
       – Mums reikia Eframuso, Eframuso, Eframuso! – šaukė žmonės, bet ponas Eframusas, norėdamas juos pritildyti, pakėlė ranką.
       – Gal mes galėtumėm pasiūlyti vado padėjėjo vietą? – paklausė vyras, o minia jam už nugaros, tyli ir įsitempusi, laukė atsakymo.
       Ponas Eframusas pamindžikavo.
       – Prie to, ką jau pareiškiau, galiu pridurti tiktai ne, – tarė jis.
       – O gal burmistro? Ar fabriko direktoriaus? – skubiai paklausė vyras.
       – Deja,– pagalvojęs atsakė ponas Eframusas, – aš tegaliu priimti vienintelį pasiūlymą.
       – O kokį? – paklausė vyras, nekantriai palinkdamas į priekį.
       – Norėčiau būti policijos seržantas, – greit atsakė ponas Eframusas.
       Vyras sustingo, žmonių veidai ištįso.
       – Viskam yra ribos, – tarė vyras nusigręždamas.
       – To jau per daug! – kažkas suriko.
       – Einam iš čia, – tarė vyras.
       – Jis tikisi gauti darbą, kuriam reikia sumanumo ir drąsos, – pasakė kažkas iš nueinančiųjų.
       – Aš pasieksiu savo tikslą! – sušuko jiems ponas Eframusas, pagautas pykčio. – Be to, aš esu karalius!
       Minia sustojo ir atsigręžė.
       – Karalius? – paklausė. – Kieno karalius?
       – Plukės man dainuoja meilės dainas, – pasakė ponas Eframusas.
       – Tai kieno jūs karalius? – nusišaipė minia.
       – O kur jūsų pilis, ponas Eframusai? Parodyk savo pilį! – šaukė žmonės kvatodami.
       Bet ponas Eframusas drąsiai ir garsiai atsakė:
       – Aš esu girios karalius.
       Minia tylėdama ir nudūrusi akis dingo tarp medžių.
       – Girios karalius! – pakartojo sau ponas Eframusas, likęs vienas. – Tai garbingas titulas. Aš – girios karalius.
       Jis greitai nužingsniavo į priešingą negu minia pusę. Staiga nusišypsojo ir garsiai pasakė:
       – Jie klausė apie mano pilį. Gal ir jų teisybė, tikrai turi būti vieta, kur stovi mano pilis – girios karaliaus pilis.
       Labai, sunerimęs, ponas Eframusas mėgino įsivaizduoti ežerą, kur stovi jo pilis ir laukia, kol jisai ras kelią. Regėjo didžiulį pastatą: žibintus, visokius užkaborius, rūsius ir palėpes – nuostabią pilį. Sales, juodas nuo tamsos, ir sales, geltonas nuo saulės. Raižytus laiptus, besirangančius į ankštą bokštelį su langiukais visose sienose.
       – Aplink pilį stovi didžiulės katapultos, tad aš galėsiu apmėtyti akmenimis visus, kurie atplauks į ežerą man trukdyti, – uždusęs kalbėjo ponas Eframusas. – Pačius blogiausius.
       Jis skubinosi, galvodamas, kad turi rasti savo pilį. Apvaikščiosiąs visą pilį, išmoksiąs atpažinti aliai kampelį. Pats pjausiąs rąstus, pats tašysiąs, statysiąs naujus namus. Būsianti puiki vieta, miestas, o kas važiuosiąs pro šalį, rodysiąs pirštu ir sakysiąs: „Čia gyvena girios karalius“.
       Ponas Eframusas sunkiai žengė per miško žolę, skruostai jam degė, staiga sustojo ir atsisėdo po dideliu medžiu atsipūsti ir pasvarstyti savo planų. Susinėręs rankas, jis ėmė šypsotis, svajodamas apie ežerą, medžius ant kranto, apie kvapus, kurie tvinsią iš miško ir apgaubsią pilį.
       Ponas Eframusas sėdėjo ilgai, bet po to pradėjo knapsėti, atsišliejo į medžio kamieną ir užmigo, o galva nusviro jam ant krūtinės.
       Per sapną jis atėjo į savo didžiąją pilį ant ežero kranto. Išvaikščiojo visur, bet viskas jam buvo vienodai svetima, nė vienas kambarys nepažįstamas. Pilyje nebuvo jokio baldo, nesigirdėjo jokio garso, jis ėmė bėgti laiptais, paskui koridoriumi. Jo trokšta per didelės pilies – kol rado duris, turėjo ilgai bėgti. O ežeras plytėjo tuščias, joks laivas neišplaukė prieš įtemptas jo katapultas. Pats įsiropštė į vieną iš tų didelių svaidyklių, patraukė virvę, ir buvo išmestas į orą...
       Paskui sapnavo, kaip vėl sklando virš pilnutėlių apžvalgos rato kabinų. Jose sėdėjo spalvingai apsirengę žmonės ir juokėsi, ir spaudėsi vienas prie kito, nė nepastebėdami, kad jis šaukia ir bando įsisprausti tarp jų. Viena po kitos skriejo kabinos, bet visos pilnutėlės. Ponas Eframusas ėmė lipti aukštyn, bet labai atsargiai, kad oras po kojomis netrūktų. Išsigandęs pažvelgė į žemę ir pamatė javų lauką, kuris jį pagaus, kai oras nebeišlaikys.

       ¹ Toks senovinis kortų lošimas. (Atgal>>>)

       1961

       Vertė Z. Marys

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt