EILĖRAŠČIAI

Jeigu aš turėčiau vienuolika skrybėlių
Johano Sebastiano Bacho Velykų naktis

Į viršų

JEIGU AŠ TURĖČIAU VIENUOLIKA SKRYBĖLIŲ

Jeigu vienuolika skrybėlių išloščiau netyčia,
Pirmąją, kad nedulkėtų, spintoje laikyčiau.

Antrąją išsiųsčiau paštu ar atiduočiau svečiui,
Visokius niekniekius sukraučiau į trečią.

Su ketvirtąja rodyčiau magijos fokusus et caetera.
Penktoji sūriui uždengti būtų gera.

Šeštoji skrybėlė – mano Jadvisei.
Septintąją pakabinčiau ir neliesčiau iš viso.

Iš aštuntos abažūrą bandyčiau sumeistruoti.
Devintoj gyventų ežys ar kas kitas iš zoosodo.

Ką veikčiau su dešimta, aš dar neįspėjęs.
Vienuoliktą tegu nuplėšia prie Vislos man vėjas.

Nes pasakė viena Krokuvos poetė, užgerdama taurelę kava:
„Tai – galva ne skrybėlėms! Tai – monumentali galva!“

Į viršų

JOHANO SEBASTIANO BACHO VELYKŲ NAKTIS

Šeima išvažiavo į Hagą.
Name dideliam aš vienas.
Dunksi galerijom žingsniai.

Šviesa daiktų paauksuotų
ir pelikanai, lyg nenorom išskaptuoti,
ir debesys niūrūs – labai juokingi.

Kaip mėgstu debesis! Ir šviesą niūrią.
Lyg tvirtovę. Lyg fugą, kurią sukūriau.

Nepavydžiu džiaugsmo niekam,
Kai su Ponia Muzika dviese pasiliekam!
Žibintuose šviečia lyg rudenio girios raudonos.

Tai Velykų vakaras. Varpas atplaukia kloniais.

Ak, linksma mano širdy!
Senose dėžutėse laiškai pageltę,
mąstai, sudžiūvusį žiedą atradęs,
ir gera vartyt apdulkėjusią knygą...
O, šlamesiai sidabriniai, šventėj apnikę!
O, stulpai įkvėpimo auksiniai, o kantatos!

Po tuščią klaidžioju namą,
išeinu, galerijom vaikštau,
žaliu aksomu apsisupęs;
O, ligi nakties dar visa begalybė –
burbėti, niūniuoti, laiptais lipti,
tekėt kaip užburtos upės!

Tamsūs tarsi naktis paveikslai salėj,
Šešėlių šydai uždengt jų negali.

Juokinga, kad vadina kūrėju,
kalba – įstatymus dangui diktuoju.
Gaila, jog su mano pilkuoju
strazdu nepažįstami – tai jis man čiulbėjo.
Lieku tau, maestro, skolingas. Ir debesims žydrynėj.
Ir didžiosioms upėms. Ir tavo, Gamta, krūtinei.

Jūs pažvelkit į raižinius išmoningus,
į linijas krėslo atkaltėj,
į paauksuotus daiktus aplinkui,
į narvelius, kur papūgos kalba,
į debesis, kur žėrėdami skrieja
virš kalvų su vidurdienio vėju.
Jūs pažvelkit. Tai gyvenimas mano.
Tai prisiminimas Johano Sebastiano.

Sako, aš senas, kaip vandens senieji.
Sako, laikas iš mano delnų ištekėjo.
O taip, daug laiko veltui plaukė pro šalį.
Tačiau, o šėtone, dar skamba kūnas,
dar plakas kantatų liepsna, po perkūnais!
Ne laikas mane – patiesiu aš jį ant priekalo.

Sugrįš greit šeimyna. Iškilmių metas.
Dukros boluos veidrodžių kvadratuos.
Svečiai sočiai valgys, gers ir juoksis,
ir užgros piemenukas iš gobeleno.
Ir suksis šokis. Ir suksis šokis.
Ateis naktis. Aš dingsiu pavėnėj.

Nes geriau už smuikus, kuriais Veimare grojau,
už perlus, kuriuos žmonai padovanojau,
už mano sūnų sonatas, už svajas, kokios bebūtų,
ši didi įkvėpimo minutė,
kada pro šakas pamatai tu
sūkuriuojantį, didžiulį, nepaprastą, keistą
ŽVAIGŽDĖTĄ PAVASARIO DANGŲ!

 
Vertė Alfonsas Bukontas