Dieter Forte

       Dieter Forte (g. 1935) – Diuseldorfe gimęs vokiečių rašytojas ir dramaturgas, nuo 1970 m. gyvenantis Šveicarijoje. Sukūrė gausybę dramų, radijo ir televizijos pjesių bei scenarijų, esė, keturis romanus ir knygą vaikams. Išgarsėjo parašęs pjesę „Martinas Liuteris ir Tomas Miunceris, arba Buhalterijos pagrindai“ (Martin Luther und Thomas Münzer oder Die Einführung der Buchhaltung), kurios premjera įvyko 1970 m. Bazelyje. Pjesė buvo pastatyta daugiau nei keturiasdešimtyje teatrų ir išversta į devynias kalbas. Rašytojo kūryba įvertinta įvairiomis Vokietijos ir Šveicarijos literatūrinėmis premijomis. 1999 m. už trilogiją „Namas ant manų pečių“ (Das Haus auf meinen Schultern) jam įteikta Bremeno literatūrinė premija. Romanas „Kitoje pasaulio pusėje“ (Auf der anderen Seite der Welt; 2004), tęsiantis trilogijos tematiką, pelnė kritikų pripažinimą ir sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo.
       Čia pateikiamos trilogijos „Namas ant manų pečių“ ištraukos. Trilogiją sudaro romanai „Raštas“ (Das Muster; 1992), „Berniukas kruvinais bateliais“ (Der Junge mit den blutigen Schuhen; 1995) ir „Atmintyje“ (In der Erinnerung; 1998). Kiekvieną šių bendros tematikos siejamų knygų galima skaityti kaip savarankišką savito meninio pasaulio kūrinį, sudėliotą iš tarsi atskirų novelių. Sudarydami nedalomą visumą, istoriniai ir autobiografiniai faktai čia persipina su memuarais ir kūrybine realybe. Tai įspūdinga mišrios šeimos istorija, aprėpianti jos ištakas viduramžių Italijoje ir Lenkijoje, šimtmečius trukusias klajones po Europą, susiliejimą Vokietijos Reino krašte („Raštas“) ir pasibaigianti penktuoju XX a. dešimtmečiu („Atmintyje“). Greta šeimos istorijos šliejasi Antrojo pasaulinio karo tema. Jai skiriamas romanas „Berniukas kruvinais bateliais“. Italų kilmės Fontanų ir lenkiško kraujo turinčių Lukačų šeimoje (joje kone visi vadinti Juozapo ir Marijos vardais) susilieja pietietiškas vitališkumas ir rytietiška melancholija, tikėjimas žiniomis ir pamaldumas, laisvės ir pareigos jausmas. Kūriniai alsuoja tolerancija, humaniškumu, gyvenimo džiaugsmu, švelnia ironija ir subtiliu humoru, net aprašant karo ir pokario metus pasakojimo tonas išlieka paprastas, veikiau švelniai liūdnas nei baimingas. Ramaus, šviesaus, bet intensyvaus – intensyvumą pabrėžia kapota sintaksė ir per keletą ar keliolika eilučių nusitęsiantys sakiniai – savito pasakojimo stilius primena mitams ir pasakoms charakteringą vaizdavimo būdą.

Vertėja       

       Raštas
       Berniukas kruvinais bateliais
       Atmintyje

Į viršų

       RAŠTAS
       (ištrauka)

       Marija buvo švelni ir tyli, ji atlydėjo savąjį Juozapą iš pačios Lenkijos gilumos, ten jis sutiko ją lankydamas šventas vietas Čenstochovoje, į kurią atvyko iš Gelzenkircheno. Vokiškai ji kalbėjo mažai, jos lenkų kalba buvo melodinga, pati - juodaplaukė, rudų akių, visad liūdnai žvelgianti į pasaulį, netgi tada, kai šypsodavosi, svajingos ir melancholiškos jos akys žiūrėdavo kiaurai žmones, į kitą pasaulį, kurio niekada nebūtum išvydęs čia, rūdos kasyklos kolonijoje.
       Ji rūpinosi vyru ir sūnumis, nepastebima, nuo ryto iki išnaktų darbavosi vienodai kaip laikrodukas, ramiai, kantriai, vedama tykios vidinės ištvermės, kurios neprarado visą gyvenimą. Kruopščiai ir sąžiningai atlikdavo kasdien pasikartojančias priedermes, visada įsitraukusi į darbą, kurį kaip tik dirbo, atlikdavo jį visada su ta pačia atida, tarsi kiekvienas rankos judesys, tūkstantį kartų atkartotas, būtų daromas pirmą kartą ir reikalautų visiško susikaupimo, šį monotonišką darbą, kasdien juo džiaugdamasi, ji netgi paversdavo reikšmingu, garbingu, tik dirbdama ji įgydavo garbės, kurią taip suvokdavo veikiausiai vien tik ji.
       Kai ji kepdavo lenkišką duoną, nepakeldama galvos visą valandą minkydavo tešlą taip intensyviai, tartum tame glūdėtų religinis ritualas, nuolankus išdidumas, atsidavimas visiems, kuriais kasdien turėdavo rūpintis, ir šio atsidavimo ji niekam neleisdavo pranokti.
       Kai ji stovėdavo prie viryklės ir triūsdavo apie karštus puodus, nukaisdama juos arba dėdama ant ugnies, kad laiku pateiktų ant stalo valgį išblizgintose lėkštėse, kai ant skalbiamosios lentos velėdavo juodus kaip anglis, nuo prakaito pastirusius vyro ir sūnų marškinius bei kelnes, nenusakomai stipriomis rankomis gręždavo šlapius skalbinius ir juos po vieną tvarkinga seka ir vienodais atstumais kabindavo ant virvės sode, kai išdžiūvusius lygindavo sunkia laidyne, smulkiais dygsneliais adydavo suplyšusius, kai tuos keletą baltinių, kuriuos turėjo ir vadino kraičiu, o kiekviename jų buvo išsiuvinėjusi savo monogramą, kelias paklodes, keletą užvalkalų, keletą rankšluosčių, be galo kruopščiai sulankstydavo centimetro tikslumu, išlygindavo braukdama per juos ranka, tada, sudėjusi į tam skirtą spintos lentyną, perbraukdavo dar kartą, kad nė vieno kraštas neišsikištų, tai būdavo jos laimės akimirkos, kuriomis mėgaudavosi ji viena ir kurios kasdien ją iš naujo pripildydavo pasitenkinimu.
       Vientisa rūdos kasyklos kolonija, pastatyta plyname lauke visai netoli kasyklos, buvo jos pasaulis. Ji niekad iš čia neišeidavo. Ji visą gyvenimą praleido šiame iš raudonai rudų plytų pastatytame gete, kuriame daugiausia buvo kalbama lenkiškai. Butai turėjo didelę paklausą ir būdavo skiriami tik ilgamečiams kasyklos darbininkams, visi jie mokėjo vokiškai, bet lenkų kalba jiems buvo artimesnė, namai buvo namai, ir čia buvo kalbama lenkiškai, o kai dėl kokios nors dingsties tekdavo keliauti į Gelzenkircheną, tai ir ten visi eidavo į lenkų parduotuves su lenkų pardavėjais arba į lenkų banką, kur pervesdavo pinigus gimtinėn. Bet Marija neidavo netgi į Gelzenkircheną; jeigu reikėdavo ką sutvarkyti įstaigoje, pavesdavo tai Juozapui, pati likdavo rūdos kasyklos kolonijoje, apsipirkdavo kolonijos kooperatyve, ji žinojo kiekvieną namą, pažinojo kiekvieną žmogų, žinojo kiekvieno likimą šiame mažame pasaulėlyje. Jeigu ir iškeldavo koją iš namų, tai tik į savo sodą, čia tikrindavo ant virvės tiesutėliai kabančius skalbinius, žiūrėdavo, kaip laikosi kriuksintis paršas, arba lesindavo vištas, kurios kudakuodamos padrikai lakstydavo po gardą. Stebėdavo, kaip Juozapas vakare kasdavo daržą, ruošdamas dirvą bulvėms ir kopūstams. Sekmadienį išpusčiusi vaikus ir apsivilkusi geriausią drabužį išeidavo pasivaikščioti po koloniją, o jeigu oras pasitaikydavo labai gražus, kartelį apeidavo ir pačią koloniją, juk toliau nuklysti nevalia, vienoje pusėje plytėjo kolonija, kitoje - miestas, o Marija nenorėjo matyti nei vieno, nei kito. Ji neidavo iš kolonijos, nes jai nieko nestigo, pasaulis anapus kolonijos ir kasyklos jai neegzistavo, jai rūpėjo tik sava šeima, vaikai, vyras ir namas, kuriame jie visi gyveno. Kad buvo dar ir didmiesčiai, geležinkelio linijos, laivai, kiti kraštai ir kontinentai, neturėjo visiškai jokios reikšmės, ji tuo nesidomėjo. Neskaitė ir laikraščių. Ji tarėsi žinanti viską, ko reikia šiam gyvenimui, o jei kokie pasaulio įvykiai paveiksią ir ją, ji viską laiku pajusianti savo kailiu. Kai ištikus krizei pamainos nedirbdavo ir sumažėdavo atlyginimas, ji vis tiek išmaitindavo savo šeimą, ji nieko nesibaimino, kai alga padidėdavo, imdavo taupyti, nė pfenigo neišleisdavo kokiam niekui, net jei aplinkybėms nulėmus viskas žlugtų, ji išgyventų ir tokiomis sąlygomis, kurios visiems atima jėgas, kasryt keltųsi, imtųsi to, kas būtiniausia, kas svarbu šiandieną, ir niekad negalvotų apie porytojų, dirbtų visą dieną, o vakare kone miegodama griūtų lovon.
       Toks jos požiūris padėdavo išgyventi viską, vis viena, gyvenimas ar mirtis, darbai nesikeitė, jos darbo būdas irgi. Ji rūpinosi vyru ir vaikais, kurie negyvi ar mirtinai susirgę grįždavo iš kalnų, rūpinosi jais iki mirties, tada rūpinosi jų kapais, sendama dirbo dėl anūkų, vis dar iškėlusi žilaplaukę galvą, pasenusiomis akimis vis dar liūdnai ir melancholiškai žvelgdama į pasaulį, ir kai viena dieną suvokė, kad jėgos ją apleidžia, kad darbas už ją stipresnis, o ji, visą gyvenimą gebėjusi jį įveikti, dabar buvo įveikta darbo, atsisėdo miegamojo kampe ir tol trankė galvą į sieną, kol užsimušė.

       Versta iš: Dieter Forte, Das Muster / Frankfurt am Main: S. Fischer Verlag, 3. Auflage 1999
       Iš vokiečių kalbos vertė Alina Baravykaitė

Į viršų

       BERNIUKAS KRUVINAIS BATELIAIS
       (ištrauka)

       Marija buvo viena. Gustavas buvo užsiėmęs niekad neįgyvendinamais planais, Fina pirkinių krepšyje iš spaustuvėlės galiniame kieme į centrinę stotį nešiojo proklamacijas, ten nepastebimai perduodavo jas kitai moteriai, Frydrichas tebesislapstė, pasirodydavo labai trumpam ir vėl pradingdavo, Elžbieta kai kada atnešdavo kokią neparduotą madų salono suknelę, kurią Marija išardydavo ir savo nuožiūra sukarpiusi iš naujo susiūdavo. Štofelio koplytėlė buvo netoli, pajutusi būtinybę ji nubėgdavo tenai ir uždegdavo žvautę už tuos, dėl kurių buvo neramu.
       Kai Marija atsargiai pasiteiravo Finos, ką gi Frydrichas sugebąs, Fina, prisiminusi kovą su mirtimi, išgyventą drauge su juo badmečio laikais po Pirmojo pasaulinio karo, užtikrintai atsakė: „Jis gali viską“, ir kaip karo pabaigą, pokarį, valstybės žlugimą ir chaosu tapusią tvarką jau kartą patyrusi moteris pridūrė: „Jo laikas dar ateis“. Kai Marija prasitarė, kad mielai jau dabar turėtų nors kam tikusį vyrą, Fina nenusileisdama papurtė galvą, ji turinti luktelėti, kas dabar kam nors tinka, tas tampa arba auksiniu fazanu, na, tokiu partijos šulu, arba jau netrukus atsiduria ten, kur jį lengva nušauti ir ant karsto padėti po mirties įteiktą medalį už didvyriškumą. Būna tokie laikai, kai reikia apsimesti kvaiša, vėpla ir kvailiu, tokiais laikais būti niekam tikusiu yra nepakartojama savybė, ji turinti tik luktelėti, ji dar stebėsis savo Frydrichu.
       Marija jau dabar mielai būtų stebėjusis, nes gyvenimas nelepino, pinigų nuolat stigo, bet šitaip čia gyveno dauguma. Bedarbiai diskutuodavo stoviniuodami prie užeigų, moterys šnekučiuodavosi galiniuose kiemuose, ten jos jausdavosi saugios, nes gatvėmis visiškai nesivaržydami marširuodavo vyrai su pistoletais rankose, niekada nežinojai, kada koks ginčas ar barnis pavirs susišaudymu. Šūvių tratėjimas tapo toks kasdieniškas, kad niekas jau nebesidairydavo pro langą, tik pasigirdus kulkosvaidžio papliūpai ar sprogus granatai atsargiai žvilgtelėdavo per palangės kraštą arba pro buto durų plyšį, keturpėsčia tįsodamas ant priebučio grindų. Policija pasirodydavo tik tada, kai ant grindinio gulėdavo koks negyvėlis, tada šūviai valandėlei nutildavo, ir policininkai galėdavo netrukdomi surašyti protokolą, kuriame trumpai brūkšteldavo, kad mirusysis buvo nušautas ir gali būti palaidotas, paklausdavo vardo ir gyvenamosios vietos, pranešdavo giminaičiams, kurie jo pavardę, išskobtą mediniame antkapio kryžiuje arba išduobtą akmenyje, išsaugodavo dar vieną pasaulio akimirką. Pavardė vyro, kuris nušovė, dažniausiai likdavo nežinoma, galiausiai visi būdavo kalti, šaudė visi, ir tas, kuris dabar buvo miręs, nė vienas čia nebuvo toks kvailas, kad klausinėtų išsamiau, juk likti gyvas norėjo kiekvienas. Nušovusieji džiaugdavosi ano mirtimi, „vienu mažiau“, sakydavo, puikiai žinodami, kad po kelių dienų vienas iš jų gulės kapinėse po išskaptuota savo pavarde, nes už mirusiuosius čia visada būdavo atkeršijama, „vienu mažiau“, sakydavo tada jau kiti.
       Vis dažniau gatvėmis dabar žygiuodavo ir ilgos kolonos, suskirstyti, surikiuoti, koja kojon, du šimtai, trys šimtai, keturi šimtai vyrų, visi rudoka uniforma, lyg iš geležinkelio tunelio plūstančios skruzdėlės, jiems žygiuojant pro šalį auliniai batai kaukšėdavo į grindinį sėdami baimę, kokią skleidžia organizuota žmonių minia. Toldami gatvių gilumoje iš nugaros jie atrodydavo tartum dirbti vedama belaisvių kolona.
       Kaip jis atrodė, tas Hitleris, kurio garbei žygiuodavo šios kolonos? Nebuvo įmanoma jo dorai įsivaizduoti. Jo atvaizdų būdavo laikraščiuose ir spalvotuose žurnaluose: kai su didinamuoju stiklu artėdavai prie kokios nuotraukos laikraštyje, ši išsiskaidydavo į mirguliuojančius taškelius. Spalvotuose žurnaluose įžiūrėdavai jau aiškiau, bet jis atrodydavo tarsi retušuotas, išdažytas nelyginant lėlė. Visiems buvo tekę girdėti jo balsą, sklindantį iš prastų, visa gerkle plyšaujančių garsiakalbių, iš kurių žodžiai verždavosi su švilpesiu ir staugimu, žmonės mažai ką tesuprasdavo, nusigręždavo ir pasinerdavo į savus rūpesčius.
       Marija žinojo, kad prasidės karas, tiesiog žinojo, nujautė. „O, didysai sielvarte, broli mano“. Ką čia dar kalbėti apie laimę, džiaugsmą, apie lengvą gyvenimą. Kam jau šioje žemėje pasisekė susirasti ramų prieglobstį. Likimas yra toks, koks jis yra. Ko galima tikėtis iš gyvenimo, ji nežinojo, jai tai buvo nepažįstama, nieko gero tikrai nebus. Bet kokių įvykių ji laukdavo su niekad neišsenkančia kantrybe, niekad nepranokstamu išdidumu. Gyvenantiems apačioje reikia būti kantriems, reikia būti išdidiems, ji turėjo ir viena, ir kita, kantrybę ir išdidumą savo protėvių, nesuskaičiuojamų marijų ir juozapų iš mitinės praeities, kuri visada glūdėjo visame kame, nes dieną ir naktį einančiame laike visada slypėjo ir kitas laikas, sustingusi amžinybė, kurioje tie gausūs įvykiai tapdavo nebeatskiriami, o visi pasakojimai ir visos istorijos bylodavo tik apie vieną Juozapą ir vieną Mariją. Niekada nebūdavo aišku, kada sugriuvo pylimas, kada supuvo javai, kada buvo didžioji sausra, kada sudegė namas, tai buvo įvykę, galėjo bet kada pasikartoti, to pakako. Toks Marijos gyvenimas buvo amžina priešingybė Fontanoms, kurie tiksliai žinojo metus, vietas ir įvykius, visa kas buvo paženklinta data, visa kas buvo praeityje, be kronikos būtų pamiršta, pamiršta pagrįstai, kaip sakydavo Fontanos, nes akimirka buvo laisvo apsisprendimo valioje, ateitis – miglota, bet daug žadanti ir atvira, atvira visiems norams ir svajoms. Praeitis – tai kronika, viskas buvo užrašyta, kad liktų užmarštyje, Luka, Florencija, Lionas, Bazelis, Izerlonas, užmiršti visi tie pabėgimai, nuolat pasikartojantis egzistencijos naikinimas, viskas užmiršta. Svarbi buvo tik ateitis be datų, ką čia dar galėjo reikšti niūri praeitis, žmonijos kelias vedė pirmyn į laisvę, žinias ir žmoniškuosius gebėjimus. Todėl ištikus bet kokiai nelaimei Marija galėdavo tvirtinti, kad ji to ir tikėjosi, o Fontanos sakydavo, kad štai juos tai labai nustebino.

       Versta iš: Dieter Forte, Der Junge mit den blutigen Schuhen / Frankfurt am Main: S. Fischer Verlag, 3. Auflage 1999;
       Iš vokiečių kalbos vertė Alina Baravykaitė

Į viršų

       ATMINTYJE
       (ištrauka)

       Gydytojas nebuvo joks gydytojas. Bet tai paaiškėjo tik vėliau, kai jis buvo suimtas. Iki tol sėdėdamas galiniame kieme jis klausydavosi užvedamo gramofono, kurį buvo palikęs jiems saugoti, grojamų vis tų pačių senų plokštelių: Kai vėl pražys baltos alyvos arba Šiandien gražiausia mano gyvenimo diena arba Ir vienąkart įvyks stebuklas, ir pasigerdavo nuo neaiškių svaigalų, kuriuos gaudavo kaip honorarą už savo darbą. Ligonius priiminėdavo, kaip pats sakė, tik pažengusioje nuolatinio girtumo stadijoje, nes tada jam atsiverianti trečioji akis. Jo diagnozės būdavo tikslios, gydymas neapsakomai naudingas, pacientai su juo sveikindavosi rodydami didžią pagarbą bei susižavėjimą ir atsilygindavo pačių varytais gėrimėliais, kurie garantuodavo ambulatorinės praktikos tęstinumą.
       Anot gandų, išsamių žinių jis įgijęs Rytų fronto karo ligoninėse dirbdamas vyriausiuoju gydytoju, deja, šios kalbos kaip ir visi gandai buvo kiek miglotos. Patirtis karo ligoninėse buvo tikra, vyriausiojo karo gydytojo praktika – išgalvota. Galbūt žmonės nujautė, gal žinojo ir daugiau, nei būtų norėję žinoti, bet jo gebėjimas gydyti ligas be vaistų buvo fenomenalus ir tokiais laikais, kai nebuvo jokių ligoninių, pelnė jam neribotą pasitikėjimą. Jis buvo pirma ir paskutinė įstaiga, arba jis padėdavo, arba turėdavai mirti. Kai jis pasirodydavo su išpampusia, nušiurusia odine rankine, žalsvu tarsi iš gumos padarytu kariniu motociklininko apsiaustu, užsikėlęs ant kaktos milžiniškus akinius raginiais rėmeliais, nesiskutęs, su degtinės kvapeliu, truputį svirduliuodamas pažiūrėdavo ligoniui į akis ir pasakydavo „aha“, tuoj pat virsdavo didžiu visų ligų gydytoju, stebukladariu, tiesiog gyvu Paracelsu. Net ir areštavus jį miesto kalėjiman traukdavo būriai buvusių pacientų, sunkiu momentu prireikusių jo patarimo.
       Žengdamas pro duris jis pirmiausia nuskraidindavo į orą motociklininko apsiaustą ir po juo pavilktą švarką, iš paskos lėkdavo odinė rankinė, ir viskas nusileisdavo ant Marijos lovos. Po tokio ceremonialo įeidavo kambarin, vyriausiasis gydytojas per vizitaciją, apsidairydavo, pažiūrėdavo į jį, akinius žemyn, aukštyn, „aha“. Tada pasiimdavo rankinę, tiesiog ją apversdamas išpildavo viską ant grindų, pasilenkęs apžiūrėdavo savo atsargas ir tardavo: „Na ir ką gi mes čia turim“. Rankinėje būdavo termometras, keletas žirklių ir pincetų, įvairūs paketėliai tvarstomosios medžiagos, panaudotos, išskalbtos ir vėl suvyniotos, jodo, spirito, mikstūros nuo kosulio ir gudobelės preparato buteliukai, ricinų aliejus, žuvų taukai, kas likę – vien chinozolis ir aspirinas.
       Votis gydydavo skystu muilu: „Viską ištraukia“. Sergančiam bronchitu paskirdavo garstyčių trauklapių. Lūžusią koją įkišdavo tarp dviejų plytų, lūžusią ranką pririšdavo prie šakos. Plaučių uždegimas: saugoti širdį ir laukti, kol krizė pasibaigs, viskas bus gerai. Plaučių tuberkuliozė: sviestas ir raudonas vynas su kiaušiniu, jeigu nėra, nesuk galvos, apsitrauks apvalkalu.
       Jeigu rankinėje nieko jam tinkamo nerasdavo, suplojęs rankomis vidury kambario imdavo šokti havajiečių šokį, meniškai pamėgdžiodamas Havajų gitarą, ir šokdavo tol, kol visi, stovėję susirūpinusiomis minomis, pradėdavo raitytis iš juoko.
       Po to atsisėsdavo ant jo lovos, pleistru aplipdytu stetoskopu klausydavo jį, atitraukdavo stetoskopą, prispaudavo savo ausį prie jo krūtinės, ilgai į jį žiūrėdavo, linktelėdavo ir tardavo: „Vaistai juodojoj rinkoj už dolerius“. Dolerių jie neturėjo, jis tai žinojo. „Privalai būti kantrus, galbūt man pavyks ką nors gauti“.
       Tada susikraudavo rankinę, kaip papuola sumesdavo jon visus vaistus, uždarydavo, beeidamas apsivilkdavo motociklininko apsiaustą ir išnykdavo.
       O kartą grįžo su maišu tarškančių stiklų ir pasakė užkerėtojo balsu: „Gavau iš vieno seno vaistininko, jis renka tokius daiktus“. Tie stiklai, panašūs į mažas spjaudykles, buvo medicininės taurės. „Uždėti, – pasakė jis, – uždėti ir - kantrybės“. Užkūrė ant grindų laužiuką, Marija dar suspėjo pakišti apačion skardą, trumpai pakaitino virš jo taures ir uždėjo jam ant nugaros. Tada pasiėmė butelį degtinės, prisidėjo prie lūpų, leido pašokčioti Adomo obuoliui, su palengvėjimu atitraukė, pasidžiaugė gražiu vaizdu ant jo nugaros ir tarė: „Atrodo gerai. Tikrai padės“. Gydytojas spoksojo į butelį, kurį apglėbęs viena ranka laikė padėtą ant šlaunies, ir išsamiai bei smulkiai pasakojo – kol jis palinkęs priekin sėdėjo stigdamas oro, o nugarą vis labiau tempė – apie karo ligoninėje matytus peršautus pilvus, plaučius, galvas, amputacijas, apie tai, kaip su kaulų pjūklu pjaudavo kojas ir rankas. „Viskas dėl idealų. Jei ne idealai, vis jie tebesėdėtų namie. Įsidėmėk. Gyvenimas neturi jokios prasmės. Nesileisk įtikinamas, kad yra kitaip. Gyvenimas yra tik gyvenimas, ir nieko daugiau. Beprasmis jis netgi gražesnis. Aš žinau. Mačiau dvesiant tūkstančius“.
       Vis atnešdavo jam vaistų. „Neklausk, iš kur jie, už tai mane dar gali sušaudyti“. Tada eidavo pas Gustavą, su kuriuo sutardavo dėl daugelio dalykų, o ypač – dėl gramofono.
       Važiuodamas dviračiu Gustavas susižeidė ir keikdamasis sėdėjo kieme ant mūro, aukštai užkėlęs koją ant plytų. Vėl atsivėrusi senoji kojos žaizda, jo šlovingų revoliucijos laikų atminas ir priminimas, žėrėjo visomis vaivorykštės spalvomis ir kėlė aplinkinių nuostabą. Gydytojas ištepė ją geriausiu ratų tepalu, kuriuo neva buvo tepami tik britų karininkų automobiliai. Be galo sužavėtas Gustavas pritarė: „Geriau už jonažolių aliejų“.
       Jis klausdavo ir Stalingrado, ar šis norėtų būti gydomas. Stalingradas niekada neatsakydavo. Stovėdavo prie atsikišusio mūro ir žvelgdavo tolin, tarsi nebūtų įstengęs iš akių išleisti fronto linijos horizonte. Gydytojas užvesdavo gramofoną ir šokdavo girtas, bet palaimingas senų šlagerių ritmu, šaukdamas į dangų: „Ar pameni?“. Niekas nesuprasdavo, ką jis turėdavo omeny, o Sara Leander plerpdavo: „Ir vienąkart įvyks stebuklas“.

       Versta iš: Dieter Forte, In der Erinnerung / Frankfurt am Main: S. Fischer Verlag, 1998
       Iš vokiečių kalbos vertė Alina Baravykaitė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt