Jānis Elsbergs

„Mano juodo fortepijono...“
„Einu gatve ir stebiuos...“
„šviesa klajoja danguje...“
Bažnyčios
Nieko nuostabaus
Tarsi
Broli
„Kartais taip noris susilopyt gyvenimą kilniais ir įvykdomais ketinimais...“
Sugrįžimas
„Jeigu kartais jūra tvinsta...“
Trijų eilėraščių rytas
„Mažas berniukas popieriaus lėktuvėlį...“
Pažvelk

Į viršų

* * *
Mano juodo fortepijono
ištemptos stygos
yra
sielos.

Negalima nei išimt,
nei paglostyt.
Tiktai groti
ar negroti.

Į viršų

* * *
Einu gatve ir stebiuos,
kad pėdsakų nelieka.
Ėjau čia ir vakar.
Ėjau čia visą gyvenimą.

Neatsigręžiu.
Bijau neišvysti šešėlio.

"Ar tu gyvas?"
paklausia įkaušęs praeivis.

"Taip, taip," paskubom atsakau.
"Taip, taip," atsakau
kuo skubiausiai.

Į viršų

* * *
gyveno kartą poetas
jis truputį užstojo dangų
           Klavas Elsbergas

šviesa
klajoja danguje
kliūdama
už dangoraižių
nežinodama
žodžio "namai"
tylėdama
ir tylėdama

ji negirdi
suflerio šnabždesių
ir klajoja begalo

jos nereikia gailėtis

mes ir nesigailim

Į viršų

Bažnyčios

Nueik prie upės
ir kokią nors
bažnyčią atsinešk.

Ledas įluš,
be abejonės.
Ledas įluš,
jei abejosi.

"O, kaip baisu -
kas tada bus?!"

Tavęs
nebus.
Ledai
išplauks.

Į viršų

Nieko nuostabaus

Nieko nuostabaus -
pasaulis mąžta
pasaulis rusena
ir dūmai
nepasiekiami.

Savo aprasojusiam lange
aš piešiu
grotas.

Leidykloje
viename kompiuterio faile
visi Klavo eilėraščiai.*

* J. Elsbergo brolis, populiarus poetas Klavas Elsbergas buvo nužudytas 1987-aisiais. Jo vado premija, skiriama už geriausią metų poetinį debiutą, analogiška Z.Gėlės premijai

Į viršų

Tarsi
             meilės eilėraštis

Mes mirėme,
ir ryte po išgertuvių kažkas
išvėdino patalpą.

Tarsi niekas nebeliudijo
nebeliudijo
jog buvome čia.

Aš nusijuokiau,
juokiausi,
kvatojau
tarsi
mano gyvenimas būtų
kokia nors protinga citata.

Draugai kaip ir visad
išgelbėjo mano gyvenimą,
išgelbėjo mano mirtį.

Ir tada aš susizgribau, kad
vėl galvoju apie tave.
Ir kaip karštai tave myliu -
tarsi
beviltiškai.

Į viršų

Broli,

aš tau sakau -
žvakių neįmanoma uždegti,

aš tau sakau -
kapai ne kapai
ir gėlės ne gėlės

aš tau sakau -
štai -
akmeninė žirgo ašara,
aš tau sakau -
mums
nėra ką veikti,
pavyzdžiui, čia.
Žodžiai yra žodžiai.
Važiuosim.
Tramvajus keliauja tiltu.

Į viršų

* * *

Kartais taip noris susilopyt gyvenimą kilniais ir įvykdomais ketinimais
nelaidyt žodžių vėjais
pataikyt į tikrą žemę su tikra druska ir

varpeliai skamba vėjy kur nematomi kumeliukai
šuoliuoja per ežerą sušalusį
iki dugno

Ak kodėl gi mano sapne tyli choras
o danguje rėžia ausis
mirusių cimbolų eskadrilė.

Nestovėk ir neverk
aš norėčiau tavęs gailėtis bet nemoku atsiduoti

Kas man tame sapne kalbėjo
kad meilė tik oda kurią apsivelka
pavasarį ir rudenį
kartais žiemą

Mane ištiks atmintis
ir aš pamiršiu viską kas vyksta dabar

Tavo akys vėl išgelbėjo mane

Į viršų

Sugrįžimas

Čia jūra, ruduo ir vėjas.
Čia sena stotis
ir beržai rusvom viršūnėm.
Tarp baltų kamienų -
saulės skirtu žalumu -
puikuojasi mažos pušaitės.

Gieda man nepažįstamas paukštis.

Krūmo paskutinį gelsvą lapą
plėšia vėjas.

Krūmo vardo nežinau.

Į viršų

* * *
Jeigu kartais jūra tvinsta
tai kodėl to nesuvokus?
Grįžta Dauguva atgal.
Nematomi dumbliai trokšta plaukti kartu.
Žmogus nustemba.
(Tikrovė nuoga.
Tavo jausmai ir mintys dideli tik tiek,
kiek dideli jie yra.)
Ir jūroje potvynis.
Sulauk aukščiausiojo taško.

Į viršų

Trijų eilėraščių rytas
1.
Skaudink mane,
supainiok mane su kuo nors,
dovanok,
pažadėk viską.
Mesk.
Ir vėl sugrįšk.

Tapk devyniasdešimtmete sene,
tave džiuginsiu,
atgimsim abu.

Šis purvinas miestas bus mūsų darželis.

2.
Mylimoji,
matai, kaip mes pavargsim nuo gyvenimo,
matai, kaip mes pasensim.
Mūsų nervai pakriks.
Mes šaukšim viens ant kito
ir vaikai išsibėgios kas kur.

Mylimoji,
matai, mūsų pinigai nueis vėjais,
o tuose vėjuos lėksim
viens nuo kito,
ieškodami vienatvės.

Mylimoji!

3.
Mes negalime suklysti,
nes neklysta lietus ir vėjas.
Mes negalim pasiklysti,
nes mums nereikia ieškoti.
Mes negalim susijungti ar skirtis,
argi šie žodžiai ką nors reiškia…

Į viršų

* * *
Mažas berniukas popieriaus lėktuvėlį
Paleidžia į stiprų lapkričio vėją.

*
Jam nesiseka skristi.
Ir berniukas nebelanksto naujo.

*
Jis sėdi ant šaligatvio.
Žarstydamas rudens lapus.
Ir lėtai užsimerkia.

*
Akla tyla.
Viskas nurimo.
Berniukui truputį šalta.

Į viršų

Pažvelk

Kreivi kryžiai auga danguje,
kiekvienam gale žiburėliai šviečia,
kad lėktuvai neužkliūtų.

Ateik pas mane iš ryto
su ašarom akyse
ir sakyk: "Kokia kvailystė,

nulemsime lakūnų kelius,
nulemsime kreivus kryžius,
numušime visas žaltvyksles".

Baltas lėktuvas
pataiko į susikirtimo tašką,
išnyksta.

"Kryžių kultūra",
atsiduso selekcininkas,
"ašarų trąšos".

Vidudienį, be šešėlių žaismo,
danguje tik akys.
Mano ir tavo akys.

Vertė B.J.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt