JĀNIS ELSBERGS

DAUGUVOS BULVARAS

Nepabaigiama poema

Benedikto Januševičiaus nuotrauka

ir nusinuodyt ir atsigert norėdamas -
Dauguvą semiu

* * *
Slidus ir purvinas takelis ant kranto kur
priėjai prie manęs ir padėjai ranką ant
peties ir pažvelgei į akis ir juodos tulpės
žiedas suspindo lūpose ir pasakei: Užversim
Dauguvą velniop.
Aš sustingau tarsi paminklas (ničevo
sebe, pamaniau) bet kažkaip savaime
suklupau (nors kelnėms galas - nesvarbu,
pasak Olafo Stumbro(1)) ir atsegiau tavo batelius
tokias naujas platformas ir pakėliau prie lūpų
štai paskutinis bučinys ir pasigirsta
pliumtelėjimas,
tvirtai sugniaužiau tavo ranką ir išverčiau:
Užversim Dauguvą velniop.
O Rygoj alyvos žydi.
Na ir pirmyn - laimužes susirinksim,
vos drumzlinai mirgant bangoms
išbarstysim…
Bet vis dėlto nyku.
Visa Padauguvė užteršta žydinčiais
alyvų krūmais. Su šaknim juos išrausim
dešimtu busu išvešim ir užversim Dauguvą
velniop. Tegu žydi dugne.

Tai vis dėlto yra neviltis.
Tarsi norėtųsi likti vienam.
Tarsi baisoka, jog tu išvyksi.
Autobusas nukris į Dauguvą,
pasieks dugną leisdamas burbulus
(Tavo drėgna šypsena, rodos, tuoj tuoj
pravirksi
tyliai šnabždi: Užversim Dauguvą
velniop.)
"Ozyrio" kavinė, kurioje rašau šias

eilutes, vaitoja kultūrinis tarpsluoksnis,
garsiakalby
tyliai zirzia Bachas Sebastianas, Janis.
Išties taip norisi, sau per amžius.
Čiuožkim geriau Vokietijon, susižersim
senuko kaulelius, parvešim ir užversim
Dauguvą velniop.
Tegu grožis lieka tyras ir
santūrus, iš plastinio chirurgo Janio Zaržeckio
nušvilpsim krūtų nuopjovas ir užversim
Dauguvą velniop.

Aš myliu tave. Ko gero tai ir viskas
ką norėjau pasakyti. Bet dabar vienas pats.
Patyliukais
traukiu iš atminties dideles permainas ir menkas
kiaulystes, iš tikrųjų iškrėstas tau, ir - versiu
Dauguvą velniop.
Tuomet sugrįšim į gatves.
Kartu su latviais, hebrajais, rusais
išgaudysim hansus, žydus ir sierus ir
užversim Dauguvą velniop.
Tebūnie Dauguva kaip, tarkim, pirštas
Rygos vidury, ir žiedų ant jo
nebereiks, ir todėl atleiskite Bermonto
priešai, štai turiu trotilo, driokst,
ir užversim Dauguvą velniop.
Kaip smagiai skamba Vuoso(2) balalaika ar
gitara, kokios tvirtos Kr. Valdemaro kojos
(pasak Bėrziniuldžio(3)), bet pastatysim padnoškę
stumtelsim ir užversim Dauguvą velniop.
(Netrukus apspito kiti poetai ir sako
nekvailiok geriau išgerkim šią pliurę. Na ką -
vos tik sultinys taps pakankamai riebus,
išvarysim šlykščios naminės, o paskui
parduosim
butelius, gausim santimų, tų santimų -
ir užversim Dauguvą velniop.)
Vos tik sultinys taps pakankamai riebus…
Draugai! "Laternos"(4) žurnalo skaitytojai, broliai
masturbatoriai! Surinksime viską, kas
prismaukyta
ir užversim Dauguvą velniop.
Vladi Spare(5), tie latai, sumokėti
mergaitėms, tie sapnai įsikūniję, tie
sapnai išnykę, ta produkcija, ta
informacija… Užversim Dauguvą velniop.
Vladi, "žmogaus valia - didi jėga",
sakei man, kai pirmąkart plyšau į gabalus.
Tuomet sėdėjome prie čigonų barono kapo,
nes jis buvo šaunus žmogus. Aš nuėjau
ir ant Daugavos kranto pastebėjau liūdną
vaikiną
su meškere. Truputį panašus į Vėverjanką(6), jis
mėgino sužvejoti antrą "Odžių meto" dalį(7).
Padėjau jam. Trenkiau ir pastūmiau
gelmėn, kadangi jau tuomet mudu turėjome
slaptažodį: "Užversim Dauguvą velniop".

* * *
(mirga akyse… vandeny
tolygiai mirguliuoja šviesos tylios ar garsios
Dauguva žvelgia aukštyn
dievai ją keistai keikia

nežinau ką tau sakyti
išpranašauta: "pritrūks tau žodžių" - - -

kartais atrodo keista
"tavo akių šviesa"
užversim Dauguvą velniop

švelnus mano liūdesys
išdidžios gulbės mamos klausosi ką gieda tėvai
(Kundzinio sala nebebus sala
ir daržams ateis galas)
paliečiu tave žvilgsniu
mes juk dar nelabai
pavargę gyventi
su tavo mielais trumpais plaukais
užversim Dauguvą velniop)

* * *
Eldoradas,
Dauguvos ledas.
Ulmanio alėja,
kamanių medus,
melagiai su akselbantais
šokdina mirusias tetules,
keturi vaiduokliai pėdina geležinkelio tiltu.
Vienas mikliai prigulė.
Drezina jam pervažiavo ranką.
Kitas paėmė ranką, dar truputį šiltą, ir švyst
vandenin.
Kaip nuo veidrodžio žvilgsnis atšoko ranka
metikui į veidą, plekšt.

Balta migla lėtai užplūdo gelmes.
Ten duonos kombinato liaudis miltus beria
ir tyliai gieda: "Užversim Dauguvą velniop".

Balta migla.
Nereikia nei matyti, nei girdėti.
Tarsi užsimerkęs eini prie lango
ir atveri,
ir žinai, kad už skersgatvio balta kalėjimo tvora.
Vanduo, žemė ir oras,
negeras ar doras,
anapus kiekvienas turi po brolį,
ir atmintis tarsi nuodėmė sena,
tarsi visagalio teisingumo jėga
plaukia laiko upe
ir pūva.
Septyni sunkūs šešėliai.
Nauja srovė per debesų krantus,
sena gimtinė plyšta, bet vieninga bus,
naujos komunikacijos sistemos linkčioja galvą:
jūsų geografijos faktus, senas pasakas,
nervų negalias -
mes integruosim.
Einam su drauge į mišką pasivaikščiot.
Kiekvienas su savo dukra.
Štai
paleidžiame jas,
einam.
"Įsivaizduok, - staiga sakau, - kad po mumis
galbūt yra didžiulės kapinės".
"Čia Yra didžiulės kapinės", - atsiliepi tuščiu
žvilgsniu,
tarsi tavo akyse tvyrotų neperregimas rūkas.
"Įsivaizduok, - sakau, - jeigu Dauguva patvintų,
suerzinta mūsų minčių, gyvenimų ir
istorijų, jeigu laisva, tyra ir žmonėms
nepaklūstanti vandens uždanga viską paslėptų,
tave ir mane, na kad ir, prisimeni, Jaunušaną
ir Janį Skanį, žiūrėk, kiek daug Stumbrų
trypiančių Skujas su visais Priedais!(8)"
Aš vėl patenkintas savim.
O mūsų dukros laksto, kankorėžiais mėtosi,
strazdai ir kikiliai pričiulbėjo visą mišką.
Atsigręži į mane,
tavo akys visiškai sausos.
"Užversim Dauguvą velniop".

Ir, kad visa skaniai nuleistume juokais,
prisirenkam kankorėžių ryšulius, einam
ir verčiam Dauguvą velniop.
Mūsų nešulėlis menkas,
bet kankorėžiai į dugną krenta.
Dauguva žino,
kas iš gryno ledo,
o kas - iš švino.
Eldoradas.

Sapnas apie pabaigą
(aš tave myliu išties tai viskas
ką norėjau pasakyti Dauguva užversta velniop
štai
asfalto volai mielom apvaliom kojom pasirengę
eiti per upę juodadarbiai jau įdegė saulėj
ištroško kaip šunys visa gauja Kunosas ir
Čakas ir Vacietis Ruokpelnis Uldis Skujeniekas
Olafas Vitmenas su karučiu Klavas ir Mama
Petrovas oranžine liemene ir Gatis trenkta Ana
Niurbulis švepluodamas Sadovska
nežinia kodėl pikta visi jau kloja ir lygina
juodą masę tegu didžiulius volus vairuoja mano
mėgstamiausi Vonegutas Heleris Hemingvejus
suplūkia
viską kietai kaip akmuo kad ateitų Ernštreitas
Valtas
ir Einfeldas Janka ir nudažytų baltas linijas kad
galėtumėm išeiti į vidurį ir kad mus pervažiuotų
ir išnyktų
tolumoj - mūsų dukros mergaitės didelės su
riedučiais)

1997-1998
Vertė BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS
____________________
1 Olafas Stumbras, latvių išeivijos poetas, gyveno JAV, mirė 1996 metais. "Aš suklupau (nors kelnėms galas - nesvarbu)" - apytikrė Stumbro citata. (Atgal)
2 A.Vuosas, Latvijos kompartijos CK pirmasis sekretorius, aktyviai vykdęs rusifikacijos politiką sąstingio metais. (Atgal)
3 Uldis Bėrzinis, poetas ir vertėjas, gimė 1944 metais. "Krišjanio Valdemaro kojos" - jo eilėraštis, sukurtas 1984 metais. (Atgal)
4 "Laterna" - pornografinis žurnalas, kurį dešimtame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje leido leidykla "Artava". (Atgal)
5 Vladis Sparė - prozininkas ir "Artavos" leidyklos direktorius. Ši leidykla 1993 m. išleido pirmą Janio Elsbergo (Janio Rambos) eilėraščių rinkinį "Švariausias daiktas". Vladis Sparė kartu su Lienite Medne ir Juriu Evirgzdiniu parašė romaną "Odžių metas". (Atgal)
6 Vėverjanka, Janis Vėveris, gimė 1960 metais, prozininkas. Daug metų redaktoriavo leidykloje "Artava". Jo ankstyvoje prozoje įžvelgiama bendrybių su "Odžių metu", bet, Janio Elsbergo nuomone, tokį įspūdį sukelia panašus turinys: Vėverio kūriniuose - ta pati geriančių inteligentų kompanija iš tų pačių Rygos barų 1977-1985 metais. (Atgal)
7 "Odžių metas" - romanas, sukurtas 9 dešimtmečio pabaigoje bendradarbiaujant keliems Rygos prozininkams. Originaliame pavadinime ("Odu laiks") slypi žodžių žaismas - galima suprasti ir kaip "Odžių metą", ir kaip "Uodų metą". Po kelerių metų buvo parašyta antra romano dalis, bet ji dingo be pėdsakų kartu su pagrobtu iš Vladžio Sparės portatyviniu kompiuteriu. (Atgal)
8 "Stumbrai", "Priedai" ir "Skujos" asocijuojasi su latvių literatų pavardėmis: Stumbras (jau minėtas), Priedė ir Skujinė. Vertėjas savaip pažaidė šiomis pavardėmis, tuo tarpu originale šios eilutės yra tokios: "lielākās Priedes, lielākos Stumbrus un vissīkākās Skujiņas!" Galima būtų versti taip: didžiulės Pušys, didžiuliais Stiebais ir mažyčiais Spygliukais. (Atgal)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt