Julio Cortázar

       PIETŲ PLENTAS

       Iš pradžių mergina iš „Dofino“ užsispyrusi žymėjosi laiką, nors inžinierius iš ,,Pežo – 404“ nieko jau nebeėmė į galvą. Žiūrėti į laikrodį galėjai kiek tinkamas, tačiau laikrodis, prisegtas prie dešinės rankos riešo, arba trumpi radijo signalai, rodos, matavo ką kita, laiką, aplenkusį žmones, kurie per paikumą užsimanė sekmadienio pavakare į Paryžių grįžti pietų plentu (kaip žinia, sekmadieniais šis plentas paliekamas išimtinai grįžtantiems sostinėn, po šešias eiles kiekviena kelio puse) ir kuriems, vos išvažiavus iš Fontenblo, teko visai sulėtinti greitį, tolydžio stabčioti, paleisti motorą, nušliaužti trejetą metrų, stabtelėti, pašnekučiuoti su dviem vienuolėmis iš „2HP“ po dešinei, su mergina iš „Dofino“ po kairei, pasižiūrėti pro veidrodėlį į išblyškusį vyriškį prie ,,Karavelės“ vairo, su pašaipiu pavydu pasigrožėti „Pežo – 203“ (už „Dofino“ su mergina) laiminga balandėlių porele, kuri žaidė su dukryte, laidė pokštus ir naikino sūrį, arba tarpais žiūrėti dantis sukandus, ką išdarinėja du suįžūlėję pienburniai iš „Simkos“, važiuojančios pirma ,,Pežo – 404“, ir netgi išlipti, mašinoms sustojus, ir nueiti pasižvalgyti, tik ne per toliausia (juk negali žinoti, kada pajudės priešakiniai, bėgsi tada kiek įkerti, kad užpakaly nepradėtų pypti sirenos ir nepasipiltų keiksmai), ir šitaip nusigauti iki „Taunuso“, kur pirma „Dofino“ su mergina,
       vis žvilgčiojančia į laikrodį, ir niūriai arba pašaipiai persitarti keliais žodžiais su dviem vyriškiais ir šviesiaplaukiu berniuku, su didžiausiu pasimėgavimu stumdančiu žaislinį automobiliuką „Taunuso“ sėdynėmis ir bamperiu, arba įgauti drąsos ir paėjėti dar toliau, juoba kad mašinos priešaky, rodos, nė neketina pajudėti, su užuojauta nužvelgti senukų porą, sėdinčią „Sitroene“, panašiame į dideliausią violetinę vonią, kurioje plaukioja abu seniai: jis – su kantraus nuovargio išraiška pasidėjęs rankas ant vairo, ji – veikiau uoliai, negu gardžiai, triauškianti obuolį.
       Tris kartus inžinierius lipo iš mašinos ir matė tą patį vaizdą, ketvirtąsyk nusprendė nebekelti kojos ir laukti, kada policija vienaip ar kitaip išlaisvins kelią. Tuo dienos metu rugpjūčio karštis lyg tam tyčia tvenkėsi sulig ratais, kad tas stoviniavimas tolyn labyn gadintų nervus. Viskas dvokė benzinu, visa gerkle plyšojo pienburniai iš „Simkos“, saulės nuplieksti tviskėjo mašinų stiklai ir chromuotos dalys, o svarbiausia – slėgė keistas, prieštaringas jausmas, jog esi pasiklydęs vidury gūdaus miško automobilių, kuriems privalu visu greičiu lėkti keliu. Inžinieriaus „keturi šimtai keturi“ buvo antroje eilėje iš dešinės, skaičiuojant nuo vidurinės plento linijos, tad po dešinei buvo keturi automobiliai, o po kairei – septyni, nors iš tikrųjų aiškiai matėsi tiktai aštuonios mašinos aplink ir jų keleiviai, į kuriuos jau buvo koktu žiūrėti. Su visais buvo šnekėjęs, tik, aišku, ne su vyrukais iš „Simkos“, tais pasidygėtinais pienburniais; po truputį visi kuo nuodugniausiai aptarė padėtį ir priėjo bendrą nuomonę, jog iki Korbej – Esom šliauš žingine ar dar lėčiau, bet užtat tarp Korbejo ir Žiuvizi greitis ims didėti, kai tik malūnsparniai ir motociklininkai pagaliau išstumdys didžiausią kamšą. Niekas neabejoja, kad ne per toliausia bus nutikusi kokia baisi nelaimė, kitaip nepaaiškinsi, kodėl taip lėtai važiuojama. Ir štai tada – vyriausybė, karštis, mokesčiai, kelių valdyba, viena tema po kitos, dar trejetas metrų – ir kita nuvalkiota tiesa, dar penketas metrų – ir vėl koks pamokymas ar vos tvardomas prakeiksmas.
       Vienuoliukės norėjo prieš aštuonias žūt būt nusigauti į Milite – Fore, mat savo „2HP“ vežė virėjai pintinę daržovių. Šeimynėlei iš „Pežo203“ rūpėjo nieku gyvu nepraleisti žaidimo, perduodamo per televiziją pusę dešimtos; mergina iš „Dofino“ pasakė inžinieriui, kad jai vis viena, kada ji parvažiuos į Paryžių, tik ji pasipiktinusi iš principo, nes, jos nuomone, negražu versti tūkstančius žmonių vėžlinti kupranugarių karavano žingsniu. Paskutinėmis valandomis (buvo apie penkias, tačiau saulė kaitino be gailesčio), inžinieriaus manymu, pavažiavę kokius penkiasdešimt metrų, bet vienas iš „Taunuso“ keleivių, atėjęs pasišnekėti, vedinas berniuku su žaisliniu automobiliuku, ironiškai parodė į vienišo platano viršūnę, ir mergina iš „Dofino“ prisiminė, jog tas platanas (o gal kaštanas) jau taip ilgai dunkso lygia greta su jos mašina, kad nebeverta nė žiūrėti į laikroduką ir kvaršinti galvą tuščiais apskaičiavimais.
       Vakaras, rodės, niekada nebeateis, įkaitęs oras sruvo virpėdamas viršum plento ir mašinų, net pykino. Juodi akiniai, odekolonu suvilgytos nosinės ant kaktos, apsaugos priemonės nuo saulės, nuo akinančių blyksnių, nuo išdagų kamuolių, šaunančių iš vamzdžių sulig kiekvienu krustelėjimu, – viskas radosi nejučia, tobulėjo, buvo aptariama ir perduodama toliau kaip vertingas patyrimas. Inžinierius vėl išlipo prasimankštinti kojų, persitarė vienu kitu žodžiu su kaimiečių pora, važiuojančia „Ariana“ priešaky „2HP“ su vienuolėmis. Už „2HP“ stovėjo ,,Folksvagenas“ su kareiviu ir mergina, matyt, jaunavedžiais. Trečioji eilė šalikelės link jau nebedomino inžinieriaus, nes būtų reikėję nutolti per pavojingą atstumą nuo „keturi šimtai keturių“; tavaravo akyse spalvos, formos – „Mersedes Bencas“, „Sitroenas“, „4R“, ,Janča“, „Škoda“, „Moris Minoras“, visas komplektas. Po kairei, priešingoje plento pusėje, driekėsi nepasiekiami brūzgynai – „Reno“, ,,Anglija“, „Pežo“, „Poršas“, „Volvas“; viskas buvo taip vienoda, jog pagaliau, pasišnekėjus su abiem vyriškiais iš „Taunuso“ ir nesėkmingai pabandžius užmegzti pokalbį su vienišu „Karavelės“ vairuotoju, inžinieriui nebeliko nieko kito, kaip grįžti atgal prie savo „keturi šimtai keturių“ Ir vėl pradėti kalbą apie laiką, atstumus ir kiną su mergina iš „Dofino“.
       Retkarčiais atklysdavo koks prašalaitis, koks žmogėnas, pro mašinas prasismelkęs iš kitapus plento ar nuo kraštutinių eilių po dešinei, atnešdavo kokią žinią, veikiausiai netikrą, ir ji sklisdavo iš vienos mašinos į kitą per įkaitusius kilometrus. Prašalaitis mėgaudavosi visuotiniu dėmesiu, trankomų durelių pokšėjimu, keleiviams šokant iš mašinų aptarti atneštų naujienų, bet staiga kur nors pasigirsdavo pypsėjimas arba suurgzdavo variklis, ir prašalaitis tekinas puldavo atgal, matydavai, kaip jis nardo tarp mašinų, stengdamasis kuo greičiau nusigauti iki savosios Ir išvengti teisėto kaimynų pykčio. Taip tą vakarą sužinota: netoli Korbejo „Florida“ susidūrusi su „2HP“, trys žuvę, sužeistas vaikas, „Fiatas1500“ atsitrenkęs į dengtą sunkvežimi „Reno“, o tas sumalęs „Ostiną“, pilną anglų turistų, apsivertęs autobusas, iš Orli aerouosto vežęs keleivius, atskridusius Kopenhagos lėktuvu. Inžinierius buvo įsitikinęs, jog viskas ar bemaž viskas – prasimanymas, nors, galimas daiktas, netoli Korbejo ar netgi prie pat Paryžiaus bus nutikę kas rimta, jeigu jau šitaip sutrikęs eismas. Kaimiečiai iš „Arianos“ turėjo ūkį Montero pusėje ir gerai pažinojo kraštą, jie papasakojo, kad vieną sekmadienį eismas buvęs sustabdytas penkias valandas, tačiau šis laikas rodėsi menkas niekas: saulė, leisdamasi po kairei nuo plento, ant kiekvienos mašinos vertė paskutinę laviną apelsininio žele, nuo kurio virė metalas ir žilpo akys, ir užpakaly vis dar dūlavo medis, o kitas, tolumoje vos įžiūrimas šešėlis nė kiek neartėjo, lyg piršdamas mintį, jog vora vis dėlto juda, nors ir po truputį, nors ir stabčioja kas žingsnis, ir vėl važiuoja, ir staiga mina stabdžius, ir šliaužia tik pirmuoju greičiu, ir kiekvienąsyk tenka skaudžiai nusivilti, kai pirmasis greitis iš naujo išjungiamas, kai vėl kojinis stabdys, rankinis, stop, ir taip kartą, kitą ir dar kartą, ir vėl viskas iš pradžių.
       Vienu tarpu, pasibodėjęs dyku buvimu, inžinierius nusprendė pasinaudoti ypač ilgu sustojimu ir apeiti eiles po dešinei; palikęs užpakaly „Dofiną“, pastebėjo „DKW“, kitą ,,2HP“, „Fiatą600“ ir sustojo prie ,,De Soto“ pasiplepėti su sutrikusiu turistu iš Vašingtono, kuris beveik nemokėjo prancūziškai, bet užtat aštuoniom turėjo žūt būt atsidurti Operos aikštėje, you understond, my wife will be awfully anxious, damn it², juodu šnekėjo apie šį bei tą, ir tuo metu iš „DKW“ išlipo vyriškis, iš pažiūros komivojažierius, ir priėjęs papasakojo neseniai girdėjęs, jog vidury plento išlakstęs į druzgus „Piperkebas“, esą žuvusių. Amerikietis praleido pro ausis tą istoriją apie „Piperkebą“, kaip ir inžinierius; išgirdęs gaudžiant sirenas, jis puolė prie savo „keturi šimtai keturių“, pakeliui persakęs naujienas abiem „Taunuso“ keleiviams ir porelei iš „du šimtai trečio“. Nuodugniai viską papasakojo merginai iš „Dofino“, iš lėto šliaužiant tuos kelis metrus („Dofinas“ dabar buvo truputį atsilikęs nuo „keturi šimtai ketvirto“, vėliau viskas buvo atvirkščiai, bet iš tikrųjų visose dvylikoje eilių mašinos slinko kaip viena, lyg koks nematomas eismo reguliuotojas būtų leidęs važiuoti visoms drauge ir nė viena mašina nebūtų galėjusi išsiveržti į priekį). „Piperkebas“, panele, – tai toks nedidelis pramoginis lėktuvas. Šit kaip. Ir sugalvok tu man sudužti sekmadienį vidury plento. Tokios tokelės. Bent nebūtų taip karšta tose prakeiktose mašinose, bent tie medžiai po dešinei galų gale paliktų užpakaly, bent tas paskutinis skaičius kilometrų skaitiklyje pagaliau įkristų į juodą plyšį, užuot kabojęs dievaižin kiek laiko pakibęs ant savo uodegytės.
       Vienu tarpu (pradėjo po truputį brėkšti, automobilių stogų horizontas ėmė trauktis violetine spalva) ant „Dofino“ priešakinio stiklo nutūpė didelė balta plaštakė, ir mergina su inžinierium susižavėjo sparneliais, tobula akimirkos ramybe; su beviltišku ilgesiu žiūrėjo, kad ji skrenda viršum „Taunuso“ ir violetinio senukų „Sitroeno“, suka link „Fiato600“, jau nematomo iš ,,keturi šimtai ketvirto“, sugrįžta prie ,,Simkos“, mikliai išsilenkia nevykėlio medžiotojo rankos, maloningai paplevena viršum kaimiečių, lyg ir ką valgančių savo „Arianoje“, ir dingsta kažkur po dešinei. Temstant vora pirmąsyk pavažiavo gerą gabalą, beveik keturiasdešimt metrų; kai inžinierius netyčia pažvelgė į savo kilometrų skaitiklį, šešiukė buvo dingusi ir iš viršaus leidosi septyniukės galiukas. Beveik visi klausėsi radijo, vyrukai „Simkoje“ leido jį visu garsumu, traukė tvisto melodiją ir taip kratėsi, jog drebėjo mašina; vienuolės kalbėjo rožančių, berniukas „Taunuse“ miegojo įsikniaubęs į langelį, nepaleisdamas iš rankų žaislinio automobiliuko. Vienu tarpu (buvo jau visai sutemę) pasirodė prašalaičiai su naujomis žiniomis, tokiomis pat prieštaringomis, kaip ir ankstesnės, jau užmirštos. Sudužęs ne „Piperkebas“, o planeris, kuriuo skridusi tokio generolo duktė. Dengtas sunkvežimis „Reno“ iš tiesų sudaužęs „Ostiną“, tik ne Žiuvizi, o jau beveik pačiame Paryžiuje; vienas iš prašalaičių paaiškino porelei iš ,,du šimtai trečio“, jog netoli Inji įtrūkęs asfaltas ir apsivertusios penkios mašinos, priešakiniais ratais įkliuvusios į plyšį. Žinios apie nelaimę pasiekė ir inžinierių, tasai patraukė pečiais ir nepasakė nė žodžio. Vėliau, mąstydamas apie anas pirmąsias sutemų minutes, kai pasidarė lengviau alsuoti, prisiminė, jog kartą iškišo ranką pro langelį ir pabarškino į „Dofino“ dangtį, žadindamas merginą, kuri miegojo užsikniaubusi ant vairo, nė nesirūpindama, kad netrukus gal reikės pavažiuoti dar galiuką. Ko gero, apie vidurnaktį viena vienuolė inžinieriui nedrąsiai pasiūlė sumuštinį su kumpiu, matyt, pagalvojusi, kad jis nori valgyti. Inžinierius paėmė iš mandagumo (tiesą pasakius, jį pykino) ir paprašė leisti pasidalyti su mergina iš ,,Dofino“, toji paėmė sumuštinį ir gardžiai sukirto iki paskutinio trupinio, dar užsikando gabaliuku šokolado, kuriuo pavaišino komivojažierius iš ,,DKW“, jos kaimynas po kairei. Daugelis išlipo iš įkaitusių mašinų, nes vėl slinko valandos, ir niekas nejudėjo iš vietos; norėjosi gerti, limonado, kokakolos, ir netgi vyno buteliai pamažu ištuštėjo. Pirmoji ėmė prašyti gerti mergaitė iš ,,du šimtai trečio“, ir kareivis su inžinierium drauge su mergytės tėvu, išlipę iš mašinų, patraukė ieškoti vandens. Priešaky „Simkos“, kurios keleiviams maistą, matyt, atstojo radijas, inžinierius pastebėjo „Bolje“, o jame – pagyvenusią moterį nerimastingu žvilgsniu. Ne, vandens ji neturinti, daugių daugiausia galinti pavaišinti mergytę karamelėmis. Porelė iš „Sitroeno“ valandėlę pasitarė, paskui senutė įkišo ranką į krepšį ir ištraukė skardinę vaisių sulčių. Inžinierius padėkojo ir pasiteiravo, ar jie nenorį valgyti ir ar jis negalėtų kuo nors pasitarnauti; senukas papurtė galvą, bet jo žmona, rodės, neatsisakytų pagalbos, nors ir nepratarė nė žodžio. Kiek vėliau mergina iš „Dofino“ drauge su inžinierium, pernelyg nenutoldami, apvaikščiojo mašinų eiles po kairei; prasimanė truputį sausainių, kuriuos nunešė senutei į „Sitroeną“, ir vos spėjo tekini įpulti į savo automobilius, pliaupiant pypsėjimų liūčiai.
       Be tų menkučių žygių, daugiau nebuvo ko daryti, ir valandos ėmė klostytis viena ant kitos, atminty susiliedamos į daiktą; vienu tarpu inžinierius ketino apskritai išbraukti visą dieną iš užrašų knygutės ir vos susilaikė nenusijuokęs, bet vėliau, kai pasirodė, jog vienuolių, vyriškių iš „Taunuso“ ir merginos iš „Dofino“ apskaičiavimai nesueina, jis suprato, kad reikėjo būti tikslesniems. Vietinės radijo stotys baigė darbą, tik komivojažierius iš „DKW“ turėjo imtuvą su trumposiomis bangomis, be paliovos perduodantį biržos žinias. Apie trečią žmonės sumigo lyg susitarę, ir iki pat aušros vora nė nekrustelėjo. Vyrukai iš „Simkos“ išsitraukė pripučiamus čiužinius ir sugulė šalia mašinos; inžinierius atvertė priešakinių „keturi šimtai ketvirto“ sėdynių atkaltes ir pasiūlė vienuolėms atsigulti, bet tos atsisakė; prieš numigdamas, inžinierius pagalvojo apie merginą iš „Dofino“, užsikniaubusią ant vairo, ir kaip niekur nieko pasiūlė iki ryto pasikeisti mašinomis; ji nesutiko, girdi, bet kur ir bet kada galinti puikiausiai miegoti. Kurį laiką verkšleno berniukas, paguldytas ant užpakalinės „Taunuso“ sėdynės, kur, matyt, buvo labai karšta. Vienuolės vis dar kalbėjo rožančių, kai inžinierius išsitiesė ant sėdynių ir užsnūdo, bet miegojo labai jautriu miegu ir neilgai trukus pasibudo sunerimęs, viename prakaite, iš pradžių netgi nesuprato, kur atsidūręs; pašokęs įsiklausė, išgirdo lauke brazdant ir pamatė tarp mašinų sliuogiant šešėlius, neaiškų pavidalą tolstant šalikelės link; suprato, kas čia darosi, ir po valandėlės pats tyliai išlipo iš mašinos ir nusėlino nusilengvinti į kelio pakraštį; nebuvo nei tvorų, nei medžių, vien juoda erdvė be žvaigždžių, sakytum abstrakti siena palei baltą plento juostą su sustingusia mašinų upe. Bemaž užšoko ant kaimiečio iš „Arianos“, ir tas kažką subambėjo panosėje; benzino tvaiką, tvyrantį viršum įkaitusio plento, čia stelbė gaiži žmogaus smarvė, ir inžinierius pasistengė kuo greičiau grįžti į savo automobilį. Mergina iš „Dofino“ miegojo užsikniaubusi ant vairo su plaukų sruoga ant akių; prieš lipdamas į savo „keturi šimtai ketvirtą“, susidomėjęs žiūrėjo tamsoje į jos profilį, vos matomas lūpas, iš kurių veržėsi tylus švilpesys. Iš kitos pusės į miegančią merginą žiūrėjo „DKW“ savininkas ir rūkė, netardamas nė žodžio.
       Rytą pavažiavo į priekį ne per daugiausia, bet užtat gimė viltis, jog po pietų kelias į Paryžių bus laisvas. Devintą pasirodė prašalaitis su geromis žiniomis: plyšiai užtaisyti, eismas netrukus pasidarys normalus. Vyrukai iš „Simkos“ įjungė radiją, vienas jų užsikorė ant mašinos stogo ir ėmė kaukti ir dainuoti. Inžinierius tarė sau, jog žinios tokios pat abejotinos, kaip ir vakar, juoba kad ir prašalaitis, pasinaudojęs džiugia būrelio nuotaika, išprašė apelsiną iš porelės, sėdinčios „Arianoje“. Vėliau pasirodė dar vienas prašalaitis, bet šįsyk jo gudrybė nuėjo perniek: neatsirado nė vieno, kuris būtų linkęs ką nors jam duoti.. Karštis kilo, ir žmonės sėdėjo automobiliuose, laukdami pasitvirtinant geras žinias. Vidurdienį mergytė iš ,,du šimtai trečio“ vėl įsiverkė, mergina iš „Dofino“ nuėjo su ja pažaisti ir susidraugavo su jos tėvais. „Du šimtai trečio“ keleiviams nesisekė: po dešinei buvo „Karavelė“, o joje – nebylus vyriškis, abejingas visam, kas darosi aplink, po kairei nesiliovė piktinęsis kitas vyriškis prie „Floridos“ vairo, kamšą kelyje laikąs asmeniniu įžeidimu. Kai mergytė vėl pradėjo verkšlendama prašyti gerti, inžinieriui dingtelėjo mintis pasikalbėti su kaimiečiais iš „Arianos“ – jis buvo tikras, jog tie turi šiokių tokių atsargų. Jis didžiai nustebo, kad kaimiečiai jį taip maloniai sutiko: jie suprantą, jog patekus į tokią padėtį, reikią padėti vieni kitiems, jų nuomone, jei kas apsiimsiąs vadovauti būriui (moteris ranka apsuko ratą, apibrėždama kokį dvylika automobilių), iki pat Paryžiaus nieko netruksią. Inžinierius iš tolo kratėsi minties imti valdžią į rankas, tad nusprendė verčiau pasišaukti vyrus iš „Taunuso“ ir aptarti viską drauge su jais ir „Arianos“ savininkais. Netrukus jie pasišnekėjo su kiekvienu iš būrio. Jaunasis kareivis iš „Folksvageno“ iškart pritarė jų nuomonei, o porelė iš „du šimtai trečio“ pasiūlė bendram naudojimui truputį dar likusių atsargų (mergina iš „Dofino“ sugirdė mergytei stikliną grenadino su vandeniu, užtat toji krykštavo ir žaidė). Vienas iš „Taunuso“ keleivių nuėjo atsiklausti vaikinų iš „Simkos“ ir gavo pašaipų pritarimą; išblyškęs žmogus iš „Karavelės“ gūžtelėjo pečiais ir pasakė, jog jam vis viena, tesižino ir tedaro, kaip jiems atrodo geriau. Senukai iš „Sitroeno“ ir dama iš „Bolje“ pastebimai nusidžiaugė, tarsi būtų pasijutę tvirtai saugomi. „Floridos“ ir ,,DKW“ vairuotojai netarė nė žodžio, o amerikietis iš „De Soto“ pažvelgė į juos nustebęs ir pasakė kažką apie dievo apvaizdą. Inžinieriui gana lengvai pasisekė įkalbinti vieną iš „Taunuso“ keleivių, kuriuo jis instinktyviai pasitikėjo, apsiimti vadovauti būriui. Maisto tuo tarpu niekam netrūko, tačiau vandens pasirūpinti reikėjo; vadas, vaikinų iš „Simkos“ pramogos dėlei vadinamas Taunusu, paprašė inžinierių, kareivį ir vieną vaikiną išžvalgyti apylinkes plento zonoje ir pasiūlyti maisto mainais į vandenį. Taunusas, apsigimęs vadovu, apskaičiavo, jog apsirūpinti gėrimu reikėtų bent jau porai dienų – blogiausiu atveju. Vienuolių „2HP“ ir kaimiečių „Arianoje“ tam laikui buvo pakankamai maisto atsargų, o jei žvalgai parnešią vandens, klausimas būsiąs išspręstas. Tačiau tiktai kareivis grįžo su pilna gertuve, kurios savininkas mainais pareikalavo maisto dviem žmonėms. Inžinierius neaptiko nė vieno, kuris galėtų pasiūlyti vandens, bet užtat išžvalgė, jog ir kitur tuo pačiu tikslu buriasi tokios pat kuopelės; pavyzdžiui, „Alfa Romeo“ savininkas atsisakė vesti su juo derybas ir patarė kreiptis į savo būrio atstovą, penktą mašiną iš paskos toje pat eilėje. Truputį vėliau pasirodė vyrukas iš „Simkos“, irgi be vandens, tačiau Taunusas paskaičiavo, kad jo ir šiaipjau pakaks abiem vaikams, senutei iš ,,Sitroeno“ ir kitoms moterims.
       Inžinierius pasakojo merginai iš „Dofino“ apie savo žygius po apylinkes, bet staiga (buvo pirma valanda po pietų, saulė neleido iškišti nosies iš mašinų) jinai nutraukė jį mostu ir parodė į „Simką“. Dviem šuoliais inžinierius pripuolė prie automobilio ir nutvėrė už alkūnės vienam vyrukui, kuris, išsipleikęs sėdynėje, dideliais gurkšniais gėrė vandenį iš gertuvės, parsineštos slapčia po skvernu. Vyrukas įtūžęs bandė ištrūkti, bet inžinierius stipriau suspaudė jam ranką; kitas vyrukas iššoko iš mašinos ir puolė inžinierių, tas pasitraukė porą žingsnių atgal ir sustojo, laukdamas jo kone su gailesčiu. Į pagalbą jau bėgo kareivis, o vienuolės rėkdamos pakėlė ant kojų Taunusą ir jo draugą; Taunusas išklausė, kas atsitiko, žengė prie vyruko ir skėlė jam porą antausių. Vyrukas sušuko, inkšdamas ėmė ginčytis, jo draugas niurzgė, bet kištis nedrįso. Inžinierius paėmė gertuvę ir atidavė Taunusui. Supypsėjo signalai, ir visi išsiskirstė prie savo mašinų, beje, visai be reikalo, nes vora pašliaužė tik kokį penketą metrų.
       Popiete, kai saulė kepino dar kaitriau negu vakar, viena vienuolė nusivožė kyką, o kita suvilgė jai smilkinius odekolonu. Moterys pamažėl ėmėsi samarietiškų darbų: ėjo nuo vienos mašinos prie kitos, rūpinosi vaikais, kad tie nevaržytų vyrų; niekas nesiskundė, bet vis dėlto buvo justi, jog nuotaika nekokia, jog žmonės iš tikrųjų tiktai dangstosi įprastu žodžių žaismu, gero tono skepsiu. Inžinieriui ir merginai iš „Dofino“ ypač buvo nesmagu vienam prieš kitą, nes antrą dieną nesiprausę jautėsi nešvarūs ir pasmirdę prakaitu; juodu žavėjosi kaimiečiais iš „Arianos“, kurie veik nekreipė dėmesio į slogų prakaito tvaiką, duriantį į nosį kiekvienąsyk, kai jie prieidavo pasiplepėti ar pranešti kokią naujesnę žinią. Vakarop, netyčia žvilgtelėjęs į mašinos veidrodėlį, inžinierius, kaip paprastai, pamatė blyškaus, ištįsusio veido vyriškį prie „Karavelės“ vairo, kaip ir dručkis iš „Floridos“, nusišalinusį nuo bet kokios veiklos. Inžinieriui pasirodė, kad jo bruožai dar labiau paaštrėję, ir sau vienas pagalvojo, ar tik tas nebus susirgęs. Tačiau neilgai trukus, eidamas pasišnekėti su kareiviu ir jo žmona, gavo progą pasižiūrėti į jį iš arti ir tarė sau, jog tasai žmogus neserga; tai buvo kas kita, gal visa ko atsižadėjimas, jeigu jau reikia kaip nors pavadinti tą būseną. Kareivis iš „Folksvageno“ paskiau papasakojo inžinieriui, jog žmona tiesiog bijanti to nebylaus žmogėno, kuris nė akimirkai nesitraukia nuo vairo ir, rodos, miega atviromis akimis. Iš dyko buvimo sklido visokiausios prielaidos, radosi savitas folkloras. Vaikai iš „Taunuso“ ir ,,du šimtai trečio“ susidraugavo, susipešė ir vėl susitaikė; jų tėvai ėjo į svečius vieni pas kitus, mergina iš „Dofino“, kur buvus nebuvus, vis domėjosi, kaip jaučiasi senute iš „Sitroeno“ ir dama iš „Bolje“. Kai vakare netikėtai užlėkė audringi vėjo šuorai ir saulė dingo už debesų, užtraukusių visą dangų vakarų pusėje, visi apsidžiaugė, pagalvoję, kad galų gale oras kiek atvės. Sulig pirmaisiais lašais vora neįprastai šoktelėjo į priekį – bemaž per šimtą metrų; tolumoje sutviskėjo žaibai, pasidarė dar tvankiau. Oras buvo toks įsielektrinęs, jog Taunusas, savo įstabia nuovoka sužavėdamas inžinierių, paliko būrį ramybėje iki vėlaus vakaro, lyg nuogąstaudamas, kad gali trūkti tvankos ir nuovargio išsekintų žmonių kantrybė. Aštuoniom moterys apsiėmė skirstyti maistą; buvo nuspręsta kaimiečių „Arianą“ paversti pagrindine baze, o vienuolių „2HP“ – pagalbiniu sandėliu. Taunusas pats nuėjo pasikalbėti su keturių penkių kaimyninių būrių vadovais; paskui, kareivio ir vyriškio iš ,,du šimtai trečio“ padedamas, nunešė dalį maisto į kitus būrius ir grįžo su vandeniu ir trupučiu vyno. Buvo nuspręsta, jog vaikinai iš „Simkos“ savo pripučiamus čiužinius perleis senutei iš „Sitroeno“ ir damai iš „Bolje“; mergina iš „Dofino“ nunešė joms du pledus, o inžinierius pasiūlė visiems pageidaujantiems pasinaudoti jo automobiliu, kurį juokais pavadino „miegamuoju vagonu“. Jis labai nustebo, kai mergina iš „Dofino“ priėmė pasiūlymą ir apsinakvojo ant „keturi šimtai ketvirto“ sėdynių drauge su viena vienuole; kita nuėjo gulti į „du šimtai trečią“ kartu su mergyte ir jos motina, o šeimos galva miegojo ant plento, įsisupęs į pliušinį apklotą. Inžinierius nenorėjo miego ir žaidė šaškėmis su Taunusu ir jo draugu; po kurio laiko prie jų prisidėjo kaimietis iš „Arianos“, ir visi įšneko apie politiką, gurkšnodami degtinę, kurią kaimietis tą rytą atidavė Taunusui. Oras buvo neblogas, truputį atvėso, ir debesų properšose spindėjo žvaigždės.
       Paryčiais visus įveikė miegas – tas noras atsidurti pastogėje, gimęs drauge su brėkštančia pilka diena. Taunusas miegojo su vaiku ant galinės sėdynės, o jo draugas ir inžinierius snaudė ant priešakinės. Tarp dviejų sapnų inžinierius tarėsi girdėjęs tolumoje šaukiant ir matęs blyškią šviesą; kito būrio vadovas apsilankęs papasakojo, kad priešaky per kokią trisdešimt mašinų vienoje „estafetėje“ kilęs gaisras – kažkas bandęs slapčia išsivirti daržovių. Apeidamas mašinas ir teiraudamasis, kaip kas praleidęs naktį, Taunusas su pašaipa minėjo tą nuotykį, bet visi puikiai suprato, ką jis turi galvoje. Tą rytą vora pajudėjo labai anksti, teko paskubėti, greičiau susikrauti čiužinius ir apklotus, tačiau visur buvo tas pat, užtat retas kuris nekantravo ir spaudė klaksoną. Apie vidurdienį buvo pavažiavę daugių daugiausia penkiasdešimt metrų, ir po dešinei nuo kelio matėsi miškas. Visi dabar pavydėjo tiems, kas galėjo nueiti į pamiškę ir atsivėsinti paunksnėje; gal ten čiurleno upelis ar geriamo vandens šaltinis. Mergina iš „Dofmo“ užsimerkė ir įsisvajoja apie dušą, apie vandenį, čiurškiantį ant kaklo ir pečių, srūvantį kojomis; inžinierius, sekęs ją akies kampeliu, matė jos skruostais ritantis dvi ašaras.
       Taunusas, nuėjęs iki „Sitroeno“, grižo atgal pakviesti jaunesnių moterų, kad jos paslaugytų sunegalavusią senutę. Užpakaly trečiame būryje buvo gydytojas, ir kareivis nubėgo jo pašaukti. Inžinierius, atlaidžiai, su pašaipa stebėjęs, kaip vaikinai iš „Simkos“ stengiasi išpirkti kaltę, suprato, jog dabar pats metas suteikti jiems tą galimybę. Vaikinai uždangstė „keturi šimtai ketvirto“ langus turistinės palapinės gabalais, ir miegamasis vagonas virto greitosios pagalbos automobiliu, kur buvo palyginti tamsu ir jauku senutei ilsėtis. Vyras atsigulė šalia ir paėmė jai už rankos, ir juodu paliko vieni su gydytoju. Paskui senute, jau kiek atsigavusią, rūpinosi vienuolės, o inžinierius leido laiką, kaip išmanė: lankė savo kaimynus, ilsėjosi Taunuso mašinoje per patį karštį; tik tris kartus teko jam bėgti prie savo automobilio, kuriame senukai, atrodo, gardžiai miegojo, ir pavažiuoti trupučiuką drauge su visa vora. Nakčiai nusileidus, iki miško dar buvo toloka.
       Apie antrą valandą ryto temperatūra nukrito, ir tie, kas turėjo antklodes, džiaugėsi, galėdami šilčiau apsisiausti. Buvo numanu, jog vora nepajudės iki pat ankstaus ryto (kažkuo atsidavė oras, kažkuo dvelkė nuo horizonto, iki kurio traukėsi nakties priglobtos mašinos) , tad inžinierius ir Taunusas susėdo parūkyti Ir paplepėti su kaimiečiu iš „Arianos“ ir kareiviu. Taunuso apskaičiavimai nepasiteisino, ir jis atvirai prisipažino suklydęs: rytą reikėsią vienaip ar kitaip pasirūpinti maisto ir gėrimo. Kareivis nuėjo pakviesti artimiausių burių vadovų, kurie irgi nemiegojo, ir visi drauge pusbalsiu, kad neprižadintų moterų, aptarė, ką daryti. Vadovai susisiekė su pačių tolimiausių – aštuoniasdešimties, net šimto automobilių spinduliu – būrių atstovais ir įsitikino, jog padėtis visur vienoda. Kaimietis gerai pažinojo kraštą ir pasiūlė auštant išsiųsti po du tris vyrus iš kiekvieno būrio apsipirkti artimiausiuose ūkiuose, o Taunusas parinko vairuotojus toms mašinoms, kurios tuo metu paliks be šeimininkų. Mintis buvo nebloga, ir pinigus surinkti pasirodė ne taip jau sudėtinga; buvo nuspręsta, jog eis kaimietis, kareivis ir Taunuso draugas, pasiėmę visus krepšius, tinkliukus ir gertuves. Kitų būrių vadovai grįžo atgal rengti tokių pat ekspedicijų, o auštant papasakojo moterims, kokia susidariusi padėtis, ir ėmėsi priemonių, kad vora galėtų važiuoti toliau. Mergina iš „Dofino“ pasakė inžinieriui, jog senutė pasijutusi geriau ir norinti grįžti į savo ,,Sitroeną“; aštuntą atėjo gydytojas – jo nuomone, senukai galį ramiausiai grįžti į savo mašiną. Vis dėlto Taunusas nusprendė ,,keturi šimtai ketvirtą“ palikti kaip greitosios pagalbos automobilį; vaikinai pramogos dėlei padarė vėliavėlę su raudonu kryžium ir užmovė ją ant radijo antenos. Jau kuris laikas žmonės lindėjo mašinose, pasiryžę kuo rečiau iškelti koją; oras ėjo vėsyn, ir vidurdienį prapliupo liūtis, tolumoje sutvyksėjo žaibai. Kaimiečio žmona pralinksmino vaikinus iš „Simkos“ – paskubomis iškišo lauk plastmasinį butelį su piltuvėliu. Inžinierius žvilgčiojo į tą reginį, nelabai domėdamasis knyga, atskleista ant vairo, ir klausinėjo save, kodėl taip ilgai negrįžta ekspedicija; truputį vėliau Taunusas slapčiomis pasikvietė jį į savo mašiną ir kai juodu susėdo viduje, pasakė, jog ekspediciją ištikusi nesėkmė. Taunuso draugas paaiškino smulkiau: sodybose arba nieko nesą, arba žmonės nieko nenorį parduoti, prasimesdami privačios prekybos apribojimų nuostatais – įtarią, kad jie inspektoriai, pasinaudoję aplinkybėmis ir surengę patikrinimą. Šiaip ar taip, jie parsinešė truputį vandens ir maisto, kurį turbūt pavogė kareivis, mat jis tik šypsojosi ir nesileido į aiškinimus. Savaime suprantama, kamša kelyje ilgai būti negalėjo, bet ir maisto produktai iš turimų atsargų nelabai tiko abiem vaikams bei senutei. Gydytojas, apie pusę penkių atėjęs apžiūrėti senutės, tik beviltiškai numojo ranka Ir nuvargęs pasakė Taunusui, jog visuose būriuose aplink tas pat vaizdas. Per radiją paskelbė, jog imtasi skubių priemonių keliui išlaisvinti, tačiau, be malūnsparnio, vakarop pralėkusio viršum plento, nesimatė, kad būtų kas nors daroma. Tuo tarpu oras pamažėl ėjo vėsyn, ir žmonės, rodos, laukė, kada sutems ir bus galima apsimuturiuoti apklotais ir belaukiant valandą kitą nusnūsti. Sėdėdamas savo mašinoje, inžinierius klausėsi, kaip komivojažierius merginai iš ,,Dofino“ pasakoja anekdotus ir toji prisiversdama juokiasi. Jis nustebo, pamatęs damą iš „Bolje“, beveik niekada nelipančią iš savo automobilio, ir nuėjo pasiklausti, ar jai ko nors nereikia, bet, pasirodo, ponia tiesiog panoro sužinoti, kas nauja, ir įsišneko su vienuolėmis. Temstant visus prislėgė nenusakomas sunkulys: dėta daugiau vilčių į miegą negu į žinias, visada prieštaringas ir paneigiamas. Taunuso draugas nepastebimai sušaukė inžinierių, kareivį ir vyriškį iš „du šimtai trečio“. Taunusas pranešė, jog ką tiktai dezertyravęs „Floridos“ ekipažas; vienas vaikinas iš ,,Simkos“ pastebėjęs, kad automobilis tuščias, ir iš dyko buvimo imta ieškoti šeimininko. Niekas per geriausiai nepažinojo dručkio iš „Floridos“, kuris pirmąją dieną taip karštai piktinosi, o paskiau nutilo ir sėdėjo netardamas nė pusės žodžio, kaip ir žmogus prie ,,Karavelės“ vairo. Kai penktą ryto nebeliko abejonių, jog Florida, kaip juokais jį vadino vaikinai iš ,,Simkos“, dezertyravo, pasiėmęs sakvojažą ir pametęs lagaminą baltinių ir marškinių, Taunusas nusprendė perduoti mašiną vienam vaikinui, kad ji netrukdytų kitoms. Tas pabėgimas, pasidengus tamsa, sukėlė apmaudą, ir visi klausinėjo save, kurgi nusigavo Florida, patraukęs tiesiai per laukus. Ir kitiems tai buvo didžių sprendimų naktis: išsitiesęs savo automobilyje, inžinierius lyg nugirdo aimaną, bet pagalvojo, kad čia bus kaltas kareivis su žmona, šiaip ar taip, vidury nakties ir tokiomis aplinkybėmis tai savaime suprantamą. Paskui apgalvojo viską ir kilstelėjo brezentą nuo galinio langelio; šviečiant kelioms žvaigždėms, per kokį pusantro metro, kaip paprastai, pamatė priešakinį ,,Karavelės“ stiklą, o už jo – lyg prilipusį, kiek atloštą, mėšlungio iškreiptą žmogaus veidą. Tylutėliai, kad neprižadintų vienuolių, inžinierius išlipo pro kaires dureles ir priėjo prie „Karavelės“. Paskiau susirado Taunusą, ir kareivis nubėgo gydytojo. Kas be ko, vyriškis nusižudė, išgėręs kažkokių nuodų; viskas pasidarė aišku iš kelių eilučių užrašų knygutėje ir laiško tokiai Ivetei, pametusiai jį Vjerzone. Laimė, miegoti automobiliuose buvo įprastas dalykas (naktys taip atvėso, jog niekam netgi galvon neateidavo miegoti lauke), ir niekam nerūpėjo, kad kiti slankioja tarp mašinų ar sėlina į kelkraštį nusilengvinti. Taunusas sušaukė karo tarybą, ir gydytojas pritarė jo pasiūlymui. Palikti lavoną šalikelėje – vadinasi, traumuoti iš paskos važiuojančius, o jei neši toliau į laukus, gali susilaukti čiabuvių atkirčio: praeitą naktį jie įgąsdino ir primušė vyruką iš kito būrio, išėjusį manytis maisto. „Arianos“ savininkas ir komivojažierius turėjo visa, kas reikalinga aklai uždaryti „Karavelės“ bagažinei. Pradėjus darbą, prie jų priėjo mergina iš „Dofino“ ir virpėdama įsikabino inžinieriui į parankę. Jis paaiškino pakuždomis, kas atsitiko, ir apraminęs palydėjo į mašiną. Taunusas ir kiti paguldė kūną į bagažinę, o komivojažierius, kareiviui šviečiant žibintuvėliu, griebėsi izoliacinės juostos ir tūbelių su klijais. Kadangi Du Šimtai trečio žmona mokėjo vairuoti, Taunusas nusprendė jos vyro žiniai perduoti „Karavelę“, stovinčią po kairei nuo jų mašinos; taip ryto metą mergaitė pastebėjo, kad tėtis turi dar vieną automobilį, ir valandų valandas žaidė, laipiodama iš vienos mašinos į kitą, ir netgi persinešė dalį žaislų į „Karavelę“.
       Pirmąsyk atvėso vidury dienos, ir niekas jau nebežadėjo nusivilkti švarką. Mergina iš ,,Dofino“ ir vienuolės surašė visus šiltesnius drabužius. Pasirodo, kai kas mašinoje ar lagamine aptiko megztuką, pledą, apsiaustą, paltą. Buvo sudarytas sąrašas ir daiktai paskirstyti pagal pirmumo teisę. Vėl pristigo vandens, ir Taunusas išsiuntė tris vyrus, tarp jų ir inžinierių, užmegzti santykių su čiabuviais. Nežinia kodėl visur jie vienodai atkakliai priešinosi: vos tik nueini nuo plento, į tave tuoj pasipila akmenys. Vidury nakties kažkas paleido dalgį, ir tas, atšokęs nuo „DKW“ stogo, nukrito šalia „Dofino“. Komivojažierius nepaprastai perbalo ir sėdėjo kaip sėdėjęs automobilyje, bet užtat amerikietis iš ,,De Soto“ (jis neįėjo į Taunuso būrį, tačiau buvo visų mėgstamas už giedrą nuotaiką ir sąmojį) pripuolė tekinas, griebė dalgį ir atsivedėjęs iš visų jėgų sviedė į laukus, dar smagiai susikeikdamas. Taunusas vis dėlto manė, jog neverta kiršinti ir šiaipjau įtūžusių čiabuvių: gal dar būsią įmanu kada nors nueiti vandens.
       Niekas jau nebeskaičiavo, kiek nuvažiuota per tą ar kitas dienas; mergina iš „Dofino“ tvirtino – nuo aštuoniasdešimties iki dviejų šimtų metrų; inžinierius nebuvo taip optimistiškai nusiteikęs, bet užtat mėgavosi, stengdamasis kuo ilgiau narplioti skaičiavimus su savo kaimyne – šitaip bent kartas nuo karto atplėšdavo ją nuo komivojažieriaus, merginančio ją savitu, profesionaliu būdu. Pavakare pas Taunusą atkūrė vaikinas, kuriam buvo pavesta „Florida“, pranešti, jog už gerą kainą siūlo vandenį Fordas Merkiuri. Taunusas atsisakė, bet, saulei leidžiantis, vienuolė paprašė inžinierių gurkšnelio vandens senutei iš „Sitroeno“, kuri, slaugoma pakaitais čia vienuolių, čia merginos iš „Dofino“, kentėjo ir nesiskundė: vyras laikė ją nepaleisdamas už rankos. Bebuvo likę pusė litro vandens, ir moterys tausojo jį senutei ir damai iš „Bolje“. Tą patį vakarą Taunusas iš savo kišenės sumokėjo už du litrus vandens; Fordas Merkiuri pažadėjo kitai dienai gauti dar, tik dvigubai brangiau.
       Sunku buvo susieiti ir aptarti reikalus – taip atšalo, jog niekas nelipo iš mašinų, nebent bėdos prispirtas. Akumuliatoriai seko, galėjai tik retkarčiais įjungti šildymą; Taunuso sprendimu, ligos atveju du patogiausius automobilius reikėjo rezervuoti ligoniams. Apsimuturiavę apklotais (vaikinai iš „Simkos“ netgi nuvilko apvalkalus nuo sėdynių, pasidarė apsiautalus bei kepures ir netrukus susilaukė pasekėjų), kiekvienas stengėsi kuo rečiau varstyti dureles, kad neišgaruotų šiluma. Vieną iš tų šaltų naktų inžinierius išgirdo graudžiai kūkčiojant merginą iš „Dofino“. Tyliai, pamažu atvėrė jos mašinos dureles, pagrabinėjo tamsoje ir pirštais palietė šlapią skruostą. Veik nesipriešindama mergina leidosi vedama į „keturi šimtai ketvirtą“; inžinierius paguldė ją ant sėdynių, apklojo vieninteliu pledu ir ant viršaus užmetė savo paltą. Mašinoje, paverstoje greitosios pagalbos automobiliu, buvo dar tamsiau negu lauke, visi langai buvo užtraukti palapinės brezentu. Vienu tarpu inžinierius nuleido abu skydelius nuo saulės ir pakabino ant jų savo marškinius ir nertinį, kad pasidarytų dar tamsiau. Paryčiais mergina pašnibždėjo jam į ausį, jog apsiverkė, tolumoje, po dešinei, pasivaidenus miesto žiburiams.
       Gal tai ir buvo miestas, bet pro rytmečio miglą nesimatė toliau kaip per dvidešimt metrų. Keisčiausia, jog tą dieną vora pavažiavo gana gerą gabalą, gal du ar tris šimtus metrų. Ir tą pačią dieną per radiją (kurio niekas nesiklausė, išskyrus Taunusą, jautusį pareigą neatsilikti nuo gyvenimo) perdavė kelis naujus pranešimus; diktoriai įsijausminę kalbėjo apie ypatingąsias priemones plentui išlaisvinti ir liaupsino pasiaukojamą kelio brigadų ir policijos darbą. Ūmai viena vienuolė pradėjo klejoti. Jos draugė žiūrėjo į ją priblokšta, mergina iš „Dofino“ vilgė jai smilkinius su kvepalų likučiais, o vienuolė tuo tarpu kalbėjo apie Armagedoną, apie devintąją dieną, apie cinoberio grandinę. Teko ilgokai palaukti, kol pasirodė gydytojas, visas apsnigtas, mat snigo nuo pat vidurdienio, ir pamažu automobiliai atsidūrė po sniegu. Apgailėjęs, kad neturi galimybės suleisti raminamųjų vaistų, jis pasiūlė paguldyti vienuolę į gerai apšildomą mašiną. Taunusas įkėlė ją į savo automobilį, o berniukas persikraustė į „Karavelę“, kame buvo ir jo mažoji draugė iš „du šimtai trečio“; juodu žaidė savo žaisliniais automobiliukais ir linksmai krykštavo – jie vieninteliai valgė kiek telpa. Visą tą ir kitą dieną snigo be perstojo, ir vorai pavažiuoti tuos kelis metrus kiekvienąsyk reikėdavo sukti galvą, kaip čia nuvalius sniego pusnis, išdygusias tarp mašinų.
       Niekam neatėjo į galvą mintis stebėtis, jog maistas ir vanduo paskirstomas taip, o ne kitaip. Taunusas nieko daugiau nesugebėjo padaryti, tik tvarkė bendras atsargas ir stengėsi gauti kuo daugiau naudos iš kai kurių mainų. Fordas Merkiuri ir Poršas kas vakarą spekuliavo produktais; Taunusas ir inžinierius apsiėmė skirstyti maistą pagal kiekvieno fizinį pajėgumą. Keisčiausia, kad senutė iš „Sitroeno“ vis gyveno, nugrimzdusi į gilų miegą, kurio moterys stengėsi nesudrumsti. Dama iš „Bolje“, kuriai prieš kelias dienas svaigo galva ir pykino širdį, sulig šalčiais atsigavo ir labiau už kitas padėjo vienuolei slaugyti draugę, dar silpną ir truputį apkvaišusią. Kareivio žmona ir moteris iš „du šimtai trečio“ rūpinosi abiem vaikais; komivojažierius – gal guosdamasis, kad mergina iš „Dofino“ pasirinko ne jį, o inžinierių, – ištisas valandas sekė vaikams pasakas. Naktį būriuose prasidėdavo kitas, asmeninis ir slėpiningas gyvenimas; tyliai atsiverdavo durelės, įleisdamos arba išleisdamos susigūžusią žmogystą; niekas nežiūrėjo į kitus, akys buvo tokios pat aklos, kaip tamsa. Po nešvariais apklotais, plėkais ir ilgai nekeistais drabužiais pridvokusiose mašinose žmonės nepuoselėjamais nagais šen bei ten stengėsi susirasti truputį laimės. Merginai iš „Dofino“ nepasivaideno: tolumoje švietė miestas, jie pamažėl artėjo. Vakarop vaikinas iš ,,Simkos“ užkopdavo ant savo automobilio stogo ir stovėdavo nelyginant sargybinis, amžinai apsisiautęs mašinos apmušalų skivytais ir žaliu pašukiniu audeklu. Nusibodus stebėti bergždžią horizontą, tūkstantąjį kartą apžvelgdavo automobilius aplink; su tam tikru pavydu pastebėdavo Dofiną Keturi šimtai ketvirto mašinoje, ranką, glostančią kažkieno kaklą, bučinio pabaigą. Dabar, jau pelnęs Keturi šimtai ketvirto draugystę, juokaudamas šuktelėdavo, jog vora netrukus pajudės iš vietos; tuomet Dofina gaudavo lipti iš mašinos ir bėgti prie savo automobilio, bet neilgai trukus grįždavo atgal sušilti, o vaikinui iš „Simkos“ turbūt irgi būtų buvę smagu parsivesti kokią mergužėlę iš kito būrio, tačiau apie tai nebuvo ko nė galvoti per tokį šaltį ir dar tuščiu skrandžiu, juoba kad priešakinis būrys buvo atvirai priešiškas Taunuso būriui po anos istorijos su skardine kondensuoto pieno, o su kitais būriais nebuvo jokių įmanomų ryšių, nebent oficialūs santykiai su Fordu Merkiuri ir Poršu. Ir vaikinas iš „Simkos“ atsidusdavo nepatenkintas ir vėl stodavo sargybon, kol sniegas ir šaltis įvarydavo jį tirtantį į mašiną.
       Tačiau šalčiai pamažu atlėgo, ir po liūčių ir vėjų, kurie ištampė visiems nervus ir dar labiau apsunkino aprūpinimą maisto produktais, atėjo vėsios, saulėtos dienos, kada galėjai išlipti iš mašinos, aplankyti kaimyną, užmegzti ryšius su gretimais būriais. Vadovai aptarė padėtį, ir pagaliau buvo nuspręsta susitaikinti su priekiniu būriu. Ūmai dingus Fordui Merkiuri, ilgai sklido įvairios kalbos, bet niekas nežinojo, kas atsitiko iš tikrųjų, tuo tarpu Poršas lankė ir kontroliavo juodąją rinką. Vandens ir konservų niekada nestigo, nors būrio atsargos tolydžio mažėjo, ir Taunusas su inžinierium laužė sau galvą, kas atsitiks tą dieną, kai nebeliks pinigų eiti pas Poršą. Ketinta netgi jį prigriebti, priremti prie sienos ir iškvosti, iš kur gauna produktų, tačiau tomis dienomis vora pavažiavo gerą gabalą ir vadovai nutarė palūkėti, nerizikuoti, kad vienu matu visko nesugadintų. Inžinierius, galų gale pasidavęs beveik maloniam abejingumui, iš pradžių pašiurpo, išgirdęs baikščius merginos iš „Dofino“ žodžius, bet paskui suvokė, jog išvengti to niekaip negalės, ir mintis turėti nuo jos vaiką pagaliau pasirodė jam savaime suprantama, kaip ir vakarinis maisto produktų paskirstymas ar slapti žygiai į šalikelę. Netgi senutės iš „Sitroeno“ mirtis nieko per daug nenustebino. Vėl teko padirbėti vidury nakties, sėdėti ir guosti vyrą, nes jisai negalėjo susitaikyti su ta mintimi. Dvejetas iš priešakinio būrio susimušė, ir Taunusas gavo būti arbitru ir spręsti jų ginčą. Viskas įvyko staiga, be jokio išankstinio plano; tai, kas svarbiausia, prasidėjo tada, kai niekas to nelaukė, ir pats nerūpestingiausias pirmas pastebėjo, kas atsitiko. Užsilipęs ant „Simkos“ stogo, smagusis sargybinis pasidingojo, kad bus pasikeitęs horizontas (buvo pavakarė, gelsva saulė šykščiai sklaidė savo įkypus spindulius) ir per puskilometrį, per tris šimtus ar per pustrečio šimto metrų kažkas darosi. Jis šūktelėjo Keturi šimtai ketvirtą, Keturi šimtai ketvirtas pasakė kažką Dofinai, toji greitai smuko į savo automobilį, tekini bėgo prie mašinų Taunusas, kareivis ir kaimietis, o vaikinas ant „Simkos“ stogo rodė į priekį ir be paliovos kartojo džiugią žinią, lyg norėdamas pats save įtikinti, jog visa, ką mato, – teisybė; tuomet pasigirdo šurmulys, sakytum kas iš lėto, bet nesutramdomai kilo kelionėn, pabudęs iš gilaus įmygio, bandė jėgas. Taunusas riktelėjęs įsakė visiems grįžti į mašinas; „Bolje“, „Sitroenas“, „Fiatas600“ ir ,,De Soto“ vienu matu krustelėjo iš vietos. Pajudėjo ir ,,2HP“, „Taunusas“, ,,Simka“ ir „Ariana“, ir vaikinas iš „Simkos“, išdidus kaip nugalėtojas, pasigręžė į Keturi šimtai ketvirtą ir mojo jam ranka, iki pradėjo važiuoti „Pežo404“, „Dofinas“, „2HP“ su vienuolėmis ir „DKW“. Tačiau visiems buvo įdomu, ar ilgai visa tai truks; Keturi šimtai ketvirtas galvojo apie tai mechaniškai, drauge stengdamasis neatsilikti nuo Dofinos, ir padrąsinamai jai šypsojo. Iš paskos jau važiavo „Folksvagenas“, „Karavelė“, ,,203“ ir „Florida“, iš pradžių pamažiukais, pirmu greičiu, paskiau antru, be galo ilgai antru, tik jau dabar visą laiką su užkurtu motoru, su koja ant akceleratoriaus, pasirengus įkirsti trečią greitį. Keturi šimtai ketvirtas ištiesė ranką, užčiuopė Dofinos ranką, vos palietė jos pirštų galus, pamatė ją šypsant su baikščia viltimi, ir tarė sau, jog netrukus parvažiuos į Paryžių ir išsimaudys, drauge nueis kur nors – pas jį arba pas ją – maudytis be galo ir valgyti, ir gerti, o paskui bus baldai, bus miegamasis su baldais ir vonios kambarys, ir suplaktos muilo putos, kad galėtum žmoniškai nusiskusti, ir tualetas, pietūs ir tualetas, ir paklodės, Paryžius – tai tualetas ir pora paklodžių, ir karšto vandens čiurkšlės, tykštančios ant krūtinės ir kojų, ir žirklutės nagams karpytis, ir baltasis vynas, išgers baltojo vyno ir bučiuosis, kvėps levandos ir odekolono aromatą ir galutinai pažins vienas kitą šviesoje, ant švarių paklodžių, ir vėl maudysis pramogos dėlei, mylėsis ir maudysis, ir gers, ir įeis į kirpyklą, įeis į vonios kambarį, glostys paklodes ir glostys vienas kitą ant paklodžių, ir mylėsis putose ir levandoje, tarp visokiausių šepetėlių, o paskui jau pradės galvoti, ką daryti, galvoti apie vaiką ir problemas, ir ateitį, ir visa tai bus, jeigu nesustos, jeigu vora važiuos toliau, svarbu, kad važiuos, nors ir antru greičiu, nors ir negalima įkirsti trečio. Bamperiu užkliudęs „Simką“, Keturi šimtai ketvirtas atsilošė, pajuto, kaip didėja greitis, pajuto, jog gali minti akceleratorių, nesibaimindamas trenktis į „Simką“, jog ir Simka spaudžia, nesibaimindamas trenktis į „Bolje“, jog iš paskos lekia ,,Karavelė“, jog visi spaudžia vis greičiau, jog pagaliau galima įkirsti trečią, ir motoras trauks, ir svirtelė neįtikėtinai lengvai įsikirto, ir mašina ėmė čiuožte čiuožti, lėkė vis greičiau, ir Keturi Šimtai ketvirtas nukreipė graudų, apdujusį žvilgsnį į kairę, ieškodamas Dofinos akių. Savaime suprantama, tokiu greičiu automobiliai važiavo jau nebe lygia greta, Dofina buvo pralenkusi jį beveik per metrą, ir Keturi šimtai ketvirtas matė jos pakaušį ir šiek tiek profilį kaip tik tada, kai ji pasigręžė atgal ir patraukė petimi nustebusi, jog Keturi šimtai ketvirtas vis labiau atsilieka. Ramindamas ją šypsniu, Keturi šimtai ketvirtas numynė akceleratorių, bet tuojau pat gavo stabdyti, nes ko tik neįsirėžė į „Simką“; jis spūstelėjo klaksoną, ir vaikinas iš „Simkos“ pažvelgė į jį pro veidrodėlį, mostu parodė, jog nieko negali padaryti, ir kaire ranka dūrė į ,,Bolje“, prilipusį prie jo automobilio. „Dofinas“ važiavo priešaky per tris metrus, greta „Simkos“, ir mergytė iš „du šimtai trečio“, atsidūrusi šalia Keturi šimtai ketvirto, mosavo rankomis ir rodė jam lėlę. Keturi šimtai ketvirtas sutriko, po dešinei išvydęs raudoną dėmę; vietoj vienuolių „2HP“ ar kareivio „Folksvageno“ pamatė nepažįstamą „Ševrone“, ir beveik tuojau pat „Ševrone“ nėrė į priekį, o iš paskos – „Lanča“ ir „Reno – 8“. Po kairei greta važiavo „Sitroenas“, lenkdamas jį metras po metro, bet kol jo vietos dar neužėmė „keturi šimtai trečias“, Keturi šimtai ketvirtas priešaky pamatė „du šimtai trečią“, jau užstojantį „Dofiną“. Būrys iro, jo nebeliko, Taunusas turbūt važiavo priešaky per kokią dvidešimtį metrų, iš paskos – Dofina; tuo tarpu trečia eilė po kairei likosi, nes vietoj komivojažieriaus ,,DKW“ prieš Keturi šimtai ketvirto akis šokinėjo galas seno juodo furgono, gal „Sitroeno“, o gal „Pežo“. Mašinos spaudė trečiu greičiu, čia likdamosi, čia lenkdamos viena kitą, nelygu visos eilės sparta, o abipus plento lėkė atgal medžiai, namai, siaučiami miglos ir vakaro sutemų. Paskui įsižiebė raudoni žiburiai, kuriuos kiekvienas įjungė, sekdamas priešaky važiuojančiais, ūmai ėmė temti. Retkarčiais gaudė signalai, tolyn slinko spidometrų rodyklės, vienos eilės dūmė šešiasdešimties kilometrų greičiu, kitos – šešiasdešimt penkių, dar kitos – septyniasdešimties. Keturi šimtai ketvirtas vis dar tikėjo, kad, eilėms liekantis ar lenkiant viena kitą, galų gale vėl pasivys Dofiną, bet kiekviena minutė jam kalte kalė į galvą, jog viskas bergždžia, jog būrys galutinai iširo, jog nebebus įprastų susitikimų, kasdienių apeigų, karo tarybos posėdžių Taunuso automobilyje, Dofinos glamonių rytmečio ramybėje, mašinose krykštaujančių vaikų juoko, rožančių kalbančios vienuolės. Kai įsižiebė „Simkos“ stop signalo žibintai, Keturi šimtai ketvirtas, dar kvailai kažko vildamasis, sulėtino greitį, sustojo ir, patraukęs rankinį stabdį, iššoko iš automobilio ir puolė į priekį. Už „Simkos“ ir „Bolje“ (užpakaly buvo „Karavėlė“, bet ji jam neberūpėjo) jis nepažino nė vienos mašinos; pro nematytus langus į jį žiūrėjo nustebę, o gal pasipiktinę niekada neregėti veidai. Gaudė signalai, ir Keturi šimtai ketvirtas gavo grįžti atgal į savo automobilį; vaikinas iš „Simkos“ draugiškai pamojo ranka, lyg supratęs, ko jis ieško, ir padrąsinamai parodė į Paryžiaus pusę. Vora vėl pajudėjo, iš pradžių keletą minučių važiavo pamažu, o paskui taip, lyg kelias būtų buvęs visiškai laisvas. Po kairei dūmė „Taunusas“, ir akimirką Keturi šimtai ketvirtam pasirodė, jog būrys vėl telkiasi, jog vėl bus tvarka, jog važiuoti bus įmanoma darniai, nieko negriaunant. Bet „Taunusas“ buvo žalias, o prie vairo sėdėjo moteris su dūminiais akiniais, įsmeigusi žvilgsnį į priekį. Nieko kito nebeliko, kaip įsilieti į srautą, automatiškai prisiderinti prie aplinkinių automobilių, negalvoti. „Folksvagene“ pas kareivį jis, matyt, paliko odinį švarką. Pas Taunusą – knygą, kurią skaitė pirmomis dienomis. Pustuštį levandos buteliuką – vienuolių ,,2HP“. O pats retkarčiais dešine ranka glostė pliušinį meškutį, Dofinos padovanotą kaip amuletą. Nei iš šio, nei iš to galvon lindo mintis, jog pusę dešimtos bus skirstomi maisto produktai, reikės aplankyti ligonius, aptarti padėtį su Taunusu ir kaimiečiu iš „Arianos“; paskui ateis naktis, į jo automobilį vogčiomis įsėlins Dofina, įsidegs žvaigždės arba užslinks debesys, bus gyvenimas. Taip, kitaip ir būti negalėjo, neįmanomas daiktas, jog viskas pasibaigė ir nebegrįš. Gal kareivis parneš truputį vandens, nes paskutinėmis valandomis nebeliko nė lašo; šiaip ar taip, galima dėti viltis į Poršą, jei sumokėsi, kiek prašo. O ant antenos pasiutiškai plaikstėsi vėliavėlė su raudonu kryžium, automobiliai dūmė aštuoniasdešimties kilometrų per valandą greičiu link žiburių, ir tie vis didėjo, ir niekas nežinojo, ko taip skuba, ko taip beprotiškai lekia nakčia tarp nematytų mašinų, kuriose niekas nieko nežino vienas apie kitą, kuriose visi žiūri akis įsmeigę į priekį, tik į priekį.

       ¹ Apie tuos nutrūktgalvius automobilistus, rodos, nėra ko kalbėti... Ir iš tiesų, kamša kelyje – įspūdingas reginys, ir tiek. Arigas Benedetis. „L'Espresso“, Roma, I964.VI.21. (It.) (Atgal>>>)
       ² Suprantat, mano žmona velniškai nerimaus, po šimts (angl). (Atgal>>>)

       Vertė Valdas Petrauskas
       Versta iš: „Relatos“, 1970

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt