Julio Cortasar
       Mažasis rojus

       Laimę kiekvienas suvokia savaip, tad nereikėtų stebėtis, kad generolo Orangu valdomos šalies gyventojai laimingi nuo tos dienos, kai buvo atrastos auksinės žuvytės, gyvenančios kraujyje.
       Tiesą sakant, tos žuvytės visai ne auksinės, viso labo tik auksaspalvės, bet pakanka pamatyti, kaip jos išdykaudamos blizguliuoja, ir apima nenumaldomas troškimas jų turėti. Vyriausybė iš karto tai suprato, vos tik kažkoks gamtininkas pagavo pirmąsias žuveles ir jos ėmė sparčiai daugintis palankioje terpėje. Auksinės žuvelės, specialistų pavadintos Z-8, nepaprastai mažulytės, tokios mažos, kad jeigu įsivaizduotume musės dydžio vištą ir atitinkamai sumažintą musę, tai tos žuvelės būtų kaip ta musė. Todėl be didelio vargo galima įleisti žuvyčių į šalies gyventojo kraują tuomet, kai jam sukanka aštuoniolika metų; amžių ir žuvyčių apgyvendinimo procedūrą nustato įstatymas.
       Taigi visi vaikinai ir merginos nekantraudami laukia dienos, kai bus pakviesti į specialų medicinos centrą; juos palydi visa šeima. Į rankos veną įsmeigiamas vamzdelis, sujungtas su permatomu indu, pripildytu fiziologinio skysčio, į jį paskui įleidžiama dvidešimt auksinių žuvelių. Laimingasis ir jo šeima gali iki soties atsigėrėti auksinių žuvelių žaismu inde, o paskui jos viena po kitos, apmirusios ir tarsi ko išsigandusios, mažučiais šviesos blyksneliais suteka į veną. Po pusvalandžio pilietis, gavęs visą komplektą auksinių žuvelių, išvyksta iškilmingai atšvęsti gautosios laimės.
       Geriau įsigilinus paaiškėtų, kad šalies gyventojų laimė priklauso labiau nuo jų vaizduotės negu nuo tiesioginio sąlyčio su realybe. Nors po to, kai žuvytės patenka į kraują, pamatyti jų neįmanoma, kiekvienas žino, kad jos nesustodamos plaukioja venų ir arterijų raizgalynėje, o prieš panyrant į sapną atrodo, kad po užmerktais vokais žaidžia spinduliuojančios kibirkštėlės, ryškiai išsiskiriančios raudonų upių ir upeliūkščių, kuriuose jos plauko, fone. Ypač jaudina mintis, kad dvidešimt auksinių žuvelių tuojau pat pradeda daugintis, ir šalies gyventojas gali įsivaizduoti nesuskaičiuojamą blizgančių žuvelių armiją visose kūno dalyse: kaip jos nardo galvoje, kaip atplaukia į pirštų galiukus, kaip būriuojasi didžiosiose šlaunų arterijose, jungo venoje arba kaip neapsakomai vikriai patenka į pačias slapčiausias kūno vieteles. O didžiausią džiaugsmą vidiniam žvilgsniui teikia tuntas per širdį praplaukiančių žuvyčių, nes ten, širdy, tikriausiai esama stačių kalnelių, ežeriukų ir sraunumų, taip patogių žaisti ir bendrauti; kurgi kitur, jei ne šiame dideliame ir triukšmingame uoste žuvelytės susipažįsta, pasirenka sau porą ir sujungia likimus. Kai vaikinas ar mergina įsimyli, jie žino, kad jo – ar jos – širdyje susirado sau porą viena kuri žuvytė. Netgi kai kurie kutulį primenantys pojūčiai paaiškinami tuo, kad tuo metu tam tikrose vietose poruojasi auksinės žuvytės. Svarbiausieji išoriniai gyvenimo ritmai sutampa su tokiais pat vidujais – ar galima įsivaizduoti tobulesnę harmoniją, didesnę laimę?
       Beje, idilę šiek tiek apniaukia viena aplinkybė: kartkartėmis viena kuri žuvytė ima ir nugaišta. Nors gyvena jos netrumpai, ateina paskutinė diena, ir kraujo nešami žuvyčių lavonėliai galop užkemša angą iš arterijos į veną arba iš venos į kokią nors gyslą. Šalies gyventojams gerai žinomi to simptomai, tiesą sakant, jie labai aiškūs: tampa sunku kvėpuoti, kartais dar svaigsta galva. Taip atsitikus gelbsti skubi injekcija – tam reikalui namuose visuomet laikoma speciali ampulė. Ampulės turinys per kelias minutes ištirpdo negyvą žuvelę ir atkuria kraujo apytaką. Atsižvelgiant į tai, kad auksinės žuvelės dauginasi labai greitai ir jų lavonėlių laikui bėgant vis daugėja, kiekvienam oficialiai leidžiama per mėnesį sunaudoti tris ampules.
       Generolo Orangu vyriausybės patvirtinta vienos ampulės kaina – dvi dešimtys dolerių, o tai šaliai duoda keletą milijonų pelno per metus. Užsienio stebėtojai vertina tai kaip sunkią mokesčių naštą, bet šalies gyventojai mano kitaip, nes kiekviena ampulė grąžina jiems laimę, o už laimę privalu mokėti. Šeimoms, kurios neišgali susimokėti, o tokių atsiranda nemažai, vyriausybė suteikia galimybę įsigyti ampulių išsimokėtinai, dvigubai pakeldama jų kainą; toksai sprendimas gana logiškas. Jeigu kas nors net ir tokiomis palankiomis sąlygomis nepajėgia įsigyti ampulių, tokiam vienas kelias – klestinti juodoji rinka, nes vyriausybė, suvokdama žmonių reikmes ir stengdamasi jiems padėti, skatina jos klestėjimą liaudies ir keleto pulkininkų labui. Galų gale, ką reiškia skurdas, kai žinai, kad kiekvienas turi auksinių žuvelių, jų užteks visoms ateinančioms kartoms, ir nesibaigs šventės, šokiai, dainos!

       Vertė Sigita Adomėnaitė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt