D. Charms. Senovės egiptiečių dievas „Tot“, 1924 m.

     ***
     Noriu jums papasakoti vieną atsitikimą, nutikusį žuviai, netgi ne žuviai, o žmogui Patruliovui, ir netgi ne jam, o Patruliovo dukteriai.
     Pradėsiu nuo pat gimimo. Beje, apie gimimą: mums gimė ant grindų... Nors apie tai mes vėliau pakalbėsim.
     Sakau tiesiai:
     Patruliovo duktė gimė šeštadienį. Šią dukterį pažymėsim lotyniška raide M.
     Šią dukterį pažymėję lotyniška raide M, pastebėsim, kad:
     1. Dvi rankos, dvi kojos, per viduriuką batai.
     2. Ausys turi tą patį, ką akys.
     3. Bėgti - žodis iš po kojų.
     4. Griebti - žodis iš po rankų.
     5. Ūsai gali augti tik sūnui.
     6. Pakaušiu neįžvelgsi, kas ant sienos kybo.
     17. Atkreipkit dėmesį, kad po šešetuko eina septyniolika.
     Tam, kad nupieštume pilną paveikslą, įsidėmėsime šiuos septyniolika postulatų.
     Dabar ranka atsiremsim į penktąjį postulatą ir pažiūrėsim, kas iš to išėjo.
     Jeigu į penktąjį postulatą atsiremtume karučiu arba cukrumi, arba kokiu kaspinu, tektų pasakyti: taip, ir dar ką nors.
     Bet iš tikrųjų įsivaizduosim, o paprastumo dėlei iš karto ir pamiršim, ką neseniai įsivaizdavom.
     Dabar pažiūrėsim, kas išėjo.
     Jūs žiūrit šen, o aš žiūrėsiu šen, štai ir iš(e)is, kad mes abu žiūrim ten.
     Arba, tiksliau tariant, aš žiūriu ten, o jūs žiūrit į kitą vietą.
     Dabar sau išsiaiškinsim, ką matom. Tam užtenka išsiaiškinti sau atskirai, ką matau aš ir ką matote jūs.
     Aš matau vieną namo pusę, o jūs matote kitą miesto pusę. Kad būtų paprasčiau, pavadinsime tai vestuvėmis.
     Dabar pereikim prie Patruliovo dukters. Jos vestuvės įvyko, na, sakysim, tada. Jei vestuvės įvyktų anksčiau, tai mes pasakytume, kad vestuvės įvyko per anksti. Jei vestuvės įvyktų vėliau, tai mes ištartume „Banga“, nes vestuvės įvyko vėliau.
     Akivaizdūs visi septyniolika postulatų arba taip vadinamųjų plunksnų. Eisim toliau.

        Nutarimas:
Zuikiui vietoj ūsų rankos.
Tėvui ant kaktos fazanas.
Parduotuvėj keturi mygtukai.
Rožei vietoj žiedlapių pūkai.
Kardui makintošas.
Žurnale šeši ženklai.
Man gi uodega.
Tau pypkutė.
Milžinams gi skrybėlė.

        Sujungimas:
Namas su snapu.
Vaikas su totorium.
Kapitonas žibalinėj.
Lėkštė be plaukų
varna tarp kiaurų skaičių.
Paltas su triukšmu vardu Fofa.
Kalia padėty be išeities.
Rumunas iš plautuvės.
Angelas pūgžlių.

        Pabėgimas:
Varna bėgo iš vandens.
Žanas bėgo iš liemens.
rimbas šoko iš grafino.
vinys gi iš parafino.
kardas bėgo iš laiptinės.
Išmintis iš po stiklinės.
Astronomas iš vatos
raktas guli be galvos.

        Sujungimas.
Namas su snapu.
Vaikas su totorium.
Kapitonas žibalinėj.
Lėkštė be plaukų
varna tarp kiaurų skaičių.
Paltas su triukšmu vardu Fofa.
Kalia padėty be išeities.
Rumunas iš plautuvės.
Angelas Pūgžlys.

        Svarstymas.
Tai ne kalvė, o kibiras.
Tai ne ryžiai, o rikiuotė.
Tai ne pirštinė, o sandėlio viršininkas.
Tai ne akys, o keliai.
Tai ne aš atėjau, o tu.
Tai ne vanduo, o arbata.
Tai ne vinis, o sraigtas.
O sraigtas ne vinis.
Kailis ne šviesa.
Žmogus viena ranka ne kambarys su vienu langu.
Batai ne nagai.
Batai ne plaukai.
Ir tikrai ne plaučiai.

        Išvados.
Patruliovo duktė tėvo duktė Patruliovo
Reiškia ir Patruliovo duktė tėvo duktė Patruliovo.
Jei taip tai ir Patruliovo duktė tėvo
        Reiškia ir Patruliovo duktė tėvo.
        Štai ir duktė, o tėvas Patruliovas
        Duktė Patruliovo, tėvas Patruliovas
        Reiškia Patruliovo dukters tėvas Patruliovas
        Ir nieks nepasakys kad jis Petuchovas
        Būtų nei tvorą nei į mietą.

        1930 m.

Nedabar

Tai yra Tai.
Štai yra Štai.
Štai ne tai.
Štai nėra ne štai.
Viskas kitkas arba tai arba ne tai.
Viskas arba tai arba ne tai.
Kas ne tai ir ne štai, tas ne štai ir ne tai.
Kas tai ir štai, tas ir pats Sau.
Kas pats Sau, tas galėtų būti štai,
        tačiau ne tai, arba tai, tačiau ne štai.
Tai tapo štai, o štai tapo tai.
        Mes ištariam suDie.
Tai tapo tai, o štai tapo štai, ir mums
        nebėr kur eiti ir pareiti.
Tai tapo tai. Mes paklausėm: kur?
        Mums sudainavo: Čia.
Tai gimė iš Čia. Kas tai? Štai Tai.
Tai yra štai.
Štai yra tai.
Čia yra tai ir štai.
Čia tapo tai, tai tapo štai,
        o štai tapo čia.
Mes žiūrėjom bet nematėm.
O ten buvo tai ir štai.
Ten ne čia.
Ten štai.
Čia tai.
Tačiau dabar ten ir tai ir štai.
Tačiau dabar ir čia ir tai ir štai.
Mes liūdim mąstom ir kankinamės.
Kurgi dabar?
Dabar čia, o dabar ten, o dabar čia,
        o dabar ir čia ir ten.
Tai būt štai.
Čia būt ten.
Tai, štai, čia, ten, būt Aš, Mes, Die.

1930 m. gegužės 29 d.

***
Žmogus sudėtas iš trijų dalių,
Trijų dalių,
Trijų dalių,
O lia lia
Tru tu tu
Iš trijų dalių žmogus.

Ranka barzda penkiolika akių,
Penkiolika akių,
Penkiolika akių,
O lia lia
Tru tu tu
Penkiolika akių ir smegenų.

Tarp kitko, ne penkiolika akių,
Penkiolika dalių,
Penkiolika dalių,
O lia lia
Tru tu tu
Penkiolika dalių, o ne akių.

1930 m.

     Aš sau sakiau, kad matau pasaulį. Bet visas pasaulis mano žvilgsniui nebuvo pasiekiamas, ir aš mačiau tik pasaulio daleles. Ir viską, ką mačiau, vadinau pasaulio dalelėmis. Ir stebėjau šių dalelių savybes, o jas stebėdamas, aš kūriau mokslą. Suvokiau, jog egzistuoja protingos dalelių savybės ir neprotingos tų pačių dalelių savybės. Aš atskyriau jas ir daviau joms vardus. Priklausomai nuo jų savybių, pasaulio dalelės buvo protingos arba neprotingos.
     Buvo ir tokių pasaulio dalelių, kurios galėjo mąstyti. Ir tos dalelės žiūrėjo į kitas daleles ir į mane. Ir visos dalelės buvo panašios viena į kitą, o aš buvau panašus į jas. Ir aš su jomis kalbėjausi.
     Aš sakiau: dalies žaibas.
     Dalelės sakė: laiko ryšulys.
     Aš sakiau: Aš irgi trijų posūkių dalis.
     Dalelės atsakė: Mes juk maži taškeliai.
     Staiga aš nebemačiau jų, o vėliau ir kitų dalelių. Ir išsigandau, jog pasaulis sugrius.
     Bet tada supratau, kad nebematau tik atskirų dalelių, aš jas matau visas iš karto. Iš pradžių pamaniau, kad tai NIEKAS. Bet vėliau supratau, jog tai pasaulis, o tai, ką mačiau anksčiau, buvo ne pasaulis.
     Visada žinojau, kas yra pasaulis, bet ir dabar nežinau, ką tada mačiau.
     Kai dalelės prapuolė, jų protingos savybės nebebuvo protingos, o jų neprotingos savybės nebebuvo neprotingos. Ir visas pasaulis nebebuvo nei protingas, nei neprotingas.
     Kai tik supratau, kad matau pasaulį, iš karto jo nebemačiau. Išsigandau, pamanęs, jog pasaulis sugriuvo. Bet kol taip mąsčiau, supratau, kad jeigu pasaulis sugriūtų, tai aš taip daugiau nebemąstyčiau. Ir žiūrėjau, ieškodamas pasaulio, bet jo neberadau.
     O vėliau nebeliko ir kur žiūrėti.
     Tada supratau, kad jeigu buvo kur žiūrėti - aplink mane buvo pasaulis. O dabar jo nebėra. Esu tik aš. O vėliau supratau, kad aš ir esu pasaulis.
     Bet pasaulis tai ne aš.
     Nors tuo pačiu metu aš pasaulis.
     O pasaulis ne aš.
     O aš pasaulis.
     O pasaulis ne aš.
     O aš pasaulis.
     O pasaulis ne aš.
     O aš pasaulis.
     Ir daugiau nieko nebemąsčiau.

     1930 m. gegužės 30 d.

     Vertė Darius Pocevičius