DANIILAS CHARMSAS
PROFESORIAUS ŽMONOS LIKIMAS

Kartą vienas profesorius kažką ne tą suvalgė ir pradėjo vemti.
Atėjo jo žmona ir sako: "Tu ką?" O profesorius sako: "Nieko". Žmona ir išėjo.
Profesorius prigulė ant sofos, pagulėjo, pailsėjo ir išėjo į tarnybą.
O tarnyboje laukė siurprizas: sumažino atlyginimą - vietoje 650 rub. paliko vos 500. Profesorius šen ten - nieko nepadeda. Profesorius pas direktorių, o direktorius jį už pakarpos. Profesorius pas buhalterį, o buhalteris sako: "Kreipkitės į direktorių". Profesorius sėdo į traukinį ir išvažiavo į Maskvą.
Pakeliui profesorius susirgo gripu. Atvažiavo į Maskvą, o į peroną išlipti negali.
Paguldė profesorių ant neštuvų ir nunešė į ligoninę.
Pagulėjo profesorius ligoninėje ne daugiau keturių dienų ir numirė.
Profesoriaus kūną sudegino krematoriume, pelenus sudėjo į dėžutę ir nusiuntė jo žmonai.
Štai sėdi profesoriaus žmona ir geria kavą. Staiga skambutis į duris. Kas tai? "Jums siuntinys".
Žmona apsidžiaugė, šypsena iki ausų, paštininkui pusrublį bruka ir skubiai siuntinį išpakuoja.
Žiūri, o siuntinyje dėžutė su pelenais ir raštelis: "Štai viskas, kas liko iš Jūsų vyro".
Žmona nieko nesupranta, krato dėžutę, apžiūri prieš šviesą, raštelį šešis kartus perskaitė - pagaliau suprato, kame reikalas, ir baisiai nuliūdo.
Profesoriaus žmona labai liūdėjo, tris valandas verkė ir dėžutę su pelenais nusprendė palaidoti. Suvyniojo dėžutę į laikraštį ir nunešė į 1-ojo Penkmečio parką, buvusį Taurijos.
Išsirinko profesoriaus žmona nuošalesnę alėją ir kai tik susiruošė dėžutę užkasti, - staiga sargas ateina.
- Ei! - rėkia sargas. - Ką tu čia darai?
Profesoriaus žmona išsigando ir sako:
- Aš tik norėjau varlių prisigaudyti.
- Na, - sako sargas, - tai nieko, bet žiūrėk, per žolę vaikščioti draudžiama.
Kada sargas nuėjo, profesoriaus žmona užkasė dėžutę, koja aplink sutrypė žemę ir nuėjo po parką pasivaikščioti.
O parke kažkoks matrosas prie jos prikibo. Eime, eime, sako, miegoti. Ji sako: "Kam gi dieną miegoti?" O jis vėl savo: miegoti, miegoti.
Ir iš tikrųjų užsimanė profesorienė miegoti.
Eina ji gatvėmis, o miego norisi. Aplink žmonės bėgioja, kažkokie mėlyni ir žali, - o jai vis miego norisi.
Eina ji ir miega. Ir sapnuoja: tarsi ateina priešais ją Levas Tolstojus ir rankose naktipuodį laiko. Ji klausia jo: "Kas gi tai?" O jis rodo pirštu į puodą ir sako: "Štai, - sako, - čia aš kai ką padariau, ir dabar nešu visam pasauliui parodyti. Tegu, - sako, - visi žiūri".
Įsižiūrėjo profesorienė ir regi, tarsi tai jau ne Tolstojus, o tvartas, o tvarte višta sėdi.
Ėmė profesorienė vištą gaudyti, o višta palindo po sofa ir triušiu virto.
Lindo profesorienė paskui triušį po sofa ir atsibudo.
Atsibudo ir mato: iš tikrųjų ji guli po sofa.
Išlindo profesorienė iš po sofos ir tikrai - jos kambarys. O štai ir stalas su nebaigta gerti kava. Ant stalo raštelis guli: "Štai viskas, kas liko iš Jūsų vyro".
Dar kartą profesorienė pravirko ir sėdo gerti šaltos kavos.
Staiga skambutis. Kas tai? Įeina kažkokie žmonės ir sako: "Važiuokime".
- Kur? - klausia profesorienė.
- Į beprotnamį, - atsako žmonės.
Profesorienė bandė rėkti ir priešintis, bet žmonės sučiupo ją ir nuvežė į beprotnamį.
Ir štai sėdi visiškai normali profesorienė beprotnamyje ant lovos, laiko rankose meškerę ir gaudo kažkokias nematomas žuveles.
Ši profesorienė tik graudus pavyzdys, kiek daug yra nelaimėlių, kurie užima gyvenime ne tą vietą, kurią jiems užimti vertėtų.

1936 rugpjūčio 21

Vertė B.J.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt