Simon Carmiggelt

       KROVINYS

       Krematoriumas jau stovėjo, o jį suprojektavęs architektas dar nė nebuvo pradėjęs mąstyti, kaip suteikti pavidalą sielvarto ir laikinumo sąvokoms. Stačiakampis, stiklu žvilgantis statinys atviroje, vėjų pustomoje plynėje, keli mažučiai medeliai, kurie gal tik po dvidešimties metų įstengs duoti bent pakenčiamą ūksmę paskutinei kelionei. Į tą pastatą, lygiai taip pat galėjusį būti vaisvandenių fabriku arba nepataisomų recidyvistų kolonija, įžengiau pro paradinį įėjimą, kur durys, man prisiartinus, taip manęs išsigando, kad pačios atsidarė. Tas stebuklas visąlaik mane stulbina. Hole stovėjo malonus žmogus juoda uniforma, kuris, man pasisakius, ko atėjau, tarė:
       – Jie dar neatvyko. Tamsta esi ankstyvas. Bet eime, surūkysim po cigaretę.
       Jis nusivedė mane į tuščion plynėn žvelgiančią, fasadinėje pusėje esančią pailgą salę, aiškiai skirtą tam, ką Elschotas vadino „paguodos kavogėriu“. Kuo puikiausiai čia būtų buvę galima organizuoti ir kokį savaitgalio seminarą apie partijos atsinaujinimą ar ką nors panašaus – su plačiomis diskusijomis ir šykščiai suteptais sumuštiniais. Mudu užsidegėm cigaretes, ir stojo tylu.
       – Daug darbo? – neiškentęs paklausiau.
       – Normalu, – atsakė jis su šypsena geraširdiškam veide. – Būna čia ir tikros grūsties. Pirmiausia gruodžio mėnesį, po švenčių. Ir kur nebus. Per Kalėdas nekremuojam. Taigi susikaupia. O paskui – visi tie valgiai ir gėrimai. Žinia, negerai seneliokams. Šiaip ar taip, mes čia tatai aiškiai matom. Visa šita gamyba – jeigu leisite taip pasakyti – irgi savotiškas barometras. Sakysim, kovas. Kovo mėnesį gali kilti spūstis. Bet kaip kada. Jeigu oras permainingas – čia šalta, čia atlydys, čia lietus, čia vėl sausa, – mums pagausėja darbo. Mes tatai žinom. Mat seni žmonės neišlaiko. Persišaldo ir miršta. Bet jeigu oras pastovus, gražus, šaltas ir saulėtas – jokios spūsties. Šaltis senukams į sveikatą.
       Jis dirstelėjo į laikrodį.
       – Dar kokios septynios minutės, ir jie tenai bus viską užbaigę – tarė. – Daug žmonių. Bet tik vienas kalbėtojas. Normali ceremonija. Jūs tikriausiai irgi kada nors... Ak, pone, aš jau seniai verčiuosi tuo amatu. Dabar čia, o anksčiau bendruomenės laidotuvių tarnyboje. Kokių tik žmonių nepamatai... Jis papurtė galvą.
       – Sakysim, pinigai. Jie labai svarbūs, – kalbėjo vyriškis. – Jeigu Amsterdame kas nors numiršta ir neturi lėšų, laidotuvėmis arba kremacija rūpinasi burmistras. Ir čia nieko neprikiši. Taip ir turi būti. Bet kartais giminaičiai sako: „Nieko nepaliko“, o jis, žiūrėk, vis dėlto turėjęs draudimo polisą. Tą jie nuslepia, norėdami paskui patys pasiglemžti kelis šimtus guldenų.
       – Ir jiems pavyksta? – paklausiau.
       – Kur tau, – atsakė jis triumfuodamas. – Mat kai jie po ceremonijos ateina draudimo kompanijon atsiimti pinigų, jiems pasakoma: „Sumokėsim tik tada, kai atnešit pažymą iš metrikacijos biuro“. O kai ten valdininkas susiranda kortelę, pamato joje kryžiuką. Ir žino, kas čia per reikalėlis. Siunčia giminaičius vienom durelėm toliau, ir ten jie tikrai iškloja teisybę. Ir vis tiek turi apmokėti už laidotuves bendruomenės lėšomis. Ne, tokie pokštai neišdega. Bet kas nors, žiūrėk, ir vėl mėgina.
       Valandžiukę sėdėjom tylėdami ir žvelgėm laukan. Mano numirėlio dar nebuvo matyti.
       – Sykį prieš daugelį metų de Jordane nuėjau vienam žmogui pranešti, kad jo tėvas pasimirė senelių prieglaudoj, – tarė vyriškis. – Tais laikais mes dar dėvėjom plokščias kepures. Dabar jau kitas modelis. Šiek tiek dailesnis. Paskambinau, duris atidarė moteris. „Tai jūs dujininkas?“ – paklausė. Aš sakau: „Ne, iš laidotuvių kontoros“. Ji buvo benorinti prie durų baigti šneką, bet aš pasiprašiau įsileidžiamas vidun, nes bobos jau smaksojo languose. Juk esat buvęs de Jordane? Viršuj lovoje gulėjo vyriškis. Sūnus. Pranešiau jam naujieną. O jis: „Šit kaip, pagaliau pakratė bjaurybė kojas? Meskit jį šunims. Nieko jis daugiau neveikė, tik lakė, motiną mušė ir mus badu marino“. Štai ką jis pasakė. Ir neatėjo į laidotuves.
       Argi nesibaigs ta giesmelė apie de Jordaną? Tolumoje pasirodė trumpa procesija, kur ir man derėjo būti.
       – Pas mus čia taip dažnokai pasitaiko, – tarė vyriškis. – Kad niekas neateina. Nei giminės, nei draugai – niekas. Ir būna taip tuščia. Žinot, ką aš tuomet darau? Aišku, velionis man nepažįstamas. Bet kai dėžė kišama krosnin, einu tiesiog padėti tuo metu budintiems darbuotojams. Tylomis. Jauni vyrukai laiko tatai, žinia, pramoga, bet aš to negaliu pakęsti. Galų gale neilgai tetrunka. Normaliai kremacija vyksta pustrečios minutės, bet aš paleidžiu greičiau. Iš teisybės, anokia jau tada ceremonija. Savo raštuose mes tokį sudeginimą be žmonių vadinam: pavienis krovinys.

       Vertė A. Gailius
       Versta iš: „Elke ochtend opstaan“, 1968

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt