Simon Carmiggelt

       AMSTERDAME

       I
       Jaunas, naujutėlaite uniforma apsivilkęs policininkas stovėjo prie perėjos ir iš po sidabru apvesto snapelio atidžiai stebėjo pėsčiuosius. Kadangi degė raudona lemputė, o dešimtinę galima panaudoti kur kas smagesniam dalykui negu bauda, kuo tvarkingiausiai atsistojau greta jo, nors automobilių tuo metu saugotis nereikėjo. Du stori, kombinezonais apsivilkę vyriškiai, rūkydami prie apatinės lūpos limpančias juodas suktines, linksmai šnekučiuodamiesi ir nekreipdami dėmesio į pavojaus signalą, žengė iš kitos pusės per gatvę. Jie pataikė įstatymo saugotojui tiesiai į glėbį.
       – Nagi, stabtelkit valandėlę, – tarė įstatymo saugotojas.
       – Kas nutiko? – geranoriškai paklausė vienas vyriškis.
       – Ar nematot, kad dega raudona lempelė?
       Vyriškis linktelėjo.
       – Matom, – atsakė. – Bet juk aplink niekur nematyti policininko.
       – Nejaugi? O aš?
       Vyriškis pasigręžė į savo bičiulį ir tarė:
       – Girdėjai, Rinai? Jis sakosi esąs policininkas.
       – Ne...– tingiai nutęsė Rinas.
       – Juk policininkai juodi? – tarė pirmasis. – O šitas šviesiai mėlynas ir sidabru žiba.
       – Tikriausiai jis iš kokio dūdų orkestro, – ėmė balsiai svarstyti Rinas.
       – Ne, juk jis neturi dūdos, – pasakė pirmasis. – Aš, tiesą sakant, pamaniau, kad uoste stovi koks užjūrio laivas. Arba kad vyksta užsienio kariuomenės manevrai.
       – Bet jis gerai kalba olandiškai, – atkirto Rinas.
       Jaunasis policininkas, matyt, dar neseniai einąs šitą tarnybą, visas nuraudo ir piktai riktelėjo:
       – Ir vis dėlto šįsyk aš kaip tyčia esu policininkas. Čia mūsų nauja uniforma.
       – Čia nauja uniforma, – persakė vyriškis tą žinią savo bičiuliui.
       – O iš kur aš galiu žinoti? – pareiškė Rinas. – Gal jis tik apsimeta?
       Pro šalį sparčiu žingsniu praėjo kunigas.
       – Įsivaizduok sau, – tarė pirmasis vyriškis, – štai jis prieina ir sako: Gal norit, kad aš jums baudą paskirčiau? O aš sakau: Betgi pone, aš maniau, kad jūs dvasininkas. O jis: Ne, čia mūsų nauja uniforma. Kaip sau nori, tai tikra neteisybė!
       – Amžinai viskas tik keičiama ir keičiama, – pritarė antrasis.
       Kadangi aplinkui pradėjo buriuotis žmonės, policininkui vis sunkiau darėsi sugalvoti, kaip čia garbingai užbaigus šneką su šituo tipiškai amsterdamiškų kankintojų duetu. Greičiausiai jis pats buvo ne amsterdamietis, bet nesenas importas, tad neturėjo įgimtų gabumų reaguoti tuo pačiu tonu ir rimtai tarė:
       – Visuos laikraščiuos buvo parašyta.
       – Aš neskaitau laikraščių, – tarė Rinas. – Kas skaito laikraščius, turi mokesčius mokėti.
       – O aš nė skaityti nemoku, – pridūrė antrasis. – Skurde augau.
       – Na, žinot... – prabilo jaunasis policininkas, kuriam ši istorija jau pradėjo skersai gerklės stotis.
       – Va! – sušuko pirmasis vyriškis. – Štai ir policininkas! Jis parodė į netoliese einantį solidaus amžiaus policininką, dar tebevilkintį senąją uniformą.
       – Matai, matai, jie juodi, – tarė Rinas. – Vis dėlto tavo teisybė.
       – Žinoma, – atsakė pirmasis, – aš juk dar neišsikrausčiau iš proto.
       Paskui nuoširdžiai mostelėjo ranka:
       – Lik sveikas, policininke!

       II
       Vakar mačiau, kaip iš stoties išėjo kaimiečių pora, senis ir senė, kurie, susirengę į miestą, pasipuošė retai dėvimais išeiginiais drabužiais. Vyras, aukštas ir tvirtas, buvo su juodu kostiumu ir juoda kepure, o moteriškutė, maža ir apkūni, vilkėjo tokiais žavingais tautiniais drabužiais, kokius išvydęs folkloristas tiesiog pražysta džiaugsmu. Pasitelkęs į pagalbą blaivų protą, galėjai spėti, kad prieš pusę amžiaus tie drabužiai ją, ko gero, net puošė. O dabar jos susirūpinęs veidelis skęste skendo aukštam baltam gobtuve, o plati palaidinukė ir juodų sijonų kupeta, rodės, ciniškai ir pabrėžtinai rodė, kokia ji sunykusi. Abu žvelgė niauriai, tačiau be tos melancholijos, kuri seniems žmonėms dažnai teikia kažkokio taurumo. Nuo jų dvelkė atšiaurus nepasitenkinimas, lyg jiedu tylomis nešiotųsi šiurpią paslaptį, apie kurią neprasitars nė mirties patale.
       Vyras žengė pirmas, pagrįstai tikėdamasis, kad ji tikrai seks jam įkandin. Primityviose tautelėse tai yra net būtinybė, nes pirmasis skinasi kelią per džiungles. Skurdžiam skverelyje netoli nuo geležinkelio stoties, kur paukščiai vis atskrenda apdergti kažkokio biusto, vyras staiga sustojo prie suoliuko. Kitame gale sėdėjo kareivis, kuriam, mano nuomone, negreitai bus lemta tapti generolu; kareivis įsikniaubęs skaitė knygelę, kuri vadinosi „Vienišų moterų paguoda“. Gal ten ir nebuvo vadovėlis, bet jis godžiai rijo puslapius ir nė nepakėlė akių, kai kaimietis atsisėdo šalia. Moteriškutė, jau irgi pasiekusi suolą, pritūpė, įtemptai lūkuriuodama.
       Ir šit kaimietis išsitraukė iš burnos cigaro nuorūką ir, net nedirstelėjęs į šoną, atkišo ją žmonai.
       Ji dviem pirštais suspaudė rūkstantį daikčiuką ir liko sėdėti su juo nejudėdama, žvelgdama prieš save stiklinėm akim. Jos veido spalva vertė galvoti apie kelias dienas nepalaidotą numirėlį, bet gal ji tiesiog jau senokai nebuvo praususis. Kareivis tebeskaitė.
       O aš žiūrėjau, kas čia dedasi, ir negalėjau suprasti, kodėl nuorūka buvo jai perduota, nes ji nesirengė rūkyti.
       Kaimietis neskubėdamas įsikišo savo milžinišką leteną į kelnių kišenę. Išsitraukė švarią nosinę, aiškiai patenkintas ją išsilankstę, o paskui pasikėlė prie stambios nosies. Ir šit jis ėmė šnypštis, ne diskretiškai, kaip žmogus, tiesiog prispirtas nemalonios būtinybės, bet skambiai, lyg trimituodamas pragarišką solo numerį, nuo kurio net kareivis krūptelėjęs liovėsi skaityti.
       Žmona spoksojo kaip spoksojusi prieš save, spausdama dviem pirštais rusenančią nuorūką. Buvo visai aišku, kad jos nuomonės niekados čia neklausiama. Ji buvo įpratusi tylomis, nė žvilgsniu nesikišdama kęsti viską, kad ir ką jis darytų.
       Pagaliau kaimietis baigė savo balsingą koncertą.
       Valandžiukę jis tyrinėdamas apžiūrinėjo nosinę, o paskui su pasibjaurėjimu ją sulankstė.
       Vėl įsibrukęs nosinę kišenėn, vis dar nė nedirsteldamas į šalį, ištiesė ranką. Žmona įkišo nuorūką jam tarp pirštų, o jis įsibruko ją burnon. Kelis kartus smarkiai supapsėjęs pakilo ir leidosi tolyn.
       Ir moteriškutė atsikėlė nuo suolo.
       Pasitaisiusi sijonus, ji nutrepsėjo įkandin vyro. Šis jau buvo kelis metrus nužingsniavęs, ir ji tik iš lėto jį prisivijo, bet tą akimirką, kai jiedu dingo man iš akių, žmona jau klusniai mynė vyrui ant kulnų. Įdomi pora.
       Ar jūs mėgstate skaityti storas knygas apie kaimiečių gyvenimą?
       Mėgstate?
       Aš ne.
       Įtariu, kad miestas bus padaręs mane pernelyg paviršutinišką.

       III
       Stovėjau vidurdienį tokioje dengtoje ilgoje stotelėje ir laukiau tramvajaus.
       Atėjo motina su kokių trejų metukų sūneliu. Ji buvo dar visai jaunutė – iš teisybės, vaikas su vaiku. Šiaip ar taip, pastaraisiais metais man taip pradeda rodytis. Miestas man knibždėte knibžda mergyčių, kurioms dar būtų laikas žaisti su lanku ir šokdyne, o jos jau stumia vaikų vežimėlius.
       Teisybė, teisybė, gerbiamoji ponia, šiandien jaunimas anksti tuokiasi.
       Mes kitados norėdavom „dar trupučiuką pasidžiaugti gyvenimu“ ir „neskubėdavom užsikrauti rūpesčių naštos“, kaip anuomet buvo įprasta sakyti, o šiandien jie visi skuba. „Greičiau, greičiau mylėk mane, lietus juk radioaktyvus“,– taip vienos tokios poros vardu dainuoja Vimas Kanas. Gal ir dėl to. O gal jie tiesiog nori greičiau tuoktis negu pirma.
       Mergytė, vedina berniūkščiu, artinosi, žengdama ant labai aukštų kulniukų. Ji buvo graži ir, jeigu jums rūpi mano nuomonė, kažkas jai buvo tatai išplepėjęs. Jai einant pro šalį, netoli manęs stovėjęs vyriškis džiaugsmingai sušuko:
       – Oho!
       Ji nekreipė dėmesio. Vyriškis dirstelėjo į mane ir pasakė, plačiai išsišiepdamas:
       – Ir tai juk šiokiadienį!
       Neatsakiau jam nė dirbtine šypsena, kuria Amsterdame sutinkamos tokios įprastinės frazės. Vyras pirmiausia buvo pernelyg nutukęs, per senas ir per daug negražus, kad jam būtų derėję bet kokiai moteriai šaukti įkandin „oho“. Merginai būčiau davęs daugių daugiausia dvidešimt dvejus metus. O tas faktas, kad ji vedėsi už rankos vaiką, antra vertus, neleido vyrams su naked eye¹ jai viešai gerintis. Čia, žinoma, asmeninio skonio reikalas. Aš pats, tokiai jaunai motinai einant pro šalį, paprastai žiūriu tik į vežimėlį, tačiau viena moteris sykį man išaiškino, kad tai iš teisybės esąs nesuvokiamas ir todėl be galo niekšiškas įžeidimas.
       Mergina su savo sūneliu buvo nuėję ligi pat stotelės galo.
       Ten jie sustojo laukti to paties tramvajaus.
       Berniukas atsigręžė į vyriškį, švytėdamas sukrykštė ir sušuko:
       – Oho!
       Jo minčių tėkmė buvo aiškesnė negu aiški.
       Jis nusprendė, kad čia štai stovi smagus ponas, ką tik smagiai riktelėjęs, ir kad reikia jam, kiek įmanoma, atsilyginti tuo pačiu. Motina žvelgė tiesiai priešais save. O vyriškis šiek tiek sutrikęs vyptelėjo.
       Tada atvažiavo tramvajus.
       Motina su vaiku atsisėdo priekyje, aš su vyriškiu ir dar keletu kitų klestelėjom ant suolų šiek tiek arčiau konduktorės. Mums pajudėjus, berniukas atsiklaupė ant kelių, kad geriau matytų malonųjį poną.
       – Oho, – sušuko jis vėlei.
       Ir meiliai pamojavo rankute.
       Vyras irgi kilstelėjo aukštyn mėsingą leteną ir nežymiai atsakė į tą pasveikinimą. Jis buvo atsidūręs akivaizdžiai juokingoje padėtyje kaip vyras, kuris vedamas donžuaniškų kėslų tik tiek pasiekia, kad gali paduoti mažam savo išrinktosios broliukui sausą palutę.
       – Sveiki, pone! – mosuodamas rankute sušuko berniukas. – Sveiki, mielasis pone!
       Vyriškis sėdėjo, nežinodamas ką daryti.
       Aplinkiniai keleiviai pradėjo patyliukais kikenti.
       Vyriškis iš lėto pakėlė ranką, bet ne atsakyti į berniuko mostą, o paspausti sustojimo mygtuką. Kai jis – mano tvirčiausiu įsitikinimu kokiom šešiom stotelėm per anksti – žengė prie durų ir ėjo pro jaunąją motiną, ji pirmąsyk teikėsi į jį žvilgtelėti ir visiškai triuškinančiu tonu tarė:
       – Oho!

       ¹Plika akim (angį). (Atgal>>>)

       Vertė A. Gailius
       Versta iš: „We leven nog“, 1970

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt