Dino Buzzati

       bereikalingi kvietimai

       norėčiau, kad ateitum pas mane žiemos vakarą ir kad susiglaudę už lango, žvelgdami į tamsių ir šaltų gatvių vienatvę, prisimintume žiemas iš pasakų, kuriose kartu gyvenom šito nežinodami. nedrąsiais žingsniais ėjome tais pačiais užburtais takais, tu ir aš, žengėm drauge per vilkų knibždančius miškus, tos pačios dvasios sekė mus iš samanų kuokštų ant bokšto sienų, o aplink šmėkščiojo varnai. abu drauge, to nežinodami, galbūt nuo tų bokštų žvelgėme į mūsų laukiantį paslaptingą gyvenimą. ten pirmąkart ir suspurdėjo mumyse nutrūktgalviški ir švelnūs troškimai. ar tu prisimeni? – meiliai apsikabinę šiltame kambaryje paklausime vienas kito, ir tu patikliai man šypsosies, o lauke barškės vėjo purtoma skarda. bet tu – dabar aš prisimenu – nežinai senų pasakų apie bevardžius karalius, pabaisas ir užkerėtus sodus.niekuomet nevaikščiotum sužavėta po stebuklingais, žmogaus balsu kalbančiais medžiais, niekuomet nesibelstum į apleistos pilies vartus, naktį nežingsniuotum į toli toli spingsinčią šviesą nei užsnūstum po rytų žvaigždėmis, sūpuojama šventojo luoto. žiemos vakarą už lango mes tikriausiai sėdėtume tylūs, aš – klaidžiodamas po mirusias pasakas, tu – pasinėrus į kitokius, man nežinomus rūpesčius. aš paklausčiau: „ar tu prisimeni?“, bet tu neprisimintum.

       norėčiau pavasario dieną, kai dangus pilkas, o vėjas dar gainioja gatvėmis kelis pernykščius lapus, vaikščioti su tavim po priemiesčio kvartalus ir kad būtų sekmadienis. tokiose vietose dažnai kyla liūdnų ir didingų minčių; būna valandų, kai ten klaidžioja poezija, sujungianti širdis tų, kurie myli vienas kitą. o be to, ten gimsta viltys, kurių nemoki išsakyti – iš neaprėpiamų horizontų už namų, nuriedančių traukinių, iš šiaurės debesų. tiesiog laikysimės už rankų ir eisime lengvu žingsniu pasakodami viens kitam paikus, juokingus ir mielus dalykus. kol užsidegs žibintai ir iš varganų daugiabučių išlįs grėsmingos miesto istorijos, nuotykiai ir geidžiami romanai. tuomet mes tylėsime, tebesilaikydami už rankų, nes sielos kalbasi be žodžių. bet tu – dabar aš prisimenu – niekuomet nepasakotum man paikų, juokingų ir mielų dalykų. todėl ir nemoki mylėti tų sekmadienių, apie kuriuos kalbu, tavo siela negali tyloje šnekėtis su manąja, tu nepastebi nei valandų, kai miestą užvaldo kerai, nei vilčių, nusileidžiančių su debesim iš šiaurės. tau mielesnės šviesos, minia, į tave žvilgčiojantys vyrai, gatvės, kuriose, sako, gali sutikti fortūną. tu kitokia nei aš, ir jeigu susiruoštum tokią dieną pasivaikščioti, skųstumeisi nuovargiu; būtų tiktai taip ir ne kitaip.

       dar norėčiau vasarą su tavim nuvykti į nuošalų slėnį ir be perstojo juoktis iš paprasčiausių dalykų, važiuoti patyrinėti miškų, baltų kelių, apleistų namų paslapčių. sustoti ant medinio tilto pažvelgti į skubantį vandenį, klausytis telegrafo stulpuose ilgos, begalinės istorijos, kuri keliauja iš pasaulio galo ir kur nukeliaus – nežinia. ir skinti pievų gėles, išsitiesti ant žolės, saulėtoje tyloje stebėti bedugnį dangų, kalnų viršūnes. tu pasakytum: „kaip gražu!“ daugiau nieko neištartum, nes būtume laimingi, kad kūnai atsikratė metų naštos, o sielos nuskaidrėjo tarsi ką tik užgimusios.
       bet tu – dabar galvoju – tu dairytumeis aplink nieko nesuprasdama, man baisu, pasakytum, tu susirūpinusi pasilenktum apžiūrėti kojinės, nekantraudama grįžti, paprašytum antros cigaretės. prabiltum ne „kaip gražu!“, bet apie kitus menkus dalykėlius, kurie man nerūpi. nes, deja, tu kitokia. nebūtume nė akimirką laimingi.

       tikrai norėčiau – leisk pasakyti – norėčiau su tavim už parankės žengti miesto plačiomis gatvėmis gęstant lapkričio saulėlydžiui, kuomet dangus krištolinio skaidrumo. kada visokie baubai laksto virš kupolų arba tūno grindinio duobėse, stvarstydami patamsėjusius žmones, kada gatvės jau prisipildžiusios nerimo. kada po žemę klaidžioja prisiminimai apie palaimingą metą ir naujos viltingos nuojautos, palikdamos po savęs į muziką panašų skambėjimą. su vaikiškai nekaltu išdidumu žiūrėsime į kitų veidus, į tūkstančius veidų, plaukiančių kaip upė. patys to nežinodami mes skleisime šviesą, ir visi bus priversti žvelgti į mus ne su pavydu ar pagieža, bet su gerumu, vos vos šypsodamiesi, nes toks vakaras išgydo žmogaus silpnybes. bet tu – puikiai suprantu – užuot žiūrėjusi į krištolinį dangų ir besileidžiančios saulės nušviestą lėktuvų rikiuotę, užsigeisi stabtelėti prie vitrinų, aukso, šilkų, kitokių prašmatnybių – tokių niekingų dalykų.
       todėl ir nepastebėsi slampinėjančių vaiduoklių, nei nuojautų, negirdėsi, kaip aš, kad šaukia išpuikęs likimas. nei išgirstum tos muzikos, nei suprastum, kodėl žmonės žiūri į mus gera linkinčiais veidais. tu mąstytum apie menką savo rytojų, ir veltui virš tavęs auksinės bokštelių statulos iškeltų špagas paskutiniams spinduliams. o aš jausčiausi vienišas.

       veltui. gal visa tai niekai, gal tu geresnė už mane, nereikalauji tiek daug iš gyvenimo. gal esi teisi tu, gal kvaila stengtis. vis dėlto norėčiau tave bent kartą išvysti, taip, bent išvysti. tebus taip, kaip bus, mes kaip nors gyvensim ir drauge atrasim džiaugsmą. nesvarbu, dieną ar naktį, vasarą ar rudenį, nežinomam krašte, kukliam name, purvinoje užeigoj. man užteks, kad būsi arti. ten aš nesiklausysiu - pažadu – stogo girgždėjimo, nežiūrėsiu į debesis, nekreipsiu dėmesio į muziką ir vėją. išsižadėsiu šių bereikalingų dalykų, nors juos ir myliu. turėsiu kantrybės, jei nesuprasi ką tau sakau, jei kalbėsi man apie keistus reikalus, jei skųsiesi senais drabužiais ar dėl pinigų. nebus vadinamosios poezijos, bendrų vilčių, meilei tokio artimo ilgesio. bet tu būsi arti. ir pamatysi, įstengsime gyventi gana laimingai, labai paprastai, vyras ir moteris, kaip būna bet kuriame pasaulio kampelyje.

       bet tu – dabar galvoju – esi pernelyg tolima – šimtai sunkiai įveikiamų kilometrų. tu esi gyvenime, kurio aš neišmanau, šalia tavęs kiti vyrai, kuriems galbūt šypsaisi, kaip man anuomet. tiek nedaug laiko tereikėjo, kad mane pamirštum. galbūt nebeįstengi prisiminti net mano vardo. aš jau išėjęs iš tavo pasaulio, susimaišęs su nesuskaičiuojamais šešėliais. vis dėlto tik apie tave galvoju. ir man patinka pasakoti tau šiuos dalykus.

       Dino Buzzati. „Triušiai po mėnuliu“: novelės, apsakymai. – Vilnius: Mažasis Vyturys, 2001.

       Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt