Andrzej Bursa

       TETOS NUŽUDYMAS

       Klausykloje kažkas sušnarėjo, ir kunigas pasisveikino įprastine lotyniška fraze. Įkvėpiau oro ir išpyškinau:
       – Paskutinį kartą išpažinties buvau daugmaž prieš šešerius, ne – septynerius metus.
       – Kodėl taip seniai, sūnau?
       – Praradau tikėjimą.
       – Kas dar, sūnau mano?
       Kunigo balsas buvo šaltas ir abejingas. Mano šventvagiška išpažintis nepadarė jam jokio įspūdžio. Nuliūdau. Užsikirtau. Nežinojau, ką jam sakyti. Beviltiškai bandžiau prisiminti mokyklinės išpažinties frazes.
       – Nuo tos dienos… nuo to laiko Gerajam Dievui nusikaltau, nes padariau nemažai nuodėmių…
       – Išpažink jas, sūnau.
       – Buvau… – sumikčiojau, – buvau neklusnus suaugusiems… melavau, taip pat prisiekiau artimaisiais ir netesėjau…
       Pynėsi liežuvis.
       – Kas dar, sūnau mano?
       Suraukiau kaktą ir minutėlę pamąstęs iškilmingai sušnibždėjau:
       – Sulaužiau šeštą Dievo įsakymą.
       Kunigas sujudo.
       – Daug kartų?
       – Oi, ne, visai nedaug, – nusivylęs atsidusau.
       – Kas dar, sūnau mano?
       Kunigo balse nejutau jokio jaudulio. Karštligiškai rinkau žodžius, kad galėčiau išreikšti visą savo vidinį košmarą, kuris turėtų sukrėsti krikščionių dvasininką, tačiau viskas buvo veltui. Kunigas pradėjo šnibždėti baigiamąsias frazes. Po akimirkos išgirsiu beldimą į klausyklą ir išeisiu nugalėtas. Greitai priglaudžiau lūpas prie medinių grotelių ir uoliai ėmiau šnibždėti:
       – Kunige… Dvasiškasis tėve, – pasitaisiau, – nuslėpiau vieną nuodėmę.
       Kunigas pasilenkė arčiau grotelių. Nuleidau balsą.
       – Nuslėpiau baisią nuodėmę… – Išlaikiau efektingą pauzę ir pridėjau: – Nužudžiau žmogų.
       O, dabar nebeišgirdau abejingo „Kas dar, sūnau mano?“. Kunigas alsavo. Po akimirkos neįprastai garsiai paklausė:
       – Ką?
       – Savo tetą.
       – O, sūnau… tai baisi nuodėmė, baisi…
       Kunigui ėmė pintis liežuvis. Dabar jam pynėsi, o aš buvau šaltas ir dalykiškas.
       – Kaip tai nutiko?
       Kunigo klausime šalia velniško, tiesiog nekrikščioniško smalsumo skambėjo entuziazmo gaidelė.
       – Dvasiškasis tėve, – sušnibždėjau rimtai, – negaliu apie tai pasakoti.
       – Per šventą išpažintį turi papasakoti viską, viską, – spyrė kunigas.
       Nusprendžiau būti santūrus.
       – Ką gi… nužudžiau ją plaktuku…
       – Plaktuku. O, sūnau, tai baisi nuodėmė, didelė…
       – Dvasiškasis tėve, svarbesnė už Hado vartus mano siela, – mandagiai tariau.
       Kunigas akimirką patylėjo, paskui paklausė:
       – Ar tave teta kuo nors nuskriaudė?
       – Ne.
       – Tad kodėl ją nužudei?
       Nuleidau galvą.
       – Aš labai nusidėjau.
       – Ar tave suviliojo šlykštus aukso skambesys?
       Kunigas stengėsi susidoroti su savo vaidmeniu. Jis mane sužavėjo.
       – Ne, tėve. Atvirkščiai.
       – Kaip atvirkščiai?
       – Nužudęs tetą, netekau pragyvenimo šaltinio. Ji mane išlaikė.
       – Tai kodėl taip padarei?
       – Aš – žudikas, tėve…
       Kunigas truputį patylėjo, po akimirkos:
       – Kiek tau metų, sūnau?
       – Dvidešimt vieneri.
       – Aaa, dvidešimt vieneri… ar… ar tai padarei pirmą kartą?
       – Ką, tėve?
       – Ar anksčiau žudei?
       – Ne, tėve. Juk būčiau išpažinęs.
       – Taip. O, sūnau, gailėkis savo poelgio ir verk savo sielos.
       – Negaliu gailėtis, tėve.
       – Kodėl, sūnau?
       – Esu užkietėjęs nusidėjėlis.
       – O, sūnau… – bejėgiškai blaškėsi kunigas. – O, sūnau, verk savo sielos…
       Tačiau smalsumas pagaliau paėmė viršų.
       – Bet juk turėjo būti kokia nors priežastis. Kodėl nužudei?
       – Nežinau, tėve.
       Susvyravo.
       – Ar nesi… ligotas?
       – Ne, tėve.
       – Tai kodėl, sūnau, kodėl?
       – Per nusikaltimą ieškojau nusiraminimo.
       – Nusiraminimą gali rasti tik melsdamasis.
       – Esu per jaunas, kad leisčiau dienas melsdamasis.
       – Bet, sūnau… – susierzino kunigas. – Juk tiek yra visokių nuodėmių… – staiga nutilo. Po akimirkos tęsė. – Ar nesijauti silpnas ir niekingas?
       – O, taip, tėve.
       – Tad gailėkis savo nuodėmės ir verk su manimi. Sunkūs kalėjimo metai, kiek jų praleisi nusižeminęs ir palūžęs, nuplaus tavo nuodėmę.
       – Visai nesiruošiu sėdėti kalėjime.
       – Kaip sugebėjai nuslėpti savo nusikaltimą?
       – Dar neslėpiau. Padariau tai šiandien rytą.
       – O kur dėjai lavoną?
       – Kol kas guli pas mane virtuvėje. Pabandysiu juo atsikratyti.
       – Kokiu bū… – pradėjo kunigas, bet įsikando liežuvį, matyt, dėl to, kad toks klausimas nepritinka dvasininkui.
       – Jau turiu sukūręs planą.
       – Apie tai nieko nenoriu girdėti. Sūnau, ar gailiesi padaręs šią nuodėmę?
       – Negaliu, tėve.
       – Sūnau, gailėkis, – maldavo manęs kunigas su ašaromis akyse. – Kitaip tavęs laukia pragaras.
       – Ar jis baisus, tėve?
       – O, sūnau, – sušuko kunigas, sužavėtas mano klausimo.
       Ir pradėjo man piešti pragarą. Iš to, kaip jis tai darė, supratau, kad jis yra mokyklos katechetas. Bet šis pragaro aprašymas pralenkė visas geriausias tikybos pamokas, kurias tik prisiminiau iš vaikystės. Kunigą buvo apėmęs įkvėpimas. Visą gyvenimą jis gąsdino pragaru už nekaltas išdaigas, iškrėstas mokytojams, už masturbaciją ir tinginiavimą, ir pagaliau šis jo triūsas buvo apdovanotas šiandienos išpažintimi. Didžioji improvizuota kalba apie pragarą, pasakyta tokiam neįprastam nusikaltėliui, buvo tas saldusis vaisius, kuris netikėtai nukrito senam kunigui į rankas tuščioje bažnyčioje po vidurdienio, kada nebuvo galima nieko tikėtis. Būtinybė gimdo išradėjus, būtinybė gimdo herojus. Šiandien sužinojau, kad būtinybė gimdo menininkus. Apsčiai mačiau senųjų meistrų paveikslų, vaizduojančių pragarą, bet jie nė per nago juodymą neprilygo mano kunigo tiradai. Tai buvo tikras pragaras. Verdantis. Įkaitęs, įtaigus. Paveikslas buvo toks žavus, kad savo kunigui mielai atleidau šiokį tokį katechetišką naivumą. Bažnyčioje jau nebebuvo nieko. Vienuolis užgesino visas šviesas, išskyrus vieną raudoną lemputę. Likome tik mudu, auksinė herojaus ranka ir pragaras. Pagaliau kunigui pritrūko kvapo.
       – Tad, sūnau, – prašė, – gailėkis savo nusikaltimo.
       – Negaliu, tėve.
       – Tuomet negalėsiu tau duoti išrišimo.
       Darėsi nemalonu.
       – Vadinasi, išeisiu su pragaru sieloje.
       Pakilau, lyg ruošdamasis išeiti. Kunigas sujudo klausykloje.
       – Ne, sūnau, neišeik. – Paskui nuleido balsą, ir jo žodžiuose atsirado linksma gaidelė.
       – Jeigu negali savy sužadinti tobulo gailesčio, brangiausiam Dievui užteks ir netobulo gailesčio. Pagalvok apie visas pragaro baisybes ir baisėkis poelgiu, kuris pasmerkia tave tokioms kančioms. To užteks.
       Kunigo balsas buvo toks malonus, kad jau buvau pasiruošęs netobulam gailesčiui. Tačiau susilaikiau. Netobulu gailesčiu savo dvasininkui būčiau suteikęs šiokį tokį pasitenkinimą. Ši neįprasta išpažintis turėtų pigų ir lėkštą epilogą su nuvalkiota ugnies ir grandinių baime. Tad pasakiau:
       – Tėve, netobulas gailestis neatpirks tokio nusikaltimo Viešpačiui.
       Kunigas buvo sužavėtas.
       – Sūnau, – tarė, – jau vien šie žodžiai reiškia atgailą.
       – Vargas yra atgaila, tėve.
       – Sūnau, verkiu tavo sielos, – sušnibždėjo kunigas, – verkiu tavo sielos.
       Jautė, kad baigiasi jo išradingumas, tačiau už jokius pinigus nenorėjo manęs paleisti. Išpažintis priėjo mirties tašką. Pagailo man kunigo. Karštligiškai ieškojau išeities. Pagaliau pasufleravau:
       – Nusikaltimą padariau tik šiandien. Dar kvėpuoju krauju. Bet rytoj ar po kelių dienų, kiek man Dievas duos išgyventi, atplauks pas mane gailesčio malonė.
       – Tad ateik rytoj, sūnau, – skubiai sušuko kunigas, – po vidurdienio arba vakare. Nuo šešioliktos iki aštuonioliktos. Lauksiu tavęs kasdien.
       Kunigo žodžiai skambėjo karštligiškai ir džiugiai. Įvertino šansą, kurį jam suteikiau. Šiandieninė išpažintis jo gyvenime bus kažkas daugiau nei nuostabus epizodas. Pradės sunkų, kilnų nusikaltėlio atvertimo kelią, pilną baisių paslapčių. Įšventinau savo katechetą į žmogėdras atverčiantį misionierių, į šventą Jeronimą, jaukinantį liūtą. Džiaugiausi tuo kaip vaikas, ir man tai kėlė pasitenkinimą. Kai atsistojau, kunigas man dar kartą priminė:
       – Tad kasdien nuo ketvirtos iki šeštos, nuo šešioliktos iki aštuonioliktos.
       Jo balse pajutau aistruolišką jaudulį.

       Iš lenkų kalbos vertė RIMVYDAS STRIELKŪNAS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt