Andrzej Bursa

       ARKLYS

       Ar matėte, gerbiami ponai, nejudantį arklį, stovintį grendime, apsuptame tuščių arklidžių ir ūkinių pastatų? Šis arklys yra įkastas į žemę, neturi jokios traukiamosios vertės, niekam netinka. Stypso lietuje, šaltyje ir karštyje, spardomas batais, geliamas musių ir sparvų – kenčia. Tokia jo paskirtis.
       Arklio oda nusėta nudegimais ir kraujosruvomis – tikras skausmo žemėlapis, pilnas geografinių paradoksų ir staigmenų. Štai, pavyzdžiui, iš pažiūros siaubingas didžiulis nudegimas yra tik sustiręs bejausmis odos gabalas, o iš pirmo žvilgsnio nematoma menka žaizda kirkšnyje – tai skausmų kamuolys.
       Kadangi, kaip jau sakėme, arklio kojos įkastos į žemę, jis negali pajudėti iš vietos, o visos šiam tikslui pasiekti skirtos pastangos, kurias jis deda raginamas bato smūgių, tik padidina jo kančias. Vadinasi, arklys yra skausmo akumuliatorius. Automatiškai savo pastangomis akumuliuoja sopulį. Sukaupė tokias didžiules atsargas, kad jomis galėtų apdalyti daugybę šeimų.
       Bet parodykite šiandien man, gerbiami ponai, tokį žmogų, kuris ieškotų skausmo.
       Nepaisant to, arklys yra reikalingas, nes sunku būtų įsivaizduoti normalų gyvenimą be jo.

       Iš lenkų kalbos vertė RIMVYDAS STRIELKŪNAS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt