Branislav Nušić

       BJAURUS SAPNAS

       Kiekvieną rytą, pabudę iš miego, Toma Savičius ir ponia Melanija dar ilgai gulinėdavo lovose, pasakodami vienas kitam ką šią naktį sapnavo. Per daugelį metų tai virto įpročiu ir tiesiog būtinybe. Vos pramerkęs akis ir atsikosėjęs Toma atsisukdavo į žmonos lovą ir paklausdavo:
       – Melanija, ar jau pabudai?
       Jo šviesi, praplikusi galva kyšodavo iš po antklodės kaip mėnulio pilnatis debesų properšoje, akys džiugiai spindėdavo, jeigu buvo sapnavęs malonų sapną, o jeigu bjaurų – kakta susiraukdavo. Kitoje lovoje virš antklodės pūpsojo truputį susitaršęs juodas kuodas – ponios Melanijos šukuosena; iš jos akių visada spinduliavo jaunystės šiluma, nors ponia jau žengė į trisdešimt devintus metus, tuo tarpu vyrui sukako šešiasdešimt.
       Kai į Tomos Savičiaus klausimą iš antros lovos pasigirsdavo atsakymas: „Pabudau“, Toma plačiai ir išsamiai papasakodavo savo sapną, ir abu mėgindavo jį išsiaiškinti, o po to ir ponia Melanija pasisakydavo, ką sapnavo.
       Pasakodavosi jie nuoširdžiai ir atvirai: ar tai būdavo gražūs, ar slogūs sapnai. Niekada nebandydavo ko nors nutylėti ar prasimanyti. Vieną rytą Toma papasakojo, jog sapnavo, kad tuokiasi su kažkokia našle; rodos, stovi jis su jaunąja prie altoriaus, artėja laikas, kada šventikas uždės jiems jaunavedžių vainikus ant galvų. Kai šventikas paėmė vainiką ir norėjo uždėti Tomai ant galvos, pastebėjo jo plikę ir nusisukęs nusispjovė ant altoriaus. Kitas vyras tokį sapną būtų nutylėjęs, bet Toma, būdamas atviraširdis, savo papratimu viską išpasakojo. Ponia Melanija sykį pasipasakojo, kaip sapne įsivariusi rakštį ir kaip jaunas daktaras norėjęs ištraukti tą rakštį, bet ne iš tos vietos, kur skaudėję. Tada ji griežtai atrėžusi daktarui:
       – Ponas daktare, žinokit, jog aš ištekėjusi moteris!
       O daktaras jai atsakęs:
       – Ištekėjusi, bet už seno asilo!
       Šitokį sapną bet kuri kita žmona būtų nutylėjusi, bet ponia Melanija, būdama atviraširdė, savo papratimu viską atvirai išpasakojo.
       Pasitaikydavo, jog katras nors iš jųdviejų ir pamiršdavo, ką sapnavo. Būdavo, pabunda, ištisa sapnuota diena su visomis smulkmenomis gražiai stovi akyse, bet vos tik atsisuka ir prasižioja – sapnas akimirksniu dingsta, ir tada, kad ir kiek kamuotųsi, niekaip neįstengia prisiminti. Taip atsitiko ir šį rytą. Toma pabudo kaip paprastai, pasižiūrėjo į žmonos lovą spindinčiomis akimis – mat susapnavo gražų sapną, – ir paklausė senu papratimu:
       – Melanija, ar jau pabudai?
       Ir jeigu ponia Melanija būtų atsakiusi: „Pabudau“, jis būtų gražiai išklojęs savo sapną su mažiausiomis smulkmenomis. Tačiau į pirmąjį jo klausimą žmona neatsakė, jį ėmė kamuoti rytmečio kosulys, ir tik kosuliui praėjus paklausė antrą kartą:
       – Melanija, ar jau pabudai?
       Šį sykį ji atsiliepė, ir Toma buvo bepradedąs pasakoti, bet staiga pliaukštelėjo sau per kaktą:
       – Na va, pražuvo!
       – Kas pražuvo? – paklausė užsimiegojusi ponia Melanija.
       – Sapnas. Iki paskutinės akimirkos atsiminiau, o dabar... Palauk, palauk! – Toma susikaupė, bet nieku gyvu negalėjo prisiminti.
       – Nieko nebus! – nusiminęs numojo jis ranka. – Paspruko, paprasčiausiai paspruko kaip paukštis, kai atgniauži saują. Regis, laikei rankoj, bet jeigu paleidai, nebepagausi. Nesivarginsiu be reikalo, žinau, vis tiek nebeprisiminsiu, geriau tu, Melanija, papasakok, ką šiąnakt sapnavai!
       – Aš sapnavau kaimyną Gigą, – atsakė ponia Melanija.
       Kaimynas Giga, kurį susapnavo ponia Melanija, buvo jų geras bičiulis. Anksčiau, kai dar buvo gyva Gigos žmona, kaimynai dažnai svečiuodavosi pas juos, ponia Melanija draugavo su Gigos žmona, bičiuliavosi ir vyrai, nors Giga net dvidešimčia metų buvo jaunesnis už Tomą. Paskui, kai Giga liko vienas su vaikais, jie ir toliau bendravo kaip geri bičiuliai, vaikai irgi dažnai užsukdavo pas Tomą, per šventes ponia Melanija pakviesdavo Gigą su vaikais pietų. Giga buvo nepaprastai doras žmogus, labai pagarbiai elgėsi tiek su ponia Melanija, tiek ir su Toma Savičium.
       – Keistas tas sapnas! – kalbėjo toliau ponia Melanija. – Regis, tu išvykai į kažkokią kelionę, aš likau viena namie, pavalgiau vakarienę ir taisiausi gulti, tik staiga atsidarė durys ir įėjo Giga. Kadangi buvau tik su marškiniais, greit šmurkštelėjau į lovą, užsitraukiau antklodę ligi kaklo ir paklausiau Gigą, ko jam reikia. Jis man nieko neatsakė ir pradėjo nusirenginėti...
       – Nusirenginėti? – pertraukė ją Toma.
       – Taip, nusirengė, liko tik su apatinėmis kelnėmis ir, regis, taikosi gulti šalia manęs į lovą, pakėlė antklodės kraštą... Aš krūptelėjau pasipiktinusi, bet mandagiai paklausiau: „Ar ponas Giga žinote, kad mano Tomos nėra namie?“ – „Žinau, – atsakė jis, – todėl ir atėjau!“ – „O ar žinote, – paklausiau, – ką pasakytų Toma, užtikęs jus su apatinėmis kelnėmis mano miegamajame?“
       – Labai gerai jam pasakei! – pritarė žmonai Toma iš savo lovos. – O ką jis?
       – Jis sako: „Aš dvidešimčia metų jaunesnis už Tomą!“
       – Žiūrėk tu man! Vien dėl to, kad jaunesnis, – sumurmėjo Toma.
       – Paskui, – pasakojo toliau ponia Melanija, – aš jam sakau: „Ligi šiol aš jus, ponas Giga, laikiau Tomos bičiuliu!“ – „O ką, – atsako jis, – norėtumėt, kad Tomos priešas ateitų ir atsigultų į jūsų lovą?“ Šitaip atsakęs jis kuo ramiausiai atsigulė šalia manęs.
       – Atsigulė? – šūktelėjo Toma.
       – Taip.
       – Kaipgi čia dabar?
       – Na taip. Aš nutilau, nes pasakiau jam viską, ką turėjau pasakyti, ir jis ramiausiai, tartum savo namuose, įsitaisė mano lovoje.
       – Tfu! – nusispjovė Toma. – Tikras paršas! Kas galėjo tikėtis, kad jis taip padarys?
       Toma supykęs nutraukė įprastą rytmetinį pasikalbėjimą, atsikėlė ir pradėjo rengtis burbėdamas:
       – Ligi šiol aš jį vertinau ir gerbiau... Matai, kaip galima apsirikti.
       – Na čia nieko tokio, – bandė raminti jį ponia Melanija, – juk tai buvo tik sapne.
       – Sapne... Jeigu jis toks sapne, kas gali garantuoti, jog elgsis kitaip ne sapne? Čia nėra jokios garantijos.
       – Gal ir tavo teisybė.
       – Po viso to man visiškai nesinori su juo draugauti... tiesiog nemalonu!
       – O kodėl?
       – Man bus šlykštu jį matyti. Dabar jo kitaip neįsivaizduoju, tik su apatinėmis kelnėmis. Pati pagalvok, sakysime, ateina jis pas mus kavos išgerti, atsisėda šalia tavęs, tu prisimeni, kaip jis nusirengė, kaip atsigulė greta... ir jautėsi tarytum savo namuose. Argi gali to neatsiminti?
       – Iš tikrųjų! – atsakė ponia Melanija.
       – Ar gali nesibjaurėti tokiu žmogum? Argi tau iš karto nepasidarys šlykštu, pamačius tokį žmogų?
       Nuo tos dienos Toma iš tiesų, pradėjo šaltai elgtis su kaimynu Giga. Sutikęs jį vos linktelėdavo.
       – Ketinu užeiti pas jus išgerti puodelio kavos, – pasakė sykį Tomai Giga.
       – Nebūsiu namie, Melanijos irgi nebus, – šaltai atkirto Toma ir nusuko žvilgsnį į šalį, visai negalėdamas žiūrėti į Gigą, nes įsivaizdavo, kad jis vienomis apatinėmis kelnėmis eina gatve.
       Vieną kartą Giga vis dėlto užėjo pas Tomą, truputį pasėdėjo, bet matydamas, kaip nesvetingai elgiasi šeimininkai, pasijuto labai nepatogiai ir daugiau čia nebesilankė. Jam išėjus tarp Tomos ir ponios Melanijos vyko šitoks pokalbis:
       – Sakyk, ar nepastebėjai, koks jis bjaurus žmogus? – paklausė Toma.
       – Man regis, kad jis toks pat mandagus, koks ir buvo prieš tą sapną, – atsakė ponia Melanija.
       – Teisybė, mandagus, bet kai, nuleidęs ranką po stalu, traukė iš kišenės tabakinę, man pasirodė, kad segasi kelnes ir šnibžda tau: „O ką, negi norėtum, kad jo priešas ateitų ir atsigultų į tavo lovą?“ Na, prisipažink, Melanija, kaip tu jauteisi šalia jo lovoje? Na, pasakyk?
       – Iš tikrųjų, tas sapnas visą laiką stovėjo man akyse. Regis, tuoj nusirengs, palįs po mano antklode, ir kaip tada...
       – Taip, žinau, ką norėjai pasakyti... Norom nenorom turėjai galvoti apie tai. Tai va, dabar matai, koks jis kiaulė, koks bjaurus žmogus! Nieko kito mums nelieka, tik nutraukti santykius su šiuo žmogumi. Žmogus, kuris taip elgiasi mano namuose, nevertas, kad jam sakyčiau: „Laba diena!“
       Ir iš tiesų Toma Savičius nutraukė santykius su kaimynu Giga, bet Savičių namuose vis tiek buvo nuolatos kalbama apie nepadorų Gigos elgesį. Toma stebėjosi, kaip apskritai pasaulyje gali būti tokių nepadorių žmonių, o ponia Melanija visą laiką kartojo, jog niekaip negali užmiršti to sapno, ir Gigos dabar kitaip neįsivaizdavo – tik lovoje.
       Toma Savičius visiškai nusisuko nuo savo kaimyno Gigos, susitikęs netgi neatsakydavo į jo pasveikinimus.
       Gigai buvo labai skaudu. Kodėl kaimynai taip atšalo nuo jo, kodėl susitikę suka galvą į šalį? Rodos, nieko neužgavo, nieko blogo nepadarė. Buvo įpratęs dažnai lankytis pas juos, jausdavosi tenai kaip savo namuose, nuoširdžiai bendravo. Kodėl jie dabar pradėjo šitaip elgtis?
       Visa tai nedavė Gigai ramybės ir jis nusprendė išsiaiškinti. Vieną rytą nuėjo į kavinę, kur paprastai Toma gerdavo kavą. Žinojo, jog tenai jį suras, ir įžengęs iš karto patraukė prie jo stalo. Nors Toma pasuko galvą į šalį, Giga priėjęs atsisėdo šalimais.
       – Ponas Toma, – pradėjo Giga, sunkiai, bet ryžtingai tardamas žodžius, – žinau, įkyriu jums, bet manau, jog turiu teisę reikalauti, kad paaiškintumėt, kodėl taip elgiatės su manim.
       – Po viso to, kas atsitiko, ponas Giga, – atsisuko įsižeidęs Toma Savičius, – dar reikalaujate paaiškinimo?
       – O kas atsitiko? – nustebo Giga.
       – Aš jus priimu namuose kaip brolį, kaip bičiulį, kaip šeimos narį, o jūs šitaip elgiatės?! Ir dar drįstate žiūrėti man į akis, reikalauti paaiškinimo?!
       – Bet ką gi aš padariau?! – nustebo Giga.
       – Dar klausiate, dar jums pakanka įžūlumo klausti? – vis labiau piktindamasis atkirto Toma Savičius.
       – Meldžiamasis, sakykit, kur aš suklydau, gal dar galima ištaisyti klaidą, – bandė iškvosti Giga.
       – Tokie dalykai nepataisomi. Jeigu jau toks dalykas atsitiko, lengvai nepataisysi. Na, sakykit, sakykit, kaip jūs ketinate ištaisyti?
       – Betgi aš nežinau, koks tas dalykas, visų pirma pasakykit, kas atsitiko?
       – Kas atsitiko, kas atsitiko? – Toma truputį užsiplieskė, bet paskui kiek aprimo ir kalbėjo toliau. – Atsitiko tai, ponas Giga, kad jūs atėjot į mano namus, nusirengėt ir atsigulėt į lovą šalia mano žmonos. Ir netgi kai mano žmona jus perspėjo ir paklausė, argi jūs ne Tomos bičiulis ir dar kažko, jūs atsakėt: „Negi jūs norite, kad Tomos priešas ateitų ir atsigultų šalia jūsų!“ Štai kas atsitiko, ponas Giga.
       Visą laiką, kol Toma susijaudinęs pasakojo, Giga spoksojo apstulbęs, niekaip negalėdamas atsitokėti. Pagaliau atgavo žadą:
       – Aš?! Aš?! Aš?! – šūkčiojo Giga. – Bijok Dievo, žmogau! Kada aš taip padariau? Kur aš taip pasielgiau? Būkit malonus, paaiškinkit, kada aš taip padariau.
       – Sapne!
       – Sapne?
       – Taip, sapne!
       – Tai jūs, ponas Toma, taip susapnavot?
       – Jeigu aš būčiau susapnavęs, būčiau žinojęs, kaip su jumis pasielgti. Būčiau čiupęs lazdą ir apkūlęs jums šonus. Tas ir yra, kad mano žmona susapnavo.
       – Dėl Dievo, ponas Toma, atsipeikėkit, juk tai tik sapnas.
       – Žinau, kad sapnas, bet geram bičiuliui ir doram žmogui nė sapne tokie dalykai neateina į galvą.
       – Betgi ne aš sapnavau, – aiškinosi Giga. – Ne aš sapnavau. Kuo aš čia dėtas, jeigu kas nors mane susapnavo?
       – Na taip, – pamažu rimo Toma, – čia švelninanti aplinkybė, kad ne jūs sapnavote. Bet pagalvokit, ponas Giga, į kokią keblią padėtį pastatėt mano žmoną. Ji, vargšelė, dabar nedrįsta akių pakelti į jus. Nebent atsiprašytumėt ją, girdi, ką darysi, kas buvo, tas buvo...
       – Na gerai, aš sutinku, galiu atsiprašyti ir paprašyti, kad atleistų.
       – Būtinai turite atsiprašyti ir paprašyti atleidimo! – užbaigė pokalbį Toma, jausdamasis tuo metu kaip nugalėtojas, įveikęs savo priešininką.
       Per pietus Toma papasakojo poniai Melanijai visą pokalbį, bet ji dar labiau susirūpino.
       – Ką aš jam pasakysiu, kai ateis ir pradės atsiprašinėti? – Pasakyk jam, pasakyk jam...– Toma šią valandėlę ir pats nežinojo, ką jam reikėtų pasakyti. – Pasakyk jam, kad pasielgė kiauliškai ir kad tu nė sapne tokių dalykų neleidi. Va taip jam ir pasakyk.
       Rytojaus dieną Giga iš tikrųjų atėjo. Tomos nebuvo namie. Tai buvo labai nemalonus susitikimas. Ponia Melanija žiūrėjo į žemę, ponas Giga irgi žiūrėjo į žemę. Abu tylėjo. Pagaliau jis prisiminė, kad reikia kažką pasakyti.
       – Aš, ponia Melanija, atėjau atsiprašyti už tą... – vos išlemeno jis.
       – Už ką? – paklausė ji, dėdamasi, jog nežino, ko atėjo Giga.
       – Na už tą... sapną. Prašom atleisti, ponia, patikėkit...
       – Nesuprantu, – griežtai ir šiurkščiai pertraukė jį Melanija. – Kaip jums galėjo ateiti į galvą tokie dalykai?
       – Patikėkit, ponia, aš nekaltas, aš ne savo valia...
       – Na gerai, bet kaip jums tai atėjo į galvą?
       – Dieve mano, ponia, gamta yra gamta. Aš esu sveikas, stiprus ir našlys, tuo tarpu ponas Toma jau senas, o jūs, sakyčiau, labai gerai išsilaikiusi moteris ir... kaip sakoma, gamta yra gamta.
       – Iš jūsų kalbos atrodo, jog norite pasakyti, kad dėl gamtos moteris turi būti nepadori.
       – Taip nemanau, bet jūs gi pati sakėte, jog tai buvo tik sapne. Ir, be to, ne aš sapnavau, bet jūs.
       – Taip, bet kodėl jūs atėjote pas mane sapne? Kodėl neatėjo kas nors kitas, o kaip tik jūs?
       – Aš visgi manyčiau, kad gamta jumyse prabilo.
       – Jūs vėl apie gamtą!
       – Na, aš tik noriu paaiškinti. Man labai gaila, kad Toma taip supyko ant manęs. Jeigu taip būtų atsitikę iš tikrųjų, man nebūtų taip gaila, o dabar sapne. Na pati pagalvokite, ar jaustumėtės kalta, jeigu, sakysime, šią naktį aš susapnuočiau, kad jūs atėjote pas mane ir pasakėte: „Teisybė, ponas Giga, gamta yra gamta!“
       – Iš tikrųjų, teisybę sakote, – pritarė jo išvedžiojimams ponia Melanija, ir toliau kalbėdamiesi abu sutiko, jog gamta stipresnė už žmogų, ir galutinai susitaikė.
       Pavakare Toma parėjęs namo rado ponią Melaniją labai gerai nusiteikusią ir linksmą.
       – Buvo atėjęs Giga! –pasigyrė ji.
       – Taip.
       – Atsiprašė žmogus. Tiesiai pasakysiu tau, iš karto pamačiau, kad žmogus nekaltas.
       – Dabar ir aš matau.
       – Ir negerai, kad mes taip su juo elgėmės. Jis man davė žodį, kad sapne niekada nesirodys.
       – Davė žodį?
       – Davė.
       – Jeigu davė žodį, tai kitas dalykas.
       Taigi seni bičiuliai susitaikė, ir nuo šiol kaimynas Giga pradėjo dar dažniau lankytis Tomos namuose negu anksčiau. Lankydavosi ne tik tada, kai Toma būdavo namie, bet ir kai šis kur nors išvažiuodavo.

       Vertė Stasys Sabonis

       Versta iš „Sabrana dala, XVIII. Pripovetke“, 1966

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt