Arkadijus Averčenka
       ŠIRDIES ŠAUKSMAS
       (Užsienio literatūros pavyzdžiai)
 

       I. Prancūzų apsakymas

       Įėjęs į vagoną, Polis Diuponas išvydo gražutėlaitę blondinę, vieną sėdinčią prie lango ir keistai žvelgiančią į jį.
       - Oho! - pamanė Diuponas ir garsiai paklausė: - Jums nuo lango nepučia?
       - Langas juk uždarytas! - nusijuokė blondinė ir šelmiškai nužvelgė jį.
       - Galima užsirūkyti?
       - Prašau. Man patinka cigarų dūmai.
       - Deja! Labai gaila, bet aš nerūkau, - atsiduso Polis. - Ar galėčiau sužinoti, kuo jūs vardu?
       - Luiza.
       - Luiza?! Tu būsi mano! Iš karto, kai tik tave pamačiau...
       - Ak, gudruolėli! - pasakė Luiza, tiesdama rankas.................................................
       ...................................................................................................................................
       Taisydamasi šukuoseną, Luiza paklausė meilužio:
       - Tu kur?
       - Į Avinjoną.
       - Aš taip pat.
       Traukinys atvyko į stotį.
       Iš vagonų plūstelėjo publika, ir jie išsiskyrė.
       Polis paėmė vežiką ir nuvažiavo į savo draugo d'Arbinjako pilį.
       D'Arbinjakas labai apsidžiaugė jį išvydęs.
       - Tuojau supažindinsiu tave su žmona. Lu-iza!
       Polis Diuponas krūptelėjo.
       - Ka-aip! Tai jūs?!
       - Judu... pažįstami?!
       Jauna moteris nusišypsojo ir, žvelgdama tiesiai į vyrą, tarė:
       - Taip! Mes važiavome viename vagone ir maloniausiai užmušėme laiką... Tikiuosi, kad ir čia jums bus taip pat gera...
       - Bravo! - sušuko vikontas d'Arbinjakas.
 

       II. Anglų apsakymas

       Tomis O'Pemikanas kuklių pajamų pragyvenimui gaudavo vakarais Sidnėjaus Grošo smuklėje rodydamas savo nuostabų meną: jis įkišdavo galvą į pelėkautus, kuriuose sėdėjo didžiulė alkana žiurkė, ir po neilgos kovos pagaudavo ją savo tvirtais baltais dantimis... Nors žvėris įnirtingai gindavosi, po minutės pasigirsdavo trakštelėjimas, cypimas - ir žiurkė, perkąsta pusiau, krisdavo negyva ant kruvinų gigantiškų pelėkautų dugno.
       Kartą mis Sjuki Džibson įkalbėjo savo tėvą suteikti garbę Sidnėjui Grošui ir aplankyti tą seną sukčių jo irštvoje.
       Iš pradžių tėvas pasibaisėjo. ("Tu - aukštuomenės mergina - toje lindynėje?"), bet po to sutiko, ir taip vieną ūkanotą Londono vakarą tarp džinu persisunkusių bei ištvirkusių džentelmenų - įprastų dėdulės Sidnėjaus lankytojų atsidūrė jauna, grakšti mergina su pagyvenusiu ponu.
       Spektaklis prasidėjo. Tomis išėjo, kišenėse slėpdamas savo gyslotus kumščius ir abejingai žvilgčiodamas į narve besiblaškantį pasmerktą priešą.
       Visi prisitraukė arčiau... Ir staiga pasigirdo skambus merginos balsas:
       - Lažinuosi iš tūkstančio dolerių, kad šiam džentelmenui nepavyks jos perkąsti!
       - Godem! - kimiai šūktelėjo įkaušęs amerikiečių banginių medžiotojų laivo "Guy Stoks" kapitonas. - Priimu! Tomiui tai tas pats, kaip perkąsti riešutėlį. Statau savo tūkstantį!
       - Tomi, neapvilk! - užbliuvo minia.
       Tomis O'Pemikanas, nekreipdamas dėmesio į riaumojimą, išpūtęs akis žvelgė į dailiąją merginą. Paskui atsiduso, įkišo galvą į narvą ir... žiurkė pasiutusiai įsikibo į jo skruostą.
       - Ką tu čia? - ėmė kaukti gerbėjai. - Kas jam? Tai pirmas kartas. Tu sergi, Tomi, ar ką?
       - Godem! - sušuko užkimęs banginių medžiotojas. - Jis jos neperkando, bet aš jį perkandau! - Jis susitaręs su mergina!
       Pasipylė šūviai... Tomis kaip tikgras šoktelėjo ir, kumščiu nušveitęs banginių medžiotoją, puolė prie išėjimo!.....
       .................................................................................................................................
       Kada Džibsonai išsiveržė iš pragariško sąvartyno ir nubėgo ūkanota gatve, Sjuki į kažką atsitrenkė ir aiktelėjo:
       - Tai jis! Tai misteris Pemikanas.... Jis sužeistas! Reikia jį pasiimti namo.
       - Bet ar patogu, - paprieštaravo tėvas, - svetimą žmogų.
       - All right! - ryžtingai šūktelėjo Sjuki. - Svetimą nepatogu, bet mano būsimą vyrą - prieš tai niekas nieko nepasakys!...................
 

       III. Vokiečių apsakymas

       - Lota! - suriko Henrichas, pastverdamas savo žmonelę už rankos. Kas čia dabar? Ką tu nuo manęs paslėpei?
       Lota užsidengė rankomis veidą ir sukuždėjo:
       - O, neklausinėk manęs, neklausinėk.
       - Parodyk! Tai, tikriausiai raštelis! Tu turi meilužį?!
       Lota tylėdama pravirko:
       - Teatleidžia tau dievas!
       - Parodyk!
       - Ne! - pasakė Lota, narsiai žiūrėdama jam į akis. - Nė už ką!
       - Tada - lauk iš mano namų!
       - Aš išeisiu, - sušnabždėjo Lota, žvelgdama į jį ašarų pilnomis akimis, - bet leisk man sugrįžti liepos 28-ąją.
       - Niekai! Kam tos komedijos. Lauk!...........
       ........................................................................................................................................
       Bvo liepos 28-oji.
       Pas Henrichą susirinko draugai ir giminės, nes buvo jo gimtadienis - tik vienos Lotos, mylimosios Lotos, nebuvo.
       Kur ji, vyro išvaryta, klajojo?
       - Sveikinu su gimimo diena! - šūktelėjo tėvas, keldamas taurę.
       Staiga atsilapojo durys ir įėjo nusibaigusi Lota... išdidžiai pakėlusi galvą ji priėjo prie stalo, kuriame prieš mėnesį kažką nuo vyro paslėpė. Ji atidarė stalčių, kyštelėjo ten ranką ir... ištraukė porą šiltų batelių, skaisgijomis išsiuvinėtų.
       - Štai, Henrichai, kodėl aš negalėjau parodyti... tai siurprizas.
       - Atleisk man, Lota, - sušuko pravirkęs Henrichas. - Aš neturėjau teisės tave įtarti...
       Lota staiga nušvito ir puolė į vyro glėbį.
       - Štai matote, - tarė tėvas, - kokie jūs buvote lengvabūdžiai. Patarlė sako, kad iš pradžių reikia gerokai išklausinėti, koks daiktas buvo stalčiuje, ir jeigu tas daiktas buvo nekaltas, tai nederėjo taip žiauriai elgtis su savo mažyte žmonele. Dabar jūs pakankamai nubausti, ir kitą sykį tai nepasikartos!
 

       IV. Australų apsakymas

       Ant auksingos duobės krašto sėdėjo dviese: pabėgęs katorgininkas Džimas Troteris ir negras Birbomas - neišskiriami bičiuliai.
       - Prakeikta šalis! - sumurmėjo Džimas, sviesdamas šalin po ranka pakliuvusį aukso gabalėlį.        - Nė vienos moters... O aš taip norėčiau vesti.
       - Tu kada nors mylėjai? - paklausė juodaodis Birbomas, tingiai čiulpdamas kietmedžio gabalėlį.
       - Seniai. Tai buvo indėnė, kurią aš sykį užtikau ilgšio Nejaus Masterso kompanijoje. Tai mane taip sujaudino, kad aš tuoj pat juos abu užmušiau, pavogiau arklį ir pabėgau.
       Jis pažvelgė į tolį ir, staiga pašokęs, šūktelėjo:
       - O, kas tai? Dieve mano! Juk tai moteris! Na, žinoma... Seni Birbomai! Bėk pas ją kiek įkabindamas, kad ji nenueitų. Pasakyk, kad aš ją myliu, na ir visa kita... ir siūlau pasidaryti mano žmona. Jei perlauši reikalą, padovanosiu tau savo puošnias raudonas kelnes!
       Mitrusis Birbomas nelaukė. Jis skuodė iš visų jėgų, o Džimas surinko savo grynuolių krūvą, purvina ranka nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir ištraukė į plaukus įsivėlusią šakelę - visa tai buvo tam, kad apakintų nuotaką savo išvaizda ir turtais...
       Birbomas sugrįžo vos kvėpuodamas, su giliu nusivylimu veide.
       - Ką ji pasakė?
       - Ji pasakė, kad aš negausiu raudonų kelnių. Juolab kad tai buvo ne ji, o jis.
       - Kas jis?
       - Senas digerio Paulinso mulas, nuklydęs nuo kasyklos. O tu, akla višta, palaikei jį moterimi!
       Ir vargšo Džimo svajonės apie šeimyninį gyvenimą akimirksniu sudužo.
       Jis išbarstė įkyrėjusius grynuolius, nukrito ant suskilinėjusios žemės ir užbaubė.
       O Australijos saulė - piktas geltonas liepsnojantis dubuo - užliejo abejingus akmenis ir dulkėtus karpažolių lapus savo blausia kaip gęstančios žarijos šviesa...

       Vertė B.J.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt