Alain Robbe-Grillet (1922) ~ vienas iš „naujojo romano“ pradininkų ir teoretikų. Paskelbė manifestų, ginančių šios mokyklos estetiką. Jo romanai „Les Gommes“ („Gumelės“, 1953), „Le Voyeui“ („Seklys“, 1953), „La jalousie“ („Pavydas“, 1957) puikiai atskleidžia rašytojo literatūrinę manierą, kurią kritika traktuoja kaip „šozizmą“ – kruopštų ir beaistrį aprašinėjimą. Novelių rinkiniui „Akimirksnio nuotraukos“ („Instanlanės“, 1961) būdingas tam tikros tikrovės atkarpos „fotografavimas“. Rašytojas dažnai pateikia „vaizdo vaizdą“, kaip ir šioje novelėje, sąmoningai griebdamasis sintaksinės painiavos.

Vertėja      

       Alain Robbe-Grillet

       Scena

       Kai prasiskiria uždanga, pirmasis dalykas, kurį pastebi iš salės – tarp lėtai besitraukiančių raudono veliūro klosčių – pirmasis dalykas, kurį pastebi, yra veikėjas, matomas iš nugaros, sėdintis už savo darbo stalo stipriai apšviestos scenos viduryje.
       Jis sėdi nejudėdamas, alkūnes ir dilbius pasidėjęs ant stalo. Galva pasukta į dešinę – maždaug keturiasdešimt penkių laipsnių kampu – ne tiek, kad galėtum įžiūrėti veido bruožus, išskyrus vien tik tamsos paslėpto profilio pradžią: skruostą, smilkinį, atsikišusį žandikaulį, ausies kraštelį...
       Nesimato netgi jo rankų, nors iš veikėjo laikysenos galimą spėti apie jų padėtį: kairiosios plaštaka padėta ant išsklaidytų lapų, kita spaudžia plunksnakotį, akimirką susimąsčius pakilusį virš nutraukto teksto. Iš abiejų pusių be jokios tvarkos prikrauta storų knygų, savo forma ir didumu panašių į žodynus – užsienio kalbos, be abejo, greičiausiai senovinės.
       Galva, pasukta į dešinę, yra pakelta: žvilgsnis paliko knygas ir nebaigtą sakinį. Jis nukreiptas į kambario gilumą, ten, kur sunkios raudono veliūro užuolaidos slepia, nuo pat lubų iki žemės, kažkokią plačią įstiklintą angą. Užuolaidų klostės yra vertikalios ir taisyklingos, taip arti viena kitos, kad tarp jų susidaro gilios šešėlių duobės...
       Smarkus triukšmas nukreipia dėmesį į kitą kambario galą: smūgiai, suduoti į medinį pano, pakankamai stiprūs ir įkyrūs, kad suprastum, jog dabar jie kartojasi bent jau antrą kartą.
       Tačiau veikėjas tebesėdi tylus ir sustingęs. Paskui, nejudindamas liemens, jis vangiai pasuka galvą, iš lėto, į kairę. Jo pakeltas žvilgsnis šitaip nužvelgia visą sieną, esančią didžiulio kambario gilumoje, tuščią sieną – tai yra neužstotą jokio baldo – bet nuo pat raudonų lango užuolaidų iki užvertos įprasto dydžio, netgi mažų, durų sąvaros išklotą tamsiais paneliais. Žvilgsnis ten sustoja, kaip tik tuo metu, kai ten vėl pasigirsta smūgiai, tokie stiprūs, jog, atrodo, virpa medinis pano.
       Veido bruožai vis dar neįžiūrimi, nors ir pasikeitė jo padėtis. Iš tikrųjų dabar, po pasisukimo maždaug devyniasdešimt laipsnių kampu, galva užima simetrišką padėtį tai, kuri buvo iš pradžių – bendros kambariui, stalui ir kėdei ašies atžvilgiu. Taigi tamsoje slypinčiame profilyje galima pastebėti kitą skruostą, kitą smilkinį, kitą ausį ir t. t.
       Dar kartą suduodama į duris, bet jau silpniau, tarsi paskutinįkart maldaujant – arba netekus vilties, arba atgavus ramybę, arba trūkstant pasitikėjimo, arba nesvarbu kaip. Po kelių sekundžių pasigirsta sunkūs žingsniai, kurie pamažu tolsta ilgu koridoriumi.
       Veikėjas vėl pasuka galvą link raudonų dešinės pusės užuolaidų. Jis švilpiniuoja pro dantis kažkokius garsus, kurie galėtų būti kokia nors muzikinė frazė – populiari liūdna daina ar šiaip melodija – tačiau iškraipyta, nutrūkstanti, sunkiai beatpažįstama.
       Paskui, po tylaus stingulio minutės, jis įbeda akis į savo kūrinį.
       Galva nulinksta. Nugara suapvalėja. Kėdės atkaltė yra padaryta iš stačiakampio formos rėmo, kurį sudaro dvi vertikalios lentelės, centre laikančios ištisą medinį keturkampį. Girdisi jau tylesni, dar labiau iškraipyti. keli priedainio taktai, švilpiniuojami pro dantis.
       Staiga veikėjas pakelia galvą į durų pusę ir sustingsta kaklą ištempęs. Šitaip jis sėdi ilgas sekundes – tarsi ko tykodamas. Tačiau iš salės nepasigirsta nė menkiausio garso.
       Veikėjas atsargiai atsistoja, patraukia savo kėdę, stengdamasis jos nevilkti ar nestumti žeme, ir tyliais žingsniais pradeda eiti link veliūrinių užuolaidų.
       Jis lengvai atitraukia jų kraštą, iš dešinės pusės, ir iš už jų žiuri durų link (į kairę). Dabar būtų galima įžiūrėti kairįjį profilį, jei jo neslėptų raudonos medžiagos klostė, kurią ranka laiko prie skruosto. Užtat dabar galima matyti ant stalo paskleistus baltus popieriaus lapus.
       Jų yra gana daug, ir jie iš dalies dengia vienas kitą. Uždengtieji lapai, kurių kampučiai labai netvarkingai kyšo iš visų pusių, yra primarginti suspaustų eilučių, parašytų kruopščia rašysena. Viršutinė, vienintelė gerai matoma, parašyta tik iki pusės; ji baigiasi linijos vidury nebaigtu sakiniu, be jokio skyrybos ženklo po paskutinio žodžio.
       Į dešinę nuo šio lapo matosi po juo esančiojo kraštelis, labai ilgas trikampis, kurio pagrindas yra maždaug 2 centimetrų pločio ir kurio smailusis kampas priartėja prie galinės stalo dalies – ten, kur yra žodynai.
       Dar daugiau į dešinę, virš šio smaigalio, bet pasuktas į stalo kraštą, kitas puslapio kampas išlenda visu rankos, platumu; jis taip pat yra trikampio formos, panašios į puskvadratį (perpjautą pagal diagonalę). Tarp šio paskutiniojo trikampio viršūnės ir artimiausio žodyno, ant lakuoto stalo medžio, yra padėtas balsvas kumščio didumo daiktas: laiko nugludintas akmuo, taip įdaubtas tarsi būtų labai bukai nukirstas – labiau bukas negu įdaubtas – netaisyklingais ir apvaliais kraštais. Įdubimo gilumoje – pelenuose užgesintas cigaretės galiukas. Ant jo neapdegusio krašto popierius išteptas gerai matomomis dėmėmis nuo lūpų dažų.
       Scenoje esantis veikėjas vis dėlto, iš visko sprendžiant, buvo vyras: trumpai kirpti plaukai, švarkas ir kelnės.
       Pakėlus akis konstatuojama, kad dabar jis stovi priešais duris, veidu į jas, tai yra nugarą visą laiką atsukęs į salę. Tarsi stengtųsi išgirsti, kas vyksta kitoje pano pusėje.
       Tačiau joks triukšmas nepasiekia salės. Paskui veikėjas neatsigręždamas traukiasi link rampos, visą laiką tebežiūrėdamas į duris. Kai jis ateina prie stalo, dešinę ranką padeda ant jo krašto ir...
       „Ne taip greitai“, – pasigirsta balsas salėje. Tai kažkas kalba pro garsiakalbį, nes žodžiai aidi nenatūraliai skambiai. Veikėjas sustoja. Balsas tęsia:
       „Ne taip greitai, šitą judesį! Pradėkite vėl eiti nuo durų: pirmiausiai jūs žengiate žingsnį atgal – vieną – ir stovite penkiolika ar dvidešimt sekundžių. Paskui tęsiate savo atsitraukimą link stalo, bet daug lėčiau.“
       Taigi veikėjas stovi priešais duris, veidu į jas, tai yra visą laiką atsukęs nugarą. Tarsi stengdamasis išgirsti, kas vyksta kitoje pano pusėje. Joks triukšmas nepasiekia salės. Neatsigręždamas veikėjas žengia žingsnį atgal ir vėl sustoja. Po kurio laiko jis vėl ima eiti atbulas, link stalo, kur jo laukia kūrinys, labai lėtai, mažais žingsniais, vienodais ir tyliais, visą laiką nenuleisdamas akių nuo durų. Jo judėjimas yra tiesialinijinis, vienodu greičiu. Virš kojų, kurios, rodos, vos juda, liemuo išlieka nepaprastai griežtas, kaip ir abi rankos, laikomos kiek toliau nuo kūno ir sulenktos.
       Kai jis ateina prie stalo, dešinę ranką padeda ant jo kampo ir, kad galėtų eiti palei kairį šoninį kraštą, šiek tiek pakeičia savo kryptį. Taip orientuodamasis į smailą medinę briauną, jis žengia į priekį, dabar statmenai rampai... paskui, praėjęs kampą, lygiagrečiai jai... ir vėl atsisėda į kėdę, savo plačia nugara uždengdamas prieš jį paskleistus popieriaus lapus.
       Jis žiūri į popieriaus lapus, paskui į raudonas lango užuolaidas, paskui vėl į duris ir, nusisukęs nuo jų, ištaria keturis ar penkis sunkiai suprantamus žodžius.
       „Garsiau!“ – sako garsiakalbis salėje.
       ,,Šiuo metu, čia, mano gyvenimas, dar...“ – ištaria natūralus balsas – jis – scenoje esančio veikėjo.
       „Garsiau!“ – sako garsiakalbis.
       ,,Šiuo metu, čia, mano gyvenimas, dar...“ – pakartoja veikėjas, pakeldamas toną.
       Paskui jis vėl nugrimzta į savo kūrinį.

       Vertė Inga Zelenekaitė
       Versta iš „Contems français du XX^e siècle“ Moscou. Editions du Progrès. 1981.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt