Eugenijus Matuzevičius

       PO ŽEMAITIJOS IR BŪTIES DANGUMI

       Vytautą Mačernį (1921 – 1944) bei jo kūrybą ištiko keistas likimas. Poeto asmenybę, jo biografiją iš dalies apgaubė net savotiškos poetinės legendos, kurios turėjo nemažai ir realybės požymių, nes formavosi iš gyvų liudininkų (poeto bičiulių) pasakojimų, taip pat iš tų asociacijų, kurias sukeldavo V. Mačernio eilėraščiai, nuorašais paplitę tarp poezijos mėgėjų... Tų nuorašų „istorijos pradžia“ tokia. Hitlerinės okupacijos metais daugelį V. Mačernio eilėraščių studijų draugai nusirašydavo. Pats autorius nemažai savo rankraščių padovanodavo bičiuliams. O kai okupantai uždarė (1943 metų kovo mėnesį) Vilniaus universitetą, V. Mačernis išvyko į savo tėviškę Šarnelę (Žemaitijoje) ir, ten gyvendamas, mėgdavo kartu su laiškais pasiųsti draugams naujai sukurtų eilėraščių nuorašus. Tai ypač buvo būdinga 1943 – 1944 metų laikotarpiui. Kai kuriems kolegoms jis atsiųsdavo beveik kiekvieną naujai parašytą eilėraštį, o kartais – net pluoštelį. Šiuos iš originalų nusirašydavo kiti. Jo kūryba tuo metu buvo domimasi – ypač moksleivių, studentų, jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu V. Mačernio poezija rankraščiais ir kitų padarytais nuorašais gana plačiai pasklido po Lietuvą dar ligi jo mirties.
       V. Mačernio kūryba literatų, poezijos mėgėjų sąmonėje jau buvo tapusi literatūrinio gyvenimo faktu, nors jis dar nebuvo išleidęs nė vienos savo eilėraščių knygos... O pokario metais susiformavo taip pat tam tikra prasme įdomus, bet gana problemiškas V. Mačernio literatūrinio palikimo archyvas. Jį sudaro nemažas pluoštas kūrinių nuorašų, autentiški rankraščiai (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštynuose, Telšių kraštotyros muziejuje, asmeniniuose archyvuose). Labai daug nuveikė Vytautas Kubilius, tyrinėjęs V. Mačernio kūrybinį palikimą, parengęs jo poezijos rinktinę „Žmogaus apnuoginta širdis“ (1970), taip pat ir šią – dabar leidžiamą – knygą „Po ūkanotu nežinios dangum“. Tai pilniausias V. Mačernio kūrybos rinkinys, kuriame, be poezijos, spausdinama proza, kritika, laiškai ir atskiruose rinkiniuose dar neskelbti eilėraščiai (iš ankstyvojo laikotarpio ir vėlesnių laikų).
       Pomirtinių V. Mačernio poezijos knygų lietuvių kalba yra išleista ir užsienyje: „Vizijos“ (Roma, 1947), „Poezija“ (Čikaga, 1961).
       Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. senoje žemaičių sodyboje Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos Plungės raj. Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) jis buvo antras vaikas. Poeto giminės ir biografai teigia, kad motina laukusi dukters. O gimus antram berniukui „nusivylusi“ ir nelabai Vytuką mylėjusi. Jį daugiausia auginusi, globojusi senolė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Senolė, mirė 1937 m., išgyvenusi 80 metų. Jos meilė, jos dvasinis dosnumas ir širdies šviesa V. Mačerniui liko kaip gražiausias vaikystės prisiminimas. Neatsitiktinai senolės paveikslas, jos dvasia yra įsilieję į poeto kūrybą („Vizijos“). V. Mačernis mokėsi Sedos progimnazijoje, Telšių gimnazijoje, kurią baigė 1939 m. Paskui studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose.
       V. Mačernis žuvo 1944 m. spalio 7 d., eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus. Jį mirtis pakirto kažkaip klastingai, netikėtai – pafrontės sąlygomis... Įvažiuojant į Žemaičių Kalvariją, jam pataikė į galvą atsitiktinio – „paklydėlio“ artilerijos sviedinio skeveldra. Jį, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys (pagal „įprotį“) atvežė į Jurkų kiemą. Kaip iš poeto artimųjų bei kitų žmonių pasakojimų yra užrašęs V. Kubilius, tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai su keliais kaimynais, greitomis sukalę karstą, išvažiavo į Žemaičių Kalvariją laidoti Vytauto Mačernio. Bet čia pat dundėjo patrankos, į miestelį krito sviediniai, ir jie paskubomis išsivežė jį atgal į Šarnelę. Ten palaidojo vidur laukų, tėviškės kalnelyje, kurį Vytautas buvo pamėgęs nuo pat vaikystės dienų ir kur gana dažnai ateidavo su savo senole...
       Ten ir dabar ilsisi poetas Vytautas Mačernis – netoli savo gimtosios sodybos, po Šarnelės kalnelio medžiais ir poezijos nemirtingumo dangumi, po Žemaitijos ir visos Lietuvos dangumi.

       ***
       O dabar į šias įvadines pastabas norėčiau įjungti vieną kitą atsiminimų štrichą apie Vytautą Mačernį. Gal tai suteiktų jo portretui tam tikrų konkretesnių spalvų, atskleistų tuometinę atmosferą, jo literatūrinio kelio pradžią. Su V. Mačerniu neakivaizdiniu būdu susipažinome maždaug 1936 – 1937 metais, kai jis mokėsi Telšių gimnazijoje, o aš – Biržų. Iš kronikos žinučių moksleivių spaudoje jau žinojau, kad Telšiuose yra jaunas poetas Vytautas Mačernis. Paskui mes pradėjome susirašinėti. O šiek tiek vėliau susitikdavome moksleivių literatų vakaruose, kuriuose dalyvaudavo kelių gimnazijų atstovai. Tada panašaus pobūdžio vakarai būdavo rengiami Panevėžyje, Šiauliuose, Biržuose, Mažeikiuose, Telšiuose, Pasvalyje, Rokiškyje, Kėdainiuose ir kitur.
       Kiek pamenu, tuo metu, kai Vytautas mokėsi Telšių gimnazijoje, jam patiko Bernardo Brazdžionio poezija. Jis dar domėjosi J. Kossu-Aleksandravičium (J. Aisčiu), Antanu Miškiniu. Man atrodo, kad pačiuose pirmuose Vytauto eilėraščiuose, išspausdintuose moksleivių spaudoje, šiek tiek ryškiau jaučiama B. Brazdžionio įtaka. Vytautas vertino ir gerbė V. Mykolaičio-Putino poeziją. Jis mėgdavo pabrėžti, kad atėjęs laikas lietuvių poezijoje sustiprėti gilesnei filosofinei tėkmei. Vytautas buvo gabus, labai darbštus, atkaklus, bet gana silpnos sveikatos. Jis kartais skųsdavosi plaučiais. Bet daug kalbėti apie sveikatą, ligas nemėgdavo. Dar besimokydamas gimnazijoje, Vytautas gana intensyviai skaitydavo filosofinius veikalus. Dažnai teigdavo, kad mažos tautos atstovui yra būtina mokėti kelias užsienio kalbas.
       Kai mokėmės gimnazijoje, su Vytautu buvom susitikę tik kelis kartus. Laiškai buvo pagrindinė bendravimo forma. Dar pasikeisdavome šapirografuotais literatų laikraštėliais, kurių per vienerius mokslo metus išeidavo vienas arba du numeriai. Jis atsiųsdavo Telšių gimnazijos laikraštėlį „6 žaros“, o aš jam – „Literatą“, biržiečių moksleivių literatų „oficiozą“...
       Vytautas mėgo ir teigiamai vertino Salomėjos Nėries poeziją. Nemažai jos eilėraščių mokėjo atmintinai. Bet jo poetinė prigimtis ieškojo sau atramos kitur. Gal tai buvo intuicija, slypinti pačioje meninėje Vytauto prigimtyje. Jis iš pradžių rašė palyginti nedaug. Neskubėdavo savo eilėraščių spausdinti. Bet noriai dalyvaudavo moksleivių literatų vakaruose, bendraudavo su kitų gimnazijų literatais. Būdavo draugiškas, gal šiek tiek susimąstęs. Nepasižymėjo ekspresyvesniu temperamentu. Bet jis buvo visados įdomus pašnekovas, besistengiantis daug ką suvokti giliau, esmingiau. Beje, nenorėčiau sutikti su tais, kurie bando teigti, kad Vytautas Mačernis buvęs lyg atsiskyrėlis. Tiesa, jis mėgdavo vienišumą, tylias vakaro ar nakties valandas, ypač kai gyvendavo tėviškėje, Šarnelėje. Susitikus su juo visados būdavo įdomu. Be to, kartais Vytautas mokėdavo šmaikščiai pašnekėti, pajuokauti...
       Dar vienas Vytauto bruožas. Jis nesistengdavo pamokslauti, mokyti kitus, bet vis dėlto gana dažnai suvokdavo esąs pranašesnis už kitus. Jis šito nepabrėždavo. Tačiau jo pašnekovai tai pajusdavo, nes, objektyviai vertinant, vienu ar kitu atveju Vytautas pasirodydavo esąs intelektualesnis, daugiau apsiskaitęs už kai kuriuos savo bičiulius ar pašnekovus. Jis, dar besimokydamas gimnazijoje, pradeda grįsti savo kūrybą filosofiniais apmąstymais, siekia sujungti filosofinius ir poetinius elementus.
       Ypač su Vytautu suartėjome studijų metais. Tada buvo tokia mūsų „bendrija“: Paulius Jurkus (V. Mačernio žemietis, prozininkas, poetas), Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus (Alfonsas Nyka-Niliūnas), Kazys Umbrasas, Pranė Aukštikalnytė, Gediminas Jokimaitis, Balys Serevičius, Pranas Kozulis, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas... Tuo metu pradėjo ryškėti poezijoje nauji vardai: Henrikas Nagys, Leonas Švedas, Medardas Bavarskas, Jonas Sereikis, Leonas Narbutas, Paulius Drevinis ir kt. Iš pradžių studijavome Vytauto Didžiojo universitete Kaune. O nuo 1940 metų rudens persikėlėm į Vilniaus universitetą.
       Jau tada mes vertinome ir gerbėme V. Mačernį. Ypač mums didelį įspūdį padarė Vytauto skaityti fragmentai iš „Vizijų“. Jis tuomet šio ciklo nebuvo užbaigęs. Bet mėgdavo sakyti, kad lyg užčiuopęs tikrąją savo poetinio kelio pradžią, kad dabar jaučiąs, kur jam eiti toliau. Rašydamas „Vizijas“, Vytautas neskubėjo, viską stengdavosi giliai išgyventi, apmąstyti, subrandinti savo viduje. Mes jautėme ir pats poetas jautė, kad jis tolsta nuo tuometinės neoromantinės poetinės tradicijos ir bando užčiuopti kažką savo. Tuo laikotarpiu Vytautas gana intensyviai skaitė anglų poetus, pasaulinę klasiką, prancūzų simbolistus, Antiką, domėjosi Oskaru Milašiumi. Iš pradžių jis studijavo anglų kalbą, paskui pagrindine specialybe pasirinko filosofiją. Jį labai mėgo profesorius V. Sezemanas, pranašavo Vytautui žymaus filosofo ateitį ir, atrodo, būdavo šiek tiek nepatenkintas, kad Vytautas per daug dėmesio skiriąs poezijai. O gal tai netiesa? Gal mums tuomet taip tik atrodė...
       Kaip minėjau, Vytautas mėgdavo su draugais susirašinėti. Rašydavo ilgus, įdomius laiškus. Ypač tada, kai jis būdavo tėviškėje. Labai gaila, kad daug tų laiškų, rašytų draugams ir bičiuliams, karo audroje ir dramatiškomis pokario metų sąlygomis žuvo, kažkur išsiblaškė.
       Iš V. Mačernio laiškų iškyla gana įdomus ir ryškus jo paties portretas. Turbūt laiškuose labiausiai atsiskleidė Vytauto estetinės, filosofinės, etinės pažiūros, taip pat jų raida ir brendimas. Apie savo kūrybinius sumanymus, apie savo maksimalistinius ateities planus jis mėgdavo užsiminti laiškuose, rašytuose draugams. Man atrodo, daugiausia apie savo kūrybinius planus, dvasinę būseną, pažinimo alkį, apie savo svajones ir pasiryžimą, apie santykius su didžiąja pasauline literatūra, su kitomis meno vertybėmis jis yra rašęs laiškuose savo bičiulei Bronei Vildžiūnaitei. Autobiografiniu autentiškumu labai įdomūs laiškai Danguolei Jackevičiūtei, Pauliui Jurkui. Tai liudija šioje knygoje spausdinami poeto laiškai.
       Vytautas mėgdavo su draugais dalyvauti pobūviuose, jis nebuvo nuobodžiai asketiškas arba tokiais atvejais visiškai užsidaręs. Truputį ir išgerdavo. Su juo esame ne kartą jaukiai, įdomiai pasivaišinę vienoje karčemėlėje J. Basanavičiaus gatvėje (Vilniuje), netoli buvusio Dramos teatro. Dabar jau to namo nei karčemėlės nebėra. Neseniai nugriovė... O tos užeigos šeimininkas buvo įdomus žmogus, tamsaus gymio, su ūsais. Matyt, rytietiškos kilmės. Nevengdavo kartais Vytautas alaus išgerti. Mėgdavo padainuoti. Šia prasme ypač sutardavo Kazys Bradūnas ir Vytautas – jie neblogai dainuodavo. Dažniausiai lietuvių liaudies dainas. Kai susirinkdavome, Vytautas neatsisakydavo savo eilėraščių padeklamuoti. Nemažai ir kitų autorių eilių jis mokėjo atmintinai. Kai būdavo poetiškai nusiteikęs, mėgdavo ir savo bičiuliams, ir studijų kolegėms deklamuoti angliškai – dažniausiai Edgaro Po eilėraščius...
       Ne kartą su Vytautu Mačerniu, Kaziu Bradūnu, Prane Aukštikalnyte, Julija Švabaite, Bronium Krivicku ir kai kuriais kitais to meto literatais studentais esame buvę pas Vincą Mykolaitį-Putiną. Jis buvo suorganizavęs kūrybos seminarą – studentų literatų būrelį, kuris retkarčiais rinkdavosi jo namuose (Tauro g.). Tai vokiečių okupacijos metais (ypač po Vilniaus universiteto uždarymo 1943 m.) mums suteikdavo tam tikros dvasinės stiprybės. O gal ir profesoriui tada dvasiškai būtinai reikėjo tokio bendravimo. V. Mykolaitis-Putinas teigiamai vertino bei mėgo V. Mačernio kūrybą, ypač jo „Vizijas“.

       ***
       V. Mačernis labai domėjosi Levo Tolstojaus ir Fiodoro Dostojevskio kūryba. Tiesiog specialiai studijavo Šių rašytojų romanus, kitus jų veikalus. Rusiškai Vytautas šiek tiek pramoko 1940–1941 metais. Paskui jis tas žinias gilino, skaitydamas rusų klasikos autorius. Buvo pramokęs lenkų kalbos. Neblogai mokėjo vokiečių, anglų kalbas. Šalia rusų teksto jis, pavyzdžiui, skaitydavo Dostojevskio kūrinius, išverstus į vokiečių kalbą. Pramoko prancūzų, italų kalbų. Atkakliai mokėsi graikų ir lotynų, norėdamas pats savarankiškai skaityti didžiųjų Antikos rašytojų ir filosofų veikalus. Buvo numatęs išmokti hebrajų kalbą...
       Vokiečių okupacijos metais Vytautas buvo įsigilinęs į F. Nyčės ir K. Jasperso filosofiją. Skaitė Stasį Šalkauskį ir Antaną Maceiną. Įvairiais aspektais domėjosi egzistencializmo filosofija, ieškojo joje atsakymo į daugelį žmogaus būties klausimų. Vytautas skaitydavo planingai. Apskritai savo laiką buvo suskirstęs labai griežtai, taupydavo kiekvieną valandėlę. Mokėdavo nuolatos turtinti savo intelektą, savo vidinį pasaulį. Bet retkarčiais nevengdavo atsipalaiduoti ir nerūpestingai praleisti vieną kitą valandą bičiulių būrelyje.
       V. Mačernis stengėsi savo asmenybės egzistencijai rasti atramą filosofijoje, net tam tikrame filosofiniame skeptiškume, atmetant lėkštas vertybes. Jis buvo įsitikinęs, kad tik pažinimas ir suvokimas didžiųjų būties tiesų gali padėti žmogui išsilaikyti pasaulinių katastrofų metu. Gal todėl savo kūryboje atvirai nefiksavo nuožmaus ir realaus istorizmo faktų, kurie čia pat, mūsų akivaizdoje, vyko Lietuvoje. Neatsitiktinai dabar kai kurie kritikai, V. Mačernio kūrybos tyrinėtojai stebisi, kad jo poezijoje beveik visiškai nejaučiama baisiųjų karo metų realijų... Bet XX amžiaus tragizmo dvasia jo kūryboje pulsuoja. Ir tai yra filosofinė laiko žymė.
       Studijų metais V. Mačernis pastoviai domėjosi Oskaro Milašiaus kūryba. Sakydavo, kad jo poezija jam esanti labai artima, gimininga. O. Milašiaus įtaka jaučiama „Vizijų“ cikle. Vytautui patiko Albino Žukausko eilėraščių knyga „Laikai ir žmonės“ (1938). Tam tikra prasme V. Mačernio „Vizijos“ buvo artimos A. Žukauskui, nes šie abu poetai mėgo ir laisvesnę eiliavimo formą, abu – dideli O. Milašiaus poezijos gerbėjai. Tada Vytautui taip pat buvo nemažas atradimas vilniečio rašytojo Juozo Kėkšto poezija...
       Po „Vizijų“ V. Mačernis pasuko prie klasikinės formos, nes jis tada buvo įsigilinęs į Antiką ir Šekspyrą. Pradėjo siekti maksimalaus formos bei žodžio glaustumo. Visa tai gana ryškiai atsispindi jo sonetų, trioletų cikluose. V. Mačernis puikiai jautė, kad nelengva apvaldyti griežtąją klasikos formą. Gana sunkiai surasdavo rimus, daugiau dėmesio skirdavo prasmei, vaizdo taupumui. Todėl ne kartą sakydavo, kad prie savo sonetų su trioletais grįšiąs, juos dar taisysiąs, tobulinsiąs. V. Mačernis nebuvo iš tų autorių, kurie lengvai, nerūpestingai gali bematant sueiliuoti, nors ankstyvoje jaunystėje yra bandęs tai daryti (pvz., kai kurie eiliuoti laiškai D. Jackevičiūtei). Poetinę formą jis gana sunkiai įveikdavo. Bet užtat visados turėjo dideles turinio ir minties atsargas. Vytautas prisipažindavo (ypač 1943–1944 m.), kad kartais nukrypstąs į per didelį racionalumą.
       Pats V. Mačernis išbaigtu kūriniu laikė „Vizijas“ ir jas buvo datavęs tokiu prierašu: Šarnelė, 1939–1942 m. Jis norėjo sutvarkyti taip pat kitus savo rankraščius. Perrašinėjo ankstesnius eilėraščius, dar juos šiek tiek taisė. O sonetų ciklų jis nebespėjo užbaigti ir sutvarkyti, nors rašė, dirbo iki savo mirties dienos. Kaip tik 1944 metų vasarą ir rugsėjo mėnesį, kiek sąlygos leido, Vytautas tvarkė savo rankraščius, juos perrašinėjo, norėjo parengti lyg savotišką ranka ar mašinėle perrašytą knygą, net kelis rinkinius. Visus tuos jo sumanymus nutraukė netikėta, iš karo padangės atklydusi mirtis.

       ***
       Vytautas Mačernis – sudėtingas ir tragiškas poetas. Visame jo likime, jo poezijoje – tragiška pasaulėjauta. Bet ne pesimistinė, nes tada nebūtų buvę vis naujų poetinių pastangų skverbtis į žmogaus būties suvokimo gelmes. Viltis grumiasi su rezignacija. Poetas lengvabūdiškai nebėga nuo gyvenimo prasmės ir mirties problemų. Visas jo mąstymas pasižymi filosofiniu žmogaus ir poeto didvyriškumu: kai nesitraukiama nuo problemos, o norima ją ligi galo suvokti. Tai iš dalies primena meninį Bethoveno didvyriškumą, kai metamas iššūkis likimui...
       Apibūdindamas V. Mačernio kelią, V. Kubilius teisingai ir vaizdžiai pažymi: „Po juodu karo debesiu ištryško ir nutilo Vytauto Mačernio poetinis žodis. Karas jau stovėjo prie Lietuvos slenksčio, kai jis rašė pirmuosius eilėraščius. Vokiečių tankai dar tebedraskė Žemaitijos laukus, kai jis paliko neužbaigtą paskutinį kūrinį. Šitas sutryptų žmogiškų vertybių, netikrumo ir siaubo laikas atkirto V. Mačernio kūrybą nuo įprasto jaunystės lyrikai lengvabūdiško entuziazmo ir rausvos romantikos...“¹
       Bet iš pradžių V. Mačerniui tam tikros įtakos turėjo neoromantinė mokykla. Dar daug kas buvo semiama iš to meto poetinių „arsenalų“, dar vis neužčiuopiamas savitesnis kelias. Tai atsispindi 1936 – 1938 metų V. Mačernio eilėraščiuose („Sapnas“, „Nėra laimės“, „Laiškas Kristui“, „Snaigių muzika“, „Mergaitei“, „Į viršūnes“, „Kapuose“, „Miražai“ ir kt.).
       Šiame V. Mačernio raštų tome nemažai skelbiama eilėraščių, kurie anksčiau nebuvo spausdinti atskiruose jo rinkiniuose. Ypač ankstyvojo laikotarpio ir kai kurios vėlesnių metų eilės mums padeda atsekti poeto kūrybos raidą, kai ką palyginti, sugretinti, tam tikra prasme įžiūrėti poetinėje evoliucijoje net kelių skirtingų poetinių mokyklų, poetinių kultūrų pėdsakus. V. Kubilius yra taikliai pastebėjęs, kad čia – ir „žaliojo sodžiaus“ apdainavimo tradicija, ir simbolizmo estetikos nuotrupos, ir klasicizmo stilistika, ir vizionistinio vaizdo, spontaniško išsiliejimo, laisvųjų eilių poetika (tai ypač ryškiai atsispindi „Vizijose“, cikluose „Songs of Myself“, „Žmogaus apnuoginta širdis. Canto I–XVI“). Nuo pat gimnazijos dienų V. Mačerniui būdingas labai intensyvus dvasinis gyvenimas, nuolatinis poetinės minties judėjimas ir ieškojimas vis naujų pakopų, naujų „kūrybos žemynų“.
       Nuo neoromantinės mokyklos, nuo jausminės išpažinties, subtilaus ir plastiško vaizdo, smulkaus metaforiškumo V. Mačernio kūryba slinko dramatizmo ir filosofiškumo linkui, išsaugodama geriausiuose kūriniuose įtaigią emocinio pasakojimo intonaciją. 1939–1942 m. V. Mačernis parašė „Vizijas“. Jis gana ilgai šį kūrinį brandino, nemažai taisė (ypač pirmąsias „Vizijų“ giesmes). Turbūt šis poetinis ciklas yra vienintelis, kurį autorius spėjo užbaigti. Šiame cikle ligi filosofinio apibendrinimo iškyla žemės kultas. V. Mačernis žemę suvokia kitaip negu „sūnūs–palaidūnai“, grįžę su graudžiais sentimentais į „tėviškės prieglobstį“. Jo žemės suvokimas taip pat skiriasi nuo apskritai gamtos suvokimo, kuris gali būti ir kosmopolitinis. V. Mačernio „Vizijų“ žemė susieta su anksčiau čia gyvenusiomis kartomis, su tautos likimu, su žmogaus būtimi...

       „Vizijas“ galima būtų pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, su autoriaus atsiminimais, peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės.
       Antras brandžiausias ir didžiausias poetinis ciklas yra „Metų“ sonetai. Bet V. Mačernis nespėjo jo užbaigti. Šie sonetai lyg papildo, praplečia, tam tikra prasme „detalizuoja“ tą pasaulį, tuos motyvus, tuos apmąstymus, kurių užuomazgos bei ištakos yra „Vizijose“.
       „Metų“ sonetų cikle ėmė ryškėti nauja V. Mačernio stilistinė tendencija. Čia didesnė poetinės formos disciplina, lakoniškesni vaizdai, ryškesni aforistiniai akcentai. Padidėja į vieną tašką sukauptos minties krūvis. Poetas į sonetus įveda gana griežtas logines jungtis. Vietomis savo poetinę frazę jis „nugrynina“, apnuogina, siekdamas minties taupiausios precizijos. Žinoma, iš dalies šito reikalauja disciplinuota soneto forma. Daugeliu atvejų V. Mačerniui pavyksta sukurti iš tikrųjų puikių „mažosios formos“ eilėraščių. Kai kurie jų šiandien tapo chrestomatiniais: „Pasipuošę lapais ąžuolų, draugai“, „O amžinasis nuodėmių šaltini“, „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį“, „Pasiilgau savo mylimos dukrytės“, „Aš buvau visada per daug rimtas“, „Garsus Toreador, Mirtis baisioji“, „Don Juan“, „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės“ ir kt.
       Mūsų literatūrologai yra pastebėję, kad Vakarų modernioji lyrika V. Mačerniui nebuvo vienintelė literatūrinė vertybė ir sekimo modelis, kaip daugeliui jo kartos poetų. Jis susižavėjęs skaitė Renesanso ir klasicizmo poetus („Šekspyru esu apverstas“). Vertė Petrarkos sonetus. Parafrazavo Šekspyrą („Ar liūdnesnio kas būti galėtų / Už likimą žmogaus šioj nakty?“). Ir, aišku, neatsitiktinai, pradėdamas „Žiemos sonetus“, V. Mačernis užsibrėžia klasicistinę programą: „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus“.
       Kai kuriems savo trumpiems eilėraščiams V. Mačernis pasirenka trioleto formą, dažniausiai stengdamasis į ją įdėti kaip galima didesnį minties krūvį. Šiuose trioletuose gana aštrokai skamba ir ironiškas skeptiškumas:

       Apie V. Mačernio darbštumą, apie jo didelius poetinius sumanymus, planus galima spręsti iš pradėtų kūrinių bei ciklų fragmentų – apmatų („Songs of Myself“, „Žmogaus apnuoginta širdis. Canto I–XVI“, „Žmogiškoji komedija“). Apie kūrybinius planus gana daug kalbama V. Mačernio laiškuose. Jo svajonėse, meno suvokime, poetinių tikslų apibrėžimuose tiek gražaus ir tauraus maksimalizmo! Visą laiką siekiama jungties tarp asmenybės ir kūrybos, tarp idealų, siekimų ir konkrečių darbų, konkrečios veiklos. Daug dėmesio skiriama dvasinės, vidinės žmogaus egzistencijos prasmei. Viename laiške V. Mačernis rašo: „Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. <...> Todėl mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esam šviesa, mes patys esam saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviesti. Kiekvienas nešam sielą, lyg žibintą“².
       Tos „aukštosios akimirkos“ V. Mačernį palaikydavo, įkvėpdavo, akumuliuodavo jo sielą, poetines vizijas, kūrybos suvokimą ir tikslus. Gal todėl jis nuolat būdavo kupinas nerimo, pažinimo troškulio, vis naujų kultūros, meno, poezijos, filosofijos akiračių ilgesio.
       Ir savo prozos kūriniuose („Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“, „Ramybės bankas“, „Tuštybė“) V. Mačernis daugiau gilinasi ne į realistinę aplinką, realistines detales, o į filosofinę žmogaus egzistencijos prasmę. Kai šios novelės 1938–1942 m. buvo išspausdintos periodikoje, jos atkreipė literatūrinės visuomenės dėmesį, įprastiniame tradicinio realistinio apsakymo, novelės fone patraukė skaitytojus tam tikru novatoriškumu. V. Mačernio prozos kūrinius teigiamai vertino J. Grušas. St. Tamulaitis juos įtraukė į lietuvių prozos antologiją „Kas girdėti kalnuose“, kurią 1943–1944 m. žadėjo išleisti „Sakalas“, bet karo audra ir skaudžios sumaištys sutrukdė...
       V. Mačernio straipsniai „Tolstojaus ir Dostojevskio menas“, „Mūsų gyvybės upė“, „Žemaitiškas charakteris mene“ mums šiek tiek giliau papildomai atskleidžia autoriaus estetinius ir etinius kriterijus, jo požiūrį į pasaulinę literatūrą, į nacionalines tradicijas, generacijų perimamumą, į meninio žodžio vitališkumą ir jo tautines ištakas.
       Įdomiai V. Mačernio kūrybinę veiklą papildo jo vertimai – ypač iš O. Milašiaus poezijos („Karomama“, „Pažinimo giesmė“). Taip pat V. Mačernis yra vertęs F. Petrarkos, V. Hugo, A. M. Šenjė, Edgaro Po, Š. Bodlero, R. Bernso, A. Bloko ir kitų autorių poetinių kūrinių.
       Vytauto Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. Ši knyga vėl atnaujina, sustiprina mūsų dvasinius, poetinius ryšius su V. Mačernio asmenybe ir jo kūryba, kuri daugeliu aspektų praturtina nacionalinį mūsų poezijos savitumą, atskleidžia mums įdomų, nepakartojamą lietuvių literatūros raidos puslapį, prisodrintą žmogaus egzistencijos poetinių apmąstymų XX amžiaus būties ir mirties kryžkelėse.

       _____________________________
       ¹ Kubilius V. XX amžiaus lietuvių poetai.– K.: Šviesa, 1980.– (Atgal>>>)
       ² Laiškas Br. Vildžiūnaitei, 1942, liepos 12. (Atgal>>>)

       Mačernis, Vytautas. Po ūkanotu nežinios dangum: Poezija, proza, laiškai. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt