Liudvikas Jakimavičius

       IŠBLUNKANČIŲ ATSIMINIMŲ SKRYNELĖS
       Tekstai iš knygos „MOTERIS SU LAUKO GĖLĖMIS“

       Nebeatsimenu, kada pirmą syki susipažinome su Nijole. Gal tai buvo Druskininkuose, kai Marcelijus Martinaitis mus, Vilniaus Universiteto literatus, mėgino pristatyti ir supažindinti su savo poetinės aplinkos poetais jų „poetinėse dirbtuvėse“. Ėjome į svečius pas Sigitą Gedą, Juditą Vaičiūnaitę, o sykį išsiruošėme ir į Druskininkus, pas Bložes. Kiekvienas su savo pluošteliu eilėraščių. Paskaitom nedrąsius savo poetinius „mėginius“ ir laukiam ką apie juos pasakys „korifėjai“. Vytautas Bložė turi tokią „negerą“ savybę viską be atodairos entuziastingai girti, o Nijolė, man regis, į tuos literatūros vertinimus ir svarstymus stengėsi nesikišti. Ji užplikydavo žalios arbatos ir tylutėliai prisėsdavo kur kamputy pasiklausyti, pati sau tyliai pasverti. Apskritai, neteko girdėti, kad kada nors ji būtų mėginusi įsivelti į kokį nors literatūrinį disputą ar ginčytis su Vytauto Bložės dėstymais, tačiau savo nuomonę turėjo tvirtą, aiškią ir nepajudinamą.
       Po to susitikimo Druskininkuose tapome lyg seni geri pažįstami, ilgainiui ta pažintis gilėjo, susitikimai dažnėjo ir ne tik per Poetinius Druskininkų rudenis ar kitus literatūrinius renginius. Nebegalėčiau chronologiškai sudėlioti tų susitikimų sekos, tad papasakosiu vieną kitą gyvesnį.
       Sykį, vos tik prasidėjus „perestrojkai“, Vytukui V. Landsbergiokui kilo idėja pastatyti filmuką apie V. Bložę. Scenarijus buvo gryniausia avantiūra – kažkokia mišrainė iš rimtų dalykų, hepeningo bei grotesko elementų, dokumentikos ir vaidybos. Vienas epizodas turėjo vykti Ratnyčioj ant Kornelijaus Platelio namo stogo. Buvo imituojami poezijos skaitymai, pritariant avangardiniams Šarūno Nako kakotoninės muzikos eksperimentams. Kad Vytautas Bložė, Kornelijus, Donatas Katkus dalyvaus avantiūroje, abejonių nekilo, bet buvo šiek tiek netikėta, kad Nijolė ( visados buvusi lyg koks rimtumo įsikūnijimas) irgi net nesudvejojusi įsijungė į tą šiek tiek piemenūzišką groteskišką karnavalą. Ji skaitė savo rimtą eilėraštį taip, kaip ir visada buvo įpratusi skaityti – ramiai, intonuodama pauzes, šiek tiek prislopintu balsu. Galėjai net pamanyti, kad ji nesupranta, jog visas šis hepeningas ne poezijos pavakarys kur nors teatre ar kitoje perdėm rimtoje vietoje. Pagal scenarijų viskas turėjo baigtis milicininkų „voronoko“ atvykimu prie Kornelijaus namo ir visų dekadentų susėmimu. Su visais dalyviais buvo „represuota“ ir Nijolė, įsodinta „voronokan“ ir išvežta nežinoma kryptimi. Kai po kokių metų viešėjau Monrealy pas Henriką Nagi ir parodžiau jam šią vaizdajuostę su mūsų išdykavimais, tasai pirmąsyk pamatė gyvus ir V. Bložę, ir Nijolę, kurios poeziją ypač ėmė vertinti. Per keletą savo sugrįžimų į Lietuvą, kai kartu sudarinėdavom jo apsilankymo dienotvarkę, Henrikas vis prašydavo neišbraukti eilutės: „Kelionė į Druskininkus pas Vytautą ir Nijolę“. Jau gerai nebeprisimenu, kokia proga su Vytuku V. Landsbergioku vėl atsidūrėme Druskininkuose Kornelijaus Platelio literatūrinėje svetainėje. Buvo susirinkęs ratelis Druskininkų šviesuomenės: Julija Jekentaitė, Zenonas Streikus, Vytautas su Nijole, dar keletas žmonių. Šnekučiavomės prie taurės gero konjako. Netruko prabėgti ir vakaras. Vidurnaktis. Paskutinis traukinys jau senokai nubildėjo į Vilnių per Pariečės ir Dzūkijos miškus. Bložės pasiūlė pernakvoti pas juos. Aišku, sutikome. Nuo Ratnyčios iki Bložių geras kelio gabalas. Bložė – tikras žygūnas – eina miško keliukais tokiu smagiu žingsniu, kad tik spėk vytis. Mes su V. V. L. lekiam tiesiog dusdami, o čiuplute Nijolė (matyt, įpratusi prie bložiško žingsnio) ramiausiai žingsniuoja vienoje gretoje. Ateiname į jų palocius jau po vidurnakčio. Nuo Kornelijaus konjakėlio jau gerokai „užsikabinę“ – kur ten eisi miegot? Dar velniškai norisi pasišnekėt. Sėdim virtuvėj visi keturi, ir Nijolė sako: „Žinot, mes turim raudono vyno butelį, kuris pragulėjęs spintukėj po lubom gal penkiolika metų. Nuo to laiko, kai Vytautas metė gerti.“ Mums net seilės ištįso. Būtent to butelio labiausiai mums ir reikia. Nijolė nukelia iš „antrasolių“ butelį bulgariško „Ognienyj taniec“. Nuo ilgo stovėjimo vynas jau ir visai ne raudonas, greičiau – geltonas, o ant butelio šono nugulęs susikristalizavusių nuosėdų dryžis. Atsikemšam. „Blaivinykai“ Bložės vyno atsisako, Vytautas B. neužilgo, laikydamasis savo režimo taisyklių, nueina miegoti. Liekame trise. Ir dabar, kai mėginu prisiminti, apie ką gi šnekėjomės, galiu pasakyti, kad tikrai nešnekėjom su Nijole nei apie jos kūrybą, nei apie jos jauseną, nei apie sveikatą. Ji šnekėdavo apie Bložės sveikatą, tik ne apie savo, apie kasdienius ūkio malonumus ir rūpesčius, augalus, dar šį bei tą, bet dažniau mėgo klausytis. Tuštėja geltono vyno butelis ir Nijolė pakloja mums lovas. Sako: „ Anksti kelsit? Jei nebūsim pabudę, išsivirkit arbatos, šaldytuve yra silkės. Gerai papusryčiaukit kelionei.“ Užmiegam kaip kūdikiai ant iškrakmolytos patalynės. Pabundam švintant. Namuose tylu, Bložės dar miega. Pirštų galais, tyliai varstydami durimis įsėlinam virtuvėn, užsikaičiam arbatinį, įlendam šaldytuvan, o ten du slonikai paruoštos silkės. Išsitraukiam abudu. Paragaujam ir iš vieno, ir iš kito. Viename su cinamonais ir obuoliene, kitame – marinuota su svogūnais. Nusprendžiam, kad su cinamonais daug skanesnė, ir šaukštas po šaukšto, kąsnis po kąsnio cinamoninę silkutę suryjam. Iš miegamojo pasigirsta durų rankenos trakštelėjimas, tylūs žingsniai, į virtuvę su vienais naktiniais ateina Nijolė. „Labas rytas, – sakom pakuždom, labai skani silkutė. Visą suvalgėm.“ „Vajetau, čia gi Vytauto silkė. Visai buvau pamiršus vakar jums pasakyti, kad valgytumėte aną.“ Norisi prunkštelėt, bet susilaikom. Išgeriam kažkokių žolelių arbatos, atsiprašom ir atsisveikinam. Po to dar daug sykių prisimindavom susitikę šią juokingą cinamoninės silkutės istoriją, o Nijolė mano žmonai Rūtai užrašė detalų receptą, kaip reikia paruošti silkutę su cinamonais ir obuoliene. Tą patiekalą ir po šiai dienai visi pažįstami vadina „Silkė a la Bložė“.

       Moteris su laiko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt