Valdemaras Kukulas

       NERAŠAU, BET MUZIKUOJU IR TAPAU
       Esė iš knygos „EILĖRAŠČIO NAMAI“

       Paveikslo turinys – ne siužetas, o tapyba, – sako dailininkas A. Gudaitis¹. Eilėraščio turinys – ne mintis, ne idėja, o poezija, – pasakytų ne vienas šiandieninis poetas. Poezija – paslaptis, į kurią neatsakysi jokia kritikos kalba; į ją atsako tik talentingas eilėraštis. Poezija yra dvasios būsena, kurios neišprovokuosi jokiomis valios pastangomis, tačiau jei jinai budi, labiausiai apleisti šiukšlynai ir metalo laužo sąvartynai pavirs tobuliausio grožio stebuklais. Poezija – kalbinė būsena, kuri pati savaime žodžius ir jų reikšmes surikiuoja taip, kad kalba prabyla netikėta kosminių sferų muzika. Kas kita, jei ne ypatinga kalbinė būsena, poezija paverčia paprasčiausią pasakymą, tarkim, „ramios, malonios vasaros naktys“, kuris kito lūpose būtų elementari konstatacija: vasaros naktys ramios... Poezija – ne gyvenimo, o kalbos stichija, nes tik čia skleidžiasi tai, ko gyvenime neįvardysi ir neištarsi. Kalba poezijoje pirmiausia funkcionali ne savo prasmėmis ir reikšmėmis, o garsų sąskambiais, nes tik muzika yra dieviškosios kosminės harmonijos išraiška. „Turgenevas kalbėdavo, kad laukia iš manęs eilėraščio, kurio paskutinį kupletą reikės perteikti bežodžiu lūpų šalvenimu“; „Čaikovskis tūkstantį kartų teisus, nes mane visada iš apibrėžtos žodžių sferos traukė į neapibrėžtą muzikos sferą. <....> Todėl tikro meno kūriniuose turinį aš suprantu ne kaip moralizavimą, mokymą ar išvadą, o kaip daromą jums įspūdį“², – tai muzikaliausio rusų poezijos klasiko prisipažinimai. „Eilėraščiai žadina neaiškius jausmus, ir todėl jiems būtina muzika“; „Muzika, sujungta su malonia mintim, – tai poezija“³, – tokie matematiškai racionaliai eilėraščio muzikalumą grindusio poeto E. Po žodžiai. Ir – dėl šventos ramybės – jungiantis juos B. Pasternakas: ,,<...> kaip dabar, taip ir visada maniau, kad žodžio muzika – visiškai ne akustinis reiškinys, kad ją sudaro ne atskirų balsių ir priebalsių sąskambiai, o kalbos reikšmės ir jos skambesio tarpusavio ryšys“⁴.
       Vidinė mūsų gyvenimo disharmonija paskutiniaisiais dešimtmečiais ypač sutvirtino muzikaliai ir dvasiškai harmoningo pasaulėvaizdžio poezijos pozicijas, ir nūnai tai bene gausiausia ir stipriausia mūsų jaunesniosios kartos poezijos kryptis. Būtent ją turėdamas galvoje R. Rastauskas metė iššūkį jauniesiems: socialiai stipriau angažavęsi debiutantai turės gerokai pasikauti, kad galėtų kaip lygus su lygiais kalbėtis su mumis. A. A. Jonynas, D. Kajokas, A. Gailius, iš dalies R. Jonutis maudosi kalbinėje poezijos stichijoje, absorbuodami eilėraštyje skirtingiausius patyrimus, jeigu tik jie pasiduoda paslaptingam kalbiniam neutralizavimui. Visa, ką galima pavadinti poezija, yra mūsų: čia išbandomos visos formos ir punktuacijos galimybės, čia keičiasi poetinės įtakos ir poetinės mokyklos; šiems poetams negresia „savitumo inercija“, kuri į aklavietę stumia net V. Braziūną su G. Patacku. Čia vienodai sėkmingai funkcionuoja klasikinis ketureilis, poetinė miniatiūra, filosofinis aforizmas, sonetas, sonetų vainikas, rondo, bliuzas; čia kryžiuojasi prancūziška elegancija ir vokiškas racionalizmas, ir vis vien išlieka poeto savitumas.
       Dėkinga poezija, jei įsiklausoma į jos gelmę. Visi tie poetai nardo po skirtingiausius poetinius žemynus. D. Kajokas gaivinasi senovės Rytų poetais, A. Gailius verčia intelektualiąją vokiečių prozą ir jų poetus. Ir visi šiek tiek skolinasi vienas iš kito. Tarkim, J. Liniauskas, A. Marčėnas rečiau ar dažniau atsiduria jau minėtų poetų sugestijos lauke, tačiau ženklai, skiriantys juos, išlieka, nes ypatinga poetinė būsena, ypatinga poetinė savijauta yra tik konkretaus poeto privilegija, ir tą patį šaltinį ji transformuoja visai kitaip. Žinia, tą būtų galima pasakyti apie bet kokio „poetinio tikėjimo“ poetus, bet čia įsikiša dar ir poetinės kalbos diktatūra. Tai visai kas kita, negu kurti tą kalbą, racionaliai ją motyvuojant. Tas pats paveikslas toms pačioms akims atsiveria tik vieną kartą, ir grožio pojūtis kiekvienąkart individualus. Tokioje poezijoje gal ir nereikia ieškoti konkrečios tiesos apie mus ir mūsų pasaulį, ir vis dėlto ana minėta poetiškumo būsena slypi žmogaus sieloje, taigi tiesos ir sąžinės teritorijoje. A. A. Jonynas gal tiksliausiai nurodė ribas, kuriose funkcionuoja intuityvioji, muzikalioji mūsų poezijos atšaka. Jos suformuluotos, tiesa, ne savais žodžiais, eilėraštyje „Vėrinys“⁵:

       Konkretaus poeto konkrečiame kūrinyje – kaip ir žanrai, formos – šita aprenginėjimo ir nurenginėjimo procedūra nuolat kaitaliojasi, bet visada išlieka estetinio poveikio stiprybė.
       A. A. Jonynas eilėraščiu muzikuoja. Kaip kadaise muzikaliuose B. Sruogos eilėraščiuose ir vertimuose, taip dabar kai kuriuose A. A. Jonyno eilėraščiuose kalba įsiklauso tik į save, o meninis vaizdas pats tirpdo savo komponentus, palikdamas vien klausa tesugaunamą prasmės punktyrą: „mėnulio takas pamažu artėja / tarytum sidabruotas balsas rago“ (MKS, 23). Pojūčio, savijautos esmę užčiuopia žodis ar žodžių jungtis, ir kalba sukus apsukus vis grįžta prie jos: „Ir valandos įgauna naują galią / ir tyliai kyla ir lėtai sudyla / jos neprabyla tik papildo mus / nuėjusius dar vieną dalį kelio / ir gimdo didelius ir neramius jausmus / kurie prieš mūsų vienumą sukyla“ (MKS, 28). Tai, kas neišreiškiama kalba – pojūtis, nuojauta, neįvardyta būsena – slypi pačioje kalboje, ir A. A. Jonynui jinai paklūsta. Tai pirmosios jo knygos estetinė nuostata, einanti prieš daugelio poetų absoliutinamą metaforos daugiareikšmiškumą. Melodija, kalbos muzika savy slepia daugiau prasmių, ir drauge ji yra tikslesnė, geriau sugeria pasaulio visumą. „Nebylusis gyvenimo džiaugsmas“ yra ir pačios poezijos sinonimas. Antraip „mes net nejaučiam kaip atgaunam balsą / ir tuo balsu kažin kam nusikalstam / ir mumyse nebepražysta sodai“ (MKS, 23). Sustabarėjusį, kiek nuvalkiotą žydinčio sodo įvaizdį čia galime suvokti ne vien kaip lengvo prasmės atpažinimo signalą, bet ir kaip pavyzdį, kokiais štampais operuoja mūsų balsas, – jau kalbos lygiu.
       „Atminties laivą“ su pirmąja A. A. Jonyno knyga sieja ta pati etinė nuostata: žmogaus vidinio gyvenimo autonomijos, jos absoliutaus vertingumo teigimas. Tiesa, ta nuostata kiek dvelkteli ir etiniu reliatyvizmu, tokiu madingu šiandien, o A. A. Jonyno tipo poezijoje tiesiog normatyviniu: „vien už tai kad jūs esate lenkiamės“ (AL, 10); „aš gyvenu vadinas aš teisus“ (AL, 91). „Tiltas“, beje, baigsis jau atvira deklaracija: „ir kai triumfuoja beprotybė / aš nemaištauju tik rašau / žmogaus gyvenimas vertybė / vienintelė / aš nieko neprašau“ (T, 144). Čia A. A. Jonynas lieka vienišas, jei prisiminsim N. Miliauskaitės kartėlį („jų gyvenimas / kuris yra, ir tiek“, p. 71) ar A. Balbieriaus gamtiškai naivią nuostabą („keista būti pasauly / o nebūt – dar keisčiau“, p. 16). Tačiau „kai į paakius sminga kastetai“, ima atrodyti, jog tai, kad esi, „tik vienas iš daugelio atvejų“. Vien gyvybės instinkto, dvasinės savisaugos akimirksnį žmogus savimi užgožia visą pasaulį. Apskritai absoliutaus žmogaus vertingumo teigimas yra pažeidžiamiausia A. A. Jonyno kūrybos vieta, ypač antrajame rinkinyje. Knygoje „Metai kaip strazdas“ tai motyvavo vos pojūčiais, vos kalba tesugaunamais gamtos ir gyvenimo vientisumo, „pasaulio paukščio balse“ motyvais:

       Knygoje „Atminties laivas“ A. A. Jonynas nelauktai tampa konstruktyvus, o kai kur net racionalus. Ne tik pasaulio, bet ir žmogaus vientisumą ardo jis pats ir jo laikas („bėgių ašmenų / labai skausmingai pjaustomas gyvenimas“, AL, 91), meninis vaizdas tampa drastiškas, net fantasmagoriškas („virš horizonto pateka ranka“, „į kapinyną eina koja“, AL, 19, 20), pagaliau keičiasi pati poetika. Išlieka visos A. A. Jonyno pamėgtos grožybės, išlieka žodžio stichija ir įgimtas žodžio muzikalumas, bet čia pat jį neigia to žodžio prasmė, rašomą eilėraštį – lydinti jo savistaba:

       Charakteringa, kad „bėgių skausmingai pjaustomas gyvenimas“ įvardijamas tame pačiame eilėraštyje, kuris baigiamas jau cituota eilute: „aš gyvenu vadinas aš teisus“. Poetas priverstas formuluoti savo vertybinę orientaciją: „pasižiūrėkit, kaip netenka laisvės / koordinačių nebežinantis pilotas“ („Parabolėje“ poetui išsprūs jau tiesiai: „atleisk žmogau daiktam / bet neatleiski žmogui“, P, 25). Eilėraštis taikliai pavadintas – „Išteisintas“. Taigi ne teisus, o tik išteisintas... Eilėraščio išvada, paliekanti bet kokio „išėjimo iš šito laikrodžio“ galimybę, pamažu atsiskiria nuo konkrečių mūsų laiko ir mūsų būties realijų. Formuojasi ir trumpas, aforistiškas eilėraštis, kuris gal nėra toks sugestyvus kaip „muzikalieji“ šio autoriaus kūriniai, bet ne mažiau išmintingas („Mano rankos bet tavo kakta / mano žodis bet tavo klausa / mano lova bet tavo naktis / mano bet tavo“, AL, 44). „Parabolėje“ A. A. Jonynas jau tiesiai pasakys:

       S. Žukas, andai rašydamas apie „Atminties laivą“, stabtelėjo ir ties grožybėmis, puošmenomis, būdingomis A. A. Jonyno kūrybai. Melancholiškų nuotaikų poetas, kalbėjimo magas, išmintingai sentimentalus lyrikas, – tai vis prigiję šio poeto apibūdinimai. Tačiau visus juos motyvuoja intensyvios grožio paieškos, net tam: tikras dvasinio komforto ilgesys, ateinantis pirmiausia iš mūsų neoromantikų ir kai kam šiandieniniame kontekste atrodantis lyg poetinis kičas. Tai mūsų dienų, mūsų gyvenimo skaudulių išprovokuotas požiūris, į kurį, beje, irgi reikia atsižvelgti. Grožis, žinoma, savaime yra tiesa, tačiau kas, be meno, be poezijos, paliks nesenstančią teisybę apie vis vienišėjantį mūsų buvimą, apie beviltiškai eikvojamas dvasios jėgas, siekiant apginti būtį nuo civilizuotos buities, – ateičiai? Juk publicistika taip greitai sensta, o žmogaus savijauta kartojasi. Rinkinyje „Atminties laivas“ yra tokia eilutė: „ne tu tas kardas ir ne aš tas skydas“, ir ji, man regis, gan gerai paaiškina minėtą problemą.
       Kūrybinių intencijų ir atskiro eilėraščio prasmės santykis nevienareikšmiškas. Poezija kartais siekiama vieno tikslo, o pasakoma kas kita, gal daugiau ir reikšmingiau. Iš „Atminties laivo“ išrinkęs mažiau akcentuotus dalykus, lengviau suvoki, kaip buvo rengtasi „Parabolei“. Apie šio rinkinio paraboliškumą, kompozicijos prasmingumą recenzentai rašė, tuoj knygai pasirodžius, todėl tepridursiu, kad su trečiąja knyga ir visa A. A. Jonyno kūryba įgyja tarsi parabolės formą. Eilėraščiuose atsiranda skaudaus likimiškumo (skyrius „Panteonas“), jo jutimas gyvybės nebeleidžia traktuoti kaip savaiminės vertybės („Tilte“ vėl bus grįžta atgal), o verčia formuluoti svarbiausius kartos (o gal ir ne vien) klausinius: „Kur mes einame, Voltai Vitmenai?“ Nuo likimo neprisidengsi jokiu skydu, todėl turi keistis ir etinė laikysena: „kokiam karui kardą aš rišuos / kokiam karui kuriame kariauti miela“ (P, 13). A. A. Jonyno kūryba ir toliau lieka impulsyvi, ir čia „mes plaukiam nešami melodijos tėkmės / ir žodžių bangos dūžta į krantus“ (P, 20), tačiau dabar jau „nelieka žodžių aido ant akmens“ (P, 20). Krante, į kurį mus išmeta žodžių bangos, yra mūsų metai, dienos, „kurios kaip stygas kelius ištampė ir gyslas, kurios sutraiškė sunkiai alsuojančius šonkaulius tiltų / kurios abejojančią širdį stengės paverst širdim abejinga“ (P, 12). Bendriausią šio laikotarpio A. A. Jonyno eilėraščių etinę situaciją būtų galima nusakyti taip: nuo suvokimo, kad „suveržta mūsų žemė / tikėjimų ir netikėjimų žiedu“ (P, 23), iki stoiškos paties suvokiančiojo laikysenos – „ne tuo aš tikiu / ką paliesti tikiuosi / tikėjimas paguodos nesuteikia / bet ir nusivylimas neapykanta netampa“ (P, 9). Išlyga – „ne upės srovė / o žiūrėjimas sukelia skausmą“ – gražiai sujungia „Parabolės“ eilėraščius su pirmąja poeto knyga, publicistiniais jos eilėraščiais (eilėraščio „Mano gyvenimas atomo šalyje“ pabaiga: „ir jeigu išliksim iš baimės / ir jeigu išliksim iš baimės“). Tiesa, ir dabar poetas neabsoliutina eilėraščio minties, teisybė jam yra labiau abejonė negu pasirinkimas, nes tas, „kuris tiesos išmokęs“, „daugiau jau nieko neišmoks“. Formaliai žiūrint, tiesos kontroversiškumas A. A. Jonyno eilėraštį daro polifoniškesnį, daugiareikšmiškesnį. Dar „Atminties laive“ būta tokios paraiškos: „tai šnekas many du balsai / o trečias balsas / klauso“ (AL, 81). Ištisai šiuo principu parašytas eilėraštis „Paukštis narvelyje“:

       A. A. Jonynas yra parašęs keletą eilėraščių apie kūrybą, poeziją. „Atminties laive“ išspausdintas eilėraštis kalba nebūtinai apie poeziją, tačiau perskaityti jį galima ir šiuo požiūriu: „Apie ką tu galvoji mylima / mano kada tu juokiesi apie / nieką tu negalvoji / apie ką tu galvoji mylima / mano kada tu verki apie / save tu galvoji“ (AL, 50). Tad iš kokio patyrimo ateina eilėraštis, jei atmetamas juokas, o ašara lemia poezijos hermetiškumą? „Parabolėje“ išspausdintas eilėraštis taip ir pavadintas – „Poezija“: „Štai dar viena paslaptis / tu kuris tampi vis patogesnis / išdavęs / mintinai išdavystės mokslo išmokęs – / vis tikresni tavo eilėraščiai / apie ištikimybę“ (P, 78). Tai tarsi papildoma ano eilėraščio projekcija: eilėraštis gimsta iš dviejų antagonistiškų patyrimų ar bent jų galimybės, susidūrimo, iš ilgesio, siekio gyvenimo graužatį paversti kūrybos pilnatve. Be to, tai turbūt žiauriausias iš man žinomų poetinis kūrybos psichologijos recidyvų paliudijimas. Tiesa, A. A. Jonyno paliudytos tiesos, kad ir labai teisingos, ne visada tinka jo paties kūrybai. Priešingų, vienas kitą neigiančių patyrimų reikšmė svarbi, be abejo, bet kokioje kūryboje, tačiau – kas poezijoje paprasčiausiems jutimams suteikia universalų psichologinį, filosofinį skambesį? Svarbiausiojo A. A. Jonyno eilėraščio apie kūrybą manding nepavyks išversti į kritikos kalbą:

       Ir įvaizdžiai, ir intonacija, ypač antrojoje strofoje, kai ką padengia ironijos nuosėdomis, tačiau bent aptariamu aspektu eilėraštį norisi skaityti rimtai. Net ir tobulą harmoniją įkūnijančiais įvaizdžiais prabylama apie grožio laikinumą, taigi grožis, net ir pats savaime būdamas tiesa, dar ne viskas. Tiesa lygiai taip pat gali eiti prieš grožį, nes ir ji, kaip ir grožis, amžina. Vidinė A. A. Jonyno kūrybos raida tik patvirtina, kad intuityvioji, muzikalioji mūsų poezijos šaka taip suvešėjo dar ir todėl, kad buvo patogi. Žiūrėti į gražų peizažą ir kurti poetinį grožį – vadinasi, bendrauti su tiesa bent tiek, kiek tai įmanoma laikais, kai visi kiti tiesos pavidalai neįmanomai iškreipti ir suniokoti. O juk grožio, tobulos harmonijos dėsniams paklūsta viskas, ką tik vidinė poetiškumo būsena gali paversti poetine kalba. Ir „Tilte“ A. A. Jonynas paskelbia vieną įspūdingiausių savo ciklų „Šešios R. M. Rilkės eilutės“. Vėliau D. Kajokas pasakys, kad poezijos gali būti ne tik prozos, bet ir literatūros kritikos tekste, tačiau kol kas A. A. Jonynas remiasi R. M. Rilkės proza: „Taigi čionai žmonės atvyksta gyventi...“ A. A. Jonynas iniciatyvą perima iš karto, visas ciklo dalis vadindamas vienu žodžiu – „Kurortas“, I, II ir t. t. Kurortas – poilsio zona, taigi ir džiaugsmo, pramogų zona, kas sutampa su bendra A. A. Jonyno estetika ir etine nuostata. Bet kurortas– tai ir mūsų gyvenimas, ir mūsų šalis, kur net intensyviausio darbo metu poilsiaujama ir nuobodžiaujama. „Taigi čionai žmonės atvyksta gyventi bet aš / abejoju ar čia iš tikrųjų norima tai daryti“ (T, 15). Į kurortą atvažiuojama papramogauti, bet ne gyventi, kaip kad į mūsų šalį atvažiuojama pasižiūrėti politinės, socialinės, visuomeninės egzotikos. Gyventi važiuojama kitur, nepaisant to, kad „iš esmės nelaisvė didelis patogumas / tu nesi atsakingas ir tu rūpi šeimininkui“ (T, 15). Reikia prisiminti bendrąją A. A. Jonyno nuostatą –,,žmogaus gyvenimas vertybė / vienintelė“, – kad suprastum „Kurorto“ alternatyvumą visai jo kūrybai: „o kas galų gale iš to kad gyveni: kaip už viską dėkingas debilas“; „gyveni nežinodamas nieko / ir džiaugiesi kad nieko žinoti nenori“ (T, 16). Kurortas gundo dar ir visuomeninių komunikacijų nebuvimu: čia tikrai patartina gyventi be laikraščių ir radijo, juoba kad iš jų mūsiškiame kurorte ir šiaip nieko nesužinosi. Užtat už dvasinės kinų sienos vyksta intensyvus gyvenimas, apie kurį neturi žinoti atvykstantieji poilsiauti: „Mačiau žmogų kuris susvyravo ir parkrito / Aplink jį susirinko atsargos karininkai ir mirties neregėjusios karo seselės“ (T, 17). Tas gyvenimas sukuria savitą dvasinę atmosferą: „čia visi pasiruošę gynybai“, o tu pats pagaliau supranti: „aš jau laisvas jau supratau kas būtina sargui“ (T, 17). Kiekviena „Kurorto“ dalis prasideda R. M. Rilkės frazės nuotrupa, o baigiasi universaliu visuomenės modelio apibendrinimu:

       Kas šitą – tokį nuogą „kaip nuogi žmonės“ – ciklą daro A. A. Jonyno kūriniu, kas čia vis dėlto jį „aprengia“? Poetinės minties saviraida, nenutrūkstantis sujaudintas intonacijos alsavimas, kultūrinės atminties budėjimas? Būdinga tai, kad visas ciklas išties tėra ne kas kita, kaip šešios R. M. Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašų“ eilutės; jos trūkinėja, ir iš nuotrupų savaime, poetinės minties saviraidos pagrindu rutuliojasi vientisas tekstas, savo esme einantis prieš R. M. Rilkę ir jo pajautas; piešiamas pasaulis, kurio R. M. Rilkė nežinojo ir negalėjo žinoti. Tai ciklui suteikia kitą – idilišką, šviesų, svajingą – miesto ir kurorto vaizdinio planą. Tad net socialiausias ciklas lieka jonyniškas; ir čia vidinės poezijos galios sugeba jungti skirtingų meninių ir dvasinių kontinentų realijas ir patyrimus. Jei atidžiau įsižiūrėsime į intuityviųjų, muzikaliųjų poetų eilėraščius, nustebsime: jie gyvena ne čia ir ne dabar. A. A. Jonyno eilėraštis vyksta Italijos miesteliuose arba Paryžiaus aikštėse, kavinukėse, šokių aikštelėse. D. Kajoko eilėraštis prasideda ir išauga kiniškose bukų giraitėse ar biblinėje kalvos papėdėje. R. Jonučio poetinė miniatiūra gimsta prabangiuose karališkuose rūmuose už krištolu ir porcelianu apkrauto stalo. Bet drauge – jau vien tokia savo nuostata – toks eilėraštis savaime vertina ir mūsų tikrovę, mūsų negyvenimą.
       Antraip kas išdrįstų vienareikšmiškai motyvuoti rytietiškąjį D. Kajoko kūrybos koloritą? Tarsi apie konkretų D. Kajoko eilėraštį pasakyta su poezija nieko bendra neturinčiame S. Šalkauskio veikale „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“: „Pasak Ernesto Heilo, Rytai – tai „atvira akis“. <...> Kitaip tariant, Rytai suima tiesą vaizdinių suvokimu, Vakarai – idėjų suvokimu“. Ir toliau: Vakarams ,,gamta tik tyrinėjimo dalykas. <...> Rytams, atvirkščiai, gamta tai visų pirma puikus reginys, gyvasis paveikslas“⁶. Kokioje įdomioje situacijoje atsiduria D. Kajoko eilėraštis! Tiesą suvokdamas „vaizdinių suvokimu“, nutapydamas arba išmuzikuodamas „puikų reginį, gyvąjį paveikslą“, jis vis dėlto lieka Vakarų žmogus, ir eilėraštį kaip žanrą, kaip modelį suveržia vis dėlto racionaliai vakarietiškai. Todėl nepaprasto grožio ir vaizdingumo miniatiūra jo kūryboje virsta tobulu poetinės minties, poetinės idėjos blyksniu, iš esmės priešingu net vakarietiškai suprastai intuityviajai poezijai. Šitas paradoksas man ilgai nedavė ramybės, kol nesuvokiau problemos, kurią visa savo kūryba sprendžia D. Kajokas: žmogaus sutapimas su savo žodžiu, savo kalba; žmogaus kalbėjimas savo buvimu, elgesiu ir galvojimu ir – atvirkščiai – žodžio gimimas veiksme, judesy; žodis, patvirtinantis ir įtvirtinantis tą judesį. Juk kokia „vakarietiškai“ racionali jo parabolė „Aklieji“:

       Bet šita racionali parabolė sprendžia iš esmės rytietišką alternatyvą. „Vakarietiškajai filosofijai nebūdinga mąstytojo pažiūras sieti su jo asmenybe, su gyvenimo būdu, juo labiau reikalauti iš jo, be proto, sugebėjimų, dar kitokių dvasinių savybių, pirmiausia dorovingumo. <...> Rytų mąstytojai, ypač budistai, jausdami savo neatskiriamumą nuo gamtos, giliai jaučia ir savo atsakomybę prieš universumą dėl savo poelgių, darbų, minčių“⁸. Neatsitiktinai D. Kajokas ginasi konkrečių Rytų poetų įtakų, pavardžių įvardijimo. Norėčiau, kad tai būtų skaitoma kaip paprasčiausi eilėraščiai apie gamtą, – maždaug taip jis pristato skaitytojams prėskokus rinkinio ,,Lapkritis veidrodyje“ trieilius. Matyt, įveikti vakarietišką dualizmą yra tikrai keblu. Ar ne iš čia plaukia absoliutus D. Kajoko pasitikėjimas vidinėmis poezijos galiomis, pačia poezija? Poetas gali būti neteisus, jis gali klysti, tačiau tikriausioji poetiškumo pajauta turėtų taisyti, koreguoti ir jo mąstymą, ir jo veiksmus. Vakarų žmogaus gyvenimas ir mąstymas apie tą gyvenimą – dvi lygiagrečios, labai dažnai net tolimiausioje erdvėje nesusikertančios tiesės, o eilėraščio forma, griežta, tobulai subalansuota jo struktūra „uždaro“, „pririša“ efemerišką eilėraščio turinį: čia sutampa eilėraščio protas ir dvasia.
       D. Kajokas – ne tik poetas, bet ir mąslus eseistas, ir, dievaži, niekada nenorėčiau rašyti recenzijos apie jo „Komentarus“ – knygą, kurioje (kaip ir vidinėje eilėraščio erdvėje) mąstymą apie gyvenimą bandoma priartinti prie paties gyvenimo, sutapatinti juos, gyvenimo savimonę paversti gyvenimo būdu. Poezija jau vien kaip kalbos menas gali būti suvokta lyg autonomiška teritorija, kur galioja tik jai būdingi dėsniai ir įstatymai; tokią eseistiką, kokia paskelbta „Komentaruose“, iš esmės gali parašyti tik poetas, kuris stengiasi poetinės saviraidos dėsnius perkelti į filosofinio mąstymo ir empirinio pažinimo sferas. Todėl jam ,,natūraliausia filosofavimo sistema – griežtos sistemos neturėjimas. Žaviausi, o dažnai ir arčiausiai tiesos yra „netvarkingi“ filosofai. Tie, kurie – klasikine prasme – beveik ir ne filosofai“⁹. Kūrybai aktuali šita takoskyra: žinojimo, pažinimo ir patirties, proto, intelekto ir išminties; su poezija susijusios turbūt tik antrosios šių antinomijų dalys. Bet ir patirtis, išmintis D. Kajoko kūryboje specifinės. Jau cituotame straipsnyje B. Kuzmickas sako: „Rytuose dominuojanti dvasinės kultūros forma yra ne abstraktus mąstymas, bet medituojanti (įvairių atmainų) intuicija, kartais vadinama „intuityviu integraliu mąstymu“, kuriame daiktai suvokėjui atsiskleidžia tiesiogiai, pačia savo esme“. Panašiai D. Kajokas supranta poeziją: poezija – kažkas, kas turi daug vardų, bet neturi pavadinimo; poezijos nereikia suprasti ir analizuoti, nes analizė ją išskaido ir užmuša; poezija nepaklūsta protui – tai protas turi jai paklusti ir nusilenkti. Ir vis dėlto D. Kajoko eilėraštis mąsto. Apgraibom ieškant tikslesnio jo eilėraščio apibūdinimo, turbūt galima teigti: poeto eilėraštis pasaulį suvokia ir išgyvena rytietiškai, t. y. „intuityviu integraliu mąstymu“, tačiau jį patį, t. y. savąjį eilėraštį, D. Kajokas mąsto vakarietiškai – griežtai ir racionaliai:

       Negalima nesistebėti, kaip tiksliai eilėraštyje sutampa „gyvojo pasaulio“ efemeriškumas, apibendrinimui neparankus paprastumas ir tiksli, preciziška miniatiūros forma. Čia nieko daugiau nepasakysi, negu pasakyta eilėraščiu. Labai nedaug poetų savo kūryba gali motyvuoti teisę taip pasakyti: pagrindinė sąlyga, kurią priėmus jau galima kalbėti apie poeziją, – eilėraščio gyvybė. Tarp gyvo ir negyvo teksto (o ir žmogaus) yra beveik neapčiuopiamas ir kartu globalinis skirtumas. D. Kajokas taip sako. Panašios sąlygos keliamos tuomet, kai poezija juntama savy – kaip nuolatinė dvasios būsena, kaip visur prasiskverbiantis jutimas, elementariausią aplinkos detalę paverčiantis „perlu“, nušviečiantis ypatingo poetiškumo šviesa. Vienintelis tokios kūrybos argumentas paprastai tebūna pėdsakas svetimame gyvenime; jokios estetinės, meninės motyvacijos paprasčiausiai „gyvam“ eilėraščiui nepritaikysi, kaip kad „neišardysi“ gyvos lakštingalos, ieškodamas jos balso paslapties. Intelektualinė kritika paprastai nusivilia ir nusisuka nuo tokių poetų, kaip S. Nėris, J. Aistis, J. Juškaitis. Nes išties – kaip aprašyti, ką pasakyti kad ir apie tokį eilėraštį:

       S. Nėris skaito filologinius rytų poetų vertimus į rusų kalbą, iš tų vertimų pasąmonėje formuojasi eilėraščio „Diemedžiu žydėsiu“ modelis, o mes nūnai tai vadiname nesenkančia lietuviškojo lyrizmo versme. J. Strielkūnas rašo kosminio svaigumo eilėraštį ,,Po tylinčiom žvaigždėm“, ir intonacijomis, ir begalinių erdvių pojūčiu artimą A. Fetui, o mes J. Strielkūno lyriką įvardijame kaip stabiliausią ir nepažeistos poetinės tradicijos teritoriją. Kalbant apie D. Kajoko kūrybą, pirmiausia minėtini taip pat rytų poetai ir A. Fetas, S. Nėris ir iš dalies J. Strielkūnas, kuriuos vienija pirmiausia paprastumo estetika. Paprastas eilėraštis – D. Kajoko šiandienos siekiamybė. Sakau – šiandienos, nes paprastumo siekiai nuosekliai plėtojami turbūt tik rinkinyje „Tylinčiojo aidas“. Pirmosios dvi poeto knygos – savo struktūra, kompozicija – tik eina tos estetikos link, jose dažnai poetinio mąstymo „rytietiškumas“ ir vakarietiška poetinė forma demonstruojami dar atskirai. Iš vienos pusės – tokia deklaracija: „Segtuką, lietpaltį, vitriną / ir karsto antvožo vinis / sujungia posmuose ne rimai, / o keistas grožio bučinys“ (ŽKV, 38). Iš kitos pusės: ,,Ironija, erotika ir grožis – / trys valkatos, kurie nervingai traukia / poeziją lyg nuosprendį į kraują, – / tad ruoškis, pašauktasis, ruoškis“ (ŽKV, 39). Panašiai pasidalija ir poetinės įtakos. Kūrybinio kelio pradžioje D. Kajokui aktualesni poetai yra ne S. Nėris ir A. Fetas, bet ironiški G. Patackas ir A. Mikuta, konstruktyvus T. S. Eliotas ir R. M. Rilkė, nors paskutinysis rinkinio skyrius jau kultivuoja „Tylinčiojo aido“ poetiką. „Lapkričio veidrodyje“ – taip pat: pirmasis ir paskutinysis skyriai liudija šiandieninį D. Kajoką, tačiau didžiausią knygos dalį vis dėlto sudaro racionalistinio užmojo ciklai „Sapno mechanika“, „Džiaziniai muzikavimai“ ir „Veidrodis“. D. Kajokas šiuo atžvilgiu itin nuoseklus – paprastumo estetikos link jo kūryboje einama tuo pat metu ir vertikaliai, ir horizontaliai.
       Gamtos platumų, erdvių, aukščių, maitinusių A. Feto kūrybą, Lietuvos peizaže nėra, todėl D. Kajokui būtinas dinamikos, judėjimo įspūdis, horizonto ribojamam peizažui suteikiantis begalinumo (eil. „Siūbuoja medžiai“). Bet pačiam eilėraščiui gyvybės teikia ne vien gamtos gyvastingumas. Budinti poetiškumo dvasia, regis, turi įgimtą neklystantį vertybinį instinktą: čia labai natūraliai į amžiną gamtos ritmą įsiterpia ir pats žmogus, jo genties tęstinumo iliuzija arba imperatyvas. Nesikeičia nei bendras nusiteikimas, nei intonacija:

       Paprastumas – natūraliausias, bet sunkiausiai pasiekiamas poezijos pasireiškimo būdas. Tikroji poezija – kaip ir išmintis – elementari ir todėl dažnai nepastebima. D. Kajokui buvimas poezijoje sutampa ir su buvimo žemėje prasme. Čia neklausiama, kaip motyvuoti pirminę eilėraščio metaforą. Čia taip pat neklausiama, kaip įprasminti gyvenimą. Čia tiesiog sakoma: „Rausvas uogos veidrodėli, / ryto pamiške, / gal prasmės nėra, todėl ir / nebeprasmiška“ (TA, 155). Tiesa, cikle „Tylinčiojo aidas“ ir poemoje ,,J. S. Bachas. Mišios si–minor“ keliamos kiek kitokios – universalesnės, mitologiškesnės – poetinės užduotys, iš pirmo žvilgsnio tarsi neigiančios jau aptartą D. Kajoko poetiškumo sampratą. Kita vertus, turime pripažinti, kad pats paprasčiausias eilėraštis, jei jis tikras, filosofinės gelmės ir būtiškos išminties visada turi daugiau, negu galime jos perskaityti, versdami eilėraštį į mokslo ar publicistikos kalbą, tik ta išmintis dažnai labai fragmentiška. Didesnieji D. Kajoko kūriniai bando sintetinti, sisteminti eilėraščiuose užfiksuotus poetinės tiesos ir netikėto vidinio praregėjimo proveržius. Nežinau, ar tai būtina, ar tai reikalinga D. Kajoko tipo lyrikui, juoba kad ties jo kūryba apskritai dažnokai norisi iš naujo kelti klausimus, į kuriuos jau seniai visų atsakyta. Tarkim, jei D. Kajokas, rašydamas paprastą eilėraštį, iš tiesų kuria paprastumo estetiką, ką tada jo kūryboje reiškia filosofija, intelektualinė refleksija, kas tada yra tiesiog poetinė mintis? Ar galime vadinti mintimi tai, kad „prasideda lapkritis vėlinėm“ (LV, 18), kad „mieguistai švelnūs tie nakties žiedai“ (LV, 92)? Arba kas jau čia tokio labai giliamintiško kad ir tokiose eilutėse: „Jei nežinai, dėl ko gyveni, / gyvenk, kad ramiai miegotum. / To pradžiai pakanka – kaip medžiui / nugrimzti į rytmečio apeigas. / O jei to pakanka pradžiai, / kas žino, pakaks gal ir pabaigai“ (TA, 157). Ar poema, ciklas gali ką nors sistemingiau ir nuogiau pasakyti? Kol kas į šiuos klausimus bijočiau atsakinėti. Aišku tik viena: D. Kajoko kūryboje susiduriame su specifiniu – magišku, grynai poetiniu – protu. Gal tai ir yra poezijos išmintis – protas, sutampantis su visuotine pasaulio jausena ir neturintis nė lašo spekuliatyvumo?
       Net seklokas filosofavimas D. Kajoko eilėraštyje nuginkluoja: „kodėl mes čia, dėl ko, – / kas šitai atsakytų... / Gal mėgautis žiedais, / gal perprasti buvimą, / o gal gimdyt vaikus – / taip, kad ir jie gimdytų“ (TA, 148). Neįtikėtina, kad nuogą semantinę panašių pasažų prasmę neutralizuoja vien intonacija, kalbėjimo būdas. Juk vis viena, jei reikėtų apibūdinti D. Kajoko poetinio pasaulio prasmes ir reikšmes, jas tektų nusakyti kaip minimalistines konkretaus žmogaus gyvenimo požiūriu (žinoma, rytų tikėjimų kontekste tai gali būti suvokta kaip dvasinio pažinimo viena aukščiausių pakopų, tačiau, kaip minėta, poeto kūryboje vis dėlto išlieka vakarietiškas dualizmas). Visa jo kūryba yra džiaugsmas žmogaus gyvenimo faktu, esatim. Žiūrint iš lietuvių lyrikos tradicijų perspektyvos, stebina, jog tas džiaugsmas gali būti produktyvus ir vaisingas. Ir tas nusistebėjimas ar tik nebus D. Kajoko fenomeno esmė?
       Kiek kebloka nuo D. Kajoko kūrybos pereiti prie A. Gailiaus knygos „Peizažas su žmogumi“¹⁰, nes čia vėl tenka grįžti prie jonyniško vakarietiškumo. Ir vis dėlto jo kūrybą maitina ta pati tradicija. Čia taip pat kryžiuojasi prancūziškasis O. Milašiaus misticizmas ir intuityvizmas, vakarietiškai racionaliai pagrįstas T. Venclovos „lingvistinis“ eilėraščio modelis ir lietuviškai drovus gamtos pojūtis. Čia taip pat eksploatuojamos įvairiausios poetinės formos, ir vidinių žodžio galių dėka sonetai, kurie sudaro antrąją A. Gailiaus knygą, gimsta ir rutuliojasi antikinių kolonų apsuptyje ar vakarietiškai jaukiuose interjeruose. Čia taip pat svarbiausias yra pasaulio vienovės pojūtis, remiamas harmoningų poezijos formų ir šviesios pasaulėjautos. Kultūriniai, intelektualiniai A. Gailiaus interesai uždėjo šiokį tokį antspaudą ir jo kūrybai, ir – toli gražu ne visada pagrįstai – jos vertinimams, interpretacijoms. Jau pirmosios poeto publikacijos buvo susietos su H. Hesės „Stiklo karoliukų žaidimo“ herojaus J. Knechto „Mokinio ir studento eilėraščiais“. Žinoma, A. Gailiaus kūryba davė tam pagrindo. Harmoningo pasaulio siekiai kai kuriuose jo eilėraščiuose iš tiesų buvo artimi tylioms H. Hesės deklaracijoms: „Dvasingas, lengvas ir žavus išties / Gyvenimas mūs, regis, tarsi fėjų / Vingriais rateliais tuštumoj sau skrieja / Toli nuo realybės ir būties“. To artumo H. Hesei, be abejo, yra ir knygoje – įsibėgėjus pirmajam, o ypač trečiajame skyriuje, bet štai racionaliai vakarietiška A. Gailiaus gudrybė: savo rinkinį jis sudėliojo taip, kad knygos visuma, netikėtas kontekstas hesiškos tonacijos eilėraščiuose verčia visai kitur dėlioti minties ir vaizdo akcentus. Vietoj hesiško minties kirčio, uždaros kompozicijos strofos knygos pradžioje nuskamba milašiška nostalgijos melodija (ir pavadinimas – „Švendriškių elegija“):

       Tokia knygos pradžia daro tikrai netikėtą įspūdį. Čia „motina, / sėdėdama prie plytos, mezga, / ir siūlas nuo jos pirštų bėga bėga / iš vakar į rytoj ir dar toliau“ (p. 8), čia „vaikšto žmonės kaip iš pasakos arba / spalvoto paveiksliuko“ (p. 11), čia „raudonas spindulys per visą dangų / nubėga paukščių ir žmonių įspėti, / kad artinas audra“ (p. 34). Dvilypis įspūdis – lyg pats sėdėtum kaimiškuose senelės namuose ir rašytum čia skaitomą esaties eilėraštį, – iš čia ateina vaizdo, kalbos jaukumas, šiluma, – ir čia pat visa tai praradusiojo atodūsis. Galima tarti, jog tai elegijos prigimtis, jos nuotaikos specifika. Tačiau elegiškumas nėra ištisai būdingas A. Gailiaus kūrybai (ir čia minimi eilėraščiai, ko gero, yra ankstyvesni), tad jų būtinybė, mano galva, knygoje pirmiausia motyvuojama pasaulėvaizdžio ypatumais. Tai ne praeities, kaimo, namų gailestis, nors pabrėžtinai konkretus vaizdas lyg ir skatintų taip galvoti, – tai jaukumo, šilumos, santarvės ir harmonijos ilgesys, kuriam įprasminti ir yra skirta visa knyga.
       Ir kai perskaitai, ko a priori iš Gailiaus tikiesi, supranti, kaip reikalinga buvo elegiška knygos pradžia:

       Eilėraštį reikėtų cituoti visą, bet ir iš strofos matyti mūsų lyrikai jau pažįstama T. Venclovos poetinė mokykla, tarsi savaime kreipianti dėmesį į „hegzametrą“, „cezūrą“, į „ilgą ir monotonišką eilutę“, kurią būtina gerai įsiskaityti, idant atsivertų takai graudžion būtin. Bet štai etinė ankstesnių eilėraščių prasmė verčia kitaip sudėti prasmės akcentus, ir čia nebe taip svarbus literatūrinis būties apmąstymų podirvis. Čia daug svarbiau „graudi būtis“ ir „didžiulė erdvė“, kur „duota ir tau vieta, seniai žadėta, / Prie ežero: sėdėk sau žolėje, / Klausyk, kaip kužda gelstanti laja / Hegzametrus išmirusių poetų“ (p. 13). Kultūra, poezija, kaip ir gamta, yra taip pat harmoningos būties ženklai. Netrukus prasideda klasikiniai, preciziškos formos sonetai, ir tai rodo, kaip nuosekliai ir lygiagrečiai auginama minties ir emocinė įtampa. Praeitis, patirtis, gamta, kultūra, menas ir galiausiai daiktai su savo vardais, žodynu, vaizdiniais nuosekliai vienas po kito įsitraukia į eilėraštį, bet neišstumia nieko, kas jau cirkuliuoja knygos semantiniame lauke. Šitaip harmoningo pasaulio nuostatai pasiduoda net miestas, šiaip, jau mūsų poezijoje destruktyvi ir griaunanti jėga: „jau kepėjai su baltom prijuostėm, / įraudusiais veidais iš krosnies traukė / šio ryto duoną. Jau vežiojo pieną, / senamiesty tarpuvartėj senukas / jau rūkė ir šypsojosi pro ūsą“ (p. 38). Šitaip pasiekiama santarvė su daiktais: „erdvėje kol kas nėra daiktų“, bet priglunda šiltas moters delnas ankstų rytą, ir pasirodo „taip arti / visi daiktai, kurie lėtai ir švelniai / dainuoja mūsų pirštų paliesti“ (p. 27). Tiesa, kituose skyriuose mintis padrikesnė, čia kompozicijai keliama gal net per daug užduočių. Beje, knygos struktūros, kompozicijos ypatumai tokie svarbūs gal tik debiutuojant, – vėliau jau kalbama apie visos kūrybos „kompoziciją“. Kol ne itin daug duomenų kūryboje, požiūris į knygą – kaip sistemą, kaip savotišką žanrą – taip pat nemažai pasako. Tarkim, jau dabar aišku, kad A. Gailius bus vienas iš nedaugelio poetų, kurie rašys ir leis eilėraščių knygas, o ne padrikai sumestus rinkinius, kad tai bus cikliškas poetas, ir cikliškumas jo kūryboje galbūt pakeis tai, ką, sakysim, A. A. Jonyno kūryboje atstoja besikartojantys vaizdiniai blokai ir „kertiniai“, labai individualizuoti žodžiai. Stiprią A. Gailiaus poetinę savimonę pirmiausia ir liudija knygos struktūra. Su bendra poezijos tonacija, etinėmis nuostatomis sutampa ir nedažni eilėraščio saviraiškos blyksniai, estetinio manifesto nuotrupos:

       Svarbiausia vidinės harmonijos prielaida – sutapti su gamta, pasauliu, ištirpti juose (mes – du šešėliai), pasiduoti bendram visatos gausmui, kurio apkurtintam gyvenimas atrodo palaiminga duotybė. Apie tai ir kitas etiudas „Sakau: kėdė ir stalas, ir knyga“. Daiktai yra kaip niekas kitas tavo apsuptis, ir visa tai gali ranka paliesti; žvaigždė, graži naktis yra tavo jau vien todėl, kad juos jauti, gali juos pavadinti ir šitaip prišaukti. Tai atrodo tarsi žiūrėjimas iš kitos pusės – harmoningos savijautos pastanga eina iš paties tavęs. Ir čia svarbiausia jos prielaida – abstraktus, bet vis tiek esantis žmonių bendrumas: „Sakau: jau temsta, ranką man paduok, / Žiūrėk, kaip žydi didelis dangus, / Paguosdamas ir priešus, ir draugus“ (p. 32). Ir tikrai – vienas be kito tie eilėraščiai būtų lyg nebaigti, „neatsakingi“. Ir prasmės požiūriu nė vienas jų nėra svarbesnis. Prasmė atsiranda jų sandūroje – prigimties ir valingos pastangos dermė. Taigi A. Gailius iš harmoningųjų poetų – pats racionaliausias; poetinė kalba jam tik padeda valingam visus mus jungiančio „žvaigždėto dangaus“ užkariavimui.
       Šiaip man artimesni disharmoniškos, destruktyvių šiandienos jėgų paliestos pasaulėjautos poetai, tad ilgai negalėjau suvokti, kodėl A. Gailiaus – iš esmės priešingos jausenos poeto – pasaulėvaizdis toks suprantamas ir taip nesunkiai priimamas, verbalizuojamas. Neaiškumas išsisklaidė prie eilėraščio „vakarais, kai dainuodamas lyja lietus“. Čia ,,po nematoma žvaigžde gimsta poetas / į kūdikį panašus / jis pats pasirenka tuos dažus / kurie jam primins / vakarą, lietų...“ (p. 55). Ir išties – visas lyrinis vyksmas A. Gailiaus kūryboje plėtojosi lyjant lietui, vakare, naktį, tik pabudus labai ankstyvą rytą, rudenį. Štai šiandieninio žmogaus vidinės harmonijos sąlyga – vienatvė! Ir ne ta – kūrybinė, bet žmogiška. Net rašant laišką draugui, tiesiant jam ranką. Ir harmoningo pasaulėvaizdžio kūryba tampa programišku bėgimu „iš dienos“, iš žmonių apsupties, iš kasdieninio bruzdėjimo su visais jo atributas. Tada ir ciklas „Nyki diena“ nebeatrodo knygoje svetimkūnis. Jis paprasčiausiai teisingas. Ieškoti, siekti harmonijos A. Gailiaus kūryboje – valinga lyrikos užduotis sau. Tokia pastanga, dailininko V. Valiaus žodžiais, tarsi kūlgrinda gula į mūsų amžiaus problemų verpetus ir padeda perbristi juos nepraradus dvasingumo.
       Yra dar vienas programiškas A. Gailiaus eilėraštis, taip ir pavadintas – „Ars poetica“. Jis verstų kalbėti jau ne vien apie pasaulėvaizdžio, bet ir formos, poetinės mokyklos dalykus:

       Paraidžiui skaitant tai gali pasirodyti lyg pasiteisinimas, suvokus, kaip nesunku poeto eilėraščiuose atpažinti H. Hesės, D. Tomo, P. Eliuaro, A. Tarkovskio, dar vieno kito poeto šešėlį. Neatsispirta madingai pagundai parašyti tankų, o eilėraštis „Rytas“ – tik formaliai užmaskuoti trieiliai. Bet šiandieninė kritika, kai kuriais atvejais visai be pagrindo, drovisi ieškoti svetimo žodžio pėdsakų, tad tokių elementarių intencijų kūrinys būtų bent jau be įpareigojančio pavadinimo. Reikalas kitas. Mokinio statusas leidžia nevaržomai jaustis meistro dirbtuvėje. Didžiųjų literatūrų, didžiųjų poetų patirtis mums reikalinga mokantis (dar tik mokantis) adaptuotis, išlikti dvasiškai sveikiems urbanizuotoje aplinkoje. Kur jie ieškojo atramų, kuo labiausiai pasitikėjo? „Kantrybės žygdarbis. Tai pareiga ištverti“, – taip prasideda eilėraštis apie Tomą Maną. Kitame kūrinyje atvirai svarstoma: „Aš knygose mačiau raides, senųjų / lengva ranka rašytas, tarsi niekas / nebūtų jiems rūpėję taip labai, / kaip braižyt plunksna gelsvą pergamentą“ (p. 70). „Betgi ir juos turėjo slėgti jų našta, / <...> /ir jie turėjo būti išmintingi, / jei džiaugsmo jų širdy nesunaikino / karalių raštai“ (p. 70)... Taigi kultūrinė tema A. Gailiaus kūryboje daugeliu atvejų pirminė. Kultūra – aktyvių dvasingumo paieškų teritorija. Čia A. Gailius ne vienišas – jis atsiduria toje pačioje gretoje, kurioje esame įpratę matyti S. Gedą ir ypač D. Kajoką. Bet eilėraštyje „Ars poetica“ paaiškinamos ir kasdieniškesnės vidinės harmonijos paieškų priežastys:

       Taip jau išeina – amžinoji pasaulio šviesa, dieviškoji harmonija, žmogaus ir gamtos, žmogaus ir daiktų sutapimas, „nebylusis gyvenimo džiaugsmas“, žodžiu, visa tai, ką dėl iškilmingumo net ištarti nejauku, ir – dirbtuvė, varstotas, kartojami žodžiai ir skaitomi seni pergamentai. Intuityvioji, harmoningo pasaulėvaizdžio poezija išties labiau negu bet kokio kito tipo savo vaizdinį, muzikinį, tapybinį išraiškos priemonių arsenalą kaupia pati; jos stichija – literatūra, poezija, menas, ir net tais atvejais, kai ji drįsta vertinti tikrovę, kai jį grįžta „į šitą laikrodį“, ji operuoja tik subtiliai estetiškai išreikštais argumentais. Ji negali, kaip N. Miliauskaitė ar – iš kitos pusės– A. Verba, pasaulėvaizdžio grįsti empirinės tikrovės nuotrupomis, kasdieninio gyvenimo blokais; net ir socialiausiai orientuotame eilėraštyje turinys visada lieka pati tapyba. Išreikšti tai, kas neišreiškiama, pasakyti tai, kas kasdieniniais žodžiais nepasakoma, ir teįmanoma tik specifinėmis priemonėmis, kurios kaupiamos specifinėje meno aplinkoje. Ir todėl harmoningųjų, intuityviųjų poetų kūrybinės laboratorijos visada primena dirbtuves, kur gausybė reprodukcijų albumų, klasikos įrašų, daugybė spalvų ir garsų, o ant porėmio – vienas vienintelis tapomas paveikslas. Stebiuosi, kodėl taip nemačiom ir negirdom praėjo R. Jonučio debiutas¹¹. Jei knyga butų pataikiusi į A. A. Jonyno, D. Kajoko muzikavimo toną, turbūt būtų labiau užkliuvusi, bent jau būtų gerai išbarta. Bet R. Jonutis jau pirmuoju rinkiniu ėmė ne muzikuoti, bet tapyti, o jei ir muzikuoti, tai minimalizmo estetikos principais – maždaug kaip O. Narbutaitė ar kiek ankstyvesnis V. Bartulis. Prie tų pačių dalykų, kurie nūnai tapo A. A. Jonyno, D. Kajoko, A. Gailiaus „užkariauta teritorija“, R. Jonutis eina tarsi iš kitos pusės ir pasiekia tą patį, bent jau ne mažesnį efektą. Pasaulio vienovės ryšiai jo kūryboje matomi ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai, ir senovės graikų, romėnų istorijos realijos čia projektuojamos maždaug kaip K. Kavafio lyrikoje: pasikartojantis dramatizmas, pasikartojančios tragedijos yra mūsų išlikimo garantija. R. Jonučio eilėraštis, kaip ir jau aptartų poetų kūryboje, vyksta ne dabar ir čia, o kažkur toli istorijoje ir aristokratiškoje aplinkoje; jis kalba apie kažką, ką ir iš tiesų beveik neįmanoma įvardyti, tačiau aišku, kad jo centre – labiau negu anksčiau aptartų autorių eilėraščiuose – stovi jautrus, trapus ir lengvai pažeidžiamas žmogus. Etinį reliatyvizmą, A. A. Jonyno išreikštą atvirai ir ultimatyviai, R. Jonutis įtvirtina estetiškai, dar ir struktūriniais principais, ir šio poeto į mūsų lyriką perkeltas stivensiškasis eilėraščio modelis, regis, grasina virsti rimta mada. Štai tokio tipo eilėraštis „Kas yra lapė?“: ,,1. Niekas nemoka / lapių kalbos // 2. Rudenį klevai / rudesni už lapes // 3. Mano kaimynas / augina jas / gražiuose narveliuose // 4. Vis tiek lapės / labai savarankiškos // 5. Niekada nemačiau lapės / miške arba laukuos // 6. Vaikščiodamas užmiestyje / dažnai jaučiu / kaip iš kažkur / žiūri į mane lapė“ (p. 35). Rodos, eilėraščiu nieko nepasakoma, bet kalbama apie: 1) amžiną gamtos paslaptingumą; 2) gamtos pažinimo gradaciją ir utilitarumą mūsų sąmonėje; 3) miesčionišką žvėrių industriją ir garsiąją mūsų nuostatą: mes – gamtos valdovai; 4) savo gyvenimo nesavarankiškumo pojūtį; kuo jis savarankiškesnis už kokio žvėries gyvenimą? 5) gyvenimo mieste saviizoliaciją; 6) nuo pat stalinizmo laikų mumyse įsišaknijusią persekiojimo, stebėjimo baimę. Tai horizontalūs mūsų gyvenimo ir gamtos ryšiai. O štai vertikalus pjūvis: „neįmanoma žvaigždė / virš galerų // kiekvienas / prirakintas prie savęs / yra / begalinis atodūsis // o jūrų žolė / virš jų kapų / nešienaujama / auga žemyn“ („Galerų irkluotojai“). Istorija R. Jonučiui yra duotas, jau savaime išdidintas paveikslas, kurį patogu persipiešti po detale, po štrichą; didžiajame paveiksle, kur visiems seniai aiškios visų spalvų prasmės ir žinomi visi siužetai, kiekvienas galės pasitikrinti tų detalių ir štrichų reikšmes. Todėl R. Jonutis pabrėžtinai nieko nevertina. Jis tik tapo, ir iš visų lapės variantų skaitantysis gali pasirinkti vieną. Taip iliustruojamos vaikiškos knygos, panašiai rašomos literatūrinės pasakos – gyvenimo išminties pradžiamokslis.
       Beje, R. Jonutis, regis, kol kas vienintelis iš aptariamų poetų, eilėraščio vaizdą grindžiantis visais, net ,,neprestižiniais“ žmogaus pojūčiais. Gal būtent todėl tenka kalbėti ne tik apie jo eilėraščių muzikavimą, bet ir apie tapybą, gal net keramiką – čia būtina girdėti, matyti, liesti. Antai vienas gražiausių jo eilėraščių „Deganti žirafa“: „1. ką jaučia / saulėlydžio glėbyje / deganti žirafa // 2. užuodusios kepamą mėsą / renkasi / pirmosios žvaigždės“ (p. 15). Ir eilėraščio suvokimo registrai: 1) lietimas, regėjimas; 2) kvapas. Dar vienas eilėraštis:

       Ir suvokimo registrai: 1) skonis; 2) klausa; 3) regėjimas. Tai ypatingos dvasinės įtampos ir ypatingo įsiklausymo į save, į pasaulį poetas. Tokiam įsiklausymui, tokiam susikaupimui reikia erdvės ir laiko, kur galėtų skleistis drovus jausmas ir mintis. Lyg skaitytum Mopasano romaną apie aristokratų meilę ir suprastum, kad tokiai meilei reikia gimti aristokratu: su rafinuočiausiu skoniu, rafinuočiausiais jutimais ir begale laiko, kur jie realizuotųsi. Ir R. Jonučio žmogus iš esmės įvairiapusiškiausiai atsiskleidžia aristokratiškoje aplinkoje:

       Šitą eilėraštį taip pat nesunku motyvuoti skonio, regos pojūčiais, bet jame turbūt svarbiau yra kriauklės, atidaromos „vakaro peiliais“, ir senas stalo sidabras. Ir ypač tai, jog „viskas tikriausiai veltui“. Mes senokai pajutome kainą, kurią turime mokėti savo gyvenimo būdu ir kasdieniniais įpročiais už kiekvieną subtilesnį, rafinuotesnį pojūtį, aristokratiškesnį laikysenos mostą. Visa tai slypi mūsų dvasios genuose, ir nieko iš esmės nepakeitė jokie rusiški nei lenkiški dvarų nutautinimai ir nacionalizavimai. Esama ne tik žemdirbių, bet ir karių, bajorų kraujo balso, ir jį kartais išduoda mūsų poezija. Tarpais jis prasiveržia tiesiogiai, kaip šit R. Jonučio eilėraštyje, kartais poetinė būsena nukeliama į Paryžių, kaip kai kuriose A. A. Jonyno bravūrose. Aišku tik tiek: net patys rafinuočiausi ,,dvasinės genetikos“ pėdsakai mums išganingi, nes ir nesuvokiami padeda išlaikyti istorinę nacionalinio charakterio pusiausvyrą. Ko gero, būtent šitiems genams turime būti dėkingi ir už kai kuriuos šiandieninės poezijos subtilumus. O tai, kad tų pojūčių prasmės neatpažįstame arba atpažinę išsižadame, teliudija, kad jie įsišakniję ir labai gajūs. Juk ant „Vėlyvos vakarienės“ stalo darniai gula antikinė tauri lektūra, čia dera ant sienų kabantys Sutino, Rembranto (eil. ,,Rembrantas. Danajė“) paveikslai. Nesakau, jog negalima R. Jonučio perskaityti taip, kaip Just. Kubilius perskaitė eilėraštį „mane tardo ruduo“: „mane / tardo ruduo // peleninėj / smilksta / neužgesintos valandos // pripilu / stiklinę prietemos / ir geriu / užsimerkęs // languose / lietaus grotos / ir jaučiu / kaip miegas / uždeda man antrankius“. „Aš čia įžiūrėjau gyvą mumyse pokario situaciją. Tai suvokus, galima paaiškinti, iš kur atsiranda dvasinis pasyvumas, kodėl pasaulis teka į mus, o ne mes kažkokiu būdu norime veikti pasaulį. Ir tas atminties motyvas poezijoje... Praeitis yra gyvesnė nei dabartis“¹². Galima jį komentuoti taip, galima – kitaip, bet man šis eilėraštis yra paprasčiausiai labai gražus, bene tiksliausiai visoje knygoje motyvuotas estetiškai: čia tiksliai išbalansuotos lygiagrečiai brėžiamos dvi estetinio patyrimo linijos. Pirmoji – „mane tardo“, „peleninėje smilksta“, „geriu užsimerkęs“, „languose lietaus grotos“ ir antroji – „ruduo“, „neužgesintos valandos“, „stiklinė prietemos“, „miegas“. Kaip simetriškai šitos linijos išsidėsto eilėraštyje ir kaip natūraliai jas užbaigia viena frazė: „uždeda man antrankius“!
       (...)

       ___________________________________
       ¹ Sakalauskas T. Septintas vakaras // Literatūra ir menas. – 1985.Spal. 19. (Atgal>>>)
       ² Фет A. A. Coчинения.– M., 1982. – T. 2. – C. 181. (Atgal>>>)
       ³ Koвалев Ю. В. Едгар Аллан По – JI., 1984 – C. 100. (Atgal>>>)
       ⁴ Пастернак Б. Избранное. – M., 1985. – T. 2. – C. 247. (Atgal>>>)
       ⁵ Jonynas A. A. Metai kaip strazdas. – V., 1977; Atminties laivas. – V., 1980; Parabolė. – V., 1983; Tiltas ir kiti eilėraščiai. – V., 1987. Toliau pavadinimo santrumpa ir puslapis nurodomi tekste. (Atgal>>>)
       ⁶ Šalkauskis S. Lietuvių tauta ir jos ugdymas // Pergalė. – 1989. – Nr. 7. –P. 150–151. (Atgal>>>)
       ⁷ Kajokas D. Žeme kaip viršūnėmis. – V., 1980; Lapkritis veidrodyje. – V., 1985; Tylinčiojo aidas. – V., 1988. Toliau pavadinimo santrumpa ir puslapis nurodomi tekste. (Atgal>>>)
       ⁸ Kuzmickas B. Vakarų ir rytų kultūrų sąveika // Būtis ir laikas. – V., 1983. – P. 39. (Atgal>>>)
       ⁹ Kajokas D. Komentarai. – V., 1990. – P. 45. (Atgal>>>)
       ¹⁰ Gailius A. Peizažas su žmogumi. – V., 1987. Toliau puslapis nurodomas tekste. (Atgal>>>)
       ¹¹ Jonutis R. Eilėraščiai. – V., 1987. Toliau puslapis nurodomas tekste. (Atgal>>>)
       ¹² Į save – kaip į kiautą // Komjaunimo tiesa. – 1988. – Saus. 15. (Atgal>>>)

       Kukulas, Valdemaras. Eilėraščio namai: Esė apie poezijos šiandieną. – Vilnius: Vaga, 1992.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt