Audinga Peluritytė

       SUSITIKIME SU VILNIAUS UNIVERSITETO STUDENTAIS
       Tekstai iš knygos „MOTERIS SU LAUKO GĖLĖMIS“

       Mes susipažinome neakivaizdžiai. 1999 metų pabaigoje. „Gimtojo žodžio“ redaktoriaus Vytauto Stanelio paprašyta pakalbinti Nijolę Miliauskaitę, surašiau ant lapo klausimus ir išsiunčiau į Druskininkus. Atsakymai atėjo labai greitai, po savaitės, tiesa, iki jiems ateinant, Nijolė Miliauskaitė paskambino telefonu. Kai ką patikslino, kai ką trumpai aptarė. Paprastas pokalbis, labai jaunatviškas balsas, nuoširdi laikysena. Jokio išdidumo, jokio demonstruojamo asmenybės atstumo, tarsi studentė skambintų kolegei studentei, arba truputį vyresnė sesuo jaunesniajai. Prašė paskambinti, kai gausiu atsakymus. Aišku, atsakymai buvo trumpi, santūrūs, kokius ir nujaučiau būsiant, tačiau tokios gyvos reakcijos nesitikėjau.
       Pirmą kartą susitikome 2000 metų lapkritį, Vytauto P. Bložės ir Nijolės Miliauskaitės kūrybos vakare Rotušėje. Turėjau kalbinti Miliauskaitę, o Erika Drungytė – Bložę. Atėjau kiek anksčiau, ir iš karto buvau priimta į Miliauskaitės globą. Ne taip paprasta tą globą apibrėžti. Ji tikriausiai ir pati jaudinosi, tačiau visą savo dėmesį nukreipė į kitus. Rūpinosi, kaip Bložei nupirkti gerus akinius, domėjosi įvairiais mūsų su Erika reikalais. Jos draugiška ir labai subtili laikysena slopino įtampą, kėlė neįprastą saugumo jausmą. Vėliau niekad neteko keisti šio pirmojo susitikimo sukelto įspūdžio: Miliauskaitės draugystė buvo patikima, subtili. Jos pačios eilėraščio žodžiais tariant, „kaip tyro oro, kaip paguodos gurkšnis“. Beje, ji pati niekuomet nedemonstravo savo stiprybės, atvirkščiai, buvo pažeidžiama, to neslėpė. Ir jos gerumas buvo „kietas“, ne tiek emocijų, kiek valios, išminties padiktuotas. Ji valingai tvarkė savo emocijas.
       Susitikusios 2001 metų gegužę prie Vilniaus universiteto, jautėmės lyg ir senos bičiulės. Suprantu, kad linijiniu kalbos principu, tiesiog pasakodama prisiminimus apie Nijolę Miliauskaitę, to įspūdžio vis tiek neperteiksiu. Gal užteks pasakyti, kad savo bendravimu liudijo tokį atvirumą ir pasitikėjimą, kuris buvo natūralus, nedirbtinis, apvalantis, sielą pakylėjantis. Ji sutiko atvažiuoti į susitikimą su Vilniaus universiteto studentais, sakė, kad jai įdomu pamatyti ir tuos koridorius, kuriais studijų metais vaikščiota, ir auditorijas, kuriose mokytasi, pamatyti šių dienų studentus.
       Susitarėme pusę dešimtos susitikti prie Filologijos fakulteto berželio. Atėjau lygiai. Atsisėdau ant cementinės atbrailos šalia berželio. Jau be dvidešimt dešimt. Truputį keista. Nijolė sakė tikrai nevėluosianti, nes autobusas iš Druskininkų ateisiąs anksčiau, ji net galėsianti truputi pasivaikščioti po senamiestį. Matau ant kampinio suolelio sėdinčią džinsuotą moterį trumpais, rudais plaukais. Kažką skaito, bet į ją net nežiūriu. Nijolę Miliauskaitę pažinčiau iš karto, ir ne tik dėl jos pamėgtos šukuosenos, į uodegą susegtų ilgų plaukų. Ten ne ji.
       Ta „ne ji“ staiga atsistoja, prieina ir sako: „Aš taip pasikeičiau? Labai sirgau ir dabar sergu. Aš su peruku, mano plaukai nuo gydymo nuslinko. Ir akiniai kiti.“ Tik pusę metų nesimatėm, ir tokios permainos! Beje, telefonu Nijolė savo ligos neminėjo, tik rūpesčius dėl išvykos į Ameriką. Prieš pat paskaitą susėdam išgerti arbatos. Nijolė taip betarpiškai bendrauja, taip džiūgauja apžiūrinėdama pasikeitimus katedroje, čia pat pasakodama apie savo naujausias patirtis: Reiki pratimus, paaštrėjusį gailestį visai gyvybei aplinkui, mokėjimą džiaugtis. Per tas dvidešimt likusių ligi paskaitos pradžios minučių ji suspėjo susidraugauti ir pasikalbėti su visais į katedrą besirenkančiais žmonėmis.
       Mes truputį aptarėme, apie ką šnekėsimės, ko klausiu. Truputį nuogąstavau, kad viešumoje Nijolė netaptų vėl tokia santūria, kokia kartais būna. Paklausiau, ar neteks man daugiau šnekėti už ją pačią. Ji labai nuoširdžiai pažadėjo šnekėti, kiek reikės, net ir nekalbinta. Taip ir buvo. Beje, kiek žinau, šis Nijolės Miliauskaitės susitikimas su studentais buvo ir paskutinysis viešas jos pasirodymas Lietuvoje. Vėliau jau buvom susitikusios tik ligoninėje, po poros savaičių, kur pirmą kartą suvokiau, kokia sunki yra jos būklė. Tai, kad ji taip sirgdama važiavo į susitikimą su studentais, kėlė nuostabą ir glumino.
       Niekas iš klausytojų nebūtų galėjęs įtarti, kad šneki ir linksma viešnia serga. Auditorijoje tokia pakili tyla! Ir kažkoks džiugesys, kurio Nijolė negalėjo nejausti. Auditorija gaudė kiekvieną jos žodį, o Nijolė šnekėjo, šnekėjo!.. Niekada neįsivaizdavau, kad viešumoje ji galėtų pusantros valandos nenuilsdama šnekėtis, pasakoti, atsakinėti į klausimus. Vėliau, jau kitą dieną, per pertraukas studentės būreliais vis ateidavo padėkoti už šį susitikimą. O viena jų, regis, Kristina Kudirkienė, sakė, kad po pokalbio su Nijole Miliauskaite tą dieną daugiau į paskaitas eiti nebegalėjo. Norėjo vaikščioti po Vilnių, apmąstyti, ką girdėjo ir jautė. Sakė: jaučiuosi taip, lyg pabuvusi bažnyčioje.
       Viso susitikimo metu Nijolė kuo puikiausiai tvarkėsi pati. Sėdėjau šalia labiau kaip palaikanti komanda nei dalyvė. Užtekdavo duoti užuominą, ir ji pati baigdavo klausimą, į kurį pati ir atsakinėjo. Buvau pasiruošusi susitikimo pabaigoje perskaityti nedidelį pranešimą, tačiau jo neprireikė, nes viskas vyko gyvai ir sklandžiai. Ir tądien, ir šiandien galiu pasakyti, kad jos aktyvumas nebuvo vien emocinis proveržis, nors buvo emocionalus. Imdama iniciatyvą į savo rankas, ji globojo visus: rodė nuoširdų atvirumą, betarpišką pasitikėjimą.
       Pasakojo apie savo pirmąją knygą „Uršulės S. portretas“ (1985), jos ypatingą neįprastą pavadinimą. Pasirodo, baigdama universitetą, ji buvo kiek nusivylusi savo rašymais, tačiau praėjus kiek laiko, pajuto, kad kažkas jos patirtyje pasikeitė. Į Rašytojų sąjungos organizuojamą pirmosios knygos atranką nunešė pernelyg kažko nesitikėdama. Sužinojusi, kad knygelę išleis, susirūpino pavadinimu. Tuo metu draugams tik buvo gimusi dukrytė, ji paskambino ir paklausė, ar galėtų savo knygos pavadinimui pasiskolinti jos vardą. O raidę „S.“ pridėjo kaip pavardės raidę. Pavardės, kuri nėra tokia svarbi kaip vardo. Arba paslėpta. „O argi, – paklausė viena studenčių, – raidė „S.“ nereiškia sutrumpinto „sielos“ vardo?“ „Gali būti ir „sielos“, gali būti“, – džiaugėsi Nijolė Miliauskaitė. Ji sakė, kad tokio pobūdžio pasiūlymai, kaip interpretuoti jos pirmąją knygą, jai labai patinka. Jie kartais būna tikresni nei pačių poetų sugalvoti.
       Dar Nijolė pasakojo apie savo vaikystės patirtis. Apie labirintą. Tokį žaidimą, kurį žaisdamas nuolat jauti paslapties įtampą. Turi judėti nežinoma erdve, jausti, kad kiekvienas žingsnis žada netikėtumą, o galiausiai prieini centrą, kuris atskleidžia paslaptį, atskleidžia tave, išpildo troškimą. Tai artima mandalos sampratai. Kai Miliauskaitė dar buvusi maža, ji tokius žaidimus kartu su vaikais gamindavosi, piešdavo pati. Ir žaisdavo. Gal ir dėl to, kad pati pirmoji jos perskaityta knyga, Homero „Odisėja“, juk taip pat gali būti skaitoma kaip ėjimas labirintu. Tą knygą šeštojo gimtadienio proga jai padovanojo krikšto tėvas, ir gal dėl to, kad tai buvo pirma jos pačios perskaityta knyga, taip užsirašė į atmintį. Beje, šis susitikimas nemažai studentų paskatino IV kurse rašyti bakalauro darbus apie Nijolės Miliauskaitės kūrybą. Vienas jų, Deimantės Kazlauskaitės „Labirinto idėja ir įvaizdžiai Nijolės Miliauskaitės kūryboje“ buvo ypač gerai įvertintas.
       Iš kitų svarbesnių susitikimo metu liestų temų: Rytų ir budizmo, gyvybės ir džiaugsmo, kasdienybės ir tikrumo. Kai kurie dalykai, kurie atrodo labai tikri jos poezijoje, kaip, pavyzdžiui, žmonių, daiktų, augalų, muzikos instrumentų naujausioje knygoje „Sielos labirintas“, iš tiesų tikri kartais būna tik iš dalies. Pavyzdžiui, šilkverpyste ji domėjosi prieš 20–15 metų, skaitydama tada garsų, rusų kalba leidžiamą žurnalą „Rabotnica“. Ten buvo straipsnių apie šilkverpių auginimą, nuotraukos, patarimai. Ilgai nešiota informacija apie šilko gimimą jai pačiai netikėtai atsigamino rašant eilėraščių ciklą „Šilkas“. Taip pat būta ir su rytietiškais muzikos instrumentais, kuriuos ji labiau pažino iš straipsnių Rytų tema (ir J. Ivanauskaitės publicistikos). O žmonės jos poezijoje paprastai turi prototipą, tik kai kurios charakterio ar išvaizdos savybės yra labiau pabrėžtos, išryškintos. Siekiama akcentuoti jauseną, nuojautą, pojūčius, jo sukeltus. Tačiau be autentiškos patirties visai niekas nepavyktų. Daiktai turi būti liesti, balsai girdėti. Tik tada gali atkurti jauseną.
       Baigiantis susitikimui, Nijolė perdavė V. Bložės linkėjimus studentams ir perspėjimą: nepasiduoti bohemai, nepražudyti talento ir gabumų! Bohema įtraukia ir nepaleidžia, užburia menininko jausena, tačiau nieko be jos neduoda. Žmogus ištirpsta bohemoje, išblėsta troškimas ir gebėjimas ką nors iš tiesų reikšminga padaryti.
       Po susitikimo Nijolė dalijo autografus ir pasirašinėjo į knygas. Studentai būriavosi aplink ją, net ir nelabai turėdami ką pasakyti, šypsojosi ir norėjo dar klausytis. Kas išdrįsdavo, vis prieidavo ir pasakydavo ką nors malonaus. Dar vieną kitą klausimą. Betarpiškai ir labai draugiškai Nijolė šnekučiavosi su visais norinčiais, tad kiek užtrukome ir nesuspėjome pertraukos metu užsukti į Orientalistikos centrą, kur ji tikėjosi nusipirkti jai reikalingos spaudos Rytų tema. Vėliau tą spaudą jau nuvežiau į ligoninę. Dar grįžome į katedrą, dar prasiėjome Vilniumi. Ji tikino tikrai nepavargusi, nes iš studentų gavusi tiek gaivios energijos, tiek įspūdžių! Sakė, gerai, kad pasiryžo ir atvažiavo į tą susitikimą, nes jai visada kiek trūko to atgalinio, grįžtamojo ryšio. Ne tik emocinio.
       Paskutinį kartą ir mačiau ją toje ligoninėje. Tiesa, vėliau dar šnekėdavomės telefonu. Ėjau Onkologinės ligoninės laiptais ir visa tirtėjau. Tikriausiai iš siaubo. Pilnoje moterų palatoje ji gulėjo jau be peruko, tik su megzta linine kepuraite. Atrodė tikra aristokratė su nušiurusia pižama ir chalatu. Visa išbalusi. Su tais didžiuliais akiniais. Labai guviai ir linksmai kalbino mane, rodė du akmenukus rankoje: juos turinti ne be reikalo. Jie šildo visą jos kūną, jie ypatingi. Jeigu noriu, galiu palaikyti. Štai! Klausinėjo apie studentes, nes kai kurias įsidėmėjo. Davė labai įdomių pedagoginių patarimų. Atsisveikindama žadėjau dar užsukti, įtikėjusi, kad to mano tirtėjimo, to jaudinimosi ji nepastebėjo. Ji palydėjo mane fojė, koridoriumi, o prie laiptų sustojo, labai tvirtai suėmė už alkūnės ir ramiai, bet įsakmiai pasakė, kad ligoninėje jos daugiau nelankyčiau, juk yra ir daugiau vietų susitikti! Dar mėginau prieštarauti, puikiai suvokdama savo prievolę, bet ji nesiklausė. Situacijoje, kur pati galėjo reikalauti globos, ji ir toliau globojo kitus. Nors ir gėda prisipažinti, buvau jai už tai dėkinga. Tokią ją ir užfiksavau tą paskutinį susitikimą: ligoninės atmosferos nesunaikintą, orią, subtilią, labai išmintingą. Savikritišką, mielą. Iš keletos spaudoje matytų Nijolės Miliauskaitės nuotraukų, man įsiminė dvi: „Gimtojo žodžio“ (2000, Nr. 1) ir Laimos Sruoginytės 2002 m. išleistoje poezijos antologijoje „Raw Amber“. Pirmojoje Nijolė Miliauskaitė užsivėrusi savyje, pasinėrusi į savo mintis; antrojoje – atsigręžusi į kitus, šiltu žvilgsniu žvelgianti, bet neatsilapojusi, greičiau pati kažką perprantanti. Juntanti ir suprantanti, panaši į moterį savo eilėraščiuose.

       Moteris su laiko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt