Jeigu leisite, pradėsiu nuo žiemos sporto olimpiados. Aptarti Lillehamerio varžybas šiomis dienomis tapo vos ne gero tono reikalavimu. Na, o Pauliaus laiškas Korinto gyventojams ir sportas – man primityvi, bet aktuali asociacija. Galbūt pamenat mūsų logikos dėstytojo frazę: „Juk žmogus ne lėktuvas ir ne paukštis, todėl niekaip nesuprantu, kaip galima šokti nuo 100 metrų tramplino...“?
       Dar viena asociacija – NBA rungtynės ir pasaulinio garso simfoninio orkestro koncertas. Atrodo, kas čia bendra? Atliekami sudėtingiausi veiksmai – ir be klaidų! Nežinau, bet man nuobodu žiūrėti NBA rungtynes ir lygiai taip pat nuobodu klausytis neklystančio, tobulai griežiančio orkestro...
       Mirusio šalčiu dvelkia man šita technikos ir metodo erdvė, nors gal ir baisu sau, o juo labiau Jums apie tai išsitarti.
       Kažkoks paradoksas – kūryba, išeinanti iš žmogaus, netenka savo pačios ištakų – žmogiškumo. Gal žmogus tikrai greitai skraidys kaip lėktuvas ir pakeis išnykstančius paukščius?!.
       Žmogaus kūrinys tampa savotiška opozicija savo kūrėjui. Jis nepalieka erdvės žmogui likti žmogumi ir gal tik todėl, kad atima galimybę klysti ir laisvę pasirinkti?
       Žinau, kad genialumo tema sena kaip žmogus. (Mums tereikia prisiminti samprotavimus apie neišvengiamą Kūrėjo sandėrį su šėtonu, apie Faustą ir Mefistofelį.) Nepretenduoju pasakyti kažką naujo. Dar daugiau – nesiruošiu čia diagnozuoti žmogiškosios minties „beribio“ progreso ar regreso. Juo labiau kad čia ne sportas, kur taip akivaizdžiai silpnesnius išstumia vis stipresni. Nors panašumų netrūksta, tačiau mintis visgi priklauso jau ne formos, o turinio erdvei.
       Todėl aš vėl sugrįšiu prie Pauliaus. „Argi nežinote, kad lenktynių aikštelėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko, jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį“ (1 Kor. 9/24–25).
       Citatoje atrandu daug opozicijų – „vystantis – nevystantis vainikas“, „visi – vienas“, „jie – mes“. Nieko nuostabaus – visi žinome, kad didaktika remiasi palyginimu, o apaštalas Paulius buvo geras mokytojas. Tačiau būtent šitos Pauliaus skirtys padeda man apmąstyti mūsų studijas VU, mūsų kursą, gal pabūgštauti dėl mūsų ateities (berods šito ir siekėme, leisdami šį almanachą).
       Girdėjau mintį, kad studijos turėtų būti kažkokia apdujimo būsena, kai tu penkerius metus esi nuostabioje idealumo erdvėje ir niekas tavo „transo“ netrikdo. Šitam turėtų padėti senieji VU rūmai, čerpių stogai, unikalūs kaminai ir išdidumo persisunkusios auditorijos. Penkeri metai gal ir per daug, tačiau pirmuosius metus aš taip ir gyvenau, kol persirgau „fuksystės“ liga. Ši liga priklauso išgydomų ligų sąrašui, todėl net ir sunkiausios jos formos praeina. O „sveikimo“ procesas gal net sunkesnis už pačią ligą – panašus į depresiją. Žmogus visgi turi žinoti, vardan kokio laurų vainiko jis bėga šitą skaityklų, paskaitų bei egzaminų maratoną. Neturiu galvoje diplomo, tik noriu žinoti, kur aš panaudosiu savo galvą, į kurią kemšama tiek žinių.
       Ir vėl kalbu apie vainiką, kurį renkamės patys. Jų yra dvi rūšys: vystantys ir nevystantys. Visaip galima būtų skleisti jų reikšmes: laikini ir amžini, materialūs ir dvasiniai, tikri ir netikri... Galų gale nesvarbu, kaip mes juos pavadinsim. Man daug svarbiau, kokį turinį juose įžvelgsime, o dar svarbiau, kad nuolat tikrintumėm, ar dar tas turinys vertingas.
       Matot, viskas čia yra gana painu... Prisiminiau dar vieną posakį: „Po mirties Dievas neklaus, kiek tu kalbų mokėjai. Paklaus, ar mokėjai mylėti...“
       Gera mintis, ar ne? Ir visai nereikia įsivaizduoti rūstaus Dievo, tardančio tave prie Rojaus vartų.
       Truputėlį bijau taip atvirai kalbėti. Lyg pati prieš save eičiau – juk pasirinkau ne gailestingosios seselės misiją, o studijas universitete. Tačiau tai senas mano ginčas. Spėju, kad šitaip pati su savimi ginčijuosi ne aš viena.
       Dar viena ideali mintis ta pačia tema:
       „Universitete kasdien turėtų vykti mokslo ir dvasios šventė.“ Mokslo švenčių čia pasitaiko, o štai dvasios iškilmių aš ieškau kitur, na, o kas ieško, tas randa. Tačiau vidinio ginčo tai nepanaikina – dažnai turiu stipriai pasikeisti, kad galėčiau švęsti abi šventes. Jeigu pamenat, Pauliaus opozicijose yra tik viena bendrybė: ir „jie“, ir „mes“ nuo visko susilaikome vardan laimėjimo. Tačiau susilaikymo turinys vėlgi skirtingas. Bijau, kad mūsų mokslo šventėse tie, kurie jas užtarnautai švenčia, susilaiko nuo žmogaus, nuo paprasčiausio žmogiškumo ir kartu nuo dvasios. Gal todėl šios šventės neįmanomos vienoje erdvėje?
       Paulius akcentuoja dar vieną dalyką: „Argi nežinote, kad lenktynių aikštelėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną?“ Koks yra tas vienas, atsisakęs žmogaus, matantis jame savo varžovą, tačiau nuolat švenčiantis tobulo, neklystančio mokslo šventę? Žinau, viskas čia atrodo perdėta, patetiškai išpūsta. Tačiau jeigu kalbu, vadinasi, noriu, kad išgirstumėt, kalbu, nes jaučiu, kad mūsų vis daugiau startuoja dėl vainiko, kuris ims vieną dieną ir nuvys. Noriu, kad suprastumėt, jog nesu „prieš“, aš visom keturiom „už“: už mūsų VU, už unikalius kaminus, kyšančius iš raudonų čerpių, už mūsų trečią kursą, už mūsų jaunas dieneles, už mintis, už eilėraščius, už juoką, už almanachą ir netgi už sportą filologyne!
       Sėkmės bėgimo takeliuose!
       Su nuoširdžia pagarba ir prisirišimu

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt