Studentų kūrybos almanachas RIBOS

       Aistė Birgerytė

       SVAJOTI ATEINANTIEMS GALIMA

       Ateinantys visuomet yra kažką keičiantys, užpildantys, tęsiantys. Ir todėl jie visada yra kaip nors susiję su tuo, kas jau buvo, kas praėjo. Ateinantis kitas nebūtinai yra geresnis ar išmintingesnis, bet, be abejonės, visuomet atveriantis naujas žmogaus galimybes, kurios leidžia pažinti ir įvardyti iš naujo sau tai, kas jau buvo pažinta ir įvardyta, liestis prie to, kas kitiems buvo paslaptis... Ateinantys beveik visada esti konflikto su praeitimi situacijoje, sąmoningai ar nesąmoningai ją ignoruoja, kad galėtų įtvirtinti savas gyvenimo nuostatas, savą filosofiją, vienaip ar kitaip interpretuojančią jų buvimą konkrečioje situacijoje. O kultūra turi unikalią galimybę fiksuoti pačias slapčiausias, dažnai net nesamas, o tik nujaučiamas, menamas žmogaus dvasios skleistis, kurios prabyla apie tai, kas, rodos, buvo nepastebėta, neįvardyta, bet, be abejonės, svarbu ir esminga. Tai nenutrūkstantis, visa apimantis ir atskleidžiantis atpažinimo veiksmas, sąlygojantis labai asmenišką ir todėl nesumeluotą bei tikrą savo būties atramų kultūroje ieškojimą. Tai ypač svarbu dabar, XX a. pabaigoje, kai suintensyvėjusiame dvasios ir nedvasios gyvenime sudėtinga suvokti tai, kas iki šiol buvo aišku ir neproblemiška. Aiškumas ir neproblematiškumas leidžia daryti schemas, į kurias ramiai dedami paviršiniai faktai, datos, kultūrinių, kūrybinių reiškinių vardai... Mes, dvidešimtmečiai, dar mokėmės iš panašių schemų perkrautų literatūros, istorijos vadovėlių. Tačiau taip dažnai užtušuojami šių santykių sąveikos galimi niuansai, kuriuose galbūt ir skleidžiasi esmingi dalykai. Mums, ateinantiems su savo skaudžia pionieriška, komjaunuoliška, o ir ateitininkiška, skautiška, gediminaitiška „visuomeninės veiklos patirtimi“, kuri pasiglemžė ir išniekino natūralų paauglių norą veikti ir taip ilgam užčiaupė organizacinei politinei veiklai nebepatikliąją jaunystę, nebeužtenka visuomenininko ar individualisto formuluočių. Norisi be paliovos susitikinėti su pasauliu, kultūra, jos duotybėmis, nuolat klausiant kodėl? Klausiant akiplėšiškai visko apie viską, nes turbūt tik taip iš tiesų bus galima esmingai suvokti mūsų literatūros klasikų (Maironio, Putino, Salomėjos Nėries ir kt.) kūrybą. Suvokti naujai, pamiršus visas dogmas ir pagarbą „lietuviškam padorumui“ (ar lietuviškam aklumui?!), perskaičius jų slaptus, o tiek daug sakančius ne istorinius, bet dvasios gyvenimų tekstus. O šie tekstai, ypač virte literatūros kūriniais, negali būti neperskaityti jau vien todėl, kad būtų nepažinta labai esminga mūsų pačių būties dalis.
       Dar XX a. pradžioje esmingiausios žmogaus gyvenimo atramos buvo formuluojamos kaip XIX a. pabaigos tautinio sąjūdžio idėjos, įpareigojančios nuolat budėti prie savo tautos istorijos, papročių, tradicijų bei kalbos išlikimo garantijų. Tačiau čia pat veriasi kita savęs suvokimo galimybė – tai savo individualumo, jo autonomiškumo aktualizavimas, su tautos gyvenimu siejamas pačiais giliausiais, prigimtiniais saitais, lemiančiais tam tikrą pasaulėjautą, gyvenimo būdą. Tai liudija ir ryškiausių XX a. pradžios kultūros moterų – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Šatrijos Raganos – diskusija visuomeniškumo ir individualumo tema, užfiksuota to paties pavadinimo impresijose „Kodėl tavęs čia nėra?“ Jose, be abejonės, žymima ilgesio erdvė. Tai turėjimo ir neturėjimo, praradimo ir amžino siekimo ypatinga sutelktis, kiekvienos vis kitaip reiškiama ir išgyventa. Abiejų rašytojų kūriniai – tarsi laiškai tiems, kurių nėra, bet kurių buvimas reikšmingas ir svarbus. Svarbus, nes taip ilgimasi saugumo, visiško supratimo... Ypač supratimo.
       Šatrijos Ragana, postuluodama žmogaus vidinio pasaulio tiesas ir dėsnius, savo impresija įrodo, kad galima sukurti „jausmo būtį“. Sukurti iš anksto nežinant ir neturint jokių pretenzijų galutiniam tos būties pavidalui. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė savo kūrinyje prieštarauja Šatrijos Raganai, teigdama, kad jausmo adoracija yra absurdiška ir negalima. Tačiau ar iš tiesų yra taip? Ar Bitė, sukūrusi logiškai suregztą, turintį tam tikrą impresiją siužetą (iš judėjimo už lietuvybę pasitraukia bendramintis) tikrai, o ne su poza ar sugalvotai („bus taip, kaip mano sumanyta“) neigia oponentės ryšio su aplinkiniu pasauliu sampratą? Deja, Bitės žodis, jos sakinys, toks skaudžiai trumpas ir lakoniškas dar neperskaitytas taip, kad atsivertų Bitės jausmo būtis... Galbūt toks skaitymas nėra lengvas, nes visuomet baugu būti peržengusiam tą subtilią ir lengvai pažeidžiamą ribą tarp realios ir sufantazuotos žmogaus asmeninio gyvenimo įtakos jo kūrybinei veiklai. Toks skaitymas visuomet yra tik interpretacija ir ji man dabar yra būtina, nes taip galiu sau bent truputį paaiškinti įvairiai sprendžiamą problemą: kiek galima būti kultūros žmogumi, atsisakius savo asmeninio gyvenimo? O jei negalima, tai kokias kultūrinio gyvenimo prasmes atveria tai, kas intymu ir neliečiama? Iš tiesų kas yra sava ir kas yra nesava? Kas yra tasai lakmuso popierėlis, kuris parodo, kad tas gyvenimas yra tikras ir nesugalvotas, o ir kas leidžia manyti, kad sugalvotas gyvenimas yra nesavas, netikras, neišsipildęs? Šioje klausimų įtampoje Gabrielės Petkevičaitės likimas, jos kūryba yra labai iškalbingi.
       „Lietuvių literatūros istorijoje“ (1958) apie Bitę rašoma: „liaudies švietimui ir kultūrinimui Petkevičaitė paskyrė visą savo gyvenimą. Ji buvo silpnos sveikatos, turėjo iškrypusį nugarkaulį, tačiau, pasak Vaižganto, „nudirbo per savo amžių daugiau darbų, neg visos kitos, turėdamos arklio sveikatą.“ Tai tiesa. Bitė buvo visuomenininkė, tarsi atsisakiusi asmeninio gyvenimo. Bet kodėl vis delsiama įvardyti, dėl kokių priežasčių ji pasirinko tokį gyvenimo būdą, kurį savo dienoraštyje ne kartą vadino sugalvotu? Visiškai nepretenduojant į išsamų Bitės impresijos „Kodėl tavęs čia nėra?“ nagrinėjimą, vis tiktai maga užčiuopti bent kelis kūrinyje užfiksuotus rašytojos tikrojo dvasios gyvenimo ženklus. Impresija pradedama atodūsiu: „Tau gera: sukūrei šeimyną, turi savo namus, darbuojiesi ir uždirbi užtektinai. /.../ Tau nieko netrūksta, visur apie tave ramu...“ Taip įvardijama kito žmogaus gyvenimo tikrovė, kuri jau – pasiekta, realizuota kaip galbūt nesąmoninga savo gyvenimo siekiamybė. Namai – lokalus, labai intymus ir niekuo nepakeičiamas pasaulis yra dvasios pusiausvyros, jos stiprybės šaltinis, kuriam išsekus – nei gera, nei ramu... Nuolat privalu būti tarp duotybės ir neduotybės. Tik ar visa tai, kas realu, tikra bei apčiuopiama, yra duotybė, o už jos pasislėpęs dvasios gyvenimas tik siekimas, tik svajonė, tik iliuzija? Kodėl visą savo gyvenimą atidavus kiliems, atsidūstama /.../ su jumis aš viena tesu... Tik rudens oras švilpia lauke... Tik šalto lietaus lašai dūzgena į langą...“ Taigi ar Bitės visuomeniškumo, kaip vienintelio jos būtį įprasminančio veiksmo, postulavimas nėra vien „vaidintuvė“? Galbūt tai kritinių, tiesiog neįmanomų ribų perženginėjimas tam, kad gyventum taip, kaip norisi: matytum, girdėtum, jaustum tai, ką norisi pamatyti, išgirsti, pajusti... Ir nesvarbu, kad esi pasmerkta nuolat eiti „prieš“ – kopti į kalną, tegul ir perdėtos aušrininkų romantikos skatinama, bet už tai pasijusti ereliu... Ir nesvarbu, kad erelio įvaizdis taip skaudžiai netinka paliegusiam kūnui, nuo kurio tarsi nuolat bėgama pas tuos, kuriems dar nykiau, dar šalčiau, dar skaudžiau... Bėgama jiems padėti viskuo: materialinėmis pašalpomis, globa, kūryba, kuri galbūt sekli, perdėm schematiška bei didaktiška, bet mums, ateinantiems ją skaityti, nebeleidžianti būti kategoriškiems, nesąžiningiems prieš Bitės tekstus, ją pačią ir save. Galbūt nebus skambu, jei prisipažinsiu, kad toks „neleidimas“ – tarsi priesakas ar perspėjimas, kurį laikau labai svarbiu ir vertingu. Svarbiu norint susivokti savo būtyje ar slaptai svajojant rašyti savą literatūros istoriją, o gal visai ne istoriją, o jos interpretaciją... Juk svajoti ateinantiems galima...

       Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt