Nijolė Miliauskaitė

Į viršų

***
esi tik veidrodis, kuriame
atsispindi dienos
ir gėlės
parvežtos dviračiu iš laukų ir lankų

metų
laikų kaita, iš ežero
raudona
bažnyčia, žmonės, vėliavos, Niemeno
įsikūnijimas

jaunos
mergaitės svajonės
veidas, balsas
balta vienaragio galva
besiilsinti ant kelių

veidrodis, kuriame
vyksta slaptas gyvenimas

mažas patamsėjęs veidrodėlis
rastas kape

Miliauskaitė, Nijolė. Uršulės S. portretas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

***
vėl esu tas mikčiojantis vaikas
tamsiam kambary, apsupta
nesuprantamos baimės
vaiduoklių

mintyse
tariu tavo vardą
užsikirsdama
skiemenuodama

taurią kaktą
paliečiu nedrąsiai

virpanti
kompaso rodyklė
atsigręžiu į šiaurę

tavo pasaulis
beribis rūstus nepagražintas

Miliauskaitė, Nijolė. Uršulės S. portretas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

***
Laiptus prinešę smėlio, nė žymės,
kad eita. Slėptumeis
pašiurpus ir sustirus kopų
užuovėjoj, tačiau ir čia
ruduo.

Kaip liūdna
prisiglausti, kaip skaudu
paliesti veidą - sūrų, nesuprantamą
ir šlapią nuo lietaus.

Mes esam
pernykštės žolės vėjo rankose
apsnigtuose laukuos
temstant
lyg gotiškos
raidės antkapy, neišskaitomos

Miliauskaitė, Nijolė. Uršulės S. portretas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

***
taip paprastai
teka ši upė
per pievas
vingiuodama

taip paprastai
teka ši upė
mudviejų akyse
laikydama pilną glėbį ievų

taip paprastai
nešdama mūsų kūnus
paklusnius
ir pasitikinčius

Miliauskaitė, Nijolė. Uršulės S. portretas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

***
stotis prisigrūdus žmonių, bet žemėlapy
nerandi vietos, kur galėtume
gyventi
ilgai ir laimingai

krinta
aukštielninkas
ant purvinų šlapių grindų
ant akmeninių laiptų

Konvulsijos
nematomos rankos
apibrėžtam rate

siaubas
sunkiam sapne

Miliauskaitė, Nijolė. Uršulės S. portretas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

***
dar iš tolo juos pamatysi
belaukiant (paprastai apeinu lanku, trūksta
oro, daros šleikštu), pagaliau
atrakino duris, pasigirdo
šauksmai ir dejonės, aš irgi
čia atsistojau

ne, aš nelaukiu Godo, aš visai
nelaukiu Godo, nei ko kito, ne
aš nelaukiu Godo, man tereiktų
tik poros sportinių marškinėlių
kad turėčiau tave kuo aprengt
vasaros karščiuos
leisk man, viešpatie
nusipirkti
pora medvilninių marškinėlių!

tos senos storos bobos
amžinai atkišę pilvus, prisispaudę
stumia pirmyn, tvoskia
į šnerves svetimas prakaitas, tik laikykis
kad neišstumtų, koks
medžioklės azartas, koks džiaugsmas, koks
gyvenimo alkis (tarp krūtų
paslėpta nosinaitė, kampe įrišti
variokai, ak
man tereiktų poros marškinėlių!)

ne, aš nelaukiu Godo, aš nelaukiu
vasaros (darosi bloga, klyksmas, barnis, alkūnės
spiegimas, keiksmai)
štai šliaužia
ilgėja ir rangos
didžiulė gyvatė, šnypščianti, tyška
nuodingos seilės, į orą, negaliu atitraukti akių
nuo galvos jos

liko
tik 58 numeris! praneša
kažkas nuo laiptų, panašus į angelą
su trimitu

- reikia
paimti riešutą, padalinti
į keturias lygias dalis ir iš lėto
ilgai kramtyti, kol pasidarys
tyrelė, jaučiant
riešuto skonį burnoj
nuryti

bet aš visai nesu tikra, ar turiu teisę
gyventi: per silpnas
yra mano baisas, per silpni
mano raumenys, per smulkūs
kaulai
nedrįsčiau tavęs nei prašyti
nei reikalauti
net jei ateitum

ar tai, ko aš trokštu, yra pernelyg
daug: paprastas
normalus gyvenimas

tokie kaip tu
tokie kaip aš
jaučia pažeminimą
ir baimę

Miliauskaitė, Nijolė. Uršulės S. portretas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

***
paukščiai
juodom galvom, juodais sparnais
juodais snapais, juodais lenktais nagais
tamsiai pilku kūnu
pajūrio miestely

didumo
kaip vištos

niekados nemačiau tokių paukščių

vaikštinėja po lauką
visas būrys
karksi

puola sodus
juodas juodas
debesis
virš galvos

kalba žmogaus balsu

Miliauskaitė, Nijolė. Namai, kuriuose negyvensim: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
vieškeliu per kalvas, kur vilnyte vilnija
rugiai, geltoni geltoni, kur saulė
staiga pamatai - ežeras
dešinėj, tau po kojų, toks mėlynas
užima kvapą

dabar netoli jau, ties tuo nežymiu
kryželiu į kairę, palei upelį, gaivinančiai, aitriai
kvepia alksniai, karklai, šaltas
vanduo, mano tėvo
gimtieji namai

senas kaštonas, paženklintas žaibo
stalas po jo galingom šakom, suolelis
popiečio arbata, kurią tebegeriam, pusbrolių
špagos, apsiaustai, plačiabrylės skrybėlės, papuoštos
žąsų ir vištų plunksnom, ūsai, nupiešti anglim, muškietininkų
ir piratų

takas per sodą, šonuos išklotas baltais akmenukais, gėlės
nepavargstančių rankų auginamos, altanos pavėsy
mano balta suknelė, šermukšnių karoliai ant kaklo, krūvelė knygų
laikau visa tai savo rankose - ir nenoriu užaugt
ir nenoriu nubusti

Miliauskaitė, Nijolė. Namai, kuriuose negyvensim: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
per sapną
kokia moteriškė
jauna, labai išbalus (vienoj ausy
siūbavo sidabrinis auskaras, kitą
išplėšė sulaukėjusios obels
šaka, čia būta kitados sodybos, dabar
rikiavos daugiaaukščiai, kur pro langą
matai
kitą langą lyg kitą pasaulį), ta moteriškė
bėgo gatve, rėkdama, tiek
tegalėjau suprast: nejau niekados
nematysiu Paryžiaus

Miliauskaitė, Nijolė. Namai, kuriuose negyvensim: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
Francai K., mano drauge
tamsiausiu metu, kada medžiai
pametę lapus, visu kūnu dreba
vėjy, nykioj lygumoj

ir sniego dar nėr

kur pamesite mūs lavonus
surištom rankom ir kojom
užkimšta burna dar šiltus

kokia paguoda
būtų tikėtis
kad susitiksim

tas pats kraujas mūs gyslomis teka
ir sunkias
į permerktą žemę

nudvėsi kaip šuo, - kas pasakė
ir nusispjovė

ir sniego dar nėr, Francai K.

Miliauskaitė, Nijolė. Namai, kuriuose negyvensim: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
džiūsta bronchai, degina, peršti
sutinęs gomurys, liežuvis, spjaudai
krauju

visas veidas nubertas, svetimas, neatpažįstamas
kaklas, krūtinė, negali net
susišukuoti, net prisiliest
prie galvos: tarsi būt prisirinkę
po oda vandens

pabrinkę
pažandės, po pažastim, patinę kirkšniai
skauda

peršti akis, lyg nuo chlorkalkių
ritasi drumzlinos ašaros, nors visai
nesinori verkti

visas kūnas prislėgtas
sugniuždytas

žiūri lyg pro stiklo sieną: svetimas
visas pasaulis, žydi alyvos, o nejauti
grožio nei kvapo, ir vėjas
tau nieko daugiau nebesako

bėgti, bet kur?

iš šito
sapno

Miliauskaitė, Nijolė. Namai, kuriuose negyvensim: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988.

Į viršų

***
tavo valandos, beveik kad jau pamirštos
tolimoj pakrantėj
kasdien vis labiau rudenėjančioj

slankiojant, šiaip sau, be tikslo, be reikalo

sustojant ir pakeliant kokį
akmenuką, ryškų ir šlapią
ar kriauklę

tarsi nė nesiklausant
vis tų pačių balsų, vis tų pačių: jūros, vėjo, paukščių

kai taip žioplinėji, koks džiaugsmas
apima, kokia stebuklinga vienatvė
netikėtas turtas, tik tau atitekęs

smėlis, prilipęs prie padų

tikrovė
staiga atsivėrus

Miliauskaitė, Nijolė. Uždraustas įeiti kambarys: Eilėraščiai. - Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

***
sėdėjo prie pat gatvės
ant aplūžusio suolo apsilaupusiais dažais

pro šalį ėjo žmonės, zujo vaikai
verkė kūdikis vežimėly prie krautuvės

tokia nedidele mėlyna berete, kokias nešioja traktorininkai
storu lietpalčiu dar nuo neatmenamų laikų, guminiais
batais aukštais aulais

sėdėjo ir valgė ledus su vafliais
dar dvi porcijos pasidėtos šalia

senas, apšepusiais skruostais
vienas pats sau
autobusams sustojant prie krautuvės
sėdėjo ir valgė ramiai ledus

buvo karšta gegužės pabaiga

magiškas
ratas aplink jį, besiplečiantis
tylos ir vienatvės ratas

Miliauskaitė, Nijolė. Uždraustas įeiti kambarys: Eilėraščiai. - Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

***
berniukas valdiškuos namuos
taip stengias
deklamuodamas eilėraštuką

net prakaitas lašeliais išpila jam kaktą
raudonas kaip burokas
sugniaužtais kumštukais

tyliai
pasakinėju jam
kada jau užmirštais
savo vaikystės žodžiais

Miliauskaitė, Nijolė. Uždraustas įeiti kambarys: Eilėraščiai. - Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

***
įsineši vidun kartu su malkų
glėbiu
ir šalto oro kvapą
ir sniego skonį

kaip šilta (atėjęs kas sako:
čia Dievas gyvena!)

visas kambarys užlietas saulės
tokios tirštos, tokios auksinės
gėlės
lyg būtų akyse paaugusios

muša laikrodis

nutrūksta siūlas, ir močiutė prašo
įverti adatą į senutėlį "Zingerį"
mat lopo patalynę

už langų girdėti zylės

ir tau nerūpi
nei pamokos neparuoštos
nei sudrėkę pirštinės

vėl išleki į lauką

tu nežinai dar
kad šita popietė turėjo
amžinybės skonį

Miliauskaitė, Nijolė. Uždraustas įeiti kambarys: Eilėraščiai. - Vilnius: LRS leidykla, 1995.

Į viršų

Krautuvė

padėvėtų drabužių krautuvėj, šaltoj
nejaukioj, apytamsėj, ubagų ir beturčių telankomoj
moteris, neseniai pradėjusiais žilti plaukais
inteligentišku veidu

jau gerą valandą rausiasi
skudurų krūvoj, štai surado ką, atidžiai
apžiūri kiekvieną siūlę, apčiupinėja, prinešus prie lango
prieš šviesą pakelia, tikrindama, ar nėra kur
suėsta kandžių, ilgai varto rankose
kažką svarstydama

paskui klausia kainos, žiūrėdama tiesiai
bando nusiderėti
pagaliau sulygsta

sumoka, dedasi pirkinį
krepšin, nei sutrikęs
jos veidas, nei liūdnas, nei linksmas

išeidama
tylutėliai uždaro duris

Miliauskaitė, Nijolė. Širdies labirintas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1999.

Į viršų

Audėja

šilkinį šalį rankose laikau
lengvutį debesėlį, nuo kvėpavimo
banguojantį, paleisčiau
ir nuskristų sau

senas šilkas, balta spalva
nugeltus tarsi dramblio kaulas, aštuonerių metukų
mergytė audė jį, rankelės vikrios, greitos

o įkypos
tamsios akys gelsvame veidely
žvitrios, linksmos, žibančios, o kasos
lig pakinklių, mylimas

pagramdukas buvai, tikras
vijurkas, o tris tik
suspėjai nuausti salius, paties ploniausio šilko

per grubūs pasidarė delnai, per šiurkštūs, vos dešimties
tesulaukus, prie sunkių darbelių pratinantis

du šaliai buvo parduoti
trečiuoju
per savo vestuves pasipuošei

toks teliko
tavo gyvenimo liudijimas
trumpo, pusalkanio
šitas pageltęs voratinklis

Miliauskaitė, Nijolė. Širdies labirintas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1999.

Į viršų

Tavo pavidalai

niekad tavęs nemylėjau, saulėteki, argi nebuvai
žiaurus, prikeldamas gaidgystėj, varydamas
prieglaudos tamsiu koridorium prie dubenio
šalto vandens, su ledu
spėjusiu apsitraukti per naktį, kai mūsų
kūnai, jaunų mergaičių kūnai, tenorėjo

sapnuot, tik sapnuot ir sapnuoti? vieną
draugą turėjau, slaptą draugą, saulėlydį, senų
liepų alėjoje susitikdavom kartais, taupiai
kramtydama duonos riekutę, išsikaulytą
iš virtuvės, tavęs tenai laukdavau (per smarkiai
augau, gal todėl nuolat alkis sekiojo), kam širdį

davei man mažos našlaitės? dar ir dabar
tebetrokštu tavo glėby atsidurti, tavo žodžių
klausytis, tariamų pašnibždomis, toks supratingas
esi, saulėlydi, tiek paguodos suteiki, tiek ramybės
bet pažiūrėk, kaip esu pasikeitus: pažadint
prašau, dar prieš saulėtekį

kad tik neprarasčiau, kad spėčiau
tinkamai pasitikti, su pagarba: ir kam gi
širdį kitados man uždavei? - kito
pasaulio ilgesiu? užgavai taip skaudžiai? dabar

žinau jau, kad tai tavo
du skirtingi pavidalai, besimainantys

tarp daugybės kitų pavidalų, nesuskaičiuojamų

Miliauskaitė, Nijolė. Širdies labirintas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1999.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt