|
<< Atgal
Jurgis Kunčinas
Apsakymai iš knygos UŽĖJAU PAS DRAUGĄ
Pratybos
Graži detalė
Visa tai sąmoningai!
Publikai patinka
Tinklų tikrinimas
Sėskis, Kamile!
Poetės duktė
Galerija
Užėjau pas draugą
Į viršų
Pratybos
Dažniausiai genijai gimsta prie jūros. Bet mirti
jie gali kad ir dykumoje. Genialus, kaip ir beprotystė, tėra anomalija; abi šias
savybes dovanoja ponas Dievas.
Jei jau gimei pajūry, dažniau galvok apie Dievą.
Greičiau tapsi genijumi arba bepročiu. Ir vienu, ir antru atveju būsi badomas pirštais
ir nulydimas akimis. Beprotis dar gali turėtų iliuzijų, jaustis laimingas. Kurio nors
žanro žvaigždė niekuomet. Nebent išprotėtų, neretai šitaip ir nutinka.
Žvaigždžių lietūs prasideda rudeniop, kai smėlis atvesta ir plūsteli ilgai laukta
nykuma. Tuomet geriau pasijunta ir bepročiai, ir genijai. Nes tik nykumoje gali šauti į
galvą išganingos mintys. Bet kelrodės paprastai žybteli ir krenta pirmosios.
Žemiškas išganymas ir užmarštis banalūs, trumpalaikiai reiškiniai, kliautis
jais neverta. Bet žaisti įmanoma ir mintimis, ir žvaigždėmis. Tiesa, taisykles
tokioms pramogoms tenka susigalvoti patiems; dažnai jos žiaurios. Nieko naujo, tiesa.
Tie žmonės tik tariasi viską geriau išmaną už mus. Aiškiau matą, teisingiau
nujaučia. Apsimetinėjimo galimybės yra beribės.
Tikra laimė, kai beprotį ir genijų Dievas sutelkia
į vieną asmenį. Jokio asmenybės dvejinimosi, viskas adekvatų. Tai paranku ir
pašaliniam žmogui: ir beprotybė, ir genialumas yra perregimi, pastebimi iš tolo, tad
pakanka laiko nutarti kaip tokį pasitikti? Genijams atleidžiama viskas, bepročiams
beveik nieko. Kodėl gi taip yra ?
Ogi todėl, kad normalūs žmonės beveik niekad
nesusimąsto. Tokiems viską paduok tiesiai į burną. Ir dar gražiai įpakuotą. Teko
girdėti, kad genijus, bent jau savuosius, rusai vadina zveriūgom. Gal tai ir
netiesa. Betgi ir lietuviai panašiai vadina, net baltarusiai. Nėra jokio skirtumo,
kokios tautybės beprotis ar genijus. Simptomai tie patys liguistas įtarumas ir
manijų puokštė.
Gerai. Ką daryti tautoms, kurių žemės nesiekia
jūrų? Nejau ten gimsta vieni bepročiai. Nesąmonė. Mordviai, mariai, totoriai ir
šveicarai tik nusikvatos. Arba austrai. Bet čia ne bėda. Jų moterys gali vykti gimdyti
prie didžiųjų vandenų. Nėra skirtumo, kur gims genijus prie Ledjūrio ar prie
Viduržemio jūros.
Nesmagu pripažint, bet visa, kas čia pasakyta,
galioja tik vyrams. Ir genialios, ir beprotės moterys gali gimti visur jurtoje ar
rūmuose. Netgi Nejuodžemio zonoje. Jų tiek daug, jos tokios mielos, kad niekas į tai
seniai nebekreipia nė menkiausio dėmesio.
Tai kodėl vyrams tuomet tokia svarbi yra jūra?
Štai šito niekas ir nežino. Čia slypi didžioji paslaptis. Vyrams lengviau gimęs
kontinente, jis nugyvens normalų gyvenimą. Genijumi toksai niekad netaps. Bet išprotėt
jis gali bet kuriuo paros ar metų laiku. Kiekvienas pažįsta bent keletą laimingų
kvailių. Ir išprotėja tokie vyrai ne vien nuo sunkaus darbo, neįmanomos buities ar
alkoholio. Išprotėjama ir nuo maniakiško siekio tapti kvailių pripažintu genijumi.
Nuo pasipūtimo. Nuo kokio vaikiško rekordo ar sėkmės loterijoje.
Tai matot: gimti prie jūros dar nėra laimingo
gyvenimo garantas. O, kiek tokių pažįstu! Dievas savo metu darė viską, kad žmogus
neišpuiktų, stengėsi kaip įmanydamas, rūsčiai baudė. Bet ir jo pratybos nebuvo
sėkmingos.
Būtų galima tęsti. Bet jei negimei pajūryje ir
nesi moteris, tylėk ir Dievą mylėk. Gyvenk, kaip moki, kaip gali. Kam tuomet šitos
beprotiškos, alinančios ir bevaisės pratybos?
Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas
draugą: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
Į viršų
Graži detalė
Kai kuris nors budintis lietuvių literatūros
kritikas imasi vertinti kokį naują ir niekam tikusį kūrinį, o jam vis tiek norisi
pasakyti ką nors gero, šilto, švelnaus, jis plačiai išsiviepia, atsikemša buteli,
patraukia gerokai ir šūkteli: Kokia graži detalė!
Po stebuklingos trelės kakutį ant žiedo
dribtelėjęs paukščiukas jam jau graži detalė. T. y. ne patsai paukščiukas,
kakutis. Jam gražu, kai keturi vėjai lošia kortomis dėl Miss India rankos.
Pučia, dūksta, o kvailį vis tiek pila. Gražu? Gal ir gražu, kai nėra ką pridurti.
Mistika visa tai ir paukšteliukas su kakučiu, ir vėjai lošėjai. Ir mūsų kritika
kaipo tokia yra tikra vargo mokykla. Bėdų maišelis. Ligų krautuvė.
Vienam gražu, kai senukas rūko, o pelenai krenta
ant kelnių. Kai jis vietoje kiaušinio verda kišeninį laikrodį. Kitam dar gražiau,
kai herojus krapšto nosį smiliumi, o jis ima ir išlenda pro užpakali. Graži detalė?
Graži. Kvėpuoju ir liesėju, sako svarbi kūrinio veikėja, o kritikas pritaria:
liesėk, liesėk, koeficientas auga. Jei nesiremsi socrealizmo dėsniais, teigė vienas
draugas, graži detalė virs anekdotu. Dabar jis ragina remtis tik gyvenimu. Bet kas gi
yra gyvenimas ?
Yra toksai keliukas. Nuo sodybos iki tilto per Ūlą.
Galybės kojų numinta detalė, kas daugiau. Bet drauge ir gyvenimas, ir anekdotas. Nes
čiabuvis šunelis Džekas (juodas su balta apykakle), antai risnojąs juo, visąlaik
šypsosi tik todėl, kad viršutiniai jo dantys išsikišę. Džekas nuolat rodo dantis,
nors jam visai nelinksma. Šypsosi net tuomet kai būna piktas, alkanas ar tiesiog
liūdnas. Šviečia balta apykaklė. Džekas kraujomaišos šedevras. Laksto ir laksto
tuo takučiu. Pastovi ant tilto ir atgal. Pro ugniavietę, kur ant plytų kėpso juodas
ketaus puodas, o šalia keli tušti buteliai. Pro kalvę su išdaužytais langučiais, su
krūsnimis surūdijusių geležų. Viskas čia atšalę ir puodas, ir kalvė. Ką
kalbėt apie žiežirbas. Risnoja Džekas pro visas šitas detales, kol prilekia visai jau
išpuvusius, perrūdijusius, visaip išsikėtojusius zapuko griaučius. Strykteli
ant karoserijos, nors ir nesupranta šito įmantraus, nešuniško žodžio. Daugel ko jis
nesupranta. Užtat nuolat ir šypsosi. Šit pliūpteli lietus, ir Džekas užmiega
susirangęs po sėdynės likučiais. Negilus šunelio miegas, bet jis šypsosi ir pro
miegus, tarsi ką nors malonaus sapnuotų. O sapnuoja Džekas šunų dansingą, tai yra
šuniškus šokius su šuniška muzika. Štai muzikantai paskelbia kalių viliotinį, bet
jis žino: niekas nepakvies jo šokiui nei Mirta, nei Strielka, nei Azija,
geidžiamiausia viso regiono kalė, atkakusi net iš Altajaus. Džekas sapnuoja: dansinge
jis taip pagadina orą, kad besistumdantys, Azijos glamonių ištroškę patinai,
užrietę nosis sprunka į visas šalis, o Azijai nelieka nieko kito tik atsitūpti
priešais Džeką, amžinai besišypsantį džentelmeną su sniego baltumo apykakle. Jiedu
sukasi, šoka, glaustosi pilvais, Azija gašliai krimsteli skriauzną Džeko ausį, o jis
žino: po šokių ruja sudraskys jį į skutus. Bet jis vis tiek šypsosi.
Šita šypsena truputėlį gal ir daugiau nei
detalė, ir ji nėra labai graži. Tik nepavadinsi jos dirbtine, nes viskas tuojau
baigsis, tragiškai, beje. Kažkoks berniukas, norėdamas nutraukti baisias Džeko
kančias, atsineša tėvo medžioklinį ir nupila vis besišypsantį Džeką po zapuko
sėdyne.
Tą pat akimirką lietus liaujasi, šunų muzika
nutyla, dansingas akimirksniu ištuštėja. Džekas dar plonai pirsteli, bet čia jau nebe
detalė. Čia jau pats gyvenimas šalia takučio tarp sodybos ir Ūlos tilto.
Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas
draugą: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
Į viršų
Visa tai sąmoningai!
Visa tai sąmoningai, Pulkininke! Tiktai koks iš
jūsų pulkininkas. Teisėjas, kuris jau nieko nebenuteis. Iškamša esat. Jūs dar
rašot?! Na, nesvarbu. Einu verčiau į virtuvę, pasikalbėsiu su jūsų žmona. Su ponia
Pulkininkiene.
Ponia! Tikra tiesa: visa tai sąmoningai! Nuo
mažumės troškau tapti analfabetu, gyventi medyje ir misti varlėmis. O teko ryti
knygas, spręsti algebros lygtis, skiepytis nuo raupų ir kovoti už švarą. Jau visai
sąmoningai išmokau plaukti, irkluoti, čiuožti ir slidinėti. Kitas būtų tapęs
kariškiu, o aš tapau muziejininku. Sąmoningai prievartavau save, kaldamas sau į galvą
datas, karvedžių pavardes, mūšių pavadinimus.
Ponia! Man atleis negimę kūdikiai, atleiskite ir
jūs. Tikra tiesa: vaikų aš nekenčiu, niekad netroškau jų turėti. Jų pačių labui.
Pašoksim tango? Dėkit ranką štai čia. Įtupstas!
Sąmoningai vengiau lytinių santykių. Sekindamas
stuburą ir šlykštėdamasis onanizuodavausi už malkų kūgio arba išvietėje. Vesti
irgi niekad nenorėjau, niekad! Glauskitės tvirčiau, dabar loškitės kiek įstengiat.
Mačiau, kaip gyvena mūsų šeimos: ne skurdas jas pjovė, o pavydas, ištvirkimas,
alkoholis, apkalbos. Kam man visa tai? Kaip aš jus dabar jaučiu! Dar. Viskas nutiko iš
mano nevilties: vedybos iš pagailos, vedybos iš nevilties, vedybos be reikalo! Kažkur
horizonte, nelyginant senos briedės, atrajoja trys mano žmonos pavargusios,
nutukusios, piktos. Vis dar neraliuotos. Sąmoningai nesiartinu: stebiu, kaip jos žyla,
tunka, gulasi ant tešmenų ir užsimerkusios dūsauja. Aš nepykstu ant jų, ko.
Dabar aš užgulsiu jus, ponia. Neišsigąskit... Aš
nenorėjau, niekas nenorėjo, bet matot. Šitiek dėl manęs stengtasi! Komitetuose,
dekanatuose, komisariatuose, kolegijose, valdybose ir komisijose! Tūpkitės, opa! Mane
iš visur gujo, niekur nepriėmė, nieko nedavė, nei veltui, nei už ką nors.
Sąmoningai gyvenau po atviru dangum. Stop, dar kartą permesiu koją. Sąmoningai vengiau
visuomenei naudingo darbo. Palei Latvijos sieną slapsčiausi nuo kariuomenės. Nemokėjau
alimentais vadinamų pagailos pašalpų negimusiems, o vėliau ir gimusiems kūdikiams.
Todėl dabar jie beveik visi pertekliuje, doroje ir santarvėje. Opa, ponia, opa,
važiuojam! Visi pjauna žalią šėką. Trys sūnūs, keturios dukros vos spėja
grėbti. Pienas ir kraujas. Patriotai mano vaikai patrankų mėsa ir gyvenimo geismas.
Nėr ko teisintis, nes išties nėra ko. Artistų ir prekijų mūsų giminėje niekad
nebuvo. Amatininkai, liaudies mokytojai, politikai, muzikantai. Smulkūs tarnautojai jie
visi, dori, tylūs raidės ir paragrafo žmonės. Aš pirmas toks nelojalus ir
pamišęs.
Opa, opa! Patikėkit, jūsų pulkininko aš
nežudžiau. Parodžiau jam vieną raštą, vieną nuotrauką ir jis nusišovė.
Kariškis, teisingai. Aukščiau kojas, ponia, dar aukščiau, ant pečių, prašom, ot
taip.
Na mat, ir užbaigėm. Patiko? Patiko, matau. Būkit
rami, ponia, jūsų aš irgi nežudysiu. Nebent pati pageidautumėt. Bet manau, kad
elgsitės protingai. Juk tango buvo puikus, tiesa? Būkit sąmoninga ir tauri. Duokit man
savo ranką. Kitą. Dabar sėskit ir prisiminkit, kur laikote kreidą. Aš žinau, kreida
pas jus. Na mat. Dabar aš apsirėšiu ratą aplink save. Štai taip. O jūs paduosit man
šautuvą. Ačiū. Dabar šovinius. Jūs man patinkat, ponia. Lauksim ryto.
Nesąmoningai. Be nuolaidų. Be paskatų. Jokių kėslų. Tik, neduokdie, neperženkit
rato. Prevenciškai įspėju. Pala, tai kur mes sustojom? Aha, prie medinio akmenio.
Nežiūrėkit į mane taip prielankiai, aš jautrus žmogus. Tokiomis bobomis kaip jūs
galima arti. Norit pas anas briedes? Ne. O gal norit pačiuožti, paslidinėt? Irgi ne.
Aš sąmoningai nedegu šviesos, kad jūs ko nemanytumėt. Maža kas. Tokie laikai. Viskas
complicato, senjora. Capito? Įsikalkit: Pulkininko aš nežudžiau. Jis
nusišovė. Galbūt ir jūs liksite gyva. Iš jūsų namų neimsiu net šaukštų. Tai ko
inkščiat? Vakar tik išėjau iš už grotų. Šiandien aš jau pas jus. Pagal adresą: Parduodamas
gerai įrengtas, 1965 metais statytas kotedžas. Kiek norit už savo lūšną? Būkit
rami, aš jos nepadegsiu. Kam būtų malonu sudegti su dviem lavonais? O dabar galit eiti.
Kur tik norit. Pas Pulkininką. Į nuovadą. Kur patinka. Tik, vargas, jei peržengsit
šitą kreidos ratą. Nudėsiu. Ką nors aš dar vis tiek nudėsiu! Nepaisant tango.
Atsišaudysiu iki paskutinio šovens! Kas daugiau man belieka. Eikit. Eikit, ponia.
Negaliu šauti į stovintį priešais žmogų. Man reikia judančio taikinio, eikit. Taip
reikia, nepykit. Nėra išeities kitos. Juk visa tai sąmoningai, suprantat?
Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas
draugą: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
Į viršų
Publikai patinka
Visi neblogai žinom, kas patinka publikai.
Publikai patinka, kai daug mėsos. Daug kraujo. Marios vyno ir upeliai degtinės.
Vandenynai alaus. O jau tada karštis iš nasrų, kūnų artuma, nors aišku kaip dieną:
artuma nedvasinga, priešingai. Įvyksta tik kaži kokios cheminės reakcijos, kažkas
sutirštėja, zvimbia ir natūraliai nutinka, tai, ką lenkai vadina rob co chcesz!
Ek, ką čia lenkai. Rusai tai vadina bespredel. Lietuviai gal niekaip nevadina,
bet daro tą pat, netgi pranokdami mokytojus. Ne, ne, ne visi, ramiai.
Publikai paprasčiausiai patinka būti kartu ir
jaustis gerai. Panašiai jaučiasi tvinstantis ir slūgstantis vandenynas. Publika moka ir
gali beveik viską. Kaip ir vandenynas. Nuo stogo pasiryžusiam stryktelėti žmogui taip
pagailsta minios, kad jis užsiima šnerves ir užsimerkęs žengia paskutinį žingsni
tuštumon. Publika dėkingai atsidūsta na, bent vienas nenuvylė! Turėtų drąsos,
dažnas pasielgtų lygiai taip pat.
Publikai patinka žiūrėti filmus apie masines
savižudybes, apie lemingus, kuriuos pati gamta veja į lapių nasrus prie Ledjūrio. Kai
šitai žinai, supranti, kad lemingais buvo ir Čingischanas, ir romėnai, ir prie
Vorkslos kritę vytautiečiai. Iš tolo publikai patinka ir žemės drebėjimai, lėktuvų
katastrofos, cunamiai ir taifūnai. O, kad būtų įmanoma iš saugaus nuotolio visa tai
pamatyti savo akimis. Kuo baisesnė nelaimė, tuo didesnis saugumo jausmas. Kuo
masiškiau, tuo geriau. Kažkurią akimirką kritinė masė ir individas pasijunta
nemirtingi. Publikai prie širdies ir valstybinio rango laidotuvės, ir triukšmingi
fejerverkai.
Ramesniais laikais publika tenkinosi pasakojimais
apie antropofagus, kentaurus, amazones, bildukus ir panašias buitines perversijas.
Didžiajai publikos daliai ezoterika nepavojinga. Net išvysti astraliniai kūnai
ilgainiui kelia vien atlaidų šypsnį. Kur kas pavojingiau, kai žiūrovas (skaitytojas,
klausytojas, turistas) užsidega nuo herostratų, maurų, janyčarų, mameliukų, stenkų
razinų ir panašių nevzorovų. Verčiau jau spruk šalin nuo tokio, kuris muistosi
fotelyje, nesulaukdamas filmo apie svetimšalio legiono kasdienybes, revoliuciją
Meksikoje ar Peterburge. Vulfila ar Drakula palyginti su šiais reginiais nekaltai
žaidžiantys vaikučiai. Mat revoliucijos kraupios visuomet. Net rodomos kaip romansas ar
su aksomo pamušalu. Videotechnika stebuklingu būdu masturbuoja mažąsias smegenėles,
kuriose, anot mokslo, viskas nuolat tik krušasi ir krušasi. Kaip kruša. Mokslas tai
vadina prigimtimi ir nesipiktina. Kur tai matyta: besipiktinantis mokslas?! Mokslas irgi
sako: rob co chcesz!
Kaip aš norėčiau oficialiai pareikšti:
pasitraukiu iš žiūrovų bei klausytojų gretų! Nenoriu! Verčiau jau nusiskusiu,
saikingai pasikvepinsiu, nusišveisiu batelius ir nudrošiu, pvz., pas ponią Sonią! Ne
tų žemųjų tikslų, kuriuos čia išvardijau, vedinas, ne. Susėsime mudu pavėsinėje
prie marmurinio stalelio. Jei jos vyras, Sonis Ponis, bus namie, gersime arbatą ir
šnekučiuosimės apie baisius publikos papročius, visišką jos nužmogėjimą. Bet
jeigu Sonio Ponio ir nebus, mudu vis tiek gersime arbatą Korona Rossiskoj Imperiji Nr.
34. Dar karsčiau plūsime netikusią publiką. Prisiminsime tą nemalonų atvejį
teatro rūbinėje, kai budintis gaisrininkas spektaklio metu sumetė į kampą krūvą
brangių damų kailinių, mirktelėjo jaunutei garderobininkei ir... Mudu su Sonia tik
atsidusime. Pamaži tems. Sonia dar sykį atsidus ir pasišaus nusileisti į rūsį vyno.
Aš nusimesiu vasarinį švarką ak, pagaliau! ir šviesiu jai kelią. Laiptuose
žvakės liepsnelė plast ir užges. Sonia kluptelės ir atsirems į mane. Tada mano
kelnėse nušvis kita žvakė, daug šviesesnė už vaškinę. Ponios Sonios rūsys
erdvus, sausas. Kai kurie nusileidę atnešti vyno ponai čia taip nusitašo, kad kitas,
žiū, ir užmiega. Tam reikalui čia pastatyta patogi kušetė. Štai dabar toji kušetė
mudviem su Sonia ir pravers. Tiesa, brangioji? Tiesa. Tesiaučia cunamiai, tekrenta
lėktuvai, težūsta lietuviai. O kai mano žvakigalis sutirps, kai mudu pagaliau
atsikvošėsim, pakėlę galvas išvysime tviskančius požemių sietynus ir mūsų guolį
ratu apstojusią publiką tarnus, sodininką, vairuotoją su abiem meilužėmis, seną
aviacijos karininką, jūrų kontrabandos atašė ir net paauglius vaikus. Sonia
pasitaisys vieną iš tuzino savo sijonų, besisukančių aplink juosmenį, nusišypsos ir
linktelės. Štai kada prapliups tikros katutės, pasigirs nuoširdūs šauksmai bravo,
bis!!! Publikos nuoširdumas ir pritarimas visuomet uždega veikiančiuosius asmenis
ir po antrojo veiksmo ranką man pirmasis paspaus ir puokštę savo žmonai įteiks ne kas
kitas, o patsai ponas Sonis, žinomas teatro advokatas. Ak, kartos jis, kokie judu
artistai, patys nenutuokiat!
Aš jau sakiau, kas patinka publikai, bet priminsiu:
vynas, kraujas, dūžtantys stiklai ir kraujomaiša. Veiksmas patinka, o ne tuščias
rankų grąžymas ar banalių monologų beldimas. Ponas Sonis irgi tos pačios nuomonės.
Pykšt, pykšt, ir mudu su Sonia tik du švieži pusnuogiai lavonai. Scenovaizdis: iš
vamzdžio teberūkstantis dūmas, upeliai vyno bei kraujo ir dūkstanti ekstazėje
publika. Kažkas nubėga gydytojo, ir štai pasirodo jie abu Šekspyras ir Čechovas.
Vienas su žąsies plunksna, kitas su fonendoskopu, senobiniu žmogaus pasiklausymo
aparačiuku. Ponas Sonis leidžiasi Čechovo apžiūrimas. Negeras sausas kosulys,
pakilęs kraujospūdis. Viljamas tuo tarpu jau skrebina receptą: ramybė, dieta, romansai
ir sonetai. Dramaturgai jį uždaro gretimame ruselyje ir ima kamantinėti kaip reagavo
publika? Vienas kala, kitas zalatija. Zalatija, suprantama, Čechovas, Antonas
Pavlovičius.
Tada įplasnoja du nuvargę angelai ir pasišauna
palydėti mano ir ponios Sonios sielas. Net nežinia kur. Pavyzdžiui, ten, kur vištos
daro pur pur. Publika viską mato. Atidžiai stebi. Publika visuomet egzaltuota, dar nuo
sengraikių epochos.
Todėl Play Shakespeare.
Todėl Play Anton Čechov.
Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas
draugą: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
Į viršų
Tinklų tikrinimas
Pažinojau merginą, vardu Runta. Gal Rūta?
klausiau susipažindamas, bet ji stipriai papurtė galvą: Runta! Glostydamas jos papus,
pasiteiravau taikiai: o ką tu, Runta dirbi? Tinklus tikrinu, atsiduso ji ir tik ta tema
pernakt ir mykė. Nieko aiškaus taip ir nepasakė. Telefono? Dujų? Kokių nors ryšių?
Interneto? sukau galvą, mindamas taką @juku www. lt. Toks mano takas.
Po velniais! sušukau išmynęs taką, nejau ir
aš negalėčiau tikrinti kokių nors tinklų? Arba bučių, dar geriau. Galima tikrinti
ir svetinius, netgi paprasčiau. Kartais imi ir užtinki ką įkliuvus. Bet jei tinklus,
tai... Tinklai tikrinami naktį ir slapčia, tad į porą aš pasivadinau Masalskį,
laiškanešį. Šis papurtė galvą lygiai kaip Runta: aš, girdi, tikrinu tik pašto
siuntas. Doleris kitas kiekvienam praverčia.
Teko ryžtis vienam. Jau vien iš užsispyrimo ir
savigarbos, vadinkit, kaip norit. Žinojau, kur meta tinklus Saros gauja. Nujaučiau, kur
bučius stato tas pats Masalskis. Ne paslaptis man buvo ir metalinis tinklas skersai
Nerį, ten daugiausia ir tikėjausi.
Pirmąją naktį radau tik srovės priplaktą jaunos
beprotės lavoną. Ji žengė nuo tilto, tikėdamasi nueiti vandens paviršiumi. Nepavyko.
Paskui visą savaitę nieko ir iškart, pirmadienį
prokuroras, Sara Kičas ir du garsūs medikai klizmų statytojas Kuzma ir palaikų
niekintojas Julijus Cholinas. Manot, jauku keltis naktį ir eiti žiūrėti metalinio
tinklo per visą upę? Klystat. Visai nejauku, priešingai. Ir naudos jokios. Jie,
negyvėliai, kuždasi kažką drauge su upe, murma, kikena, o tu tikrink, klausinėk kas
ir kaip. Matuok jų nosis, kaukolės ertmes, dubens kaulus ir kt. Menkas malonumas,
atvirai kalbant.
Dabar jau derėtų išvesti kokią lyrinę paralelę
su Runta, bet kad nėra jokios paralelės. Teisybė, išvydęs laimikį, kaskart
nutirpdavau: o gal šįkart Runta? Deja. Vienuolė, sena filologė, striptizo šokėja,
ragana. Kas tik nori, tik ne Runta.
Kartą rudenį aš pamigau ir prie tinklo
pasirodžiau kiek vėliau nei paprastai. Netoli bebrų užtvankos išvydau krutant kresną
žmogystą. Žvejas, pamaniau, žvejas, kas daugiau. Bet ten buvo Runta. Pasilenkusi ji
tikrino tinklus ir kažką niurnėjo. Lavonai tarsi iškildavo ir jai neva kažką
atsakydavo. Taip truko gerą pusvalandį. Neiškentęs sukosėjau, paliečiau Runtos petį
ir tariau: tai šit, Runta, kokie tie tavo tinklai, kokie laimikiai! O aš maniau! Ji
sukikeno nė nekrūptelėjusi ir taikiai atsiliepė: mažasis mano žmogau! Tūpk ant mano
delno, kitu aš tave priplosiu! Ir iš Runtos pavirto į debesį, nusinešė mane kartu ir
parodė miestą iš paukščio skrydžio. Pamačiau, kad visas mūsų miestas ištisas
tinklas. Net slaptieji tinklai tą valandą buvo ryškūs ir kilo aikštėn kaip
nenaudingos žinoti paslaptys. Geležinkelio tinklas pjautinai pjovėsi su elektros
tinklais, o ryšių tinklas flirtavo su tuo pačiu internetu. Mūsų metalinis tinklas
čia atrodė tik menkas, bereikšmis tinklelis. Tarsi koks musgaudis. Sentimentalus
žudikas monstrų, kosminių sukčių ir galvažudžių tone. Galop ko čia stebėtis. Į
jį pakliūdavo tik tai, kas atlikdavo nuo kitų. Išklibęs, pasviręs, atsilikęs visais
požiūriais.
Kai atėjo metas gimdyti, Runta pagimdė naują
tinklą. Vyniojom jį, matavom, tepėm ir, kai vieną dieną ištiesėm skersai upės,
atsidusom pažanga! Jau pirmąją naktį mudu atradome tuziną stambių ir antra tiek
smulkesnių žuvelių. Jūs juk suprantat, apie ką aš čia. Jei ne, klauskit Runtą, ji
gali pavirsti debesiu, ji viską gali. Kad ir taip paslaptingai, tinkliškai šypsotis.
Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas
draugą: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
Į viršų
Sėskis, Kamile!
Sėskis, Kamile, žergena padūkusi, sėskis man
ant kelių ir papasakok ką iš gyvenimo. Sušviski savo rūdžių spalvos akimis,
prisimink nebūtinai ką nors kraupaus ar juokingo. Papasakok man, kaip jūs kasėte
sliekus, sėmėte vandenį rėčiu arba kratėte viršum miesto iš maišų sniegą, juk
ir tai esi dariusi, tiesa? Pilk man savo nuobodaus gyvenimo lietų į abi kantrias mano
ausis. Spjauk pro švarplę Dievo tau duotą skreplelį taip, kaip geba tik lyrikai,
kupranugariai ir tu, Kamile. Išversk sau į skreitą visas šito nelaimingo gyvenimo
žarnas, bet ir prisipažink: visos istorijos senos, visi miestai nelaimingi.
Nudžiūvusio kaštono pavasaris gali pasirodyti rūstesnis už visos Šiltadaržio
gatvelės kroniką.
Katas, sakai tu, yra katalizatorius. Tada fatas
fatalizatorius, o totas totalizatorius? Gerai. Miestas, tu pati žinai, yra pats
liūdniausias sutvėrimas mūsų šventoje agrarinėje šalyje, bet jei ko dar tikimės,
tai tik iš jo, miesto. Mes, Kamile, esame Šiaurės beduinai, Šešupės kazokai ir
Molėtų ubagai. Mūsų mitai gražūs, ir moterys mūsų nebjaurios, ir kai mums pabos
abu šiuos dalykus plūsti, koneveikti, kai pavargsime iš jų tyčiotis, imsime gyventi
įstabiai. Misime agrarine, miestui pritaikyta kultūra, kaip ir dera žolėdžiams su
vampyrų apetitais bei vaizduote.
Padai, sakai tu, svyla tik tiems, kurie neturi kuo
apsiauti. Man juokas iš tokios išminties, bet pala, kai apsigyvensime rojuje,
agrariniame, aišku, mudu dar pasišnekėsiva šia tema. Tu tik palauk!
Šią žiemą, tvirtini tu, atrodo, vėl turėsime
kalnus ledo. Tau taip patinka ledo inkliuzai. Pavasarį iš ledų išlenda seni batai,
čiužiniai, sušalę žaislai, o kartais, Kamile, ir koks išmestas netyčia iš tarpkojo
vaikelis, tokių pat parūdijusių akių. Kaip tu. Ir viskas, Kamiliūt, prasideda iš
naujo: destrukcija ir demitologizacija, kad ji kur susitriestų.
Spjauk pro savo švarplę tą skreplelį. Sėskis man
ant dešiniojo kelieno ir prisipažink: juk tai tu užkūrei šitą pirtį? Tavo tai
pramanas buvo supjudyti žiemą su vasara, o rudenį su likusiuoju metų laiku?
Nebijok. Ilgai mes čia nesėdėsim. Yra Lietuvos
avialinijos, yra Lufthansa ir SAS, bet tai menka paguoda. Esame
agrarinė tauta, tai akivaizdu pažvelgus į tuos mūsiškius, kurie vadina save
intelektualais. Jiems vis dar gėda savo klumpių. O gandras pats didžiausias mūsų
laineris nuo Kuršmarių iki Egipto piramidžių. Sėskim mudu ant jo uodegos ir jau
lėkime iš šito nelaimingo, apsiverkusio krašto. Egipte darysime tą pat, ką ir čia:
arsime jaučiais ir drėkinsime vienas kitą aliejais. Kaip ir čia, Kamiliūt, kaip ir
čia. Prieš mirtį aš tave dar išdažysiu šlynu, moliu, išpinsiu tavo gintarines
kasas ir pagaliau pavadinsiu Ramune. O tu paskutinįkart galėsi spjauti pro savo
švarplę ir iškošti: gyventi gera!
Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas
draugą: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
Į viršų
Poetės duktė
Dukrą poete pasigimdė netekėjusi ir tuo
nepaprastai didžiavosi. Mažų vaikų ji nekentė dėl cypimo ir limpamų ligų, mėgo
pašiepti subobėjusias plunksnos seses, per tuos rėksnius metusias visas kūrybas. O
galgi ir teisingai, svarstydavo Poetė, tos vištelės vis tiek nieko vertos.
Tik labai tamsi naktis žinojo, kad mergaitės tėvas
ne princas ir ne karžygys, o klajojantis mūrininkas, gali sakyt, irgi menininkas. Tas pats, kurį nugirdo kankinantis Brazdžionis Kalėdų naktį dar
prieš Antrąjį pasaulinį karą*. Gal aš ir nevertas,
kalbėjo jis, padaręs Poetei vaiką ir audamasis purvabridžius, pakelti akių į
dangų? Ji įdėjo meistrui pusbutelį, dešros, svogūnų, davė smulkių
cigaretėms. Eik dabar, paragino, dabar jau eik greičiau. Betgi pastačiau šituos
mūrus ir tuos didelius didelius langus! taip sušukęs jis pradingo visiems
laikams. Ji prisimindavo tik jo akis visuomet nustebusias ir mėlynas.
Po kairiąja krūtimi krustelėjus gyvybei, visus
pojūčius, net pačius menkiausius, pavertė eilėmis. Iš neapykantos, palaimos ir
vienatvės įprastos jausmų sumaišties iš nagų sunkdavosi kraujas. Egzaltacija
visuomet buvo stiprioji jos vieta, šitą pripažino net nuožmūs kritikai. Keliuose
posmuose Šmėstelėjo Cezario šešėlis. Bet pagimdė lengvai. Taip ir žinojo
mergaite.
Augino ją viena, sunkiai ir be gailesčio. Prausė
šaltu vandeniu ir tepė sėmenų aliejumi. Vienišose ir gūdžiose lopšinėse jas
traukdavo veikiau sau pačiai galėjai išgirsti protestą, gėlą, transcendentinius
rečitatyvus. Bet vaikas vis tiek užmigdavo. Pavadino jį įmantriai Venesa, bet
mintyse vadino kūdikį Avele. Kartais net balsiai, prie svetimų taip šūktelėdavo.
Skurdūs honorarai vertė misti paprastai, ir Venesa augo sveika. Paaugusiai motina
atvedė smuiko mokytoją drovų, paliegusį studentą. Kartą netikėtai parėjusi
namo, smuikelį rado sulaužytą, o Avele jodinėjančią mokytojui ant kupros ir
baladojančią jį aštriais kumšteliais. Tąsyk ji Avelę pirmusyk skaudžiai prilupo.
Ši pabliovė ir nutyko, bet šaltame akių mėlynume Poetė išvydo tokią skaisčią
neapykantą, kad jai virpuliai nubėgo.
Sulaukusi trylikos, Avelė nuklydo nuo bandos; jos
ieškojo pareigūnai ir pažįstami Poetės dvasininkai. Bet iš Gudijos kaimo ją
parsiginė vienas staliūgine tapybą kultivavęs bėdžius. Mergaitės plaukai buvo
susivėlę į velnio kaltūną, teko kirpti plikai. Parsivežė dar kirmėlių ir kitokio
gyvio, tai niekis.
Poetė bandė iš naujo susidraugauti su Mūrininko
dukra, bet buvo jau vėlu. Kai pasirodydavo staliūgininkas, Avelė prašapdavo visai
nakčiai. Ir ką tu jai pasakysi, nieko.
Vieną vasarą, Avelei jau sukako šešiolika, jos
abi nuplaukė į Suomiją. Vakare nuėjo prie įlankos, apsikabino ir verkė. Kaip niekad
abi išsiverkė. Motinai tarsi akmuo nusirito, bet čia pat ji su siaubu pastebėjo, jog
Avelė tik dedasi kūkčiojanti vienas jos lūpų kampas užsirietęs iki pat ausies.
Grįžusios iš Suomijos, rado apiplėštus namus. Viską išnešė, liko tik motinos
kojinės ir seni jos rankraščiai. Mam, žvaliai pranešė bosiuku Avelė, aš žinau,
kas tai padarė. Nupirk man revolveri! Poetė gūdžiai nusikvatojo: pati nusipirk!
Apie jų nelaimę sužinojo Kardinolas. Jo žmonės
ištyrė reikalą ir netrukus sučiupo vagį. Motina pažino mūrininką, bet nieko
nesakė. Kai jį vedė surakintą, Avelė puolė prie to vyro ir ekstazėje bučiavo
antrankius. Ji nenormali, kalbėjo davatkos ir antifeministai raudonais žandais,
pėdžiai tie. Kur jau bus, atsiduso Kardinolas, be tėvo juk augusi. O žinot? Tasai
vagišius dabar man mūrija koplyčią. Mūrija ir kuriją. Ir kaip mūrija! Čia pat ir
susigėdo: mūrija kuriją. To betrūko, ims dar pats eiliuoti!
Antrusyk Poetė pašiurpo (labiau nei radusi
apiplėštą butą) aptikusi Avelės užrašėlius. Ne dėl absoliutaus gramatikos
nepaisymo, ne. Šitiek neapykantos! Nuosekliai, vaizdžiai, stilingai išrėktos
neapykantos! Siaubinga bravūra, gatvės leksika, bet šitiek pagiežos! Tiek šelmystės.
Pagaugai eina. Iš kur?
O Avelė vis bėgiojo prie kurijos, kylančios tarsi
ant mielių. Tampė ten vyrams alų, vyną ir lašinius įtrintus raudonaisiais pipirais.
Tupėdavo šalia jų žolėje, prideginėjo cigaretes ir kvatodavo iš jų niekingų
blevyzgų. Poetė kartą pasekė dukrą. Užsiglaudė už gluosnio svyruoklio ir nustebusi
žiūrėjo, kaip jie ten punta ir teršia gimtąją kalbą. Ūmai sukilo piktumas, šoko
iš užuoglaudos, stvėrė savo Avelę už striukos uodegos ir norėjo parsivaryti namop,
bet mūrininkai Venesą užsistojo, o vyriausiasis, toksai mėlynakis, pasakė: negražu
taip, moterie! Mes juk žinom saiką. O jaunėlis su atvipusia lūpa ir baltom kaip
paršelio blakstienom pridėjo: jūs verčiau padeklamuotumėt ką iš savo kūrybos!
Poetė paleido į jį pusplytę, bet nepataikė.
Avelė kitąkart atsirado tik po pusmečio, keistai
pastambėjusi, o pavasarį atsivedė porą ėrelių. Štai tuomet abi ir susitaikė.
Poetė vėl ėmė kurti lopšines ir deklamuoti anūkėms Nėrį: Seka pasaką
mažiemus... Už langų keitėsi metų laikai, ir kai Poetė su mažylėmis susirengė
atsiimti Kardinolo įsteigtos premijos, vėl krito lapai. Iš tolo raudonavo seniai
sumūryta kurija, kieme stūksojo šventojo stovyla, šlamėjo tas pats gluosnis.
Senele, paklausė Agnietė, o kur mūsų mama? Tikrai, močiut, kur mūsų mama?
pasiteiravo ir Magdutė. Ak, nusijuokė Poetė, argi taip svarbu, mielosios mano? Venesos
ji nebuvo regėjusi bent penketą metų. Gal Amerikoj? garsiai suabejojo. Ar Italijoj?
Gal Italijoj.
Kam visa tai pasakoti?
Tuo tarpu Poetės dukra mūrijo naują kalėjimą. Ji
buvo geriausia mūrininke, kad ir savamokslė. Viršydavo normas, nors niekas čia šito
nereikalavo. Ko plėšais? sakydavo jai, bet ji tik mojo ranka ir mūrijo, mūrijo,
mūrijo.
Ak, kam vis tai pasakoti?
Ar ne verčiau pasakyti: nuo pašaukimo nepabėgsi.
Štai anūkėlės. Viena gabiai eiliuoja. Kita
stebuklingai lipdo. Bet abiem toli vienai iki Senelės eilių, kitai iki Motinos
mūrų. Tiek ir kalbos. Sena pasaka. Juk ir Kardinolas kitados svajojo tapti Mūrininku.
Dėl to ir niršo: kiaulė tas mūrininkas, kiaulė! Į Dievo namus nesisarmatina
lįsti! Girtas! Panašiai kaip Bernardas B. Kad ir ne pažodžiui.
Poetė tai žino, kur jos dukra. Ateina kartais ir
pastovi ties jos pusrūsio langais. Ir iš ten sklinda dainos, juokas, verkia užgauta
gitara. Poetė nusišluosto neištryškusią ašarą, šypteli: vaikeli, avele... Ir kai
jau eina šalin, aplink spingso tokia mėlyna prieblanda, tokia gūdi, kad nors kauk.
Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas
draugą: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
Į viršų
Galerija
Galerijos perspektyvoje suposi grakšti galera;
vandenin nuleisti irklai rodės ilgesni ir platesni, nei iš tikrųjų buvo. Keli
galeristai ant plastikinio stalo atkakliai skrodė raguotą varlę, ši klaikiai spiegė.
Odisėjas pakilo nesiūbuojančiu trapu. Vašką,
garsiai prisiminė jis, pamiršau vašką! Pakilę irklai vėl nusileido į skaidrų,
chlorkalkių prisodrintą vandenį. Varlė nustojo spiegusi ji nebeištvėrė ir
išpūtė dvasią.
Odisėjas grįžo į menę ir kaprizingai it vaikas
riktelėjo Penelopei:
Vaškas! Kur nudėjai vašką?
Pavadino ją riebia avimi ir dar. Dabar jau
nebesvarbu.
Be vaško, aišku, jis neplauks, suniurnėjo
kapitonas, sirenos juk budi be miego. Tikrai, viena tolumoje ėmė ir užkaukė. Varlės
šlaunis virptelėjo, bet ji pati buvo nebegyva. Sirenos kaukė nenuilsdamos, gūdžiai ir
šiurpiai, tačiau bombonešių kriokimo dar nebuvo girdėti. Dabar jie skrido viršum
Delfų, gražiai išsirikiavę, nelabai aukštai, kreiseriniu greičiu.
Kiekviename liuke šešiolika, tonų!
smagiai dainavo jauni, padangių vėjų nugairinti lakūnai. Daugiausia finikiečiai ir
etruskai. Jie nusivožė šalmofonus ir nusimetė odos striukes. Tuomet jau išgirdo
kaukiančias sirenas.
Odisėjas siuto nerasdamas vaško. Vyre, tarė
Penelopė, jei aš avis, tai imkis lajaus! Jos balse nesunku buvo išgirsti piktą
ironiją, tokią įprastą kalbantis moterims su savo gražuoliais vyrais. Jis jau buvo
beskeliąs jai nuoširdų antausį, bet susivaldė. Negeras ženklas, sumetė, prieš
tokią kelionę. Užtat į menės gilumoje besibūriuojančius jaunikius paleido keletą
raudonfigūrių amforų. Tai yra amphorų, tik ar tai svarbu, jei niekur nėra vaškos,
tai yra vaško. Jam staiga susuko vidurius, nuėjęs atsitūpė tarp magnolijų.
Susimąstė, aprimo. Atlėgo, išsikrovė. Jau stojantis, į jo suglebusią varpą įgylė
antikinė bitė iš keršto ir nevilties. Odisėjas kaukdamas pasileido į galerą.
Tą akimirką viską Odisėją, galeriją, galerą, Penelopę, varlę, vandens
dirbtinį žydrumą, vabzdį (irgi jau post mortem), besiartinančius bombonešius
su pusplikiais britais, egiptiečiais bei kurdais, švilpaujančius Sixteen tons,
magnolijas, Odisėjo išmatas jose, besiriejančius pusgirčius jaunikius visą
katastrofai pasirengusį peizažą užliejo lava.
Ji ilgai stingo, o kai pagaliau sukietėjo, ore liko
kyšoti tik paskutinę akimirką prieš žūti sustangrėjusi Odisėjo varpa. Styrojo,
juoda akimi priekaištingai žvelgdama į žydrą dangų.
Mokslas ilgai tyrė, kodėl taip nutiko. Atkūrė
situaciją, modeliavo įvairiausius variantus. Ištyrė net varlės ir bitės DNR. Nieko!
Jokių žinių. Abejonių nekėlė tik tai, kad Odisėjas buvo gėjus ir sirgo sifiliu.
Todėl toks ir dirglus. Visada taip, po laiko.
Ot, ima ir paaiškėja, kad Mocartas griuvo girtas ir
užsimušė; džiova ir skurdas čia niekuo dėti. Kad didysis prezidentas Džefersonas
dulkino savo juodąją vergę ir užtaisė jai vaiką. Šumanas, tiesa, tikrai sirgo
tuberkulioze, bet buvo ir homoseksualus, nūnai pasakytume tiesiai pedis. Kam visa tai
įdomu? Kam to reikia? Juk jų nemirtingumo priežastys visiškai kitos. Mokslas visuomet
lenda ten, kur nederėtų jam lįsti. Bent Odisėją būtų palikęs ramybėje!
Mano manymu, ugnikalnio išsiveržimą paika būtų
sieti su skrodžiama varle ir netekus geluonies mirusia bite. Be to, nieko nežinoma apie
ilgai kaukusias sirenas. Paskutinieji jas girdėjo lakūnai, bet jie irgi jau nieko
nebepasakys. Viena tik nekelia abejonių: Odisėjo varpa sustangrėja iš siaubo. Čia jau
vieningai sutaria ir fiziologai, ir katastrofistai.
Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas
draugą: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
Į viršų
Užėjau pas draugą
Vakare nutariau užsukti pas draugą. Turėjau
dingsti: imsiu ir paklausiu jo nuomonės apie savo apsakymą. Jis aną savaitę pasirodė
savaitraštyje, turėtų būti perskaitęs. Mano draugas skaitantis žmogus. Kad ir
mažiau, skaito ir jo žmona. Ką aš parašau, ji visuomet, kad ir iš pareigos, vyro
spiriama, perskaito, sutikta iš tolo šaukia: o, skaičiau, skaičiau! Knietėtų
paklausti: na ir kaip? Pakalbėti bent su ja apie kokį apsakymą kaip apie žmogų
dorą, nedorą, vykusi ar nenusisekėlį. Kad ir niekšą, kurio tačiau negali apeiti,
kuris visur kliūva, pinasi, bet kai jo nėra, sakai: na, tai kurgi jis prašapo?
Neišdrįstu. Nepatogu. Tarsi nebūtų daugiau apie ką kalbėti! Jos vyras elgiasi kiek
kitaip. Skaičiau, sako spausdamas ranką, nusišnypščia nosį ir čia pat klausia:
ateisi į minėjimą? Būtinai ateik, ragina, juk žinai, daug nesusirinks, kiekvienas
atėjęs mums svarbus. Tai iki, atsisveikina. O apie mano kūrinį nė žodžio. Panašiai
elgiasi ir kiti mano skaitytojai, kalbu apie rimtuosius su pažiūromis ir laipsniais.
Juos vienija vienas dalykas: visi jie kadaise patys rašė, tik paskui nusivylė ir
nustojo. Užtat mane sveikina pajodžargos, neišmanėliai, miglotos žmogystos. Purto abi
rankas, neleidžia praeiti, giria į akis, ir man darosi taip nejauku, kad nei rašyt
norisi, nei spausdintis, nei suvis rodytis žmonėse. Gal jie ir nuoširdūs, bet kaip man
norėtųsi, kad jų žodžiais prabiltų kokia mokslų licenciatė arba tasai mano
draugas, nepamainomas direktorius, leidėjas, koordinatorius, ekspertas, visokiausių
federacijų bei unijų vadovas. Aš suvokiu, tai tuštybė, bet nieko negaliu padaryt,
toks jau esu. Žiūrėk, kokiame minėjime priskrenta net koks šviesuolis ar aktyvus
pensininkas. Apsikabina per pečius ir dėkoja: tai ačiū, kad taip parašei, ačiū!
Nors skradžiai prasmek. Juk aplinkui visi girdi ir kandžiai šypso, tiesa, savaip
malonu. Skaito vis dėlto, pastebi! Paskui būtinai pasiteirauja: kiek gavai? Kad ir
patrigubinu honorarą (juk nepatikrins), moja ranka: mizeris, niekai!
Nieko. Nueisiu dabar pas tą neva draugą ir jau nuo
durų riktelėsiu: na, klok pagaliau tiesiai! Sakyk, ką manai apie mano kūrinį?! Štai
kaip šįkart nutiks. Žinau, Lietuvoje taip neįprasta. Gal ir kitur neįprasta, bet kas
man darbo. Pabodo klaidžiot patamsiais, o man jo nuomonė svarbi. Kaip pasakys, taip ir
bus. Mūsų nuomonės apie daugelį dalykų stebėtinai sutampa. Ir tų minėjimų
nykumą, ir netvarką mieste mudu vertiname vienodai. Juk jei po kokio minėjimo
nerengiamos kad ir kuklios vaišės, susirenka, gali sakyt, vieni seniai, kretenos, tokie,
kuriems vis tiek nelabai yra kur dėtis. Tokie vaikšto į visus minėjimus iš eilės,
tai ko jie tada verti.
O ir mieste. Visi mato, kad naujosios
šiukšliadėžės neatlaikys nė iki rudens. Tai kam suvis tokias statyti? Pagyventume
dar metus skęsdami atmatose, paskui jau nusipirktume padorias, nedegias, stacionariai
įmontuotas, lengvai valomas, nudažytas į akis nekrentančia spalva, malonias
pažiūrėti dėžes. Juk šitas, iš žalios plastmasės, tyčia ar netyčia sudegins
visas aliai vienos. Antai dar viena svyla, raitosi. Ir dvokia, ir pačios dėžės
nebeliks. Visi drožia prošal kaip ir aš. Negi terši rankas. Taip svarstydamas ir
prieinu jo duris. Netoli gyvena, Fazanų gatvėje, naujakurys. Anksčiau toji gatvė
vadinosi Skiedrų, bet kai pridygo naujosios architektūros chimerų, perkrikštijo į
Fazanų. Na, fazanas ne povas! Mano draugas dar nesenas, plačiapetis, nuolat
pasinėręs į savo nejaukias mintis. Negali pasakyt, kad jam nesiseka, veikiau
priešingai. Bet žlugo visos jo vadovaujamos federacijos, sąjungos, kooperatyvai,
spaustuvė ir net mažasis Humanitarinis bankas. Jis nė kiek nenusimena ir kuria naujas
viešas įstaigas, šluodamas nuo kelio visas kliūtis. Toks charakteris.
Vasara, manau, rasiu sodelyje, šalia alpinariumo.
Tysos šezlonge įknibęs į kokį tekstą, o šalia jo gulės šuo. Niekaip neįsimenu jo
veislės. Žinau tik, kad vedant pasivaikščioti, jam kaži kaip suriša ausis, kad žeme
nesivilktų.
Taip ir yra, sodelyje. Tik ne vienas, svečią turi.
Kaip gaila. Nepataikiau. Lietuvoje juk nėra paikos mados, einant pas draugą, pranešti
iš anksto, užsirašyti kaip pas kokį kirpėją ar dantistą. Ateini, pasisveikini ir
dar klausi: na, tai kuo gi pavaišinsi? Kai pažįsti žmogų daugiau nei ketvirtį
amžiaus, kvaila būtų ceremonytis.
Ė, kur man tas tipas matytas? Kaipgi, kokiame nors
minėjime, kur daugiau. Minėjimai jau tapo tikra mūsų kartos susibūrimų ir
susitikimų vieta. Ateini paminėti Nezabitauskio ar MačioKėkšto, o sutinki gyvus
žmones, išgirsti gergždžiančius jų balsus, kimų juoką, vis kandesnes pastabas. Ir
apie minimąjį, bet dažniausiai apie kitus, gyvuosius. Smagu tokiame būryje.
Pasnaudžiam, pakostim, paminime, o paskui pirmininkaujantis ir sako: tai dabar, kchm,
pakilsime laiptais... Arba nusileisime, nelygu, kur minėjimas vyksta. Ir visi
patenkinti, kad atėjo, paminėjo pasimatė. Aha, jau pažinau tą svečią! Taigi čia
toks Pilypas, filosofas, itin šnairas ir kandus žmogus. Iš visko tyčiojasi. Gal
verčiau jau sukti atgal?
Eikš, eikš, šaukia mano draugas užmatęs mane.
Apsidžiaugė, atrodo. Sėskis, pasėdėsim, pilkis vyno. Čia ponas Pilypas, būkit
pažįstami, jei dar ne... Sėdim jau trise, jie toliau disputuoja dėl vis dažnėjančio
asmenybės dvejinimosi ekstremaliomis būties ir buities sąlygomis. Aš tik klausaus. Jo
žmona atneša arbatos, sūrio, šviežių uogų. Smagu šitaip. Jis nutaiko progą ir
kušteli man: skaičiau! Na mat, aišku, kad skaitė. Žmona irgi skaitė, priduria taip
pat pakuždomis. Paskui Pilypas atsiprašo pašnekovą ir atsisuka į mane.
Skaičiau naujausią jūsų apsakymą, sako
jis paprastai.
Na, manau, dabar tai jau drėbs, net susigūžiu. Bet
nieko, svarstau. Vėliau aš vis tiek pasiklausiu savo bičiulio nuomonės. Kaip jis
pasakys, taip ir bus. Arba kibsiu rašyti naujų kūrinių, arba.... et, verčiau
negalvoti dar.
Žinot, sako man filosofas, tai vienas
puikiausių mano kada nors skaitytų apsakymų. Jūs visai netikėtai...
Nagi, stebiuosi, nejau? Juk toks žmogus turėtų
atsakyti už savo žodžius. Kad ir prie vyno butelio pasakytus. Jis giria ir gina mane.
Nieko, manau, tuojau ištars bet, ir prasidės raičiojimas bei kočiojimas. Nieko
panašaus! Štai jis pabaigia:
Svarbiausia, kad kūrinys labai natūralus. Aš
jums nepataikauju. Čia jau meistriškumas. Ankstesni jūsų apsakymai man rodės ir
lėkštoki, ir gerokai manieringi. Tas amžinas jūsų noras teisintis. Viską paaiškinti
iki galo. Šįkart palikot erdvės ir skaitytojui. Kaip reikiant suerzinot mane tuo savo
apsakymu! Retai man taip nutinka. Vis galvojau: sutiksiu kada ir pasakysiu. Jis
plačiai šypso ir mudu susidaužiame.
Na, manau, dabar jau pasiteirausiu ir šeimininką.
Jei jis pasakytų ką panašaus, pasėdėsiu dar valandžiukę ir bėgsiu namo, sėsiu
prie naujo. Gal ir nepavyks taip puikiai, bet dar turiu, rodos, ką pasakyti. Ne vien
minėjimai ir šiukšliadėžės man rūpi. Bet draugas, kaži kaip keistai į mane
pasižiūrėjęs, jau kalba, kad norėtų šiandien ankstėliau atsigulti. Ryt jis, girdi,
turįs anksti keltis, ruoštis minėjimui. Rėšiąs mat pagrindinę kalbą, būtų
nepatogu susimauti. Pilypas stebisi: betgi šitą protagonistą tu pažįsti kaip
nuluptą? Nejau dar ruošies? Jis tik linkteli, bet nuo stalo dar nekyla: pasakoja apie
neseną savo išvyką į Meškasalį. Ten skaitęs naujausiąją savo lyriką. Pasakoja
tarsi ko įsižeidęs, nors Meškasalis ir sutikęs jį maloniai, ir išklausęs
įdėmiai. Aš iš šono žvelgiu į Pilypą, filosofą. Vis dar galvoju apie jo ištartus
man žodžius. Kaip norėčiau jais patikėti! Tiesą sakant, man dabar nebelabai ir
svarbu, ką pasakys mano bičiulis. Svarbu, tačiau nebelemtinga. Rūpi, aišku, labai
rūpi. Dabar ir man atrodo, kad pastarasis mano apsakymas skiriasi iš kitų. Tarsi
užminuotas laukas: kodėl, kaip? Reikėtų stačiai paklausti: o tu, Traidenį, kaip
manai? Pasakyk vieną kartą! Bet nepatogu mat. Tarsi prašytumeis pagiriamas. Rimtas
autorius taip niekad nesielgs. Sėdžiu smagus, ir vynas man patinka. Skaitėm, skaitėm,
dar sykį primena jo žmona. Taigi. Tarsi viskas aišku. Šlamšto juk neskaitytų.
Dėkoju už vaišes, tvirtai spaudžiu glebią Pilypo
rankutę, jis dar pasižiūri man į akis ir taria: tikrai geras apsakymas. Palydėsiu
tave truputėlį, pusbalsiu sako man Traidenis. Na šit: dabar ir paaiškės. Mudu jau
prie mūrinių jo vartų. Šūdas tas tavo apsakymas, netikėtai sako mano draugas
Traidenis. Bet jau toks šūdas, kad paieškot reikia! Lėkštas, drumstas, su klaikiom
pretenzijom! Galėčiau plačiau pakalbėt, įrodyt, bet matai, nėr kada. Ir dar žinok:
Pilypas neprastas filosofas, bent jau mūsų padangėje, bet apie literatūrą jis nieko
nenutuokia. Ničnieko! Jam, Traidenis pamini pavardę, kuri kiekvienam rimtam žmogui
kelia tik šypsulį, jam net šis vos ne genijus! Nepyk, sako jis, juk tau, rodos,
knietėjo sužinoti mano nuomonę? Štai ir sužinojai. Primenu: šis dar didesnis šūdas
nei ankstesnieji. Na, tiek to. Būtinai ryt ateik į minėjimą ir dar atsivesk ką
sutikęs, sutarta? Lik sveikas, labanaktis.
Grįždamas bandau padegti žalios plastmasės
šiukšliadėžę. Bet kai tyčia ką nors darai, tai ir nesiseka. Nedega! Spiriu ir
žygiuoju toliau. Ei, ei! išgirstu, palauk! Kas ten dar? Ogi Traidučio žmonelė
atsiveja uždususi. Neklausyk, sako ji, ką Traidas šneka! Jis tik gero tau nori. Nori,
kad įnirštum ir įrodytum išties galis pakenčiamai rašyti. Kam įrodyti, stebiuosi,
jam? Bet Elzė manęs jau nesiklauso, ji ramina, tarsi rengčiausi nertis ant kaklo
virvę. Nieko panašaus juk nėra.
Kitą šiukšliadėžę pavyksta padegti visiškai
lengvai, su pirmu degtuku. Ten mat kažkas kliūstelėjęs degaus tepalo ar ko panašaus.
Dėžė liepsnoja, šnypščia, sproginėja, varva. Jau tamsu, o aš tolstu nuo Traidenio
chimeros, nuo dvejinimosi filosofijos, nuo minėjimų ir netgi nuo pačios literatūros,
kuri man tebėra tokia iki skausmų brangi. Svarstau tik viena padegti dar vieną
žalią dėžę ar jau skubėt prie naujo apsakymo? Rašysiu apie spąstų tikrinimą,
daugiau kol kas nieko negaliu pasakyt.
Kunčinas, Jurgis. Užėjau pas
draugą: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
__________________________
* Kalbama apie B. Brazdžionio
eilėraštį Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
