Antanas A.Jonynas

Eilėraščiai iš knygos „AGUONŲ PELENAI“

LARISA
    I. Narcizas ir kaukolė
    II. Oskaras Kokoška
    III. Neįmanomas krioklys
    IV. Yra
    V. Narcizo metamorfozė
    VI. Tauro ragas
    VII. Narkomanas
    VIII. Kita realybė
    IX. Storulis
    X. Larisa?

Į viršų

LARISA

I. Narcizas ir kaukolė

Kas jie skubantys laiptais į viršų
su narcizais gvazdikų žiedais
nušlifuotu ir lygiu paviršium jie kyla
nušlifuotu ir lygiu paviršium

ramunės aguonos rugiagėlės
beviltiškas sniego baltumas
dangaus mėlynumas beerdvis
beprasmis kraujo raudonis

siaurom vinguriuojančiom gatvėm
su feniksais jų ir su sfinksais
su gaudesiu rago
                       su rago
be laiptų jie skuba į viršų
jie rankomis laikosi laiko
jie renkasi laikiną laiką

o senės vis neina iš proto
jos miega balandžiais ant laiptų
atokaitoj saulės atokaitoj
sapnuodamos kalba per miegą
ir kitas pasaulis joms reiškia
gimimą buvimą ir mirtį

vaikystėj prisimenu kartais
prie kapinių sienos už miesto
mes žaidėm vainikų lapeliais
metalo vainikų lapeliais

Larisa
chrani našu večnost¹
tai šnabždesio aidas pro pūgą
kalbu ir liečiu lūpom ranką
Larisa davno nesuščestveny
vstreci naši pod zerkalom
prosto²

apostol³ atsako Larisa

išblėsta maskvų panoramos
pavargusios nevos nuslūgsta
suskyla į santykius dydžiai
kurių jau aprėpt neįstengi
ryšy kuris lieka tarp mūsų
žodžių ir kūnų
                      būties ir
ved v etom
sudby odnoznačnost⁴
tramvajaus švytinčių bėgių
aliejaus išpilto ant laiptų
ir riedančio jais vežimėlio

akacijų akcijos krinta
it virpantis pranašo balsas
grakščiom kiparisų kolonom
nusrūva tamsa ir lietus
ugniniai bažnyčių portalai
tai atpildas virstantis meile
tai katedros rūmai ir šachtos
skaičiuojančios mūsų metus
tarp prarasto mito ir credo
likimo ir keršto troškimo
tarp Dievo
ir mūsų širdžių

tai balsas sirenų iš tolo
atskrieja nakčia nuo uolos

ir aušta ilgai ūkanotai
o temsta staiga ir juodai
ir lango apšalusiam kryžiuj
eilėraščiais dūžta aidai

suskyla į gabalus vakaras
suaižėja stingstantis mėnuo
ir kaukolių taurėse vysta
išblyškę narcizų žiedai
ant laiptų ant elgetos rankų
nukrinta rožančiaus karoliai
      ir kur tu dabar juos berasi
      ir kur tu dabar juos berasi

kas jie kopiantys laiptais į viršų
nušlifuotom granito pakopom

Larisa
vy pomnite detstvo⁷
tai šnabždesio aidas pro pūgą
kalbu ir liečiu lūpom ranką

a možet byt
vy ne Larisa⁸

_____________________
¹ Larisa
saugok mūsų amžinybę (čia ir toliau – rusiškai) (Atgal>>>)
² Larisa seniai nebeturi prasmės
mūsų pasimatymai po veidrodžiu
tiesiog (Atgal>>>)
³ apaštalas (Atgal>>>)
⁴ nes būtent dėl to
lemtis vienareikšmė (Atgal>>>)
⁵ tu apsireiškei mano sieloj
kaip kirminas
kuris pasaulį pervėrė (Atgal>>>)
⁶ o Dieve mano Dieve mano Dieve mano
kas tą gyvenimą gyveno – negyventą
o Dieve mano Dieve mano Dieve mano (Atgal>>>)
⁷ Larisa jūs pamenat vaikystę (Atgal>>>)
⁸ o galbūt jūs
ne Larisa (Atgal>>>)

Jonynas, A. Antanas. Aguonų pelenai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.

Į viršų

II. Oskaras Kokoška

Vyras pakelia galvą iš kapo
vyras pakelia galvą iš kapo
vyras pakelia galvą iš kapo
ant kurio sėdi moteris

mes liepsnojame kraujo šaltiniuos
baltaplaukei atminti ant marmuro
garvežys buvo juodas ir senas
o prie žibalo buvo eilė

vyras pakelia galvą iš kapo
vyras pakelia galvą iš kapo
vyras pakelia galvą iš kapo
ant kurio sėdi moteris

niekados neišbrisi į krantą
iš juodų gyvulinių vagonų
ir staiga atsimerkusios akys
lyg taurė sklidina nežinios

vyras pakelia galvą iš kapo
vyras pakelia galvą iš kapo
vyras pakelia galvą iš kapo
ant kurio sėdi moteris

netiesa kad skarelėm nemojo
netiesa kad tavęs nebučiavom
netiesa kad ši žemė ne žemė
nors mirties vieta paslaptis

vyras pakelia galvą iš kapo
vyras pakelia galvą iš kapo
vyras pakelia galvą iš kapo
ant kurio sėdi moteris

Jonynas, A. Antanas. Aguonų pelenai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.

Į viršų

III. Neįmanomas krioklys

Koksai varpelių skambesys o Dieve Dieve

o bože bože kak zvoniat kolokola¹

ties kartuvių juodaisiais kiparisais
vanduo putodamas vis sukasi ratu
ir vėjyje vaikystė tavo plakas
ir vejasi erškėtrožių šešėliai
vos liesdami stygas tavosios sielos
ir taip per valandas savaites lig mirties

koksai varpelių skambesys o Dieve Dieve

o bože bože kak zvoniat kolokola

______________________
¹ Dieve Dieve kaip skambina varpai (Atgal>>>)

Jonynas, A. Antanas. Aguonų pelenai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.

Į viršų

IV. Yra

Viskas yra
ir tie išvažiuojantys trise
įskaitant vairuotoją
visai epochai pasako „sudie“
naktis geležinkelių pervažos
gausdamas pralekia mėnuo
ir sprogsta greta
barakai barakai barakai
yra

o senės vis neina iš proto
o senės pavirsta balandžiais
nutūpusiais kiemo cementą
yra mandolina po tavo langais
bet tavęs bet tavęs
nebėra

ir viskas yra
nesuvaldoma organizuota mirtis
džeržgiantys radijo būgnai
mirtis absoliuti ir tuo labiau
debesys plaukia
kapai eilėmis kaip pabėgiai
mes žaidėm vainikų lapeliais
rūdijantis žiedlapių kvapas
drėgnam nakties danguje

Larisa
iš linguojančio tolin vagono
žvelk į pavasario beržyną
kur sprogsta kaip votys po tvarsčiais
gyvi pumpurai

____________________
¹ ne Larisa

Jonynas, A. Antanas. Aguonų pelenai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.

Į viršų

V. Narcizo metamorfozė

Tai veidrodis kuriam nuskęstama

ir lyg figūros stumdomos lentoj
jie blaškos po betono aikštę
šėtonas ryja moterį ir kregždę
o laikrodyje kaupiasi ruduo

tai veidrodis kuriam nuskęstama

grįžtu bet pavėlavęs dešimt metų
štai mano akys spindinčios anglim
tu nuskendai akimirkų kriokly
nors laukė ermitažai ir arbatai

tai veidrodis kuriam nuskęstama

tu gyvenai šitam blyškiam ore
matuojamam užnuodytais karatais
ir reikalingas tampa penktas ratas
kada jo ieškom Dantės pragare

tai veidrodis kuriam nuskęstama

Jonynas, A. Antanas. Aguonų pelenai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.

Į viršų

VI. Tauro ragas

Nes tu geri mane iš tauro rago
nes tu geri
nes tu geri mane

kokia nyki medžioklė be skalikų
dabar o stirną perveri strėle
dabar o žirgas skrieja šuoliais
i iščet vychoda iz zamknutogo kruga
suščestvovanije
                         stradanij i nadežd¹
kokia nyki medžioklė be skalikų

mažoj stotelėj už Voronežo per lietų
kai vėjas šuorais daužo langines
nerimastingai prieblandoj vaidenas
ta moteris kurią vagonuos bučiavai

ir tu dabar geri iš tauro rago
ir vynas nesibaigia ir puota
ne ponimaju čto vy govorite
no znaju
govorite pro menia²

tačiau yra bausmė ir prakeikimas
ir ten kur bėgiai kertas su lietum
su nerimuota dabartim ir siaubo žvilgsniais
su apmaudu ir motinos širdim
kalnų raudonas vynas tavo taurėj
ir tu geri mane iš tauro rago
nes tu geri
nes tu geri mane

chranite našu večnost
našu večnost dorogaja
ved večnost
mimoliotnost bytija³

_________________
¹ ir bando ištrūkti iš uždaro rato
buvimas
               kančių ir vilčių (Atgal>>>)
² nesuprantu ką jūs čia kalbat
tačiau žinau
kad kalbate apie mane (Atgal>>>)
³ apsaugokite mūsų amžinybę
mūsų amžinybę mylimoji
juk amžinybė
               tai akimirksnis būties

Jonynas, A. Antanas. Aguonų pelenai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.

Į viršų

VII. Narkomanas

Jie blaškos
jie nežino Azazelai
iš tavo pornografinio albumo
išeiname į juodaodę naktį
apsvaigęs nuo infekcijų Fagotas
ir rausvaplaukė nimfomanė Hela
jie blaškos
juos išspjauna uostai
juos priima landynės ir komunos
komunos? Kiek tylos Marichuana
ir kiek spalvų ryškių spalvų

atrodo aš atsibundu iš niekur
aš ragana mane apsėdo velnias
paduokite man kaukolės spjaudyklę
paduokite man dvokiantį narcizą
profesoriau paduokit man piliulę
sukoncentruotos milijoninės mirties
parduodu sielą velniui
kūną dovanoju

Margarita – vy Larisa?¹

„nepodchodite k nei s voprosami“²

_______________
¹ Margarita – jūs Larisa?
² „neklausinėkite jos“

Jonynas, A. Antanas. Aguonų pelenai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.

Į viršų

VIII. Kita realybė

Bet kalasi ir kalasi žolė

o Vitebsko stogais juodais kaip amžius
klajoja amžinas bastūnas Ahasferas
o šiukšlinuos kiemuos sulysę mykia
mirtis Apokalipsės gyvuliai

bet kalasi ir kalasi žolė

o skersgatviai vingiuoti ir bedugniai
su nukryžiuotaisiais nuo kryžių nuplėštais
vienuoliai su raudonais kapišonais
iš kaukolių pasivaišina degtine

bet kalasi ir kalasi žolė

o išbadėję karvės naktimis
į sienas trinasi ir plaikstosi dangus
lyg žibale skalauti baltiniai
lyg moterys ties gelžkelio stotim

bet kalasi ir kalasi žolė

o Arlekinas – gaidžio uodega –
šiurpiais juokeliais linksminąs kareivį
o verkiantis Pjero o ten kampe
sukniubus verkia moteris girta

bet kalasi ir kalasi žolė

įsimylėję valtyje (Venecija!)
nuo kūnų nusiplėšia drabužius
ir ką jie daro ką jie daro ir lėtai
odinė striukė nuplaukia upe

bet kalasi ir kalasi žolė

iš lūpų iš akių ir iš ausų
aš nieko nematau ir negirdžiu
teklykia našlės Viešpaties namuos
tegu šėtonas priima mane

Jonynas, A. Antanas. Aguonų pelenai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.

Į viršų

IX. Storulis

Peizažas trukdo man galvot Larisa
kai šiurpiai šiugžda lapai ant asfalto
kai nykiai trinasi viena į kitą šakos
aš glostau tavo plaukus ir sapnuoju
kad rodos viską šiam pasauly supratau

a ja togda vsio zabyvaju zabyvaju
kolokola ja zabyvaju zabyvaju
beriozovyje rošči i Ural¹

peizažas trukdo man galvot Larisa
putotos upės šniokščia po neštuvais
raudoni lapai krinta man po kojų
aš glamonėju tavo kūną ir sapnuoju
kad rodos viską šiam pasauly supratau

a ja togda vsio zabyvaju zabyvaju
ikony zabyvaju zabyvaju
i step i samovary i Sibir²

peizažas trukdo man galvot Larisa
kalnai mane kankina ir aguonos
ir už pušų šaknų nešėjai klumpa
kai aš krūtis bučiuoju tavo ir sapnuoju
kad rodos viską šiam pasauly supratau

a ja togda vsio zabyvaju zabyvaju
vsio to čto bylo zabyvaju zabyvaju
ja spiaščiuju krasavicu Rosiju³
_______________
¹ tada aš viską viską užmirštu
varpus aš užmirštu aš užmirštu
beržynus ir Uralą (Atgal>>>)
² tada aš viską viską užmirštu
ikonas užmirštu aš užmirštu
ir Sibirą stepes ir samovarus (Atgal>>>)
³ tada aš viską viską užmirštu
viską kas buvo užmirštu aš užmirštu
miegančiąją gražuolę Rusiją

Jonynas, A. Antanas. Aguonų pelenai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.

Į viršų

X. Larisa?

Nušiurę šermukšniai šermukšniai nušiurę
žibintai jūs grimztat į naktį į upę
jūs krintat nuo tiltų ant grindinio krintat
klausykite
slušaj Larisa¹

o laikraščiai patetiškai mums laiką deklamuoja
o laikrodžiai sustoja lyg nerastų išėjimo
o kambariai jie kybo amžinybėj
kas tu dabar esi ir kam esi
nušiuręs mieste

mest ja²

ir viskas pasmerkta ir viskas sugrąžinta
tvarka idėja protas logika tiesa ir menas

Larisa
razve vy Larisa
chranite našu večnost
                  nas chranite²

_______________
¹ klausykite Larisa (Atgal>>>)
² Larisa
argi jūs Larisa
apsaugokite mūsų amžinybę
                saugokite mus (Atgal>>>)

Jonynas, A. Antanas. Aguonų pelenai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt