1996 m. liepos 11 d. poeto ir žmogaus keliai lemtingai išsiskyrė. Tokia atsitiktinė, beprasmiška, absurdiška mirtis - lyg koks pokštas netikėtame likimo posūkyje.

V.K.

Raimondas Jonutis

Mažas negyvas kurmis
Kas yra lapė
Kitas lapas
Piešinys tušu
„kiniškas labai ramus pokalbis...“
„po nešvariomis žodžių antklodėmis...“
Kasdieninės istorijos
„per naktį pilstome...“
„mes raikome akmenį vakarienei...“
„šviesoforo širdis plazda...“
Rudens tyloje
„paskutinė kiaulės giesmė...“
„ginkluotos pelių ordos...“
„vienas...“
Senas šuo
III

Į viršų

Mažas negyvas kurmis

atradome jį prie tako
tarytum pamestą juodą pirštinę
pėdoje
nuėjusio vakaro

ir viskas ką aš tau pasakiau
tikriausiai
tikriausiai dabar nesvarbu

iš 1987 m. knygos „Eilėraščiai“

Į viršų

Kas yra lapė

1
Niekas nemoka
lapių kalbos

2
Rudenį klevai
rudesni už lapes

3
Mano kaimynas
augina jas
gražiuose narveliuose

4
Vis tiek lapės
labai savarankiškos

5
Niekada nemačiau lapės
miške arba laukuos

6
Vaikščiodamas užmiestyje
dažnai jaučiu
kaip iš kažkur
žiūri į mane lapė

iš 1987 m. knygos „Eilėraščiai“

Į viršų

Kitas lapas

Kaip tas lapas ant karklo šakos
Parudavęs visai be kartumo
Užsimerksi ir krisi ir šoks
Su tavim į bedugnę nuo krūmo
Kitas lapas
Beprotis ir šlapias

iš 1990 m. knygos „Vėžių maras“

Į viršų

Piešinys tušu

mes laužėm tą pačią riekę akmens ir broliškai
spjaudėm krauju ant gličių cementinių grindų
stalinės lempos rytietiškas žvilgsnis su panieka
žvelgė į mūsų sukrešėjusią atmintį
rytdiena atrodė jau buvo
naktis ieškojo mirusiųjų tačiau mes tylėjome

iš 1990 m. knygos „Vėžių maras“

Į viršų

***
kiniškas labai ramus pokalbis
prie stalo
ant kurio guli
išmėsinėta jaunystė

ašarų vynas
susigeria į staltiesę
bučiuojasi pasmerktieji

užriškim viens kitam akis
prieš mirtį

iš rankraščių

Į viršų

***
po nešvariomis žodžių antklodėmis
prakaitavo beviltiška vienatvė pageltę
aušros nėriniai krito stilingomis klostėmis
tyloje visus pažadino šūvis
tuščiam šaldytuve
tik niekas nesuprato
kas nusišovė

iš rankraščių

Į viršų

Kasdieninės istorijos

virbalų kalavijai įsmeigti
į nebaigtą mezginį kraujas
krešėjo ant grindų mįslingais
svetimų kraštų žemėlapiais

pabaiga ne visada turi pradžią -
tarė išprotėjusi laikrodžio gegutė -
ir tai nejuokinga

iš rankraščių

Į viršų

***
per naktį pilstome
pelenus iš ąsočių
troškulys lyg
būtum sužeistas į plaučius

kaip vadinasi šis
metų laikas po vidurnakčio
koks tavo vardas
girta skalbėja

sargas bando nušauti
savo tylų šešėlį
bet ateina aušra
ir užspaudžia
pūliuojančias jo akis

iš rankraščių

Į viršų

***
mes raikome akmenį vakarienei
susėdę ant šlapio staliuko
po nukirstu kaštonu
Viešpatie kokie alkani

žvangėdamas antrankiais
policininkas veltui ieško
vienintelės žudiko žvaigždės

utėlėta mūza
liūdnai sūpuojasi
ant skardinės
taros supirktuvės iškabos

iš rankraščių

Į viršų

***
šviesoforo širdis plazda
tuščioje aikštėje
nurenginėja praeivius šešėliai
dusliai murmėdami
gyvybė arba gyvybė –

paskutinis troleibusas
paskutinis šokis
paskutinė kulka
policininko šypsenoje

trys katės
skaito skelbimą
kuriame užrašyta
vakarykštė diena

iš rankraščių

Į viršų

Rudens tyloje

kasdienės širdgėlės
jautienos spalvos
ant stalo

garbiamieji numirėliai -
kalbinam
papūgėlių iškamšas
lyg senus draugus

iš rankraščių

Į viršų

***
paskutinė kiaulės giesmė
ant sniego
rubinai ir granatai

taukuota siela atsimuša
į žemą žiemos dangų

keli angelai - varnos
vėsiai plasnoja
paskui nelaimingąją

šuo užuodžia
saldų mirties kvapą
tarytum anyžių

iš rankraščių

Į viršų

***
ginkluotos pelių ordos
apsupo miegantį miestą

vartų sargybiniai
lošė kauliukais
iš vienuolės gyvybės

virtuvėje
savo vyro kraują
gėrė mylinti žmona
meiliai pabučiavo
anemišką dukrelę
budelis

kapinių sargas
net nepabudęs šlapinosi
ant pakaruoklio kapo

pelės kantriai laukė kada
patekės varinė
burmistro diržo sagtis

rytoj
šis taikus miestas
džiūgaus nes
pelių pergalė - visų pergalė

iš rankraščių

Į viršų

***
vienas
ir niekas tau nepadės
sulaukti dienos
tarytum priežasties

vienas
miegosi mėnulio apšviestoje
dvivietėje kriauklėje
suspaudęs vienintelę kortą

vienas
išeisi pasitikti to
kas žino slaptažodį

tačiau vienas
tai daugiau negu nieko

iš rankraščių

Į viršų

Senas šuo

pasinėrę ligi kaklo
į miegą
perbrendame vienatvės brastą
aukštai virš galvos
laikydami nuovargį

o prie vartų
guli senas šuo
senas šuo
laukia mūsų
tarytum mirties

iš rankraščių

Į viršų

III

*
perskaičiau laišką –
ruduo – lyja – aš einu į trečią klasę –
mano tėtis geria – lyja – – –

*
temsta – niekas nekaltas
paupy
ganosi rūkas

*
medžių
tobulos konstrukcijos –
krentančių lapų
prieraišumas – temsta
niekas nekaltas

iš rankraščių

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt