TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Sigitas Geda

Eilėraščiai iš knygos „SOKRATAS KALBASI SU VĖJU“

Sokratas kalbasi su vėju
Clara Izabelle Eugenie Genevieve de Mailly Lascaris
Lenkų gnozis
Namuose, už poliarinio rato
Vokietijoje, kelias į Štutgartą 1989
Ir – jokių vizijų
Gnostinė improvizacija
Pelės su atbulais akiniais
Justiniškėse
„Kas aš esu? – patartumėt, miruoliai...“
Fuga XXI amžiaus gamtovaizdžiui I
Fuga XXI amžiaus gamtovaizdžiui II

Į viršų

Sokratas kalbasi su vėju

– Pasveikintas būk, vėjau už mano žeminės lango!
Sokratas sveikina tave!
Nebuvo dienos, kad nejausčiau tavo šaltos rankos
Ant kaktos man!
Dėkoju, kad nuolat paremi manąjį protą,
Nuolat puti, kol aš sudarinėju
Konjunkcijas, disjunkcijas,
Sujungiu, atskiriu, sujungiu,
Nepiktnaudžiaudamas kuo Dievas davė!
O visad stengiaus
Per aibes definicijų ir aibes silogizmų
Užmesti tinklą vėjams ant galvos,
Ne taip, kaip žvėriui, o kaip mylimiausiam draugui,
Korektiškai vis trokšdamas ir trokšdamas
Nurodyt metafizikos perspektyvas...
Būk sveikas, vėjau, tu viską moki, viską
Peržengti gali,
O aš vis geisdavau neperžengti moralės,
Idant nenusidėčiau laisvei,
Aš niekad nenutoldavau perdaug
Į laisvės pusę... Man rodos, vėjau,
Mes abu žinojom,
Kas leista vėjui ir kas leista žmogui.
Na, ką gi, vėjau.
Pūsk dabar smarkiau,
Nes tu tai moki
Daug geriau, nei aš!

Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Clara Izabelle Eugenie Genevieve
de Mailly Lascaris

       paskyrimas G.

O ir aš, ir aš šįvakar norėčiau
turėt tokią moterį,
kaip kancleris Kristupas Zigmuntas
Pacas. Apie 1670-uosius
išdidžią ir tragišką, šiek tiek pablyškusią, rusvą,
pasigarbanojusią visu kūnu, su išgaubom,
tarsi Viešpats išglostė!
Tarsi sukurtą dievams glamonėti!
Žiūri į mane geisdama,
o pati – viduje savo.
Tarsi kokiuos šarvuos, vienos akys
pro prakirpas, nesvarbu jai, visai nesvarbu
kas viduj, o kas išorėj...
Gilė rankoje, dar žalia, tarp kitko,
o šiaip jau – ovališka viskas...
– – – – – – – – – – – – – – – –
Regis, būčiau kaip vyras, pilkas, atvėpusia burna
išaugęs iš jos nugaros...

Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Lenkų gnozis

       Sakiau, visa išmintis – iš erotikos. Regėjimai ir – troškimas slapta – užrašyti. Antai pirmas įrašas palei Gniezną, iš tamsių vienuolijų. Inventorinėj knygoj, lotyniškoj paraštėj, laukelyje pabraukta ant papiruso – raudonu:
       DUOK ŠEN SAVO BEBRIUKĄ, O PATI PAILSĖK!
       Gali nieko visai nedaryt, ilsėkis nuskendusi savo vizijų jūroj, lipk ant rausvų kupolėlių!
       Tiktai: »Day at ya pobrusa,
       a ty pocyvay!
       Kaip sakė Lazdynuose tas susisukęs lenkelis, taisant plentą, liejant asfaltą, smirdant dervoms ir velnienai:
       LEISK, AŠ PAMALSIU TAVE, PATI PAILSĖK!
       Ir dar sakėt, graužėt per visą gyvenimą čia mane! Esą nebūta šituos kraštuos jokių, nė jokių iranėnų. Juk Avestoj – tas pats. Kas neskaitėte Žara – tuštros? Žaratuštra, didelis ir raudonas, kalba tą patį, sukdamas aplinkui save moteriškę, nelyg kokią girnapusę, aplink, aplinkui save, įsibridęs lig pažastų į jūrą Chazarų.
       Ir Aukštadvary, mano vaikystės malūnuos prie Ančios – tas pats. Malant grūdus, karšant vilnas, naršant, dulkinant jas jau sutemus, kai velenai sukasi, krisdamas gurgžda vanduo:
       DUOK, PAMALSIU, O TU PAILSĖK!
       Vis skardėdavo ir skardėdavo.
       O velionis jau, Česlovas bandė aiškinti man: girdi, tik šiam reikalui, tik ieškodamas kaip patogiau, dar vienos, amžinosios erotikos pozos, žmogus ant dviejų atsistojęs!
       Kas dar jaudina, judina visą žolę, visas planetas?

Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Namuose, už poliarinio rato

       ... kaip būtinas atspalvis tokiam šviesos pertekliui...
       Friedrich Nietzche „Ecce Homo“

Vienas pajuodėlis, šimtaprotis varnėnas,
špokas, strazdelis, žalieji strazdai
palei Kotką, Suomijos šiaurėj,
miškuose palei kirchę 1995–ųjų birželį,
išlindo!
Ėjome tada į valgyklą su Jura Galperinu,
paskui jau Šveicarijoj, kalnuose, kažin kur ties
šventuoju Bernaru. Tie patys.
Vienas varnėnas ir pora pajuodėlių moterų,
baltom apykaklėm, giedančios, a – seksualios.
Po egle, apatinėje pusėje, o kaip giedojo!
Širdgėla, baimė ir liūdesys:
Niekad, Viešpatie, neišmoksi,
nepastriūbausi žvėriškai, graudžiai!

Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Vokietijoje, kelias į Štutgartą 1989

       Mintys apie tai, kad gražiausią architektūrą galima išrasti iš barstomų raidžių... Antai raudona papilve, beveik suvokietėjęs vieversys! Ir pempės tokios pačios, tiktai didesnės, tamsėlesnės, prakilnesnės; upeliai kaip Tiuringijos vaikystėj (ir mano), pertekę vandens po alksniais, kur galėčiau meškerioti, spragsint lelijiniams vabalams... Ties Niurnbergu jau bindzinėjo jaunos, plačiasėdynės, nėščios moteriškės. Ir pilna vežimėlių, mašinėlių. Sodina bulves vokiečiai, jų moterys palei namus, ir išsinuoginusios visos, o vyrai – užsismaukę kepures.
       Mirtis ir čia visiems pakeis blakstienas! Nes vakar, regis, vakar sapnavau:
       dengtom mašinomis važiuojam linkui Leipalingio. Per bortą padedu įtraukti moteriškę. Paskui JIE išmeta mane, pavogęs dviratį bandau JUOS pasivyti, kol paima jau – kariškos mašinos. Aplinkui ant suolų vieni nukirptagalviai. Visi, kaip susitarę kaišo man rankas į klyną. Aš priešinuos, tačiau juntu, kad čia nėra jokių kariškių. Jaunučiai kaliniai, bet pederastai.
       Prieš keletą dienų buvau sapnavęs, kad reikia grumtis su DVILYČIU JAUČIU. Dvilypiuos (vyriškuose, moteriškuose labirintuos), kol perskėliau per pusę... Kirviu kapojau mėsą.
       – – – – – – – – – – – – – – – –
       O saulė, saulė, kaip vigilijose vilijose! Tekėdama ir leisdamos vis mainos, keisčiausiais rūbais rengias – mėlynais, žaliais, raudonais (užtat vaikai žiūrėdavom pro stiklą). Pilna aistros, dvilytė saulė Vokietijoj!

       Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

       Ir – jokių vizijų

       Varnėnai jau buvo parskridę, švietė sparnai jų – juodi, o sraigės visos pablyškę, bolavo ugnies apsiausty (kai mes su Miku keliavome pro degančius nendrynus...).
       Mačiau visai netolimą pasaulį, iš tikro tai mačiau savo žlibom akim, nes liepsnos tarsi degančiam Kuveite jau siaubė viską – dvarą, kumetyną...
       Ir pro apdegusius kupstus, ramiausiai, būtent kuo ramiausiai dvi stambios mergos didelėm šiknom keliavo išsidulkinti karklynuosn...
       Ir niekas šito gaisro negesino. Ruskeliai du, tuteišai ir lietuviai ant molio kalno lošė šaškėm didelėm kaip žmonės, marionetės jūs, sakiau, marionetės, o jie man pylė stiklą kaukolinio.
       Tai jau dabar, tik čia ir niekur, po juodom liepsnom. Kryžma alksninė nulenktais, prasprogusiais galais ir nukryžiuotas, juodas, stambiakrūtis hermafroditas, būsimas šventuolis.
       – – – – – – – – – – – – – – – –
       Tik cakt kakton tarsi kulka geltona ir juoda, šėtoniška išbudusi kamanė. Ugnis ir ją išvijo iš urvelio.

       Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

       Gnostinė improvizacija

       O sakiau, sakiau ir Mykolas jums dudeno, kad nėr žemėj kito žmogaus, tiktai šitas. Dvilytis. Viename asmeny. Pieta, žiūrėk, laikydama ant kelių Nukryžiuotąjį, spaudžia jį taip, kad sėdynės pati viršūnėlė prisiliestų prie išvidinės šlaunies, – medituoja per dienas ir naktis, naktis ir dienas jo vyrišką galią. Gėdingai nuleidus akis, o dėl to dar didesnė erotika. Ir kančios daug mažiau, nei slaptojo geismo. Per tą vietą ji jungias su vyriškom galiom. Ir numirus, kaip iš kokių augalų vakarop, iš tenai sklinda dieviškas kvapsmas. Kūnas yra tas, kuris uodžia visom pusėm, kiekvienu galu, ataugom ir išdubimais. Regis, lūpom paimtų. O anas – akimis visai kitą, kažin ką dangiška, kažin į kokią abstrakciją įsirėmęs. Sėdynė daro savo, jis – savo: nėr kada moteriškei žiūrėti į dangų! Žiūri ir žiūri į daiktą...
       Į dangų, dangop ir dangun – negi žiūri tik vyras? Medžiai žiūri, ir akmenys žiūri, bet kažin kaip atvirkščiai.
       Mato vyras šiurpą, baugulį priekyje. Pristabdo einančius iš paskos. Bet aiškiai matai – Vienas, dažniausiai tik vienas. Jo moteriškė, net žvelgdama iš šalies, net žiūrėdama, net prie savojo šonkaulio būdama, stebi svetimą daiktą. Tarsi savo. Moteris nuolat trokšta kito. Daikto. Ne savo. Savas per mažas, per mažai savo daikto, jai vis rodos – Nesavas, be to, rodos, kad kitas geresnis, net turėdama savą savy, prieš akis kuo mieliausiai žiūrėtų į liepsnojantį kitą. Savaime priklauso. O kitas? Įsikišk pats sau kitą per kitą! O kodėl turiu leisti? Kaip to Domšelės pati, sužinojus, kad vyras sugriešijo. Tik kartą – dievažijos. Tik kartą? – perklausė boba, – bet ir šitas, žalteli, man juk priklausė!
       Dovydas, jaunystės mano, tėvo idealas: tokia smulki panelė su variniais batais! Su timpa ir kardu, žaisminga, lyg tarp kitko. Norėsiu duosiu, norėsiu ir užmušiu! Kas man!
       Vyrai avinų burnom. Ir vienas dulkina cibuliuose sau moteriškę stačias. Atabulom atabulą. Ji atbulai apžergus vyro šlaunį, kad laikytus. Iš Domenico Ghirlandajo, mano meile!
       Moliuskai, liliputai angelėliai, riebūčiai, stambūs, birkos ir timpanai, ratu sau sukdami bažnyčiose ant viškų, prie pat vargonų, aidint muzikai vis šaukia, perlenkdami vienas kitą: Ei, jūs ten, ant grindų, užtenka dulkintis viduj, eime į dangų! Ten, šviesiau, šviesiau!
       O ornamentas – rytietiškas, nors verk, toks šventas. O moterys, kur sveikinti ateina kūdikėlio, širdy sau (ar žemiau?) galvoja: Vė, pasisekė stervozai! O moterys tai kalba kita burna! O Marija ramiausiai, vien akim: Dinkit, šliundros!
       Tik senas būdamas vyriškis nušviesėja. Ir aiškiai mato, ir pirštu parodyt gali: Gyvenkit ten, darykit tiktai šitą!
       Čiurlionis bus pavogęs šitą pirštą, iš žemės lendantį. Tai „Ecce!“ Rodantysis pirštas. Vė, Skristus, medituojantis bybuką!
       Visi tiek krušas, tiek nuogų, tešlotų, marmurinių, rudai varinių, minkštų kaip iškorijus masė kūnų. Krušas. Sykiu per galvą duoda. Akmenim. Ir Dovydas su lietpalčiu. Sugniaužęs kumštį. Duos. O Galijoto nėr. Nėr žemėj Galijoto? Palauk, visvien iškrušiu!
       Net dreba išsiilgę angelai, vos vos paremdami bažnyčias. Vos išlaikydami altorių. Už blauzdos. Pargriaus, visus visas pargriaus tas mažas švancas! Tai jis, tai Mykolas išėjo ton švieson, o jūra, o žydrumas, žydris, marios prasideda tada, kai boba atkėsoja šlaunį. Liūtukas garbanotas spjauna b...į, iš nasrų. Tai daiktas! Liūtukas spjaudantis daiktais, šaudyklė, patrankėlė ant dviejų ratų, kabanti erdvėj, o kartais stumdoma baisingos, sėklas išmušančios galios. Kada, kada pasaulė prasidės ir koks tatai galingas būtų Dievo daiktas, jei vietoj sėklų lekia medžiai, žvėrys, uodai ir utėlės, visi dangaus moliuskai?! Jo saugokitės! Skristus!
       Tai šimtas vienas tūkstantis eonų, tai Svaigulys, radioaktyvus ir rudas.
       Madona, kūdikėlis... Kai ima, tai jau ima, žiūrėdama tiktai į vieną vietą. Viskas šventa. Ar dedasi, kad viskas šventa, kai tuo tarpu senelis ją išdulkint pasirengęs. Per kitapus, jau atkėsoti marškiniai (krikštatėvis Kastantas taip mokėjo, ateidamas po karo į mūs trobą, kur vakarodavo tarnaitės ir šiaip – mergos). Sunku net prisimint, ar marškiniai, ar bliuze, bliuzonas lig pat žemės, kyšo vienas pirštas, vienu pirštu kutena padą senis. Atverta tik iš priekio.
       Ir kūdikėlis žiūri: „Dieve, negi mano!“ Žolės dar kažin kokios kuokštas žemėj, laukinis svogūnėlis ar česnakas. Ir aktas. Trims, trijų. Visi kiti tik fonas, nereikalinga papilda, brolau. Mūs rudas brolis žiūri: Bent palaima! Duok ir man, dievuli! Kodėl, kodėl tik jam vienam davei?
       Taip per amžių amžius? Boba duoda vienam, kol užsitraukiu mėsą sau ant kojos. Kažkas pirštus iškiš iš vandenų. Jis– ten gyvena, tyko, prašosi pagalbos? Lig plaštakų. Nėr kam ištraukti. Gyvų skenduolių jūra – tai pasaulis. Ir broliai nuolat skylantys perpus. Pakištų mergą kas – bent mirštančiam, kad prisikelčiau. Laikykimės, laikykimės už mandragoros! Nes angelai bažnyčių neišlaiko.
       Jinai – vos pasistiepus, piršteliu – didžiule žalią baltą knygą siūlo man –
       TAI VIENIS.

Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Pelės su atbulais akiniais

Ką manyje tąsyk matė beržas?
Ką upė surado many?
Kas esu tau, tvenkiny?
Rudens lietau, Stiklių barmene?
Baržos ir Nemunas baltas
buvo šito dievovaizdžio piešinys,
o aš, berods, šalimais,
chroninės gyvūnijos legatas,
kuriuo ji prabilt norėjo,
bet užmėtyta velniais, neiginiais,
apsigręžė ir nuėjo, o kamuolys
ėmė trauktis:
vėjas vėl pučia su vėju,
upė vėl vandeninga, ūpinga,
ugnis vėl ugninga, vaikinga,
tarsi nieko nebūtų regėjus!
Galbūt ta atgriuvusi plastika,
šakniavaisinis barokas, sulindęs man į akis,
buvo stabas, – joks Dievas, jei šitaip
dabar man nugarą atsuka?

Patvirtink mane, vėjau, pasirašykite, debesys,
žeme, duok man dokumentus, bent šaknelę,
duona, grąžink mano burną, kareiviškoms kojoms
autus... Utėles, butelį, kur buvau užkasęs,
tačiau dilgėlės gumbai ten užaugo ir skelia...
Kas įpils man? Baltos.

Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Justiniškėse

       J. L. B.

Kai sunkią galvą pakeliu nuo knygos,
įrėmintą balkono kvadrate,
regiu – žolė, ją ėda žemės ligos,
daiktai ir žmonės, bėgantys bėgte.
Tai viskas. Kartais netgi banalu,
kaip šios eilutės, dailiai inkrustuotos,
tarsi kvadratas, tarsi žalias plotas
pas Dievą sau prašytųsi namų.
Žinau, jog viskas telpa kvadrate,
kaip veidrody – įžiūrima ir gyva,
kaip atspindys šio vakaro vėlyvas;
esu muselė, knygoj užversta.
Didingi, išmintingi tie kvadratai
ir elipsės, kurių beveik nematom.

Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

***
Kas aš esu? – patartumėt, miruoliai
dulsvos spalvos, prikimusiu balsu.
Kas aš dabar, mano likimo broliai,
kas aš esu?

Kas aš esu, o šviesuliai sužibę,
o saule perkėlose debesų?
Kas aš esu, šiurpioji realybe,
o mano Dieve, kas toksai esu?

Vien kūnas, kraujas, akmenys ir akys,
daugybės sielų, sienų – savastis,
ji keičiasi man esant arba nesant –
lemtis?

Tatai, kas vėl ateina, girdi, vaikšto
sujungdama čia graudulį visų
per amžius amen srūvančių paveikslų,
žemėtais žemės akiniais esu.

Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Fuga XXI amžiaus gamtovaizdžiui I

Ten, kur stovi mūsų visai nepažįstantys krūmai
ir paukštis giedos atlėkęs,
plačiaburnis ir mėlynasparnis, –
o, giedokite darniai,
kaip pernai, kaip šiemet,
plačiaburniai ir mėlynasparniai!

Didieji gyvenimo pralaimėtojai,
jau nesitikį nei garbės,
nei mokintinių,
paskutinįkart fotografuojasi čia,
baltame Janonio fabriko popieriuj,
netoli Petrašiūnų, per lietų.

Vieni likom. Su dideliais ir atžėlusiais plaukais,
nelyg ajerai šerkšno baloj.
Čia žiemoti su antim.
Kur tas? Kur anas?
Strakalioja, kėsnojasi rudos žvirblaitės.
Kur Onutė? O sėdėdavo kitoj suolo pusėj, apsižliumbusi.
Tamsios bus šitos Vėlinės. Vis degioja žvakes senos lervos,
kiša vašką panosėn, uosdamos perdžia, juokias...
Mes vieni, akiniais senų žydų, be jokių skriblių.
Išverstaklyniai. Neva Kazys Binkis.

Juodas juodvarnis spokso į mus nuo telefonstulpio,
palšas arklys ir sidabro šonu žuvis, išmesta
iš vandens...
Pralėkėm tąsyk pro šalį, kaip šviesos traukiniai,
įšale į jonvabalius.
Jau prieš žiemą. Kreiduotom rankovėm – pro savąjį kraštą.

Erdvė, pilna moterų, balkšva, šiek tiek mėlynuojanti.
Kartais žalsva, ypač naktį, kažin kokiu būdu
plastanti.
Visos nuogos – mažos ir didelės, pilnakrūtės, basom kojom
palei gonkas, tunelį, restoraną...
Visa kita – barškančios kaukolės, vyrai, žirgai, jėzusėliai,
sudžiūvę ant kryžkaulių.

Realybė ima skambėt ne nuo ilgo žiūrėjimo,
ne nuo mūsų sučiuptosios substancijos,
o dėl to, kad vis kryžminam akį.
Vietoj savojo žvilgsnio išleisdami
čia akmens, čia dangaus patvarumą.
Tegul žiūri ir stebisi: paukščiai,
akmenys, žuvys. Tegul raižo
morenose savąją šviesą.
Taip, mes žiūrim visi, mūs žiūrėjimas skamba,
ošia ir mirguliuoja,
kaip pervis mėlynuojančios jūros.

Ir žvaigždė pelengatorė žvelgė iš už daugiaaukščio,
stebeilijos, kol stovėjom, visaip pelengavo,
kol varinėjom kažką panašaus į rožančių,
tikrai užsirašė savo galvon,
kad pareitum namo, kad sapnuotum:
miegi, o ji peša tau plaukus
arklinėmis šukom,
griežia dantim, atsiminusi tuos velnio poterius.

O vieną vakarą buvom jau beveik suradę, sugriebę,
kai nuo kreivų daugiaaukščių
krito toks pražulnus apšvietimas.
Buvom jau beveik benutverią tą gelsvai tamsų kraštą,
mėsą ir žolę. Tiktai šitai mums berūpėjo: sutvarkyti
galvos apšvietimą.

Nusičiaudėk ir pasakyk: kaip spygliai dera prie žiedo,
taip negrožis tinka prie grožio, molis tinka prie deimanto,
dulkės prie aukso...
Lauko akmenys palei sidabrą.

Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Fuga XXI amžiaus gamtovaizdžiui II

Ten, kur stūkso manęs nepažįstantys krūmai
ir medžiai, – paukštis giedos atlėkęs,
mėlynburnis, mėlynasparnis.
O, giedokite darniai,
Mėlynburniai, mėlynasparniai.

Tatai labai siauras ruožas prie Nemuno,
piešinėliai kreida, balto smėlio
atabradai,
o pačiam laukų vidury
žydi balzganas grikis,
mano širdies švilpynėle!

Kilo smeltinos, dukslios, raudonos
ilgastiebės ir siauralapės
iš senovinio marių dugno,
žiojos, žeidė
ardydamos neviltį
zuikių vėjo aguonos
vaizduotės galvoj – – –

Niekados nesu prasitaręs
apie augalą tėvo maldaknygėj,
sudžiovintą, geltoną –
bene pelkių rasakila?
Būsimosios ugnies ir vėjo
kareivėlis Jošua. Jėzus.

Paukšti mano, mėlynagurkli,
žiūrintis be akinių
nuo piliakalnio,
iš gelsvo inkilo, –
ką galvoji dabar,
kada obelys jau užmezgusios,
o žemuogės noksta
danguje, didesniam negu sielvartai?

Svirplelių muzika tai, rauda
ruduo raudonas,
runkelių runda kraštai
arba fortepijonas skambina
... mirsma subirsma...
laumžirgis, mažas šėtonas,
skelbia prisikėlimą.

Ir tik daugeliui metų praėjus,
pajutau:
ėmė trauktis erdvė,
tarsi būčiau knygą atvertęs
iš klaikios išminties
bei šventumo.

1999-2000

Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt