| << Atgal Romas Daugirdas "Punktyras", eilėraščiai ir beveik eilėraščiai
GRĮŽTAMASIS RYŠYS
DŪRIS
LAUŽAS MIŠKE
PLAUKAI
SAKRALINĖ RETORIKA
ERKĖS AURA
KLAUSIMAS
KRAITIS
ODĖ KARVEI
PUNKTYRAS
GELEŽINIS ŠUO
Į viršų
GRĮŽTAMASIS RYŠYS
Šis žmogus lyg skėčiu užkliudo mane savo kažkieno beveik
užlipdytom ausim kaip nebyliom telefonų ragelių pusėm ir kaltai šypsosi ir tik aš
girdžiu liūdną pypsėjimą nesamoj telefono ragelio pusėj lyg tai būtų įrašyta į
magnetofono juostelę ir to girdėjimo sklidinos mano ausys ir skrandis ir širdis ir
nebegirdžiu choro dainų slėnyje
bet jis mina kairės kojos pėdą į vidų - tuoj spirs į
tuščią konservų dėžutę ir ji pralėks priešui tarp kojų tiesiai į vartus ir
nebebus tarp žemės ir ausų šimto mylių džiunglių kalnų ir upių su piranijom ir
tuoj jis supras kad aš suprantu ir nesamas ragelis supypsės dar liūdniau ir nepadės
net riešutų kramtymas jų baltymų darnios molekulių grandinės neapgins nuo chaotiško
pasaulio tekėjimo į vidų neateis geranoris nesuraišios visko gražiai ir nepaleis
bėgiais nustatytu greičiu ir intervalais
todėl skubu toliau ir lyg plunksna kažkas pakutena nosį tikrai
žinau tai ne pigus odekolonas kurį iš bėdos galima panaudoti ir kitaip - eina nekaltas
dievio ėriukas palaidais plaukais be ragelių bet megztu pilku paltu ir nuostaba veide
(kodėl jūs nematot manęs?) kad galima lyg į nosinę nusišnypšti į svarbiausią jai
krikščionišką tiesą ir nieko ir neprasiveria žemė ir apaugę velniai lyg metalurgai
nepasiima niekadėjo į savo elektrines krosnis perlydyti į baltus pienių pūkus
dar kiti ant veidų neša plakatus kur nupiešti nulis ar špyga
tarsi vežtų smėlį ant pelkių ir ežerų - vien pliažai -
išsimaudyti galima ir vonioj ir tai iškalbinga
aš kitur aš toli nuo šio miesto einu gatve lyg pusiau
užlipdytom akim ir niekaip neįspirčiau tuščios konservų dėžutės į vartus ir ne
tik todėl kad batai nauji tiesiog geriausiai matau net ne iš bokšto ir ne iš apačios
bet savo mieste na gal dar priemiesčiuos - prisiliečiu prie likimo draugų autobuse ir
turbūt persiduoda (į abi puses)
Į viršų
DŪRIS
Nusišypso likimas
lyg butelis saulėj
lyg šampanas
putoja
mažybinės priesagos
ir nuo kūno
atplyšta vaikystė
lyg sukalkėjusi
uodega
dūžta stiklas
lyg tikslas
savo formą
praranda religija
ir blusom
prapliupęs dangus
iš sapno ištraukia
kelrodę žvaigždę
kad finalas
nekeltų iliuzijų
Į viršų
LAUŽAS MIŠKE
Dar klaidžiai pažvelgsiu ir kažkiek atitirpsiu dar
sėdėsiu prie laužo ugnies kur rangos ir kyla barokiški moterų kūnai ir vienuolių
gobtuvai ir uodegikauliai
laužas skylę išdegins galvoj (ravėt nebereiks) lyg stepę
biblijiniams spektakliams ar orgijoms lyg poligoną prasukti dar kartą pasaulio kūrimo
filmuką
ir tik bulvės žarijose krakmolu prilipę prie žemės į
meditacijas svorio įlies trukdys pasileist į dausas
ir gulėsiu laužavietės vietoj žarijas pastūmęs į šoną
vilko akys tamsoj neleis pasiklysti nueit tiktai tiek kad galėtum sugrįžti
ir išskėsiu apdujęs pirštus lyg kedenčiau purią
mažėjančią šilumą ir vilkui parodysiu kelią iš medžiotojų apsiausto miško
ir užkasiu atsarginį drabužį ir keistą balansą kai visko po
lygiai nuo visko gali atsispirt tačiau nieko nėra į ką atsitrenkti galėtum sustabdyti
lakstantį žvilgsnį lyg nevaldomą aitvarą lyg raides iš žodžių pabėgusias - molį
tiems kas nepavargsta perrašinėti savo šešėlio
ir neišeisiu iš miško be vienišo medžio laukymėj be
garmančio krioklio be žuvies šokančios iš vandens
Į viršų
PLAUKAI
Smegenų vingiai tarsi Guliverio plaukai
kiekvienas prisegtas (storas - prikaltas) prie namų stulpų
aikščių medžių gyvulių ir t.t. nors jie seniai atplyšo ir laikosi prie mūsų tik
pojūčiais ir suvokimu ir yra tik degtukai statant ir perstatant per etikos ir estetikos
filtrus perleistus abstrakčius pernykščius lapus
(lygiai kaip įvairūs rašytiniai tekstai beveik niekad
neliečiantys mąstymo)
kurie primena viską ir nieką ir yra labai toli nuo šilto pieno
bangų išplautų jaustukų audroj sustingusio lapo kuris
ramina krūpčiojančius dvasios žirgus
bet arti geometrijos pvz. tiesės
todėl kartais plaukai išsitiesia ir atsistoja
13 būdų įrodyta - tai atsitinka tada kai mintis nuteka iki pat
plauko galo (gromuluodama savyje judėjimo aksiomas)
ir visiškai atsiduoda vaikiškam norui mirti stovėdama
ir sukyla prieš vėją pučiantį visada iš tos pačios pusės
(stovinčius plaukus visada maloniau kirpti)
Į viršų
SAKRALINĖ RETORIKA
Lyg bizonai
šuoliavom apžergę lazdas
kaito galvos
lyg nuorūkos
pleišėjant stogui
iš saulės dėmių
ir nieks
neišgelbėjo mūsų
apsodinom mėnulį
prostitutėm
ir žemuogėm
kryžiais kilom
į dangų naktim
ir nepelnėm
išganymo
po taisyklių
viduramžių skliautais
išimtį kišom
tarp durų
lyg penį
ir nebuvom
palaiminti
Į viršų
ERKĖS AURA
iki metro nuo erkės - konkreti erkė su rūšiniais požymiais,
pvz. encefalitinė
nuo 1 metro iki 100 - erkė nuskandinta semantiniam lauke;
kilometrų
į tą lauką neis arba eis nenoriai
šaltinis nekalta mergaitė svajonė
daugiavaikė motina; jei perimetras
papuoštas mušamaisiais ir trimitais
gali užklysti girtas darbininkas
nuogas inteligentas visi kas mokosi
galvoti be pirštinių
per 100 kilometrų - metafizinis erkės laukas; jame
nuskandinta ne erkė bet jos idėja todėl
gali išsiauginti sparnus ir net skristi
ir apskritai tapti gulbe jei naujas
- izmas pasirinks erkę kertiniu
akmeniu; laukas draugiškas
daugumai nežinomas ir sąmoningai
lankomas tik tos srities gurmanų
P.S. kai erkė apsigyvena žmoguje ji praranda visus laukus ir be jokių spekuliacijų
padeda išsivaduoti nuo grubaus materialumo
Į viršų
KLAUSIMAS
Ar galima išlikt
savim
jei šlapinies
per lietų?
Į viršų
KRAITIS
Sandėliuke atrado septynis žaislus
- aušra - horizontinė portatyvinė labai patogi - ir į kalnus ir į pelkes ir pas
įtartiną moterį kuriai aušros nerūpi nes ji šviečia pati bet pralaimi pralaimi nes
aušros ciklas yra pastovesnis
- maldaknygė - jos skaityti nereikia - tai talismanas - padeda iš dviejų nelaimių
išsirinkti didesnę
- pušies viršūnė spintoj išauginta
- diktofonas kur įrašytas kalbėjimas žalias ir mėlynas lyg pasiskolintas iš
oranžerijos
- vadovėlis kaip šalį paverst tualetu be aparteido (vyrams ir moterims)
- dresiruotas sliekas išmokytas gyventi žemės paviršiuj
- alus pavasariu atskiestas
Šiais žaislais jis užlopė savo gyvenimą ir nakties varža
atskyrė nuo monotoniškos
upės tėkmės ir net pamilo aprioriškai kaip niekam nereikalingą
tiesą
Į viršų
ODĖ KARVEI
Taip knieti pašarus prasme pagardinti nes ginčijasi du - ji
atimta ar pralošta
ant stogo ji ar auga kartu su žydinčiais paparčiais
tegu per mikrofoną tai išdėsto aiškiai nes tiktai tylą
skaldo rankom lyg žvėrį melsvą erzintų tiktai istorikui kalbėti leidžia kuris
rakandų savo surišti nepajėgia todėl skaičiuoja ir skaičiuoja ir negalią
mistifikuoja - vaikystėje vampyras (iki lemtingo karvės spyrio) buvo dievo karvute
ir nuo tada jo akys daug pasako nes jos iškalbingesnės nei
avies ar ožkos (karvės - ne)
(kai krito draugas iš metalinio stulpo nes veržėsi į viršų
lygumų šaly - jo akys buvo lygiai tokios pačios)
kai dangus įdumba jį išlaiko karvė
ji nejuda
nes ji
supranta
Į viršų
PUNKTYRAS
F.F.
Turbūt reikėjo pasimest tarp parko paviljono ir cementinio
dramblio kad vietos nerastum vėjų hierarchijoj kad išgirstum kaip inkščia tas metas
kai buvome nusikalstamai nemirtingi savo kūnais užklodami žemę be lapų ir sniego
negalėjom užbaigt nes nebuvo pradžios vien punktyras
paskanintas išmalda vien liūdnai išsituštinę paukščiai ant užuovėjų barikadų
ant atodūsių linksmai išreikštų vien skaičiuotė kur išeina visi ir slepias už
akių vokų
bet išgaudė su meškere kaip nuskalpuotus naujagimius dar
mažus įviliojo į inkilus ir paliko už lango lyg fikusus
taip sunku prisimint ar buvome vakar ar tie išsilakstę
fragmentai dar sugrįš į mistinį tašką dar kartą viską prarasti
Į viršų
GELEŽINIS ŠUO
Vilniui
I
Tik po tiltu budėt
šalia užblokuotos vilnies
kur nieks nepavogs
paplavų gintarinių karolių
senvagės žvirgždas
be skausmo
atims nekaltybę
ir išmokys
nerodyt žaizdų
viskas ten
už svetimo lango
kur iškrypėlis rodo
prarasto laiko
likutį
šiapus miestas
pasišviesinęs odą
kaip negras
bet jau lekia
godūs balandžiai
jie prakala tinką
ir miestą užlieja
tamsa
II
Šis miestas
keičia lytį
po išvaržos
ir kaskart išsiveržia
iš spąstų
ilgametės giedros
smėlio perkoštas kauksmas
klajoja tarp upės
ir kapinių
gatvių kryžiai
leidžias į vandenį
čia duženas
geria vaikai
ir nužengia iškart
į senatvę
kiek poetų bučiavo
šilkinį baroko apynasrį
bet išmoko
tik viena -
išeit
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
