Bronius Vaškelis

       TREČIO FRONTO KELIAI IR KLYSTKELIAI

       1929 ir 1930 metų sąvartoje kairiųjų literatų būrelis stovėjo prieš alternatyvą: „arba – pasikart ant daržinės kraigo, arba – išleist literatūros gazietą.“(1) Nepasikorė, bet išleido Trečią frontą. Per 16 mėnesių išėjo penki žurnalo numeriai.
       Pirmame numeryje trečiafrontininkai deklaravo:

Penktame numeryje jau paskelbė, kad „lietuvišką berną“ iš keičia į „kovojantį proletarą“. Vietoj „aktingos literatūros“ dabar kursią proletarinę. Jie suprantą, kad proletarinė literatūra „iš savo rašytojų reikalauja sąmoningai priimti dialektinio materializmo filosofiją ir jąja naudotis, pasirenkant ir apdirbant medžiagą“. Dėl to už vadovą jie pasirenką „žymiausią dabarties laikų proletarinės literatūros teoretiką Averbachą, suformavusį svarbiausius marksistinio literatūros mokslo principus“.(2)
       Jei pradžioje Trečio fronto berniški šūkiai ir prokuroriškas tonas šokiravo švelnesnės prigimties ir konservatiškesnius asmenis, tai dabar apstulbino ir tuos, kurie iki tol jiems simpatizavo ar atlaidžiai toleravo jaunųjų išdaigas. Išėjusieji „užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės“, niekieno neverčiami, patys savanoriškai panūdo kariauti iš svetimo krašto pozicijų! Kas buvo tie trečiafrontininkai? Kaip Trečias frontas gimė ir kokia buvo jo raida?
       Nepriklausomoje Lietuvoje ir išeivijoje Trečias frontas išsamiau nenagrinėtas. Požiūris į Trečią frontą po karo Lietuvoje keitėsi pagal besikeičiančius kultūrinį gyvenimą vairuojančius principus ir normas. Jautėsi tendencija žurnalo įtaką bei reikšmę didinti, kai kurių su Trečiu frontu susijusių asmenų veiklą aukštinti, o kitų – mažinti arba net nutylėti. Ir dabar, po pusės šimtmečio, atrodo, vis dar privengiama atviriau panagrinėti žurnalo užkulisius, ypač susietus su tokiais asmenimis, kaip K. Boruta, B. Raila, V. Drazdausku, K. Korsaku, A. Venclova. Neišspausdintas dar S. Nėries dienoraštis ir kritiškais žurnalo momentais rašyti Borutos, Korsako, Venclovos, Nėries, Cvirkos, Šimkaus laiškai. Nepaskelbtas nei vienas Railos ir Drazdausko laiškas.
       Vis dėlto per penkiasdešimt metų susikaupė nemažai medžiagos apie Trečią frontą. Šioje apžvalgoje bandysiu remtis daugiausia faktais bei duomenimis, užtiktais trečiafrontininkų laiškuose, dienoraščiuose, to meto spaudoje ir atsiminimuose.

 
       I

       Apie 1925 metus pradedantieji literatai ima reikšti nepasitenkinimą esančia literatūrine spauda ir literatūrinėmis grupuotėmis. Keturi vėjai, retai pasirodantieji, nepajėgė ir, atrodo, net nesistengė suburti apie save jaunesniuosius rašytojus. Jau 1926 m. pradžioje A. Venclova su „jaunų vyrų sėbrija“ norėjo išleisti naują žurnalą. Žurnalo nesuorganizavus, jis bandė sudaryti pradedančiųjų rašytojų darbų antologiją. Ji irgi nepasirodė. Tur būt Venclova paklausė Borutos perspėjimo, jog per anksti jiems su antologijomis; suspėsią save pasireklamuoti.(3) Pats Boruta 1926 m. vasarą rašė: „ieškosiu ne tiek padorių, kiek drąsių bernų kompanijos, kad ,šumą' Lietuvoje kaip reikiant pakelti: ant visų stulpų išmušti bernišką manifestą ir paskui pradėti skandalingas po visą plačią Lietuvą gastroles“.(4) Gastrolės neįvyko. Tada bando įsteigti žurnalą, bet K. Binkiui ir J. Žiugždai nepritarus, reikalas greit užmirštas. 1928 metais, gyvendamas politiniu emigrantu Rygoje, Boruta išleidžia almanachą Audra. Tuo pačiu metu A. Venclova, L. Skabeika, J. Šimkus ir V. Ramonas planuoją išleisti žurnalą Žalia vėtra, bet, nesutarę dėl žurnalo bendros linijos, išsiskirsto. 1929 m. pradžioje Šimkus ir Raila kalba apie jaunųjų antologiją ir net planuoja ją išversti į kelias svetimas kalbas, bet ir antologija nepasirodė.
       1929 metai pasižymėjo naujais žurnalais. Literatai – „estetai“: P. Juodelis, A. Miškinis, J. Aistis išleidžia mažos apimties žurnalą Pjūvis, V. Montvila – almanachą Raketa ir vyresnieji rašytojai: K. Puida, V. Krėvė, F. Kirša, V. Bičiūnas, L. Gira suorganizuoja literatūros ir meno žurnalą Gaisai, kuris išėjo 1930 m. pradžioje.
       Kairieji pradedantieji literatai – A. Venclova, B. Raila, J. Šimkus, K. Korsakas, iki šiol ieškoję visuomenės pripažinimo, dabar pasijuto pralenkti ir užmiršti. Jie ne juokais pasiryžta išleisti savo žurnalą, t.y. parodyti ką jie gali ir nepriklausyti, kaip jie sakė, nuo „dėdžių“: kiršų, krėvių, girų ir pan. Konkrečiau žurnalo įsteigimo reikalus aptarė Venclova, Raila, ir Boruta Vienoje 1929 m. vasarą. Nuo to laiko padažnėja Borutos susirašinėjimas su Venclova, Raila ir Šimkumi. Taip pat Šimkus susirašinėja su Korsaku, informuodamas jį apie žurnalo leidimo reikalus.
       Boruta siūlė, kad steigtų platesnės apimties žurnalą, neapsiribojant vien jaunaisiais; patarė įtraukti V. Krėvę, B. Sruogą, F. Kiršą, S. Nėrį, J. Tysliavą ir P. Skardžių. Netrukus dauguma pasiūlytų bendradarbių atkrito, pradėjus jiems bendradarbiauti Gaisuose. Tada organizatoriai – Venclova, Raila ir Šimkus – planuoja įtraukti keletą savo profesorių, kaip P. Augustaitį, V. Dubą, J. Herbačiauską ir keletą savo kolegų iš literatų-studentų būrelio „Ekspres“. Rudenį organizatoriai ima tarpusavyje nesutarti. Atrodė, kad dar negimusį žurnalą, kaip kad ne vieną praeityje, teks palaidoti. Bet štai po poros savaičių, gruodžio 5 d. Šimkus rašo Korsakui, kad Trečias frontas išeis dar prieš Kalėdas; norėta būtinai išleisti anksčiau negu pasirodys žurnalas Gaisai. Deja, Trečias frontas pasirodė keliomis dienomis vėliau.
       Pirmame Trečio fronto numeryje išvardinta 14 bendradarbių.(5) Visi kairūs. 12 išvardintųjų yra 19-24 metų amžiaus. Iš jaunųjų 10 buvo studentai ir 2 dar nebaigę gimnazijos. Trys iš bendradarbių buvo tada kalėjime: K. Jakubėnas, K. Korsakas ir V. Montvila. Boruta, politinis emigrantas, gyveno Vienoje. Vyresnieji bendradarbiai – Butkų Juzė ir Kazys Kiela taip pat keletą kartų sėdėję kalėjime už savo politinę veiklą.

 
       II

       Redkolektyvą sudarė Venclova, Raila ir Šimkus. Cvirka buvo to kolektyvo neoficialus narys. Redagavimo darbą atliko Venclova ir Raila. Gyvendami viename kambaryje, jie planuodavo, kiekvieną dieną aptardavo žurnalo reikalus; čia buvo ir redakcijos raštinė. Reikia pažymėti, kad Boruta ir Korsakas buvo ne tik taip sau bendradarbiai, bet kolektyvo patarėjai arba, tiksliau pasakius, ideologai. Ruošiant trečiąjį žurnalo numerį, prisijungė Valys Drazdauskas, o penktame dalyvavo ir Salomėja Nėris. Svarbieji trečiafrontininkai buvo šie:
       Antanas Venclova – 24 m., studentas-valdininkas, pasižymėjęs poetu, Borutos artimiausias draugas, gimnazijoje aktyvus aušrininkas, o universitete nepriklausė nei vienai korporacijai. 1929 m. vadovavo studentų literatų būreliui „Ekspres“. Marksizmu rimčiau susidomėjo tik jau pradėjus leisti Trečią frontą.
       Bronys Raila – 19 m., studentas, poetas modernistas, gimnazijoje aušrininkas, universitete priklausė socialdemokratų „Žaizdro“ korporacijai, draugavo su keturvėjininkais; vienas jo eilėraštis spausdintas Keturių vėjų ketvirtame numeryje. Skaitė Markso ir Lenino raštus nuo gimnazijos laikų. Kultūroje spausdintais straipsniais reiškėsi savitu žvilgsniu į literatūrą, o ypač žiniomis apie Vakarų Europos tuometines modernistines sroves.
       Jonas Šimkus – 23 m., žurnalistas, rašinėjąs eiles, dirbąs raštinėse ir satyrinių bei bulvarinių laikraštėlių administracijose. Baigęs keturias gimnazijos klases, vakarais lankė suaugusių gimnaziją, bet jos nebaigė. Geltonojoje spaudoje Pakštįranka slapyvardžiu rašinėjo humoreskas, o P. Daugnoros – recenzijas. Neaišku, kada Šimkus pradėjo domėtis marksizmu bei komunizmu. 1925 m. Šimkus, sužinojęs, kad jo buvęs gimnazijos draugas A. Gudaitis-Guzevičius yra komunistas, nutraukė su juo susirašinėjimą. Korsakas darė Šimkui gerą įspūdį, bet, sužinojęs, kad Korsakas suimtas už komunistinę veiklą, 1928. VII.23 Šimkus įrašė į dienoraštį: „Ir stačiai keista, kad jis (Korsakas – B.V.), pasirodo, esąs komunistinio nusistatymo“.(6) 1932 m., recenzuodamas K. Korsako knygą Šimkus pasirodo jau marksizmo ekspertas: Korsakas „negali dar pakankamai tiksliai pravesti savo darbuose standartizuotos marksistinės kritikos linijos“.(7)
       Petras Cvirka – 19 m., meno mokyklos ketvirto kurso studentas. Pagarsėjęs antireliginėmis eilėmis, pradėjęs reikštis beletristu, rašė korespondencijas į tuos laikraščius, kurie mokėdavo jam honorarą. Gyveno drauge su Šimkum viename kambaryje liaudininkų išlaikomame „Žiburėlio“ bendrabutyje. Cvirka mėgo nešioti plačią madingą bliuzę, juodą, kojinės formos šilko kaklaraištį ir ilgus plaukus. Cvirka ir Šimkus labai piktindavo komjaunuolį V. Montvilą, kada šie du, anot Montvilos, „lietuviški piemenys“, beždžionaudami keturvėjininkus, užsirišę margus kaklaraiščius, Cvirkos gautus iš Bruklyno Vienybės už korespondencijas, paraduodavo po Laisvės alėją. Cvirka apie marksizmą neturėjo jokio supratimo ir dažnai pasišaipydavo iš žydų tautybės komunistų, kurie Kaune sudarė komunistinio pogrindžio daugumą.
       Kazys Boruta – 24 m., beveik per visą trečiafrontininkų veiklos laikotarpį gyveno Vienoje, Berlyne ir bandė studijuoti; gimnazijoje buvo aktyvus aušrininkas, vėliau tapo eseru – revoliucionierium socialistu. Pasižymėjęs poetas ir beletristas. Nekentė tautininkų valdžios ir bolševikų. Mylėjo paprastus kaimiečius, kaime nematė jokių klasinių, luominių skirtumų bei išnaudojimo. Tikėjo, kad aktingas, bebaimis, nepaisąs tradicijų bernas sukurs naują, šviesią ir laisvą Lietuvą, jos naują literatūrą bei lietuvišką kultūrą.
       Kostas Korsakas – 20 m., gimnazistas, Šiaulių kalėjimo kalinys, iš komjaunimo išmestas už malonės prašymą, paduotą valstybės prezidentui. Augęs mažame provincijos miestelyje, gyvenimą pažinęs daugiausia iš socialistinės bei komunistinės spaudos, o kalėjime, gaudamas periodiką ir knygas net iš Vokietijos ir Rusijos, dar labiau užsidaręs knygų ir savo vaizduotės pasaulyje. Troško būti poetu, bet pasižymėjęs kaip vienas gabiųjų lietuvių literatūros kritikų. Kritikoje pasikliovė daugiausia tokiais rusų ir vokiečių marksistais, kurie buvo artimi menševikams arba vėliau Stalino pasmerktiems trockistams ir pan.
       Valys Drazdauskas – 24 m., 1930 m. vasarą sugrįžo iš Sorbonos universiteto, kur du metus studijavo literatūrą. Pagal Julių Būtėną, Juozą Bulavą, Petrą Cvirką ir sovietines enciklopedijas, Drazdauskas dirbo tada komunistų pogrindyje. Remiantis neoficialiais šaltiniais, manoma, kad jis, V. Kapsukui įsakius, atsiųstas į Trečią Frontą, kad pakreiptų žurnalą į komunistų pusę arba privestų jį prie to, jog valdžia jį uždarytų. Jeigu buvo tokia Drazdausko misija, tai jis ją be priekaištų atliko. Jau 1930 m. rugpjūtį, dar neišėjus trečiam žurnalo numeriui, jis susirašinėjo su Raila. Rudenį susitiko su kitais trečiafrontininkais. Venclova Drazdausku buvo sužavėtas; Drazdauskas buvęs vienas tokių retų žmonių, kuris kritikavęs, kad Trečias Frontas per mažai kairus. Pagal Venclovą, Drazdauskas buvęs tikrai nekvailas; visuomet citavęs Plechanovą, Marksą, Leniną, Averbachą. Aštrialiežuvis Cvirka praminė Drazdauską „Valerijonu Averbachu“.(8) Korsakas apie Drazdauską rašė Venclovai: „Jeigu jis toks vyras, kaip Tu rašai, tai nieko geresnio nebegalima norėti“.(9) Išėjus penktam žurnalo numeriui, Korsakas patarė Venclovai pasilikti ir toliau oficialiuoju redaktoriumi, bet faktiniu redaktoriumi „turėčiau būti aš arba gal Drazdauskas. Raila ir Cvirka tam darbui, aišku, netinka, o Šimkų iš po ligos negalima varginti“.(10) Iš komunistinio pogrindžio gaunamą literatūrą Drazdauskas dalino trečiafrontininkams ir paskubintu tempu mokė marksizmo Venclovą, Nėrį, Cvirką. Cvirkai atnešdavęs knygas, o vėliau pasisodinęs jį diskutuodavęs ir aiškindavęs knygų turinio tikrąją esmę.
       Salomėja Nėris – 26 m., vokiečių kalbos gimnazijos mokytoja Lazdijuose, ateitininkė ir iškiliausia to laiko lietuvių poetė. Iki pat 1931 m. pavasario, prieš pat įstojant į Trečią Frontą, ji bendradarbiavo katalikų ir tautininkų spaudoje, kaip Lietuvos aide, Gaisuose, šatrijiečių-ateitininkų almanache Granitas. Jos marksizmo mokytojais daugiausia buvo trečiafrontininkai. Žinoma, kad ji savo iniciatyva taip pat ieškojo santykių su komunistų vadais. Abraomui Plakchinui tarpininkaujant, ji susitiko su vienu LKP CK nariu. 1931-jų pavasarį Nėris rašė Venclovai, kad labai norėjusi aplankyti Sovietų Sąjungą: „pati pamatyti tą nuostabų kraštą su jo nauja kultūra. Norėjau patirti ir pamatyti savo akim, nes negaliu tikėti tiem šmeižtam ir išgąstingiem šūkavimam, kurie randami mūsų spaudoj. Labai vienpusiška, nepagrįsta ir vaikiška“.(11)
       Trečiafrontininkų bendraamžis Jonas Aistis, juos visus asmeniškai pažinęs, 1965 m. rašė:

Asmenys, pažinę trečiafrontininkus, su Aisčio nuomone sutinka. Tik Aistis, kalvio sūnus, mėgęs paprastumą, be abejo, per griežtas trečiafrontininkų talento atžvilgiu.

 
       III

       Koks buvo pirmas įspūdis literatūriniame gyvenime Trečiam frontui pasirodžius? Įsivaizduokime didelį lietuviško Parnaso lauką. Jame apsikasę du frontai. Vyresnieji rašytojai – rimtose pozose, apdilusiais laurų vainikais ant pražilusių galvų. Tai romantikai, simbolistai, mistikai (Maironis, Vaižgantas, Krėvė, Herbačiauskas, Sruoga, Gira, Kirša, Putinas). Priešais juos antras frontas – modernistai keturvėjininkai (Binkis, Petrėnas, Šemerys, Žengė, Šimėnas, Tilvytis). Jie prieš 7-8 metus įžūliai įsibrovę į Parnasą ir, pakovoję su vyresniaisiais, jau suspėjo įsitvirtinti. Dabar jie šiek tiek pavargę ir snūduriuoja. Staiga nelaukti, neprašyti įsiveržia „lietuviški bernai“, su „savo darbo klumpėm“, „neprosytom kelnėm“. Berniškai (pagal Railą, barbariškai) pareiškia, kad jie yra trečiasis literatūros frontas, kuris perima vadovavimą ir sukurs „naują žmogų, naują meną, naują visuomenę, naują gyvenimą“.(13)
       Ką besakytum, pirmas žurnalo numeris buvo gana berniškas: arogantiškas tonas, išdidi poza, paniekinantis žvilgsnis į to meto rašytojus ir jų kūrybą. Patys trečiafrontininkai neslėpė: visų pirmiausia norėjo išprovokuoti skandalą, kad atkreiptų į save didesnį dėmesį. Žurnalą jie reklamavo: „jaunųjų rašytojų aktyvistų kolektyvas greitu laiku išleidžia žurnalą ,Trečias frontas', kuris bandys į mūsų literatūros gyvenimą įnešti daugiau gyvumo, ypač triukšmo“.(14) J. Tysliava nustebo, kad trečiafrontininkai ne literatūrą kurs, o triukšmą: „Ponedie! Aš galiu mylėti šlubą moterį visai nepaisydamas to, kad ji šluba, bet mylėti patį šlubumą – niekados“.(15)
       Sukeldami triukšmą, trečiafrontininkai pirmiausia norėjo atsiriboti nuo keturvėjininkų ir piūvininkų, o po to susikauti su dešiniaisiais, anot Borutos, „su popovščina“. Be to, svajojo tapti rašytojais internacionalistais.
       Kaip tyčia, dauguma kritikavusių pirmąjį žurnalo numerį siejo trečiafrontininkus su keturvėjininkais, vadino keturvėjininkų įpėdiniais, jų „nepaklusniais sūneliais“ ir pan. Iš tiesų, Trečio fronto manifestas-deklaracija daug kuo priminė keturvėjininkus. Itin įskaudino keturvėjininko A. Šimėno pasišaipymas iš Trečio fronto, o ypač iš vienos pirmame žurnalo numeryje panaudotos Korsako frazės: „Mes visi dar žali nesubrendėliai“. Nesubrendėliai, bet pasišovę visą Lietuvą mokyti! Raila davė atkirtį Šimėnui ištisu straipsniu sekančiame numeryje. Esą, su trečiafrontininkais „eina ateities gyvenimas“, trečiafrontininkai „pasiryžo žygiuoti su darbo masėm“. Jie yra karta, „kurios literatūrinis kelias ne įkyrėjusi, žalinga miesčioniškai romantinė, nei miesčioniškai ,futuristinė' menstruacija, – bet – aktyvizmas!“(16) Reikia pastebėti, kad aktyvizmas Lietuvoje nebuvo trečiafrontininkų išradimas. Jau 1922 m. K. Binkis, sugrįžęs iš Berlyno, skaitė paskaitą „Aktyvizmas ir menas“. Aktyvizmą skelbė, tik kiek kitais žodžiais, Keturių vėjų pranašas (1922).
       Kitas trečiafrontininkų nusivylimas: tikrasis priešas-dešinieji, kaip tyčia, ilgokai tylėjo. 1930 m. pavasarį Šimkus, laiške E. Skujeniekui net nuogąstavo: „einame skersai ir išilgai savo Lietuvą. Gal ir nusibos pagaliau, jei niekur rimto priešo nesurasime. Bet priešų yra. Ir rimtų. Tik jie moka slėptis“.(17) Trečiam žurnalo numeriui pasirodžius, pagaliau dešiniųjų žurnalas Židinys, redaguojamas V. Mykolaičio-Putino, prabilo, kad Trečias frontas „nėra grynosios literatūros srovė“, nes daugiau rūpinasi „marksizmu ir socializmu“. „Kadangi Lietuvoje jis neturi realaus pagrindo – nėra nei kapitalistų, nei stambesnės buržuazijos, nėra su kuo kovoti, nėra prieš ką tą berną-proletarą pastatyti – tai daugiausia tenka religijai ir kunigams“.(18)
       Žurnalo Gaisų trečiafrontininkai pradžioje neskaitė rimtu priešu, bet smarkiai apsigavo. Gaisų redaktorius K. Puida, recenzuodamas Trečio fronto pirmą numerį, pareiškė, kad „bolševizmo šmugelio po meno priedanga suprasti nenorim“.(19) Pasipiktinę trečiafrontininkai sumanė nubausti – ėmėsi žygių Puidą patraukti trečiųjų teisman, bet kuo toliau, tuo daugiau Trečiam frontui proletarėjant, nebebuvo pagrindo stoti į teismą. Labiausiai trečiafrontininkus įskaudino Herbačiausko, pradžioje numatyto net į Trečio fronto bendradarbius, Gaisuose herbačiauskiška kritika:

Raila išspausdino ilgą straipsnį, iškoneveikdamas Herbačiauską.
       Svajodami tapti internacionalistais, trečiafrontininkai kurį laiką susirašinėjo su kairiaisiais latvių literatais ir planavo steigti Pabaltijo internacionalą ir trikalbį žurnalą. Tačiau 1931 m. rudenį, kaip pamatysime vėliau, panūdo išeiti dar į platesnius vandenis – prisijungti prie Tarptautinės revoliucinės rašytojų sąjungos, kurios centras buvo Maskvoje.

 
       IV

       Pats Trečio fronto kairėjimo procesas truko vos 13-14 mėnesių. Lietuvoje rašiusieji apie žurnalo raidą stengėsi sudaryti įspūdį, kad ta metamorfozė vyko lyg ir savaime. Tačiau to meto Borutos, Korsako, Šimkaus ir Venclovos laiškai liudija ką kita.
       Žurnalo redkolektyvas – Venclova, Raila ir Šimkus – intensyviai susirašinėjo su Boruta ir Korsaku. Per vienų metų laikotarpį, nuo 1929 m. rudens, Boruta ir Korsakas, sprendžiant vien tik iš paskelbtų laiškų, parašė kiekvienas daugiau kaip po 20 laiškų, atsakydami į redkolektyvo atsiklausimus, komentuodami bei siūlydami pataisymus atsiųstai žurnalo medžiagai ir dažnai net statydami savo reikalavimus. Ne viską redkolektyvas priimdavo, bet, kiek galima spręsti iš paties žurnalo, buvo einama maždaug Korsako siūloma kryptimi.
       Ruošiant pirmą žurnalo numerį, Korsako patarimų, atrodo, neprašė ir jam nepasiuntė nei manifesto projekto, kurį parašė Raila, o koregavo redkolektyvo nariai ir Boruta. Šimkaus prašomas Korsakas parašė „Pamokslą broliams“, kuris, nors yra vienas jo silpnesnių darbų, taikliai ir vaizdžiai iškelia tuometines trečiafrontininkų šlubuojančias vietas. Nuo pat pradžios Boruta patarinėjo per kelis laiškus, kokio pobūdžio turi būti žurnalas, kuriuos asmenis kviesti bendradarbiais, kokia turi būti žurnalo linija ir t.t. Mažai iš tų pasiūlymų buvo priimta, bet, svarbiausia – redkolektyvas pasirinko pagrindiniu ideologiniu žurnalo kelrodžiu jau nuo 1927 m. Borutos propaguojamą berno kultą.(21)
       Išėjus pirmajam Trečio fronto numeriui, Korsakas per kelis laiškus siuntinėjo pasiūlymus ir net reikalavimus. Tai diametraliai kirtosi su Borutos nuomone. Pagal Borutą, trečiafrontininkų tikslas kurti „lietuvišką literatūrą“, o ne literatūrinę srovę: „nėra ko save į rėmus sprausti, bet reikia blaiviai aplinkui žiūrėti“.(22) Tuo tarpu Korsakas piršo „progresyvų aktyvizmą“, kaip „nedvejojantį vienų pažiūrų frontą“.(23) Korsakas taip pat buvo priešingas Borutos pasiūlymui įtraukti Tysliavą į Trečią frontą. Dėl Pr. Morkūno bendradarbiavimo žurnale Korsakas parašė ilgą laišką, įrodinėdamas, kad Morkūno eilėraštis „Šaipėrantas“, spausdintas pirmajame numeryje, esąs „gryniausias išsigimstančios degeneruojančios miesčionijos dvasios pasireiškimas“, ir jo pasirodymas žurnale yra „redakcinė ir mūsų kolektyvinio aktyvaus progresyvizmo ideologinė klaida“.(24) Nežinia, ar dėl Korsako, ar dėl kitų priežasčių, bet nei Tysliavos, nei Morkūno kūrybos žurnale daugiau nepasirodė. Sužinojęs, kad Kamiliaus slapyvardžiu Trečiame fronte rašo H. Blazas, Korsakas pastatė redkolektyvui ultimatumą: jie turi pasirinkti – „mane ar Blazą“,(25) nes su Blazu viename žurnale nebendradarbiausiąs; redkolektyvas pasirinko Korsaką.
       Korsakas barė Cvirką ir Šimkų, kam jie dalyvauja J. Belecko leidžiamame bulvariniame laikraštyje ir kam Raila bendradarbiauja „ideologinio priešo“ H. Blazo redaguojamame Studente. Jei tai daroma dėl honoraro, tai „dėl dievo meilės bent nepasirašinėkit tikrom pavardėm ir literatūrinėm slapyvardėm. Vartokite kokius nors x ar y“.(26). Savo pamokslavimus Korsakas užbaigia: „Ek, vyrai, vyrai, mum dar daug ko trūksta, o ypač aiškaus nusistatymo ir kiek griežtesnės, linijos“.(27) Su antruoju numeriu žurnalo linija išryškėja – aiškus posūkis į kairę. Tik ką deklaravę save rašytojais aktyvistais, dabar skelbiasi jau progresyviaisiais.
       Išėjus antram numeriui Boruta susirūpino dėl žurnalo kairėjimo ir perspėjo, kad nepasikliautų vokiečių kairiaisiais žurnalais, o ypač Die Linkskurve, kuri, anot Borutos, „užsiima partinės literatūros gamyba“.(28) Taip pat jis pataria mažiau kreipti dėmesio į Sovietų Sąjungą. Tuo tarpu Korsakas, gaudamas iš Maskvos Visasąjunginės kultūrinių ryšių su užsieniu draugijos (VOKS) propagandos tikslams straipsnius, piršo juos Trečiam frontui ir siūlė penktąjį žurnalo numerį paskirti sovietinei rusų literatūrai ir jų literatūrinėms organizacijoms.
       Trečiame numeryje Korsakas ilgu straipsniu sukritikavo Borutos „berno kultą“, įrodinėdamas kaip jis netinka Trečiam frontui. Skaudu buvo Borutai, kad ir redkolektyvas pilnai su Korsaku sutiko. Veltui Boruta skundėsi Venclovai, kad Korsakas „subasiakino“ lietuvišką berną ir suproletarino „mūsų aktyvistą“, – trečiafrontininkai iš progresyviųjų tada jau galvojo tapti proletariniais.
       Dėl savo berno Boruta laiškais polemizavo su Korsaku. Nežinia ką Boruta jam rašė, nes tie Borutos laiškai dar nepaskelbti, o Korsako išspausdintuose laiškuose Venclovai, kur Korsakas specifiškiau kalba apie Borutos pažiūras bei jo teiginius, tos vietos spausdinant praleistos. Vis vien iš to, kas išspausdinta, paaiškėja Korsako nuomonė apie Borutą. 1930.X.30 Korsakas rašė Venclovai: „Jei jis (Boruta – B.V.) grįžtų į Lietuvą, dėl berno kulto mūsų tarpe, be jokios abejonės, iškiltų didelės ir aštrios diskusijos“.(29) Gavęs kitą Borutos laišką Korsakas vėl rašė Venclovai: „su Kaziu reikalai iš tikrųjų blogi“. Pataria Borutos daugiau nebekiršinti, nes ko gero jis išeis su triukšmu iš žurnalo, o Boruta esąs vis dėlto „stambi jėga“. Galima, esą, duoti vietos Borutos raštams žurnale, bet „už jų pagrindines mintis tegul jis vienas ir teatsako“.(30) 1931 m. pradžioje Korsakas samprotauja Venclovai, kad Boruta neprogresuoja „sparčiai, kaip mes visi“. „Keistas daiktas, – stebisi Korsakas, – gyvena žmogus Europoj ir dar Berlyne, ir (. . .)(31) rašo bala žino ką. Po viso šito mane vėl apima kartus noras pulti berną ir berniškumą“. Tačiau Korsakas viliasi, „jog kada nors ir jis praregės kuria linkme pasukti“.(32)
       Kokia ironija! Ne Borutai, o Korsakui reikėjo praregėti ir tai jam užtruko daugiau negu metus.(33) Boruta, nekeitęs linkmės, ėjo savo pasirinktu keliu. Be to, jau 1930 m. rudenį Boruta pramatė, kad trečiafrontininkai, atmesdami berną, kaip aktyvisto simbolį, pasuko į „sukrikimą, išsisklaidymą“.(34)
       Trečio fronto redkolektyvas nebeleido Borutai pasisakyti žurnale dėl savo berno: į ketvirtą numerį neįdėjo jo dviejų straipsnių. Galima spėti, kad tai įtaigojo Drazdauskas, nes jis įsakančiai rašė Venclovai, kad Venclova kritiškai vertintų bendradarbių pateiktą medžiagą ir primygtinai pabrėžė: „nei ,berno', nei ,neprosytų kelnių' neturi būti“.(35)
       Ruošiant penktą numerį redkolektyvas į Borutą nesikreipė, ir Boruta nieko nežinojo apie radikalius žurnalo pasikeitimus. Prieš išeinant žurnalui iš spaustuvės, Venclova prašė Korsaką painformuoti Borutą apie naują Trečio fronto liniją. Šis atsisakė, teisindamasis laiko stoka ir, be to, Boruta jo neklausysiąs.
       Perskaitęs penktą Trečio fronto numerį, kur pasisakoma už proletarinę literatūrą ir Averbachas pripažįstamas vadu-autoritetu kritikoje, Boruta rašė žmonai: „Pralošiau, pičkinuk, su ,Frontu'. Mano vyrai kasžin kur nuvairavo. Nenorėčia tikėti, kad ir redaktorius už 1.500, – rašytų tokias nesąmones.“(36)
       Tuo tarpu Korsakas, perskaitęs penktąjį Trečio fronto numerį, rašė Venclovai: „Noris tik sušukti: bravo! Viskuo esu pilnai patenkintas“.(37) Itin Korsaką džiugino, kad A. Ragailos straipsnis „Proletarinės literatūros prasiveržimas“ buvo perrašytas pagal Korsako siūlytus pataisymus.
       Boruta ir Venclova ir toliau susirašinėjo iki pat Borutos grįžimo į Lietuvą, t.y. 1931 m. vasaros pradžios. Kadangi to laikotarpio dauguma tų laiškų dar nespausdinti, nežinoma, kaip Venclova aiškinosi dėl žurnalo suproletarėjimo ir kaip Boruta į tai atsakė. Viešai Boruta nepareiškė, kad išėjo iš Trečio fronto. Tačiau jis nedalyvavo nei 6-7 žurnalo numerio paruošime, nei trečiafrontininkų susitikimuose su kompartijos atstovais, nei galutiniame nuosprendyje prašyti, kad būtų priimti į Tarptautinę revoliucinių rašytojų sąjungą Maskvoje.
       Jau 1929 m. pastebėjęs S. Nėries polinkį į kairę, Boruta ragino Venclovą, kad ją priimtų į Trečią frontą. Boruta pats Nėrį kvietė prisidėti ir ją drąsino, kada ji dar dvejojo. Tačiau jis neprisidėjo nei prie jos pareiškimo rašymo, nei prie jos eilėraščių taisymo; tą, atrodo, atliko Venclova, Raila ir Drazdauskas; Boruta buvo net priešingas Korsako kategoriškam reikalavimui, kad Nėris, įstodama į Trečią frontą, padarytų viešą pareiškimą. Kada Nėris gavo iš redkolektyvo pirmą pareiškimo projektą, kur neva ji pati pasmerkia savo pirmykštę poeziją, pasižada „visai ir niekad“ nerašyti elegiškų ir egoistinių eilėraščių, ji išsigandusi aimanavo: „. . . jeigu Boruta čia būtų, tai būtinai su manim sutiktų ir pats pasiūlytų keisti arba jokio pareiškimo nedėti“.(38) Pareiškimas vėliau buvo perrašytas redkolektyvui ir Nėriai einant į kompromisus.

 
       V

       Trečio fronto nuėjimas ne Borutos, o Korsako ir taip pat Drazdausko norima linkme kelia klausimą: ar tai vyko be pašalinės įtakos? Gal prie to prisidėjo ir Lietuvos komunistų partija? Šis klausimas nuodugniau nenagrinėtas, su Trečiu frontu susieti partijos dokumentai neskelbiami.
       Iš atsitiktinių pasisakymų ir užuominų matyti, kad kompartija kreipė nemažą dėmesį į trečiafrontininkus ir bandė su jais palaikyti ryšius. Tada komunistų pogrindyje dirbęs teisės studentas Juozas Bulavas susitikinėdavęs su kai kuriais trečiafrontininkais, rinkęs žinias ir siuntęs Z. Angariečio redaguojamam Balsui. Tarp trečiafrontininkų sukinėjęsis studentas Juozas Grybauskas, kuris palaikęs ryšius su tuo pačiu pogrindžiu. Pagal A. Venclovą, Grybauskas, būdamas Maskvoje 1931 m., susitikęs su V. Kapsuku, kaip Trečio fronto atstovas. Iš trečiafrontininkų, kaip jau minėta, komunistų pogrindyje dirbo Drazdauskas. Galimas daiktas, kad tam tikrus uždavinius atliko ir Pranas Morkūnas, nes 1931 m., veikdamas sporto organizacijoje „Viltis“, vykdė komunistų pogrindžio direktyvas.
       Elijas Bilevičius, tada veikęs pogrindyje Kaune ir buvęs LKP CK Sekretoriato narys, prisimena, kad vienas tuometinių CK sekretorių Kazys Preikšas palaikęs ryšius su Trečiu frontu. Kartą Preikšas jam pasakęs: „Gavau ,Trečio fronto' skiltis, dar šiandien turiu jas perskaityti ir rytoj atiduoti“.(39) Iš citatos atrodo, kad kas nors iš trečiafrontininkų duodavo Preikšui dar nesulaužyto žurnalo skiltis.
       Po Trečio fronto uždarymo 1932 m. rudenį Kultūroje (Nr. 11). Korsakas aiškino, kad trečiafrontininkai pasuko į Maskvą, nes jų nerėmusi lietuvių „darbininkiškoji visuomenė“: „Neradus atramos taško viduj (Lietuvoje – B.V.), arba tikriau – praradus tą atramos tašką, dalis labiausiai kairėn palinkusių progresistų tolimesniam savo veikimui bazės ėmė ieškoti iš šalies einančiuose veiksniuose“.(40) Trečiafrontininkų veiklą „staiga buvo panorėta pagrįsti iš šalies pateiktom labai radikaliom instrukcijom ir tezėm (Mano pabraukta – B.V.). Jau toji viena tendencija progresyvųjį literatūros sąjūdį ,suemigrantinti' iš pagrindų nulėmė to sąjūdžio tolimesnį bergždumą ir net jo žlugimą“.(41) Iš to seka išvada, kad iš tikrųjų žurnalą pribaigė ne valdžios cenzūra, o pateiktosios „sausos tezės ir instrukcijos“, kurios, anot Korsako, „reiškia ne ką nors daugiau kaip kartuvių virvė, kuria galima uždusinti ir stipriausius plaučius“.(42)
       Atrodo, kad žurnalą sužlugdžiusios direktyvos atėjo iš pogrindyje veikiančios, Maskvos kontroliuojamos, kompartijos. Kokios buvo tos tezės ir instrukcijos – nėra duomenų. Kas buvo tas asmuo ar asmenys, kurie užmovė tą „kartuvių virvę“ žurnalui? Iš esančių duomenų susidaro įspūdis, kad nei Grybauskas, nei Bulavas nedavinėjo trečiafrontininkams Maskvos direktyvų; jie rinkę pogrindžiui žinias. Venclova laiške Borutai dar 1939 m. minėjęs, kad Trečio fronto „žlugimą pagreitinusi ir V. Drazdausko veikla“.(43) Iki šiol apie Drazdausko, kaip pogrindžio ryšininko Trečiam frontui, veiklą tylima. Neaiškus ir Korsako vaidmuo tų „tezių ir instrukcijų“ gavimo ir įgyvendinimo eigoje.
       Kodėl visi trečiafrontininkai, išskyrus Borutą, taip lengvai pakluso tom „tezėm ir instrukcijom“? Kol kas tai yra neišspręsta mįslė. Dauguma trečiafrontininkų buvo pasaulėžiūrinio brendimo amžiuje – jauni, energingi, trokštą garbės, nuotykių, neturį gilesnės gyvenimo patirties, ir tai galėjo būti viena priežasčių, kad jie lengvai ir naiviai priėmė kairiųjų teiginius ir jų skambias teorijas.
       Norėdami atkreipti vyresniųjų dėmesį ir iškilti į vadovaujančiųjų eiles, pradėjo darbą bravadiškai ir, pasakytume, gana žaismingai. Neturėjo nei aiškios programos, nei jungiamų ir tvirtesnių pagrindų. Berno kulto propagavimas šokiravo ramius, sočius ir gyvenimu patenkintus miesčionis. Pradžioje to trečiafrontininkams užteko, ir tai jungė juos į vieną grupę. Tačiau vargu, ar kuris trečiafrontininkas, išskyrus Borutą, tikėjo, kad lietuviškas bernas ant savo pečių atneš naują kultūrą. Trečiafrontininkai mėgo miesto aplinką, kai kurie linko į boheminį gyvenimą, domėjosi europietiškomis madomis ir pan. Jie tik ką atėjo iš kaimo ir, be abejo, nebenorėjo į jį grįžti. Borutos kūryboje bernas tebuvo vienas jo poetinių įvaizdžių, o ne aiškiai suformuluota teorija. Be to, Boruta neišspausdino Trečiame fronte nei vieno straipsnelio apie savo berną, o tuo tarpu Korsakas kiekviename žurnalo numeryje marksistų dialektiškai suformuluotomis tezėmis sklaidė bet kokius trečiafrontininkų dvejojimus ir rodė kelią, vedantį į „kovojančio proletaro“ pozicijas.
       Trečiafrontininkai turbūt nepramatė, kad ėjimas su revoliuciniais ir net proletariniais rašytojais nuves į Maskvą. Tuo metu Europoje ir JAV-se nemaža dalis rašytojų laikė save „progresyviais“ arba net simpatizavo komunistams. Žygiavimas su Dreizeriu, Dos Pasu, Sinkleriu, Zveigu, Rolanu, Gorkiu reiškė progresą, o su Maironiu, Krėve, Vaižgantu, Sruoga, Putinu, Binkiu – merdėjimą, dekadansą. Jie buvo tiek susižavėję proletarinės literatūros idėja, kad leidosi į derybas su iš Maskvos atsiųstu A. Gudaičiu-Guzevičium. Pirmas iš marksistinio svaigulio atsipeikėjo Raila ir prisijungė prie tautininkų. Korsakas apsivylė tiek trečiafrontininkais, tiek kompartijos linija, bet pasiliko kairus.

 
       VI

       Pasirodžius penktam Trečio fronto numeriui nebuvo Lietuvoje laikraščio, kuris nekritikuotų trečiafrontininkų. Net socialdemokratai ir liaudininkai, pradžioje juos palankiau sutikę, dabar be gailesčio šaižė. Ko nors panašaus trečiafrontininkai ir tikėjosi, bet tik ne tokio kategoriško ir visuotinio pasmerkimo. Tačiau didžiausiam jų nusivylimui Priekalas, faktinai redaguojamas V. Kapsuko, ir Balsas, redaguojamas Z. Angariečio, atsiliepė eile grubių straipsnių, kuriuose buvo daug asmeniškų įžeidinėjimų ir tiesiog koliojimų. Įžvalgiai Korsakas pastebėjo, kad pas trečiafrontininkus

       Sukritikuodamas Trečio fronto penktąjį numerį V. Kapsukas neužtrenkė visiškai durų:

       Per komunistinį pogrindį Kapsukas stengėsi trečiafrontininkus patraukti į savo pusę. 1931.VIII.31 jis rašė į Kauną, kad „iš tų, kurie artinasi, reikėtų mėgint sudaryt pakeleivių ratelį“.(46) Tam Kapsukas pasiuntė į Kauną A. Gudaitį-Guzevičių. Prieš išvykdamas iš Maskvos, Guzevičius dėl Trečio fronto reikalų tarėsi su tada ten viešėjusiu R. Mizara ir Bruno Jasienskiu, Tarptautinės revoliucinių rašytojų sąjungos pirmininku ir žurnalo Pasaulinės revoliucijos literatūra redaktoriumi. Guzevičius atvyko į Kauną 1931.XI.10. Sekančią dieną karo cenzūra pranešė Venclovai, kad sulaiko Trečio fronto 6-7 numerį ir toliau žurnalo nebeleis spausdinti. Lapkričio 17 d. Guzevičius dalyvavo LKP CK Sekretoriato posėdyje, kuriame, galima spėti, buvo konkrečiai aptartas trečiafrontininkų reikalas. K. Preikšas suvedė Guzevičių su Bulavu, o šis – Guzevičių su Raila. Guzevičius painformavęs Railą, kad yra galimybė gauti paramos iš revoliucinių rašytojų sąjungos ir iš JAV Vilnies bei Laisvės. Po to Guzevičius susitikęs pas Venclovą su Raila, Nėrimi, Šimkum ir, atrodo, Morkūnu. Tokiuose keturiuose ar penkiuose susitikimuose trečiafrontininkai išlieję visą savo kartėlį, susitelkusį dėl Kapsuko bei Angariečio kritikos. Tačiau trečiafrontininkai neturėjo didelio pasirinkimo: arba su Maskva, arba pasiliktų vienų vieni. Jiems pavykę išsiderėti, kad Maskva netraktuos trečiafrontininkų kaip „pakeleivių“ rašytojų, o priims į Tarptautinę revoliucinių rašytojų sąjungą. Jie galės dalyvauti komunistinėje spaudoje Rusijoje, o Vilnis ir Laisvė trečiafrontininkams mokės 20 centų už spausdintą eilutę šiuose laikraščiuose.(47) Kaip matyti iš komentarų, spausdintų Balse, po to Guzevičius pranešė į Maskvą, kad dalis trečiafrontininkų jau įstojo į Tarptautinę revoliucinių rašytojų sąjungą, atsižadėjo dalyvauti „buržuazinėje“ spaudoje ir „pradeda dalyvauti mūsų spaudoj“. Taip pat paminėjo, kad tarp trečiafrontininkų, esą, „vos vienas-du partiniai“, bet ir kiti pasiryžę revoliuciniam darbui.(48) Pogrindžio vadovybė Kaune atsiuntė pas trečiafrontininkus savo patikėtinį,(49) kuris rusiškai surašė trečiafrontininkų nusiskundimus ir pageidavimus. Tas kompartijos pareigūnas pažadėjęs persiųsti tą medžiagą „kam reikia“.
       Kol tas raštas pasiekė V. Kapsuką ir B. Jasienskį, padėtis Maskvoje buvo iš esmės pasikeitusi, visai kitokia negu prieš išvykstant iš Maksvos Preikšui ir Guzevičiui. Tuo metu jau pasirodė spaudoje partijos aukštųjų pareigūnų kritika RAPP'o ir paties jo vadovo L. Averbacho adresu. Atrodo, kad nei Preikšas, nei Guzevičius apie tai nieko nežinojo. Prisilaikydama naujos linijos, Tarptautinė revoliucinių rašytojų sąjunga trečiafrontininkų prašymą priimti į sąjungą atmetė. Kapsukas taip pat atmetė viską, ką Guzevičius pažadėjo trečiafrontininkams. Guzevičius gavo kompartijos papeikimą, nes, anot Z. Angariečio, „tas draugas į trečiafrontininkus žiūrėjo ne partinėmis akimis“.(50) Netrukus L. Averbacho vadovaujamą organizaciją – RAPP'ą uždarė, o patį Averbachą ištrėmė į provinciją. Lenką B. Jasienskį atleido iš sąjungos žurnalo redaktoriaus pareigų, o jo vieton paskyrė rusą.

       Trečiafrontininkai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje: žurnalas uždarytas, Lietuvoje visi kritikuoja ir štai Maskva tarė kietą: niet. Porą kartų jie „Pale Ale“ restorane tarėsi kas toliau daryti. Drazdauskas siūlęs pereiti į pogrindį ir dalyvauti komunistinėje spaudoje. Jam pritarę Cvirka ir Nėris. Venclova siūlęs, kad „vis dėlto turime dalyvauti viešoje padoresnioje spaudoje, nes kitaip negalėsime augti kaip rašytojai“.(51) Jį palaikę Korsakas ir Šimkus. Kartą pasitarime dalyvavęs ir Boruta. Jis apgailestavęs, kad trečiafrontininkai jo nepaklausė ir sužlugdė sąjūdį. Anot Venclovos, Boruta „išgėrė daugiau už kitus, pradėjo verkti“.(52)
       Paskutinis trečiafrontininkų viešas pasirodymas įvyko 1932 m. pradžioje. Lietuvių rašytojų draugijos steigiamajame susirinkime didžiojoje universiteto salėje Raila, paprašęs žodžio, perskaitė jau iš anksto trečiafrontininkų suredaguotą pareiškimą, kad jiems nepakeliui su „buržuaziniais“ rašytojais. Ir visi, kaip kad jau buvo susitarę, išžygiavo iš salės. Tik Boruta pasiliko susirinkime. Taip baigėsi Trečio fronto susirėmimas su pirmaisiais dviem lietuvių rašytojų frontais.
       Drazdauskas, Cvirka ir Nėris bandė bendradarbiauti Kapsuko Priekale. Berods, trys Drazdausko dalykėliai ten buvo išspausdinti. Tačiau jis netrukus buvo apkaltintas, kaip L. Averbacho šalininkas, trockizmu, ir komunistai pas save jo daugiau nebeįsileido.
       Cvirkos bandymas tapti proletariniu rašytoju baigėsi skandalu. Nuplagijavęs Berkovičiaus apysaką, J. K. Pavilionio slapyvardžiu jis išspausdino tautininkų oficioze Lietuvos aidas, o keletą „revoliucinių“ eilėraščių, prisidengęs P. Sarapino slapyvardžiu, per pogrindininkus pasiuntė Priekalui. Tai užrūstino Z. Angarietį ir jis paskelbė Balse Cvirkos slapyvardžius. Be to, išvadino jį „bohemiška prostitute“, nes, esą, Cvirka parsidavęs fašistams, t.y. tautininkams, savo eilėraščiais norįs sukompromituoti komunistus. Eilėraštis „Mašina“ esąs „politinė provokacija“, nes jame Cvirka komunistus pristatąs kraujo ištroškusiais sadistais. Cvirka laiške Angariečiui (1933.I.9) apgailestavo savo klaidas ir prašė nuodėmių atleidimo: „Dar kartą atsiprašau MORP (Tarptautinės revoliucinių rašytojų sąjungos – B.V.) lietuvių sekcijos draugus, griežčiausiai pakartotinai pasmerkiu savo klaidas, kurias ne tuščiom frazėm, bet vertingu darbu stengsiuos išlyginti. Prašau neatstumti manęs, priimti pagalbos prašančią ranką“.(53) Komunistai Cvirka toliau nepasitikėjo, finansiškai nerėmė ir pakartotinai Balse jį koliojo.
       Priekalas išspausdino vieną Nėries eilėraštį, o kitą („Europa“), kur buvo aprašyta, kad „buržuazinė Europa“ žus elektros kėdėj ar pragaro mašinai sprogstant, Z. Angarietis iškoneveikė Balse.
       1932 m. pabaigoje Korsakas atvirai ir piktai aptarė esančią padėtį. Esą, „nemaloni pareiga sakyti pamokslus, o juo labiau laidotuvių pamokslus, tačiau pradėjus reikia eiti savo pareigas ligi galo – ne tik gimstant, bet ir laidojant“.(54) Dabar trečiafrontininkai esą visiškai dezorganizuoti, nusivylę ir net puolę į apatiją. Kai kurie iš jų prarado bet kokį principingumą ir metasi „rašyti kur papuola ir kas papuola, parduoti savo žodį už pinigą, iškreipti savo mintį ir save“.(55) Ir nelauktai Korsakas pažangumo ir principingumo pavyzdžiu trečiafrontininkams nurodo ne Marksą, ne Plechanovą ir ne Staliną, o Kazį Borutą, t.y. buvusį savo oponentą, prieš metus paties Korsako kaltintą ideologiniu atsilikimu. Boruta laiku atsiribojo nuo Trečio fronto ir, svarbiausia, po to nepasimetė, laikraščiams neparsidavinėjo; jis suorganizavo naują jaunų literatų grupę: Jakubėną, Montvilą, Baltušį, Lukauskaitę (dabartinę disidentę Poškienę) ir išleido 1932 m. kairiųjų almanachą Darbas.
       Tame pačiame straipsnyje Korsakas duoda atkirtį Kapsukui, Angariečiui, Pranskui ir kt.:

Anot Korsako, komunistai mylėję trečiafrontininkus „žiurkių meile“. Pavyzdį paima iš F. Panferovo rašinio. Panferovas rašąs, kad „reikia tik paimti dviem pirštais žiurkutį, truputį palaikyti ir vėl padėti jį atgal į gūžtą, tada motina žiurkė, norėdama išnaikinti svetimą kvapą, tuoj pradeda meiliai ir stropiai laižyti prisilietimo vietas ir laižo tol, kol pralaižo žiurkučiui odą, paskui prisilaižo ligi kaulų ir, matydama tokią bėdą, motiniškos meilės įkarštyje, visiškai užgraužia žiurkutį“.(57) Tokia žiurkiška meile „Priekalas“ ėmęs

       Savuosius atmetęs, o svetimų dievų suvedžiotas ir iškoneveiktas, jaunatviškai kūrybingas Trečias frontas baigė savo dienas. Venclova, užbaigęs universitetą, dirbo gimnazijos mokytoju ir reiškėsi beletristikoje. Boruta, atsėdėjęs daugiau kaip du metus kalėjime už 1927-29 metų revoliucinę veiklą, pasišventė vien tik meninei kūrybai. Korsakas lankė universitetą laisvu klausytoju, redagavo Kultūrą ir pasižymėjo kaip vienas žymiausių nepriklausomojo laikotarpio mūsų literatūros kritikų. Raila, užbaigęs literatūros studijas, dar studijavo muziką ir dainavimą ir dirbo žurnalistu. Cvirka kurį laiką gyveno Paryžiuje, o, grįžęs į Lietuvą, atsidėjo vien literatūrai ir tapo vienu stipriausių mūsų prozos meistrų. Nėris, globojama kun. M. Vaitkaus, V. Mykolaičio-Putino ir kt., porą metų dirbo kaip vertėja, vėliau mokytojavo ir sukūrė savo brandžiausią poeziją. Šimkus netrukus perėjo dirbti į valstiečių liaudininkų laikraščio Lietuvos žinių redakciją. Drazdauskas ir Morkūnas buvo nuteisti, berods, po 3 mėnesius kalėjimo, bet ne už Trečią frontą, o už komunistinę veiklą sporto organizacijoje „Viltis“.
       Nei vienas iš trečiafrontininkų nebuvo persekiotas ar nukentėjo už veiklą Trečiame fronte.

       „METMENYS“, 1982, Nr. 44.

 
IŠNAŠOS____________
       ¹ „Mes pasiryžom“, Trečias frontas, 1930, Nr. 1, p. 1. (Atgal>>>)
       ² A. Ragaila, „Proletarinės literatūros prasiveržimas“, Trečias frontas, 1931, Nr. 5, p. 31. Leopoldas L. Averbachas (1903-1939), kritikas, redaktorius, RAPP'o generalinis sekretorius (1926-1932). Faktinai jis buvo sovietinės rusų literatūros diktatorius. (Atgal>>>)
       ³ Kazys Boruta, Drauge su draugais (K. Borutos raštų serija, t. 10), 1976, p. 75. (Atgal>>>)
       ⁴ Ibid., p. 80. (Atgal>>>)
       ⁵ A. Biliūnas, H. Blazas, K. Boruta, Butkų Juzė, P. Čiurlys, P. Cvirka, K. Jakubėnas, K. Kiela, K. Korsakas, V. Montvila, P. Morkūnas, B. Raila, J. Šimkus, A. Venclova. (Atgal>>>)
       ⁶ Jonas Šimkus, Apie žmones, įvykius ir save, 1971, p. 96. (Atgal>>>)
       ⁷ Pr. D., „Pirmasis marksistinės kritikos tomas“, Kultūra, 1932, Nr. 8-9, p. 477. (Atgal>>>)
       ⁸ Citata paimta iš Vytauto Galinio knygos Naujos kryptys lietuvių literatūroje, 1974, p. 430. (Atgal>>>)
       ⁹ Literatūra ir kalba, t. XV, vyr. red. K. Korsakas, 1978, p. 220. 1930.XII.19 Korsako laiškas Venclovai. (Atgal>>>)
       ¹⁰ Ibid., p. 238. (Atgal>>>)
       ¹¹ Salomėja Nėris, Raštai, t. 3, 1957, p. 446. (Atgal>>>)
       ¹² Jonas, Aistis, „Trečiafrontininkų pūslė “, Draugas, 1965.X.23, p. 1, 3. (Atgal>>>)
       ¹³ Trečias frontas, Nr. 1, p. 3. (Atgal>>>)
       ¹⁴ J. Tysliava, „Futurizmas ir mašinizmas“, Lietuvos aidas, 1930.1.24. (Atgal>>>)
       ¹⁵ Ibid. (Atgal>>>)
       ¹⁶ Bronys Raila. „Kritikai iš literatūrinio liūno“. Trečias frontas, Nr. 2. p. 32. (Atgal>>>)
       ¹⁷ J. Šimkus. Apie žmones, įvykius ir save, p. 214. Korsakas taip pat rašė Šimkui (1930.VI.I). kad „būtų verčiau spaudoj viešai iššifruoti tą katalikų tylos boikotą.“ Literatūra ir kalba. XV. p. 201. (Atgal>>>)
       ¹⁸ Židinys, 1931, Nr. 2, p. 211. (Atgal>>>)
       ¹⁹ Gaisai, 1930. Nr. 2, p. 192. (Atgal>>>)
       ²⁰ J. A. Herbačiauskas, „Rimta kūryba ar tuščias jonvaikiavimas?“, Gaisai, 1930. Nr. 4. p. 366. (Atgal>>>)
       ²¹ Boruta rašė iš Vienos: „Žadu iš reklamuoti kaimišką berną, sudaryti naujo Adomo ir Ievos mitą, sudaužyti Gelež. vilko, reiškia, miesto šventybės aureolę ir diametraliai atsistoti futurizmo mašinizmui, nes lietuviškas bernas mėgsta ne po traktorium, bet ant traktoriaus joti. Reiškia visą savo teoriją rengiuosi sukrauti ant kaimiško berno pečių, jei jis nepaneš, tada ir mano visa teorija grius. Todėl berną ginkluoju, kiek galėdamas ir rev. skifu ir ,ossana' šaukiančiam mašinom pražydusiai žemei.“ Naujas žodis, 1927, Nr. 10, p. 9. (Atgal>>>)
       ²² Kazys Boruta, Drauge su draugais, p. 152. (Atgal>>>)
       ²³ Literatūra ir kalba, XV. p. 196. (Atgal>>>)
       ²⁴ Ibid., p. 185. (Atgal>>>)
       ²⁵ Ibid., p. 195. (Atgal>>>)
       ²⁶ Ibid., p. 187. (Atgal>>>)
       ²⁷ Ibid., p. 197. (Atgal>>>)
       ²⁸ Kazys Boruta, Drauge su draugais, p. 152. (Atgal>>>)
       ²⁹ Literatūra ir kalba. p. 219. (Atgal>>>)
       ³⁰ Ibid., p. 220. (Atgal>>>)
       ³¹ Laiško publikacijoje praleistas tekstas. (Atgal>>>)
       ³² Literatūra ir kalba. p. 226. (Atgal>>>)
       ³³ J. Radžvilas, „Frontui išsisklaidžius“, Kultūra, 1932, Nr. 11. (Atgal>>>)
       ³⁴ Kazys Boruta, Drauge su draugais, p. 193. 1930.XI.30 Borutos laiškas Venclovai. (Atgal>>>)
       ³⁵ Vytautas Galinis. Naujos kryptys lietuvių literatūroje, p. 390. (Atgal>>>)
       ³⁶ Kazys Boruta, Drauge su draugais, p. 233. Matyt, Borutą pasiekė Kaune kursavęs gandas, kad kompartija davė Venclovai 1500 litų. Iki šiol šis klausimas neišaiškintas. (Atgal>>>)
       ³⁷ Literatūra ir kalba, XV, p. 236. (Atgal>>>)
       ³⁸ Salomėja Nėris, Raštai, t. 3, p. 453. (Atgal>>>)
       ³⁹ Elijas Bilevičius, „Sukrėtimas “, Pergalė, 1972, Nr. 3, p. 138. Jeigu Bilevičiaus prisiminimai tikslūs, tai turėjo būti Trečio fronto 6-7 numerio korektūros. Preikšas atvyko iš Maksvos į Kauną tik 1931 m. rugpjūčio pradžioje, o Trečio fronto 5-tas numeris išėjo dar gegužyje. (Atgal>>>)
       ⁴⁰ J. Radžvilas, „Frontui išsisklaidžius“, Kultūra, 1932, Nr. 11, p. 595. (Atgal>>>)
       ⁴¹ Ibid. (Atgal>>>)
       ⁴² Ibid. (Atgal>>>)
       ⁴³ V. Galinis cituoja iš Venclovos laiško, rašyto Borutai 1939.III.8. Naujos kryptys lietuvių literatūroje, p. 444. (Atgal>>>)
       ⁴⁴ J. Radžvilas, „Frontui išsisklaidžius“, p. 595. (Atgal>>>)
       ⁴⁵ V. Kapsukas, „ ,Trečio fronto' tikrasis veidas“, Priekalas, 1931, Nr. 3-4, p. 97. (Atgal>>>)
       ⁴⁶ D. Šniukas, „V. Kapsukas ir ,Priekalas' “, Pergalė, 1967, Nr. 1, p. 124. (Atgal>>>)
       ⁴⁷ B. Raila neprisimena, kad susitikimuose su Guzevičiumi būtų buvę tartasi dėl sąlygų ir bendrai bendradarbiavimo Laisvėje ir Vilnyje. Galbūt Guzevičius apie tai tarėsi su kitais trečiafrontininkais, Railai nedalyvaujant. (Atgal>>>)
       ⁴⁸ Neišaiškinta, kas buvo tie „vienas-du partiniai“. (Atgal>>>)
       ⁴⁹ Nepavyko nustatyti jo tapatybės. B. Raila prisimena, kad tai buvo lietuvis, „vidutinio ūgio, liesokas, berods blondinas“. 1981.1X.25 laiškas autoriui. (Atgal>>>)
       ⁵⁰ M. B. (Z. Angarietis), „Keisti supratimai“, Balsas, 1932, Nr. 15, p. 291. (Atgal>>>)
       ⁵¹ Antanas Venclova, Jaunystės atradimas, 1970, p. 260. (Atgal>>>)
       ⁵² Ibid. (Atgal>>>)
       ⁵³ Romas Šarmaitis, „Petras Cvirka visuomeninės santvarkos lūžio metu“, Atsiminimai apie Petrą Cvirką, 1969, p. 284-185. (Atgal>>>)
       ⁵⁴ J. Radžvilas, „Frontui išsisklaidžius“, p. 594. (Atgal>>>)
       ⁵⁵ Ibid., p. 596. (Atgal>>>)
       ⁵⁶ Ibid., p. 595. (Atgal>>>)
       ⁵⁷ Ibid., p. 596. (Atgal>>>)
       ⁵⁸ Ibid. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt