Pašol na..., Limonov!

       Klausti, apie ką romanas, šiais laikais jau atrodo profaniška, o ir rimtai į tai atsakinėti netiktų. Literatūrinė matrica vis dėlto nėra labai įvairi. Ji retai keičiasi. Literatūra visada esti tikra, tik kitokia. Parodykit etaloną, tada lyginsime.
       Pvz., „Tai aš, Edička“ – tam tikro žanro etalonas. O tiksliau – emigracinio romano kvintesencija. Kiekvienam mūsiškiui, bandysiančiam aprašyti savo kančias emigracijoje, derėtų perskaityti Limonovą, gal tada praeis noras rašyti. Bet šis romanas, kas keisčiausia, savo gaivališka energija ir įtaigumu gali net įkvėpti.
       Jei išgyveni ir pergyveni tekstą – tai lyg ir menas. Bet ką daryti, kai blogas vertimas sunkina išgyvenimą. Didelė literatūra išsprendžia kalbos problemą. Didelę literatūrą skaito ir tie, kurie jos nekenčia. Didelė literatūra yra prievartinė, didaktinė, antilaikiška, peržengianti konkrečios valstybės ribas. Taip. Bet ką gi daryti su rusų kalba?
       Rusų kalbos centras yra joje pačioje. Kalbos žaismas, kalbos muzika, kalbinis pasitenkinimas, net prievartinis, net erotinis. Lietuviškai nelieka nieko. Limonovas labai chtoniškas – jis netechniškas, degantis, emociškas, jo personažas – piktas, negeras, nelaimingas, ir visa tai vyksta tiesiog kalbos atlydyje. Viskas plaukia, juda, kunkuliuoja. Kalbant metaforiškai, rusų ir lietuvių kalbų būsenas ar šiuolaikines situacijas galima lyginti su atlydžiu ir amžinu įšalu. Todėl tam tikros rusų literatūros visiškai nereikėtų versti. Daugelis dar neužmiršo ir kalbos. Vertėjai, tiesą sakant, užlipo ant grėblio. Ir ne dėl to, kad vertimas blogas ar kad apskritai nereikėjo versti. Nes Limonovas yra neišverčiamas! Nevertėjo rodyti savo buką neišmanymą. Dabar liko geros knygos vertimas, dviejų paprasčiausių suskių iš gatvės, kurie verst moka, bet nei rusų, nei lietuvių kalbos dorai neišmano.
       Žodžiai vis dėlto turi reikšmes, ponai vertėjai. Jie sakinyje susipynę kaip augalai. Kelių kalbų žodžiai šalia nelabai sugyvena. Atskirose kalbose tie patys žodžiai yra nevienodai išsivystę. Todėl negalima maišyti gramatikų. Jūs statote vertimą kaip namą, kurio medžiaga žodis, o brėžinys – gramatika. Taip statant iškyla kreivas pastatas. Beje, Limonovas pats įkliuvo vartodamas amerikanizmus, nes anglų ir rusų kalbos apskritai yra skirtingų sistemų, bet jis tuo per daug nesimėgavo. O tautiečiai užlipo ant abiejų minų. Ant rusiško ir angliško slengo bei idiomų. Turbūt jau nėra paslaptis, kad rusiški keiksmažodžiai neišverčiami, kaip ir angliški. Idiomos – poezijos nuolaužos, kurios sustingsta kaip inkliuzai ir nesikeičia. Įvairių tautų žmonės turi skirtingas idiomas ir labai svarbu rasti vaizdingus atitikmenis. Nepavyko. Jaučiasi, kad vyrukai nesusitarė net dėl elementariausių keiksmažodžių vartojimo sistemos. Išvertė ten, kur nereikia, ir neišvertė ten, kur buvo galima pabandyti. Žodžiu pravalas. Patarčiau daugiau neversti iš rusų kalbos. Bet ką daryti, jei biezdariai nemoka kitų kalbų? Taip sakant… Gydytis nuo diletantizmo. Mokslu.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-04-01 nr. 791

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt