ANDRIUS JAKUČIŪNAS

 
       Tėvynė

 
       R o m a n a s

       Pabaiga. Pradžia 2007 m., Nr. 2, 3

 
       Kaip visada apžiūrėsiu dulkių sluoksnį, domėsiuosi, ar stiklas ir balsvos dulkės gerai atspindi veikiančiosios lemputės šviesą. Dar negaliu pasakyti tiksliai, bet, man regis, šiandien norėsiu pabandyt įsivaizduoti, kad laikau ją rankoje. Kažkada taip jau esu daręs, bet tąsyk man tai nepaliko ryškesnių įspūdžių. Tiesa, dar nežinau, už kurios vietos įsivaizduosiu ją laikąs – ar už stiklo gaubto, ar už sriegio, ar tiesiog norėsiu matyti ją šonu gulinčią ant delno. Šitai ateis į galvą vietoje, iš anksto rūpintis neverta. Galbūt tuo metu aš visai netrokšiu įsivaizduoti ją laikąs rankoje, o ryšiuosi šalia jos pastatyti vaškinį obuolį (dievaži keista puošmena!), kuris pūpso ant lentynėlės viršum jos. Jau seniai rengiuosi tai padaryti, bet visuomet pristinga entuziazmo. Pradedu manyti, jog šis veiksmas būtų visiškai beprasmis. Galbūt to nedaryti mane kursto įgimtas neryžtingumas, bet ir gerai pamąstęs, aš padarau išvadą, kad obuolio atsiradimas vargu ar ką pakeistų. Nėra jokios reikšmės, kur jis guli – ar šalia lemputės, ant lentynėlės viršum jos – abiem atvejais, jis yra pašalinis. Lempučių santykio jis nei pagerintų, nei pablogintų, kita vertus, kaip tik tai ir yra priežastis, kodėl planuoju kada nors jį padėti šalia lemputės. Tas obuolio muliažas man irgi savotiškai patinka. Kartais leidžiu sau įdėmiau jį apžiūrėti, bet vien tik iš estetinių paskatų. Šitaip sakydamas nenorėjau tvirtinti, kad jis man patinka vizualiai – nieko ypatinga jo išvaizdoje nėra. Žavi, kad obuolio muliažas – visiškai niekam nereikalingas daiktas, stebina šį daiktą kūrusių žmonių išmonė. Šiaip jau tai visiškas niekalas. Vaikystėje laimėjau jį naujametinėje loterijoje pas dėdę. Kiek save pažįstu, laimėjimu ir tada turėjau nesidžiaugti. Kam vaikui vaškinis muliažas? Kam – juo labiau – jis man reikalingas dabar, kai jau esu suaugęs tiek, kad tikrai niekada juo nepapuošiu svečių stalo? Be abejonės, turėčiau kada nors juo atsikratyti. Nenoriu pasakyti, kad vieną dieną paprasčiausiai išmesiu jį į šiukšlių dėžę, tai būtų gal kiek neetiška. Manau, pirma pasistengsiu jo netekti vidujai. Trumpai tariant, jis man liausis egzistavęs, nors ir toliau stovės ant tos pačios lentynėlės, koketiškai blizgės šviesoje jo šonai. Mano žvilgsnis, jei atsitiktinai užklys į tą lentynos vietą, praslys pro šalį jo neužkliudydamas. Tikriausiai net nebesuvoksiu, kad jis ten padėtas. Taigi jis bus išnykęs, man nereikės niekur jo nešti. Dažniausiai taip elgiuosi su visais daiktais, kurie man neįdomūs ir, tikėtina, nebus įdomūs ateityje. Jie persikelia į kažkokį kitą lygmenį, kuriame nustoja savo paskirties ir liaujasi buvę materialūs. Štai taip. Obuolį kol kas paliksiu ramybėje. Rimtai įtariu, kad ateityje rasiu tokių jo bruožų, kurie galbūt mane sudomins. Taigi tegul stovi. Man dar reikia nuspręsti, kur trauksiu, kai išeisiu iš išvietės. Spėju, trumpam kyštelėsiu galvą į virtuvę, nors ten nėra nieko, ko galėčiau staiga pasigesti. Iš pradžių turbūt pažvelgsiu į plautuvę – anksčiau jau sakiau, kad joje turėtų būti vandens sklidinas puodas, jame turi plaukioti obuolio graužtukas. Bet nemanau, kad tai mane labai sudomins. Graužtukas gal ir įdomus daiktas, tačiau tik ne šiuo metu. Gal kiek ilgiau stebeilysiu į puodą, jei graužtukas bus nuskendęs arba išvis dingęs. Nors vis tiek netikiu, kad šis yellow submarine²⁰ pajėgs ilgesnį laiką kaustyti mano dėmesį. Daug banalių prasmių riebaluotame vandenyje. Ne, nenorėsiu apgaudinėti savęs, tai per menka, per daug niekinga. Daug šiltų jausmų jaučiu pačiai virtuvei. Ypač maloniai ir jaukiai mane nuteikia spinta, kurioje bobutė anksčiau laikydavo tuščią tarą. Mėgstu laisvalaikiu prie spintos pastovėti, kartais atsiremiu į ją petimi. Įdomu, kas joje yra dabar? Nenustebčiau, jei rasčiau joje labai senų rakandų, kurie galbūt pažadintų vaikystės prisiminimus. Baigęs mokyklą, turbūt nėsyk nesu jos atvėręs. Gal tai ir gerai. Vis tiek kada nors ateis diena, kai daiktai, kurie nūn žadina mano smalsumą, bus pabodę. Tuomet galėsiu atverti virtuvės spintos duris ir pasiknaisioti po tą seną šlamštą. Neabejoju, kad ten rasiu ką nors įdomaus. Galėčiau net surašyti sąrašą daiktų, kuriuos tikiuosi ten rasiąs. Pavyzdžiui, esu visiškai tikras, jog senas manikiūro įrankių dėklelis, kuriame bobutė laikydavo savo kortas, – kaip tik ten. Manau, šis daikčiukas, kai jį rasiu, mane labai pradžiugins. Spintoje turėtų būti ir mažytis alyvos flakonėlis. Alyva buvo skirta išsausėjusioms siuvamosios mašinos detalėms drėkinti, tačiau aš dažniausiai ja tepdavau dviračio grandinę. Man flakonėlis ypač artimas, nežinau, ar apskritai esu turėjęs dvasiškai sau artimesnių daiktų. Su juo galėtų lygintis nebent skardinės formelės sausainiams – jas, beje, irgi tikiuosi užtiksiąs toje pačioje spintoje, – kurių didesnę dalį vėliau sueikvojau sprogstamųjų įtaisų gamybai. Paskui... Gal užteks vardyti. Galiu netyčia užsimanyti spintą atverti šiandien, o aš labai tingiu kovoti su norais, kurių patenkinti negaliu sau leisti. Galbūt vėliau daugiau papasakosiu apie tuos daiktus, bet nemanau, kad dar ką nors tai galėtų sudominti – jie svarbūs tik man. Pasitenkinsiu tuo, jog trumpai pastovėsiu ties spinta. Spėju, šįsyk net neatsiremsiu į ją petimi – taip elgiuosi tik tada, kai esu nusiteikęs virtuvėj pabūti ilgesnį laiką. Mąstysiu apie tuščius pieno ir limonado butelius, kurie kadaise stovėdavo lentynose, apie riebaluotas slidžias mėsmalės kojeles. Krūtinėje bus šilta, durys kvepės maltais pipirais. Tuomet tyliai pasišalinsiu – veikiausiai prie lango. Paprastai nedrįstu sugrįžti į lovą nepažiūrėjęs, kas dedasi kieme. Turiu žinoti, kaip kyla rūstūs Didonės pilies kuorai, pasekti ledus valgančią Silviją-bmw (taip, beje, gali atsitikti; ledus ji valgo labai dažnai), akimis palydėti kur nors risnojantį Ganešą. Tai bene pati maloniausia mano maršruto dalis. Ties langu niekada neužduodu sau jokių klausimų, nieko nesprendžiu. Nieko nėra puikesnio, kaip būti vien stebėtoju. Aišku, kaip visada nagu pakrapštysiu stiklo trūkį, tačiau to aš visai nelaikau veikla. Žinoma, norėsiu prisiminti, kaip stiklas įtrūko. Buvo štai kaip – aš stovėjau netoli lango su moline vazele rankose. Staiga aš be galo užsigeidžiau jos dugnu dunkstelėti į lango stiklą. Išsyk taip ir padariau, tačiau dunkstelėjimas tąsyk man pasirodė kiek per silpnas – jis neišginė iš rankos maudžiančio nerimo. Dunkstelėjau dar kartą, šįsyk stipriau, tačiau pasigirdęs garsas tik dar labiau suerzino mano galūnes, ėmė šiurpuliuoti kūnas. Buvau priverstas dar stipriau suduoti į stiklą. Šis smūgis buvo lemiamas, tačiau aš iki šiol esu įsitikinęs, kad jis nebuvo per stiprus. Kartais man atrodo, jog stiklas įskilo visai ne smūgio momentu, o šiek tiek prieš jį, kai ranka su vazele dar tik prie jo artėjo. Kartais – priešingai – pradedu manyti, jog po smūgio dar praėjo kažkiek laiko – kokia minutė ar dvi – ir tik tada, garsiai trekštelėjęs, stiklas pasidalijo į dvi dalis. Šiaip ar taip, šis įvykis neturi jokios reikšmės. Dabar net džiaugiuosi, kad stiklas įskilęs. (Jau sakiau, kad begal mėgstu skrebenti jį nagu. Ši veikla tampa ypač svarbi, kai lauke nepamatau nieko įdomesnio.) Puoselėju viltį jį dar šiek tiek įskelti, tik nežinau, ar kada nors ryšiuosi. Tam reikia pakankamai rimtos priežasties, kuri galėtų mane guosti, jei – neduok Die! – stiklas visai sudužtų. Taigi tiek apie stiklą ir aną nuotykį. Šiandien, manau, neteiksiu jam daug reikšmės. Pakrapštysiu, ir tiek. Tuomet man beliks aplankyti televizorių, kuriam, kaip žinote, nuolat skiriu daug dėmesio; nepaisant to, man visada atrodo, kad galėčiau jo skirti ir daugiau. Kita vertus, tai keltų begalę keblumų. Televizorius neužduoda man jokių klausimų, kuriuos gvildendamas neišvengiamai sugaiščiau daug laiko, neverčia manęs rūpintis juo, vien savo povyza neskatina jo gailėtis ir net neveikia. Tai kažkoks vienis, linkęs egzistuoti nepriklausomai nuo to, koks būtų mano požiūris į jį. Esu tikras, jis ne mažiau egzistuotų, jei kažkada būčiau jį išmetęs. Lygiai taip pat niekas nepasikeistų, jei sumaitočiau jį, išparduočiau dalimis, sudeginčiau... Atvirai kalbant, tai mane truputį gąsdina. Ilgą laiką bandžiau save įtikinti, kad televizorius – į mano smegenis pasalūniškai įsipynęs simbolis, kurį nesunkiai galiu priversti išdilti, tačiau nesumeluočiau sakydamas, jog tuo visai nebetikiu. Nė velnio jis ne simbolis, viską šitaip paaiškinti būtų per daug paprasta. Atsidūręs ties juo, paprastai noriu melstis. Manau, meldžiuosi ilgai, beveik be nuovokos, kartais mano akys sumano apsipilti ašaromis. Atgavęs gebėjimą protauti, visada ilgokai nesuprantu, kas buvo nutikę. Lėtai akimis slenku nuo mygtuko prie mygtuko, tyrinėju korpuso įbrėžimus, atsargiai liečiu ekraną apjuosusią guminę juostelę. Taip elgiuosi, kol pajuntu, kad laikas trauktis. Tai labai sudėtingas, nuostabus potyris. Būnu laimingas, kad man leidžiama pasitraukti. Tą akimirką džiaugsmas man pradeda lietis pro kraštus, jaučiuosi atlikęs kažką svarbaus ir didingo. Išsyk būnu pasirengęs kuo greičiausiai grįžti į lovą ir mąstyti apie tai. Tas potyris savotiškai liudija, kad mano kelionė po butą – baigta, turėsiu progos darsyk pabandyti užsnūsti. Tai štai, tokie mano įspūdžiai. Matyt, kas nors panašaus man nutiks ir šiandien, jei tik, žinoma, ryšiuosi stabtelėti prie televizoriaus. Neneigsiu, kartais tam aš pristingu jėgų, jaučiuosi per daug nuvargintas žygio, kad galėčiau paskutines jėgas aukoti bendravimui su televizoriumi. Kaip elgsiuosi toliau, beveik visada pavyksta nuspręsti dar stovint prie lango. Plyšys stikle – labai geras indikatorius. Nuo to, kaip mano pirštas slys stiklo krašteliu, priklauso ir mano pasirinkimas. Sutinku, tai labai mistiškas patyrimas, nežinau, ar sugebėsiu jį suprantamai paaiškinti. Veikiausiai nesugebėsiu, nors jaučiu pareigą šį tą apie tai pasakyti. Trumpai tariant, jei pirštu braukdamas išilgai stiklo trūkio pajuntu, kad šis veiksmas turi kažkokią prasmę, kad kiekvieną akimirką vis mažiau imu jausti stiklo medžiagiškumą, iškart einu prie televizoriaus... Žinoma, aš suprantu nuėjęs prie jo tik tada, kai jau būnu pabuvęs... Sakiau juk, kad tai labai sunku paaiškinti... Daug lengviau kalbėti apie tuos kartus, kai grįžtu į lovą aplenkdamas televizorių. Jau artėdamas prie lango beveik visada žinau, kad tądien prie televizoriaus neprieisiu – stiklo trūkis tik patvirtina mano nuojautas. Tokiais atvejais iš karto einu į lovą. Nereikia manyti, jog labai dėl to sielojuosi. Ne, visai ne. Dažnai net jaučiu didelį palengvėjimą, be to, džiūgauju, kad egzaltacija netrukdys man logiškai apmąstyti viską, ką patyriau. Na, užteks šnekėti. Dabar tai jau tikrai viskas – vargu ar pajėgsiu ištverti dar minutėlę. Tvinksniai šlapimpūslėje tapo itin greiti, net skaudūs, šis vidaus laikrodis – nors iš prigimties netikslus – verčia mane skubėti. Dar gurkšnelį... Taip... Dieve, kaip svaigsta galva! Manau, dabar reikėtų stipriai sugniaužti kumščius ir tvirtai sumerkti vokus – bet tik sekundei, sekundei...
       Labai keista! Dievaži jaučiuosi mažumėlę sutrikęs. Šiandienis mano pasivaikščiojimas man pasirodė labai neįprastas. Ir štai kodėl: vos atsistojęs ir žengęs keletą žingsnių koridoriaus link, atkreipiau dėmesį į kambario duris. Kiek save atmenu, dar niekuomet nesu taip pasielgęs. Kambario durys, mano nuomone, labai neįdomios. Jos visiškai plynos, nudažytos baltai, spyna sugedusi. Apskritai apie duris trumpam pagalvoju tik tada, kai nepavyksta jų uždaryti – atrodo, jos išlinkusios. Nemanau, jog kada nors imsiuosi jas taisyti, veikiau jau pasistengsiu atsikratyti kvailo reflekso duris uždarinėti. Tai galiausiai supaprastintų procedūrą, vaikščioti po butą taptų lengviau, galėčiau, užuot instinktyviai ranka čiupęs spyną, pagriebti, sakykime... Na užteks apie tai, dabar norėjau kalbėti apie visai ką kitą. Taigi, vos pakilęs iš lovos, atkreipiau dėmesį į duris. Kaip sakiau, visuomet maniau, kad jos yra baltos. Dabar man pasirodė, kad tas baltumas turi kažkokį gelsvą atspalvį, kurio niekada lig šiol nebuvau pastebėjęs. Tai mane labai suerzino. Kaip aš sugebėjau to nepastebėti per beveik trisdešimt metų, kuriuos praleidau šiame bute? Atrodo, aš buvau gerokai pervertinęs savo pastabumą. Dar labiau susikrimtau, ėmiau svarstyti, ar nevertėtų tučtuojau grįžti į lovą ir pabandyti ištverti joje dar dešimt minučių, o tada pabandyt pradėti žygį iš naujo, tačiau kiek pasvarstęs sumojau, kad šitaip galbūt tik dar labiau sujauksiu savo smegenis ir prarasiu galimybę vėliau pasidžiaugti įspūdžiais. Stovėjau ir toliau žiūrėjau į durų plokštumą, baltos spalvos gelsvumas be galo rėžė akis, staiga žiauriai užsimaniau bakstelėti į jas alkūne. Šis noras buvo staigus ir geliantis, jog aš – net nesvarstęs – nusprendžiau jam paklusti. Durys tyliai dunkstelėjo ir pasistūmė šiek tiek į dešinę. Tą pačią akimirką mane persmelkė mintis, kad aš nesu išskirtinis. Ji dar gerokai pablogino mano dvasinę būklę. Pajutau, jog mano sąmonė pradeda temti, o tai reiškė, kad turiu greitai balsu pasakyti „tžššš...“ Truputį pagerėjo, tačiau baimė išliko. Mintis, kad aš nesu išskirtinis, kėsinosi į pačius mano egzistencijos pamatus. (Jei ne tikėjimas, kad esu išskirtinis, jau seniai būčiau nusidaigojęs kokiu nors man prieinamu būdu.) Turėjau kuo greičiau priversti save manyti, jog tai – netiesa. Žinojau, tai nebus lengva – mintis skambėjo manyje kaip the beatles melodijos leitmotyvas. Tą akimirką man pasirodė, kad būsiu priverstas ilgėliau pasižiūrėti į veidrodį. Išvysti savo atspindį šiandien rodėsi daugiau, negu būtina. Taigi priėjau prie veidrodžio ir ėmiau save tyrinėti. Neneigsiu, dariau tai prisiversdamas, man niekada nebuvo malonu tyrinėti savo nykų kūną. Žiūrėdamas į jį, visuomet truputėlį nuliūstu, dažnai ką nors pradeda skaudėti. (Stebiuosi, kodėl jo neniekino kai kurios moterys. Nemanau, kad tai būtų galima paaiškinti protu.) Nors kartais ir tariuosi nė kiek neliūdįs, mano veidas atspindyje visada išduoda tikruosius mano jausmus. Paprastai stebėdamas save atsiremiu abiem rankom į sieną – taip lengviau laikytis, be to, tai dar vienas iš mano kuklių pomėgių. Šį sykį mano veidas visgi atrodė labiau sutrikęs, negu liūdnas. Aš žiūrėjau į save, bet tuo pačiu metu mąsčiau apie ką tik mane sujaudinusią mintį – kad aš nesąs išskirtinis. Domino ir tai, kodėl ši mintis paskatino mane atidžiau apžiūrėti savo atspindį veidrodyje. Galėjau manyti, jog taip elgtis mane vertė senas pomėgis nesąmoningai kurstyti savyje jausmus, kurie galiausiai priverstų mane kentėti – o tai, žinote, aš be galo mėgstu, – tačiau nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad man labai sunkiai sekėsi būti kuo nors įsitikinus. Atvirai kalbant, mane labai kankino nuojauta, jog tikriausiai neprisiversiu pasidomėti žmonos šukomis. Juk didžiausio malonumo tikėjausi sulauksiąs tyrinėdamas būtent jas! Dabar gi jaučiau nuo jų sklindančią tuštumą, o gal kaip tik priešingai – kažkokią sočią, perbrendusią pilnatvę, keliančią įspūdį, jog esu klaikiai persivalgęs... Apskritai higienos reikmenis visuomet lydi blogi jausmai, todėl manau, kad visus juos gali būti apsėdęs šėtonas. Dievaži niekada nenorėjau turėti ką nors bendra su tuo vyruku! Toliau atidžiai tyrinėjau savo kūną, nors ėmiau jausti, kad ranka, kuria buvau atsirėmęs į sieną, gerokai įskaudusi. Ganėtinai erzino ir tai, jog savo kūno, kurį tariausi tyrinėjąs, aš, galima sakyti, kaip ir nemačiau, mat – tenebūna tai paslaptis – guldamas į lovą nesu įpratęs nusirengti drabužių. Taigi daugiausia galėjau paspėlioti, kaip iš tikrųjų atrodo, pavyzdžiui, mano ranka nuo peties iki riešo. Arba koja. Arba... Visa tai niekai! Dabar manau, kad tąsyk taip ilgai stirksojau priešais veidrodį ne dėl to, kad mane būtų labai dominęs nuosavas kūnas ar aš būčiau krimtęsis dėl minties apie savo išskirtinumą – įtariu, labai norėjau dėl to susijaudinti, tačiau man nepavyko. Truputėlį gaila, bet dabar jau nieko nepadarysi. Nedrįsau judintis daugiausia todėl, jog nejaučiau požymių – tai šioje situacijoje nepaprastai svarbu! – kad mane jau apėmęs karštas troškimas spragtelėti į sieną. Piršto visai nedilgčiojo, kūno netvilkė karštis, kuris paprastai užlieja mane vos įžengus į koridorių. Šitai mane slėgė, jaučiau, kad galiu nepanorėti (ir veikiausiai nepanorėsiu) spriegti. Tai suteikė mano stovėjimui skausmingo liūdesio atspalvį, kambariuose tvyrąs chaosas, matyt, savaip veikė mano dvasios būseną. Panorau ištiesti priešais save pirštą ir apžiūrėti jo atspindį veidrodyje. Žinoma, aš nesitikėjau, kad šitai padės man pakeisti įvykių klotį; šis sprendimas buvo toks pats nemotyvuotas ir skubrus kaip ir sprendimas alkūne pabaksnoti kambario duris. Panorėjau taip elgtis, ir tiek. Taigi ištiesiau pirštą. Jis, reikia pripažinti, atrodė nekaip, tačiau mano akyla akis stengėsi įžvelgti jame kitados buvusio (sic!) grožio nuotrupų. Dabar šiek tiek stebiuosi savo elgesiu, bet stovėdamas priešais veidrodį net neabejojau, jog to grožio kitados būta. Nesumeluosiu pasakęs, kad ir dabar jis man atrodė pakenčiamas. Būčiau net įstengęs savotiškai juo žavėtis. Jam trūko tik veržlumo, siekio čia pat ir nedelsiant bakstelėti į sieną. Mane ypač domino viršutinė jo dalis – slapčia tikėjausi, kad kažkur viduje tūnantis jaudulys staiga išsiverš iš jo kaip ugnikalnio lava. Vieną akimirką neabejojau, kad taip ir bus, tačiau mano viltingą laukimą tučtuojau nutraukė suvokimas, jog ištiesęs laikau kaip tik tą pirštą, kurio panagės juodulį palikau ant tapetų gėlės žiedlapio. Tai man sukėlė trumpą džiugesio antplūdį. Mane supanti aplinka vieną akimirką ėmė rodytis vieninga ir tauri. Jaučiau, kad neturiu teisės niekuo piktintis. Jei tuo metu namuose būtų buvusi kokia nors moteris, būčiau manęs, kad ją myliu. Mano galva, tai labai svarbu (turiu galvoje žodį „manyti“). Paskui prasidėjo atlėgis, visa ėmė rodytis trapu ir netikra. Tapo aišku, kad noras spriegti į sieną nebeužeis, taigi praradau motyvaciją delsti, juolab, kad pirmyn mane ginė smarkus noras aplankyti išvietę. Man rodos, eidamas net nepažvelgiau į sieną. O gal ir pažvelgiau – bet tik akies krašteliu, taip, kad nepradėčiau manyti, jog labai dėl šios nesėkmės jaudinuosi. Atvirai kalbant, sulig kiekvienu žingsniu į priekį man vis įdomesnė buvo lemputė, gulinti ant lentynėlės išvietėje. Buvau pasirengęs į ją pažvelgti iškart, kai tik įžengsiu į vidų. Tikėtina, suspėjau tai padaryti, bet negalėčiau dėl to lažintis, kadangi atvėręs duris ant sienos dešinėje pamačiau didelį, žiauriai išpampusį tarakoną; jis lėtai judėjo nuo durų lentynų pusėn. Pastebėjau, jog iš to padaro galo kyšo mažyčiai ūsiukai. Neabejotina, tarakonas (tiksliau, tarakonė) ruošėsi atlikti gamtos numatytas pareigas. Aš liūdnai žiūrėjau į tuos ūselius ir mąsčiau, kad tarakoniūkštis niekada nebegims. Aš net truputėlį susijaudinau. Be abejonės, netrukus sutrėškiau tą monstrą šlepete. Jis sprogo. Man regis, išgirdau net kažkokį garsą, tiršta masė apskritimu išsitaškė ant plytelių. Tarakonas iškart liovėsi mane dominęs – tuoj pat puoliau prie lentynėlės ir godžiai ėmiau apžiūrinėti lemputę. Išsyk pasijutau pažvalėjęs, kita vertus, tai man atrodė be galo natūralu. Niekas, aišku, nebuvo paskeitę – gal tik šiek tiek pastorėjo stiklą gaubiąs dulkių sluoksnis, bet manau, kad aš paprasčiausiai norėjau tuo tikėti. Paskui pasukau galvą kiek į dešinę ir nustėrau – dulkėse, kurios tolygiai dengė visą lentynėlę ir kurioms aš niekad neskyriau daug dėmesio, išvydau rėžį. Mano pirštas nieku gyvu negalėjo jo ten palikti. (Neslėpsiu, įvairūs rėžiai man daro didelį įspūdį, dažnai nesugebu atsispirti pagundai kiekvieną apžiūrėti atidžiau. Įvairiais savo gyvenimo tarpsniais pats esu labai daug rėžių palikęs ant sienų, stalviršių, grindinių ir t. t.) Jį jau buvo beužklojančios dulkės, tačiau man pavyko gana tiksliai nustatyti, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Tam, kas tą rėžį paliko – o tai, be abejo, buvo į ką tik nukautąjį šlepete panašus padaras – lentynos viduryje kažkodėl norėjosi pasukti į kairę. Man buvo malonu, kad, tai darydamas, jis veikiausiai turėjo rimtų argumentų. Žinoma, manęs tie argumentai nedomino, bet tai, kad jis jautė reikalą pasukti kaip tik toje vietoje, man sukėlė lengvą euforiją. Troškau tučtuojau kam nors tai papasakoti. Būčiau džiūgavęs, jei tuo metu būtų pasirodžiusi žmona. Mano galva, ji puikiai supranta dalykus, kurių neįmanoma paaiškinti. Deja, ji neatėjo. Saikingai džiūgaudamas išėjau iš patalpos ir patraukiau virtuvėn. Tą akimirką mano galvos nekamavo jokie klausimai, jokios užduotys neragino mano sielos blaškytis. Kaip sakiau anksčiau, tikėjausi pastovėti ties spintos durimis ir greitai traukti į kambarį, tačiau vos įėjus mano dėmesį patraukė marinato pilnas agurkėlių stiklainis (servetėlė buvo nuo jo nuslydusi), iš kurio dugno – turite atsiminti – į paviršių iškilo pipiras. Tuomet jaučiausi lyg užkerėtas, maniau, jog kylantis pipiras savaip teigia, kad man lemta keistis. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiausi dabar pamatęs, kad kiti dugne buvę pipirai irgi sūpuojasi paviršiuje?! Vadinasi, anas pipiras tikrai nebuvo simbolis. Turėjau išbraukti jį iš savo sąmonės. Matyt, viską lėmė paprastut paprasčiausias fizikos dėsnis, teigiąs, kad visi stiklainio dugne esantys pipirai, atidarius stiklainį, pamažu iškyla į paviršių. Pasijutau žiauriai nusivylęs. Praradau bet kokį norą tęsti savo kelionę. Buvau priverstas manyti esąs visiškas kvailys. Intuityviai suvokiau, kad visur matau daug daugiau simbolių, nei jų yra iš tikrųjų – buvau tapęs tariamų ženklų dešifravimo mašina, kuri, žinoma, neturi jokios ateities. Jaučiausi labai bjauriai. Turėjau sau pripažinti, kad beveik viskas, apie ką mąsčiau šios iškylos metu, yra visiškai nedovanotina žmogui, kuris tą ateitį visgi nori turėti. Pabandžiau prisiversti logiškai apmąstyti savo dabartinę būklę. Be abejonės, ji siaubinga. Esu toks silpnas, kad vos vos galiu judėti, nė vienas mano organas tinkamai neatlieka savo priedermių. Jei, pavyzdžiui, dabar iškelčiau ranką, ją tučtuojau supurtytų labiausiai agoniją primenąs virpulys, kuris, palydimas širdies dūžių, nusiristų per visą kūną ligi pat kojų pirštų galiukų. Bet kurią akimirką, jei elgsiuosi neprotingai, galiu numirti arba atsidurti beprotnamyje. Kiekvieną sekundę manęs nesunkiai gali išsižadėti net tie, kuriuos dar vakar laikiau draugais. Klaiku. Jaučiau, kad nepajėgsiu ilgiau taip galvoti. Šios mintys net nekėlė mano taip mėgstamos graužaties. Tai buvo kažkas daugiau, gerokai daugiau. Geriausia išeitis šią minutę būtų pažliumbti, tačiau man pasirodė, kad nesugebėsiu nuvarvinti nė vienos ašaros, jei tuo metu nelaikysiu rankose daikto, kuris nors šį tą man primena. Atidariau spintelės stalčių ir ištraukiau, kas pirmiausia pasitaikė po ranka – seniai nebenaudojamą kompiuterio pelę. Ką, po velnių, man galėjo priminti pelė? Lėtai varčiau ją rankose, mintys blaškėsi. Staiga sąmonė nušvito: tada, kai šia pele dar naudojausi, esu parašęs daug gražių laiškų moterims. Be abejonės, ši mintis kėlė liūdesį, aš iš karto pravirkau. Nusiraminęs padėjau pelę ant stalo pačioje matomiausioje vietoje. Buvau tikras, kad ateityje norėsiu paspragsėti jos klavišais, be to, ji man buvo graži. Nusisukau ir patraukiau tiesiai į kambarį, prie lango. Tiesa, mane kankino abejonės šio žygio tikslingumu – kaip jau sakiau, buvau toks nusivylęs, kad troškau grįžti tiesiai į lovą. Tik kaip būčiau drįsęs praleisti tokią puikią progą praplėsti akiratį? Tai, ką išvydau pro užuolaidas, mane truputėlį sujaudino. Visi kiemo vaikai, kiek aš jų pažįstu, verkė sutūpę ant akmenų. Nuolat amsėti įpratę ciuciai ramūs gulėjo kiemo dulkėse. Rodės, pavakario karštyje tirpo kreida ant asfalto negrabiai išbraižytos „klasės“, šalia jų liūdnos gulėjo šokdynės. Aštuntame „klasių“ langelyje į pasparnes galvą kaišiojo žvirblis. Vieną akimirką buvau nusprendęs papūsti į langą, kad šis aprasotų, bet iškart atsisakiau šios minties bijodamas, jog tas veiksmas man nepasirodytų per daug simboliškas. Apskritai nenorėjau mąstyti apie tai, ką išvydau. Tučtuojau apsisukau ir nuėjau į lovą. Tik paskutinę akimirką, kai vienas mano kelis jau buvo įdubęs į patalus, aš suvokiau, kad šiandien aš kažkodėl nepanorau prieiti prie televizoriaus. Dar niekuomet ligi šiol nebuvau taip elgęsis. Tai man pasirodė visų keisčiausia ir mažiausiai suprantama. Galima sakyti, dabar esu priverstas graužtis, jog tas noras man nekilo. Man net nebuvo leista prieiti! Nemanau, kad pajėgsiu apie tai galvoti ramiai. Būčiau labai laimingas, jei pavyktų šį dalyką apskritai išmesti iš galvos. Man nepatinka mintys, nuo kurių jaučiuosi sunkus. Galbūt tai žmogiška. Sakykime, jaučiuosi neatlikęs pareigos ar kažko tokio, kas vėliau galėtų mane palaikyti. Jei būčiau aplankęs televizorių, dabar juk palaimingai džiūgaučiau. Tai truktų bent ketvirtį valandos ar ilgiau. Tai būtų buvęs nepaprastai puikus poilsis smegenims ir kūnui. Juk pastarajam poilsio reikia dar daugiau nei smegenims. Nors sunku pasakyti. Jie mėgsta pavargti kartu, ypač kai įspūdžių tiek daug. Iš pradžių buvau įsitikinęs, kad norėsiu įspūdžius surūšiuoti, pabandysiu surasti giją, kuri sujungtų ir įprasmintų naujus potyrius. Dabar manau visai kitaip. Tiksliau, ne manau, o jaučiu, kad visai kitaip elgsiuosi. Bendros prasmės ieškojimas tikriausiai nuvestų mane į aklavietę, aš kentėčiau. Mano diena būtų visai sumauta. Ne, nesiryšiu taip kvailai pasielgti. Manau, net nesiryšiu svarstyti. Trokštu pasidžiaugti iš eilės kiekvienu įspūdžiu, galbūt, jei bus įkvėpimas, pasistengsiu kiekvienam iš jų priskirti kokią nors spalvą. Bet tikriausiai nepriskirsiu, tai per daug dirbtina. Atrodo, taip pagalvojau tik todėl, kad ši mintis, jei kada nors kam nors ją pasakysiu, atrodytų įdomesnė. Verčiau net nebandysiu prie jų grįžti iškart dabar – geriau tai padaryti naktį, kurią, nori nenori, teks iškęsti, arba – dar geriau – vėlyvą popietę, kai už lango sublizgės dar vėsi saulė, kelianti poravimosi ilgesį. Jei norėsiu, galėsiu jį dar pakurstyti pažvelgęs į žiedlapiais nutaškytą palangę, spragtelėjęs virtuvėje paliktos pelės klavišą. Bet šiaip netikiu, kad turėsiu tai daryti prievarta. Įspūdžiai sugrįš patys, aš tai žinau. Jie visuomet taip daro, kai nesistengiu jėga jų išplėšti iš amžinybės. Geriausia ramiai gulėti ir laukti. Tikiu, tai man išeis į gerą, taip pat ir sveikėjimo požiūriu. Turbūt nereikia sakyti, jog po kelionės jaučiuosi visiškai išsekęs. Dunksi širdukė, į pasaulį galiu žiūrėti tik labai labai atsargiai, rodydamas jam deramą pagarbą. Nežinau, aišku, kas nutiktų, jei, atmetęs savo įtarimus, pažvelgčiau į jį įžūliai. Nieko, tikriausiai nieko, bet man visai neatrodo, kad aš to noriu. Ko gero, tai būtų žaidimas, gal net linksmas, tačiau aš jaučiuosi dar per silpnas žaisti. Kaip jau sakiau, noriu gulėti ramiai. Neabejoju, greitai sugalvosiu kokią nors pramogą. Gal dar paskrebensiu tapetų gėlės žiedlapį, kad palikčiau jame naują juodulį, gal paseksiu akimis musę, kuri ramiai ir metodiškai zvimbia savo egzistenciją ratu viršum lovos. Nors labiausiai norėčiau ką nors pasukti. Taip, šis noras ir vėl mane aplankė. Labai stebiuosi, kodėl jis toks tvarus. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad nieko panašaus šiandien nebenorėsiu. Man – tai didelis netikėtumas. Turėčiau tai apmąstyti, – ne kasdien juk kyla tokie keisti ir, negana to, įkyrūs norai, – tačiau baiminuosi, kad prieisiu klaidingų išvadų. Paskui pradėsiu joms tikėti, vėliau gal net norėsiu imtis kokių nors veiksmų. Be abejonės, tai labai vargintų. Nemanau, jog turiu tam jėgų, lygiai kaip nesu tikras, ar atlikdamas kokius nors veiksmus nesuardyčiau tos trapios gerovės, kurią esu sau įsikalbėjęs. Juk aš drybsau savo tėvynėje lovoje, man gera. Man labai gera. Labai. Privalau tai žūtbūt sau įteigti, kad ranka, pirštais veik liečianti kilimą, nesumanytų per anksti nustverti ant jo stovinčio gėrimo. Dar ne laikas, dar ne taip bloga, kad galutinai prarasčiau viltį šia diena. Dievaži gal dar ką nors ir pasuksiu. Arba, staiga atlėgus klaikui, pradėsiu mąstyti, kaip toliau tęsti gyvenimą. Galų gale nesvarbu, kaip ten bus. Žinau tik, kad jei staiga sumanyčiau mintimis grįžti prie to, ką neseniai patyriau, pirmiausia apsvarstyčiau, kodėl vaikai kieme verkė. Neslėpsiu, šis vaizdas man pasirodė labai estetiškas. Seniai nieko panašaus nebuvau matęs. Vienas ar du žliumbiantys mažyliai, be abejonės, man nebūtų sukėlę jokios nuostabos, o kieme jų buvo dešimt ar dvylika... Jei reikėtų kam nors tučtuojau išdėstyti savo versiją, kodėl jie taip įtartinai elgėsi, manau, jog sakyčiau (ir, aišku, labai klysčiau, bet aš juk ir nebūčiau nusiteikęs ieškoti tiesos), kad vaikai pajuto, kaip jie auga. Kadaise ir pats esu dėl to labai krimtęsis. Be to, vėlyvos popietės tam labai tinka. Karštyje, ypač ten, kur nėra daug medžių, kartais nuostabiai aiškiai jauti savo slinkimą per laiką. Man šis jausmas – nepakeliamas, tokiais atvejais visuomet stengiuosi surasti savo smegenims naują užduotį, kad tik nereikėtų apie tai mąstyti. Manau, nesunkiai galiu atrasti ir ženklų, kad patvirtinčiau savo spėjimą. Pavyzdžiui, ryškiai geltonos sūpuoklių sėdynės. Juk geltona spalva simbolizuoja liūdesį ir neapykantą, ar ne? Žinoma, taip teigti būtų be galo malonu, juolab, kad nesistengčiau nuo savęs nei nuo klausiančiojo slėpti, jog šneku nei šį, nei tą. Tai – vienas mėgstamiausių mano žaidimų. Svarbiausia, kad pašnekovas būtų supratingas ir nepradėtų manęs kaltinti, neva aš sąmoningai iš jo tyčiojąsis. Tokiu atveju pasistengčiau kuo greičiau sutikti su visais jo argumentais, širdyje liūdėdamas tik dėl to, kad jam nepavyko suprasti taisyklių. Tuomet kiltų būtinybė šnekėtis su juo apie piniginius reikalus, orą, žmonų neištikimybę ir t. t. Aišku, tai irgi labai įdomu, aš visai nemanau, jog šios temos yra antrarūšės. Dievaži, kaip būtų puiku, jei toks pašnekovas atsirastų! Tai atitolintų mano mintis nuo mano paties savijautos, be to, malimas liežuviu atgaivintų dvasiškai. Džiugiau ir intensyviau po manimi girgždėtų mano tėvynė, orus ir pasitempęs stovėtų sargyboje panagės juodulys. Bet dabar norėčiau trumpam sugrįžti prie žliumbiančių vaikučių. Man regis, stovėdamas prie lango aš slapčia pagalvojau, kad ateity jie poruosis. Įtariu, ši mintis man pasirodė tokia nevykusi, kad jau stengiuosi ją užmiršti. Ji tyliai spiria mane rezignuoti, sako, kad esu šlamštas. Tai kraupiai nemalonu, juoba kad aš pats tuo netikiu. Norėčiau priversti save manyti, jog iš tikrųjų galvojau apie paukščius, bet žinau, kad nepavyks. Reikia tik žūtbūt susidoroti su erekcija, kuri kyla, kai žodį „poruotis“ nesąmoningai susieju su savo polėkiais. Manau, nepamaišys gurkšnis gėrimo... Na tikriausiai nepamaišė. Tikrai nepamaišė. Smagi šilumos banga jau rieda per kūną, tikiuosi, ji kai ką nuplaus. Gal pavyks sulėtinti mintis tiek, kad gebėsiu mąstyti apie du ar tris dalykus iš karto. Beprasmis, tačiau labai mielas užsiėmimas – maždaug tas pats, kas statyti namelį iš trijų skirtingų konstruktorių detalių. Gaila, jog tokiu atveju nesugebėčiau nieko papasakoti. Kita vertus, koks skirtumas? Ar labai svarbu atrodys, jei pasakysiu, kad kiemas (suprantu iš garsų) visai ištuštėjo? Matyt, auklės nusprendė, jog pavasario saulė vaikučių galvelėms šiek tiek per sodri. Jeigu atvirai, manau, kad dėl to jie ir verkė. Pavakarys namuose išties daug kam gali atrodyti siaubingas. Tos kančios tikrai negali išpirkti pienas su bandelėmis, kurių jie gaus grįžę. Gali būti, kad vien dėl to nelemto grįžimo namo pavakariais visą likusį gyvenimą jie bodėsis bandelėmis, neapkęs pieno. Atsimins trupinius, kurie tvirtai prilipdavo prie prakaituotų marškinėlių, dryžius ant kilimų paliekantį kiemo žvyrą, išbyrėjusį iš batelių. Ne, tikrai negaliu apkęsti pavakarių. Jei ne jie, tikrai dabar būčiau kitoks. Pavakariai visuomet vertė mane laužyti taisykles. Visa, kas mano gyvenime buvo lemtinga (ar bent lemtingai atrodė), įvyko pavakariais – maždaug tarp ketvirtos ir septintos valandos vakaro. Jei bent kartą ar du būtų pavykę atsispirti tam smegenų karščiui, kuris žemyn ritantis saulei mane persmelkia, kitokie galėjo būti ir mano įpročiai. Na bet dabar jau šaukštai po pietų. Geriau pabandysiu įsivaizduoti, kaip vaikų dantys smenga į bandelių minkštimą, kaip dunksi į stalus pieno stiklinių dugnai. Atvirai sakant, mielai dabar išliečiau vieną stiklinę pieno. Ir nėra jokio skirtumo, kur tai padaryčiau. Svarbu, kad paviršius, ant kurio liečiau pieną, būtų plokščias ir nenuožulnus. Tikriausiai tai būtų grindys. Be abejonės, iškart susikauptų graži balutė, aš nedelsiant imčiau ja gėrėtis, man kiltų įvairių klausimų. Jau sakiau, kad balta spalva, o ypač pieno baltumas, man kelia virpulį. Tučtuojau užsigeisčiau būti dusinamai stipriai apkabintas moters. Neatmenu, jog kada nors būčiau panūdęs ko nors kitko matydamas pieną. Vien apie jį galvodamas pradedu trokšti glėbio, alsios tuštumos pojūčio, kuris kyla susiliejus kūnams. Deja, šiandien to nebus. Turiu galvoje, nebūsiu apkabintas. (Pieno, jei ši idee fixe mane galutinai užvaldytų, gerai paieškojęs rasčiau šaldytuve.) Negana to, jau greit reikės keltis ir eiti į parduotuvę. Taip, tai košmaras. Galbūt apie tai reikėjo galvoti truputėlį anksčiau, kai dar turėjau tiek gėrimo, kad nesijausčiau kvailai imdamas jį kelionėn. O dabar – viskas, teks kliautis sugebėjimu nuoširdžiai sau pameluoti. Beje, užmiršau pasakyti, jog vėjas pro langą neseniai atpūtė į mano lovą žiedlapį. Dabar jis ramiai guli ant lovos krašto, jis šiek tiek įplyšęs. Kai tik pamačiau jį skrendant į mano pusę, pagalvojau, kad geriau jis čia visai nebūtų įskridęs. Ligi pat tos akimirkos, kai lengvai sklęsdamas žiedlapis nutūpė ant mano patalų, karštai troškau ir vyliausi, jog čia jį atginęs vėjas staiga jį vėl pasičiups ir blokš pro langą atgal į kiemą. Tokiu atveju būčiau išvengęs būtinybės kažkaip su juo elgtis. Kaip gerai žinote, tai vargina. Dabar jis šelmiškai gundo mano žvilgsnį, kvepia. Sunku ir įsivaizduoti, kaip šią akimirką galėčiau juo nesidomėti. Man truputį maga paliesti jį pirštu, bet kol kas esu linkęs susilaikyti. Nesakau, kad teikiu šiam veiksmui kokios nors sakralios prasmės, tiesiog stengiuosi, kad žiedlapis kuo ilgiau būtų man įdomus. Kažin, nuo kokio jis medžio? Ar po tuo medžiu patogu drybsoti? Ar jis ką tik pradėjo žydėti, ar jau kaip ir nužydėjęs? Galėčiau užduoti dar šimtą ir du klausimus, tik nemanau, kad jie turi kokios nors prasmės. Pats žiedlapis – irgi. Jis – šiukšlė, kurią nedelsdamas turėčiau išmesti. Matyt, taip ir pasielgčiau, jei būčiau nors kiek įgalus. Nors abejoju. Mano elgsena nuo kūno savijautos nelabai keičiasi. Taigi žiūriu į žiedlapį. Mane liūdina, kad niekaip neįstengiu surasti su juo kokio nors santykio. Jis nejaudina, neerzina, nepiktina, nesudaro nepatogumų. Tiesiog guli ir kvepia. Net jo įplyšimas, kuris, kiek save pažįstu, turėtų mane stačiai siutinti, nekelia jokių jausmų. Atvirai kalbant, man labai nemalonu. Jaučiu net savotišką gėdą dėl savo abejingumo. Manau, kad ir jam nevertėjo taip staiga ir netikėtai manęs užklupti. Galėtų ramiai lig šiol liūliuoti vėjy ant žiedo, jam tikriausiai būtų gera, gražiai ir tolygiai ant jo gultų žiedadulkės. Musių kojelės išbrėžtų ant to luobo įvairius raštus, kuriuos įvairių rūšių gyviai galėtų įvairiai interpretuoti. Matyt, ir aš pats jo atžvilgiu būčiau susikūręs kažkiek iliuzijų, o tuomet, be abejonės, šiandieninis mūsų susitikimas galėjo būti kur kas intymesnis. Dabar gi jaučiuosi šiek tiek nusivylęs, atrodo, kad jis paryškina mano egzistencijos beprasmybę. Kita vertus, nesu įsitikinęs, ar ji visai beprasmė. Žiedlapiui kur kas blogiau. Jei per šią dieną neįdėsiu jo į kurią nors iš savo neskaitomųjų knygų, žiedlapis pradės vysti, paskui susitrauks į glitų, pamaž džiūvantį kamuolėlį, vėliau suaižėsiantį nuo menkiausio prisilietimo. Bet vargu ar taip bus – nebent paslaugus vėjas tučtuojau nuskraidins jį nuo manęs taip toli, kad man nebekils pagundos greičiau jį sunaikinti. Deja, lig šiol nežinau, ar tikrai to noriu. Jis trapus, jei būčiau šiek tiek jaunesnis ir naivesnis, įsisvajočiau apie meilę ir bučinius (ir ne tik!) pajūry. Dabar savotišką jausmo saldybę galėčiau pajusti nebent pačiam įsimylėjimui. Tikriausiai turiu tai paaiškinti. (Man rodos, aš fiziškai jaučiu, kai du žmonės vienas kitą myli.) Kai matau įsimylėjėlius, mano kraujas gyslomis pradeda tekėti kitaip, ant lūpų pajuntu salsvą, kiek glitoką substanciją, kurią, nugremžęs dantimis, visad praryju. Be abejonės, tai man padeda išlaikyti savitvardą. Tuomet išgirstu ausyse vasaros kurortų muziką, šašlykų kvapo kutenimą nosy, akyse pradeda ribuliuoti skaidrus viešbučių baseinų vanduo. Tokiais atvejais visuomet noriu paėjėti į šalį ir pažiūrėti į daiktus, pastatus ar kitus žmones (tai priklauso nuo to, kokioje vietoje pamačiau porelę), pačiupinėti kokio nors medžio kamieną arba – blogiausiu atveju – jį juosiančią tvorelę, kad tai savaip išryškintų ir sukonkretintų mano jausenas. Kartais atsitinka taip, kad pasijuntu stovįs ties savo neveikiančiojo televizoriaus ekranu. Kaip tik šį jausmą neseniai pavadinau „meile pačiam įsimylėjimui“. Jis mane atgaivina, be to, nereikia manyti, jog kada nors jį siejau su asmeniniais meilės troškimais. Nesu toks didelis egoistas; tiesa, mokykloje visuomet, kai tik galėdavau, iš žemesnių klasių mokinių atimdavau bandeles. Įdomu, kas būtų, jei vaikystėje žiedlapiai mums būtų buvusi vertybė? Neįsivaizduoju savęs, traukiančio iš uniformos kišenės suglamžytų žiedlapių saujos, didelė laimė, kad taip ir nebuvo. Manau, toks žaidimas galėjo ištrinti iš gyventojų sąrašų ištisas kartas, niekas nebūtų atsispyręs pagundai nuolankiai pražūti, jei rankos nuolat būtų prisisunkusios žydėjimo sulčių. Na bet tai nesvarbu. Tai – eilinė, nereikšminga fikcija, kurios griebiausi iš desperacijos. Šiek tiek pradedu nervintis, kad vis dar nepavyksta nuspręsti, ką su tuo žiedlapiu daryti. Nemanau, jog leisiu jam ir toliau kaip niekur nieko gulėti ant lovos krašto. Tai gali išvesti mane iš pusiausvyros, staiga pradėsiu manyti, kad man verta rimtai užmiršti visas savo ateities perspektyvas, jei nepajėgiu net šiukšlės iš lovos išmesti! Be abejonės, tai labai žeidžia mano savigarbą, ir jei dar bent dešimt minučių nepavyks surasti kokios nors kitokios išeities, jo lemtis – tokia. Naivu tikėtis, kad leisčiau sau rezignuoti dėl paklydėlių žiedlapių, dėl varganų asociacijėlių, kurias man jie kelia. Jos labai blankios, jų tikrai neverta prisiminti. Ką tad daryti su žiedlapiu? Šiuo metu šis klausimas esminis, neturiu jokių galimybių jį apeiti, priešingu atveju man gali kilti isterijos priepuolis, o pastarųjų aš labai nemėgstu. Jie verčia mane spėti, kad iš tikrųjų esu ne toks, koks tariuosi esąs. Tai mane labai vargina, o nuovargis mano aplinkybėmis – žudo. Taigi žūtbūt turiu nuspręsti, kaip su juo elgtis, tik bijau, kad neseniai kilusi mintis – išmesti jį – nėra labai vykusi. Vis tiek puikiai žinočiau jį gulint netoliese, gal net jausčiau jo įkyrų kvepėjimą, tačiau, staiga užplūdus įniršiui, man nepavyktų jo sunaikinti neišlipus iš lovos. Tai sunku, tai labai sunku, reikėtų sugalvoti kažką lengvesnio! Manau, šis daiktas nenusipelnė, kad labai dėl jo kentėčiau. (Tiesa, dėl niekniekių kentėti aš mėgstu, bet juk tos kančios bent neturi būti fizinės!) Kita vertus, kažkur giliai širdyje tikiu, kad jis gali kam nors padėti. Žinoma, ne man. Padėti man gali tik kitas mano paties „aš“. Bet tai nesvarbu. Visada sąžiningai mėgau padėti kitiems, tiesa, tiems kitiems beveik visuomet tai sukeldavo bėdų, tačiau dabar nenoriu dėl to graužtis – tai padarysiu kitoje vietoje ir kitu laiku, tada, kai mano būsena pakuždės, jog iš to galima išpešti šiokio tokio malonumo. Labai džiaugiuosi. Atrodo, tai visų geriausia, ką galėjau sugalvoti. Aš turėjau galvoje žiedlapį. Virtuvėje nuo seno stovi nedidukas kiniškos arbatos puodelis – žmona jį man dovanojo dar tada, kai buvome tik pažįstami. Tikriausiai žiedlapį įmesiu į jį (aišku, tik tada, kai žūtbūt teks keltis iš lovos), jis ten galės ramiai raukšlėtis ir džiūti, jo kvapas puodelio sienelėmis lėtai tekės į nešvankią mano virtuvės smarvę. Kai žmona pasirodys mano namuose (mat tikiu, kad ji pasirodys), aš jai parodysiu tą puodelį, pakrutinsiu pirštu sudžiūvėlį žiedlapį ir pasakysiu, jog šį daiktą saugau jai. Neabejoju, kad ji nušvis. Jai tikrai patiks, jog kažkas jai dar kažką saugo, jos vakaras ir jos naktis bus išgelbėta. Nesakau, kad tuo metu mes būsime kartu. Tikriausiai ne, kita vertus, mums nereikia būti kartu, kad aš sužinočiau, ar laimingos jos valandos, ar pavyzdingai pareigas atlieka minutės, ar sekundės necypauja langų vyriuose vaiduoklių balsais. Mudu riša kažkoks nematomas, neelektros kabelis, kuris tai tempiasi iki begalybės, tai traukiasi (bet niekada taip smarkiai, kad susiliestume). Manau, spręsti, kokia jėga tuo kabeliu teka, reikėtų palikti aukštesnėms jėgoms – tikrai nesu toks kompetentingas. Žinau tik, jog kartais ji cypia – taip tyliai, kad ne visada gali būti tikras, ar tavęs neapgauna paukštuko kliegimas, orlaidės vyrių cypimas, kiti garsai, kuriuos tu tik tariesi girdįs. Šiaip ar taip, mes nešviečiame, mes ne lemputės. Taip išėjo, ką padarysi. Negalėčiau pasakyti, kad esu be galo dėl to nuliūdęs, kaip nesakysiu ir to, kad norėčiau grąžinti mažamečiams mokiniams visas bandeles, kurias kitados iš jų atėmiau. Nors, atrodo, švytėjimo būta. Tiesa, tik vieną kartą, bet manau, kad turiu labai rimtą įrodymą. Kitados viename Rytų šalies viešbutyje, paluby plieskiant tikrų tikriausiai lempai, besisukant tikrų tikriausiam ventiliatoriui, kuris nuoširdžiai džiovino prakaitus nuo mūsų kūnų, mudu užpuolė begeluonės, tačiau nuoseklios muselės – jos atkakliai skrido į vidų, nors ventiliatoriaus sukelto vėjo šuorai blokšdavo jas atgal, nors per daug aitriai karštyje tvoskė insekticidai, jos lėkė į mus lyg meteorai ir žūdavo mūsų kūnų karštyje, virsdavo luobu, kurį turėjome valytis popierinėmis servetėlėmis. Nemanau, kad tai buvo atsitiktinumas. Taip, tą vienintelį kartą mes švietėme. Bet nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Visi vienkartiniai dalykai man brangūs. Pavyzdžiui, ši akimirka. Labai banalu, ar ne? Sutinku, labai. Tikrai nebandysiu užginčyti šios tiesos, tiksliau, tai ne mano jėgoms. Nemėgstu pernelyg abstrakčių temų. Geriau truputį konkrečiau. Pavyzdžiui, jei prie mano amžinai degančios lempos dabar atskristų kokia muselė ir nudegus nukristų ant laikraščio, kuris guli ant stalo, tikrai pasistengčiau ją išsaugoti. Įdėčiau į kokią tuščią degtukų dėžutę ir pasidėčiau kur nors spintoje. Jai tai būtų savotiškas kapas, aš gi džiūgaučiau, kad taip lengvai išsipildė mano įnoris. Beveik garantuoju, jog apie tą muselę man būtų labai įdomu mąstyti. Tikrai nepatingėčiau kasdien nueiti prie lentynos, kur ją padėjau, ir, ištraukęs dėžutės stalčiuką, ją apžiūrėčiau. Mano galva, namuose pravartu turėti kokį nors simbolį, o kas, po velnių, gali būti simboliškiau už suskrudusią muselę? Be abejonės, tai banalu, tačiau dalyko vertė, mano galva, nuo to nė kiek nemažėja. Esu tikras, kad, progai pasitaikius, ją taip pat padovanočiau žmonai. Be paaiškinimo, žinoma. Šiuo gestu aš, aišku, sugriaučiau viską, ką potencialiai galėčiau sukurti dovanodamas žiedlapį, nes vargšę muselę aš jai dovanočiau gerokai vėliau – po dviejų ar trijų savaičių, kai – tikėtina – nuo pirmosios dovanos įteikimo mūsų santykiai jau būtų pradėję taisytis. Bet muselė neatskris, ji vis dar miega savo kokone – juk pavasaris. Na bet tai – irgi ne svarbiausia. Svarbiausia – tas klaikus, beribis tuštumos jausmas, kai pagalvoju, jog kažkurią akimirką teks keltis. Tai siaubinga, juolab kad užkandę ir pailsėję vaikučiai vėl netrukus pabirs į kiemą, vėl ims cypauti sūpuoklės, skalyti ciuciai, pamažu pradės birbti namo grįžtančių tėvelių automobilių motorai. Manau, jei tuo metu būsiu išėjęs į kiemą, nepajėgsiu jų visų nesigėdinti. Man taip kartais nutinka – būna akimirkų, kai niekaip nepajėgiu nenusižeminti, net jei to mano vidinio nuopuolio niekas ir nepastebi. Žinoma, tai visada greitai praeina. Užėjęs už elektros pastotės kampo, dažniausiai vėl jaučiuosi šiek tiek arogantiškas, ir buvusioji gėda atrodo neką reikšmingesnis dalykas už tai, kad iš tikrųjų aš jiems visiems nė kiek nerūpiu. Netikiu, jog sulaukčiau dėmesio net tuo atveju, jei laužtuvu daužyčiau namo kampą. Visa tat niekai. Vis tiek sunkiausia bus išklausyti tai, ką sako kūnas. Jam dažnai būna sunku, man būna sunku. Kartais net neįstengiu stebėti, kaip skrenda paukštis, kaip jis tupiasi ant artimiausio elektros stulpo! Pradeda rodytis, kad nuo jo staiga pradės kristi plunksnos, jos sklaidysis ore, miešis su žiedlapiais, kris į šunų išmatas ir išniekins viską tiek, kad nebegalėčiau pasiteisinti, kodėl aš vis dar gyvas. Mano ID gabenęs spermatozoidas turėjo žūti, lig šiol stebiuosi, kodėl jis buvo toks gajus. Bet nereikia į tai gilintis. Aš gyvas, aš turėsiu keliauti į parduotuvę. Tai juk irgi savotiškai malonu. Neabejoju, ši kelionė man suteiks naujų įspūdžių – dar niekad neatsitiko taip, kad galiausiai būčiau ja nusivylęs. Pirmiausia... Štai! Atrodo, į kiemą grįžo vaikučiai. Labai stebiuosi, kaip jie sugeba taip puikiai suderinti savo veiksmus. Nekartosiu, ką apie visa tai manau... Mano likučiai... Taip, mano likučiai... Spėju, esu šiek tiek pavargęs. Netikiu esąs vertas kai kurių anksčiau išsakytų minčių – apie paukščio plunksnas, vargšelį spermatozoidą ir t. t. Tikriausiai man kilo primityvus noras ką nors sugraudinti. Taip man kartais nutinka, kai esu labai pervargęs. Derėtų manyti, kad tos frazės – bereikšmės, bent jau mano požiūriu. Jau daugsyk kartojau, kad save myliu. Tai man patinka, kartais pradedu manyti, jog šis mano pomėgis džiugina ir aplinkinius. Jie turi progos manęs neapkęsti. Tiesa, nesirengiu apie tai galvoti. Tai neįdomu. Derėtų pagalvoti apie ką nors pozityvaus. Pavyzdžiui, ar sugebėčiau, jei reikėtų, įstatyti į duris spyną? Rodos, kartą vaikystėje esu tai bandęs, nors nesu tikras, ar pavyko. Ta spyna naudojuosi ligi šiol, tačiau ją liečiant man visada kyla įtarimas, jog tąsyk, man užmigus, tėvai viską perdarė iš naujo. Galbūt tai vienas iš mano senų mitų, tačiau nereikia manyti, jog dėl to jaučiuosi įžeistas. Veikiausiai – jei po penkerių ar dešimties metų, kai jau buvau pajėgesnis suvokti įvairesnius kontekstus, tėvai būtų atskleidę man tiesą – slapčia būčiau apsižliumbęs iš laimės, kad turiu tokius puikius gimdytojus. Deja, jie to nepadarė, kita vertus, egzistuoja reali tikimybė, kad jie ir spynos nepakeitė. Matyt, tai tokia pati fikcija, kaip ir kamuolys, kurį tariausi matęs koridoriuje. Eidamas išvietėn nieko panašaus nepastebėjau, vadinasi, mano smegenys kažką supainiojo. Keista, kad tą kamuolį prisiminiau tik dabar. Eidamas išvietėn buvau visai jį pamiršęs, tačiau nelabai įmanoma, kad nebūčiau jo pastebėjęs, jei jis ten iš tiesų guli. Galėsiu šį dalyką ištirti, kai eisiu parduotuvėn, – juk man neišvengiamai teks pereiti koridorių. Tikrai apsidžiaugčiau jį radęs, nors tokiu atveju turėčiau pripažinti, kad mano pastabumas ir atmintis pradeda iš manęs tyčiotis. Atvirai sakant, be galo nustebčiau, jei taip nutiktų. Atmintis yra mane apgavusi galybę kartų, tačiau visada viską išgelbėdavo pastabumas. Ne, negalimas dalykas, kad būčiau jo nepastebėjęs. Vadinasi, kamuolio nėra. Gaila, geriau jau būtų. Galbūt koks nors klastingas skersvėjis jį nuritino į patį tamsiausią kampą, kuriame niekada nieko nebuvo, ir todėl man neatrodė verta pažvelgti į tą pusę? Nors ne, vargu, ar skersvėjis būtų toks stiprus, kad paristų gan didelį kamuolį... Bet vis dėlto... Manau, jog būčiau labai sutrikęs. Net nežinau, ką su juo galėčiau nuveikti. Netikiu, kad tokią svarbią ir sunkią akimirką pajėgčiau jį tyrinėti, nekiltų mintis, iš kur, po velnių, aš jį gavau. Tikriausiai spoksočiau kaip idiotas į juosteles ant jo šonų, mano galvoje trumpam stotųs štilis. Neatmetu galimybės, kad trumpam prisėsčiau greta jo ir ilsėčiausi. (Beje, tai visiška teisybė – aš labiausiai pavargstu žengdamas pirmuosius dešimt dvylika žingsnių nuo savo tėvynės lovos.) Tikriausiai manyčiau, kad negrįžtamai susipainiojau aplinkoje, jog turiu žūtbūt paimti save už rankos ir išvesti iš tos svarstymų ir regėjimų karalystės, į kurią pats save įvedžiau. Galbūt klaikiai susigraužčiau, kad neatmenu, iš kur jį gavau. Neabejoju, tą akimirką man tai atrodytų pats svarbiausias dalykas gyvenime. Žinoma, jeigu susigraužčiau pernelyg smarkiai, graužaties saldumas nesunkiai atpirktų mąstymo keliamus nemalonumus, gal net pavyktų paverkti. Nežinau, ar tai realu, bet gali būti, kad į parduotuvę taip ir nebenueičiau – tiesiog praeitų bet koks noras. (Bet ne poreikis!) Nemanau, jog tuo atveju man pavyktų išlikti gyvam – virškinimo sistemos, širdis arba smegenys vis tiek paskelbtų savo neatšaukiamą verdiktą. Tai daugmaž primintų savižudybę, neišvengiamai turėčiau priversti save manyti, kad tikrai trokštu mirties. Bet ką aš šneku? Be abejonės, taip niekuomet nenutiks. Esu tikras, jog už savo varganą egzistenciją kovosiu ligi pat paskutinio atodūsio, todėl kalbos, kad net nebandyčiau eiti į parduotuvę, nevertos nė sudilusio skatiko. Ar anksčiau nesu sakęs, kad gyvenimą labai myliu ir net drįstu viltis, jog vieną dieną jis taps kitoks? Jei ir ne gražesnis, tai vis tiek kitoks. Na bet dabar nenoriu į tai gilintis. Reikia apmąstyti, kaip aš į tą parduotuvę keliausiu šiandien. Pirmiausia, be abejonės, turėsiu apsiauti batus (jau sakiau, kad drybsau savo tėvynėje apsirengęs, todėl vargo bus nelabai daug). Jie turėtų būti kažkur netoliese, veikiausiai po lova. Taip ryžtuosi spręsti iš salsvo prakaito persigėrusios odos kvapo, kuris kutena mano šnerves, kai guliu nusisukęs į lango pusę. Jis truputį erzina, tas kvapas, bet, šiaip ar taip, jis tūkstantį kartų mielesnis už vakarienės kvapus, kurie netrukus – kai dirbantieji grįš namo – ims varginti mano šnerves. Vakarienės kvapas savo sodrumu ir intensyvumu gerokai lenkia ir pusryčių, ir pietų kvapus. Nuo jo pasislėpti neįmanoma niekur, jis užgožia viską ir visuomet brutaliausiai išniekina mano naivią viltį, kad šįkart viskas bus kitaip. Nė velnio kitaip nebus. Mane pykins, aš, žinoma, bandysiu slėpti galvą po antklode ir vėl nusivilsiu. Peilių, šakučių ir šaukštų šokių muzika pro atvirus langus veršis lauk, orą šildys elektros viryklių karštis. Dieve, kaip bijau sulaukti tos valandos! Pykinimas labai išvargina, jis žudo. Baisiausia, kad jis nepraeina ir tada, kai per prievartą atsikratau skrandžio turinio. Labai gaila, jog šiais laikais niekas rimtai nebežiūri į pasninkus, aš būčiau pats uoliausias ir ištvermingiausias pasninkautojas. Galbūt tai padėtų man lengviau po mirties pelnyti dangaus karalystę, nors šiaip per gyvenimą dar nėsyk nebuvau suabejojęs, kad ten pateksiu. Atvirai sakant, jaučiuosi padaręs per mažai nuodėmių. Jei už tokias nuodėmes kaip manosios baudžiama pragaru, rojuje tėra vienas kitas šventasis. Na nesvarbu. Nemanau, kad dabar reikėtų apie tai kalbėti, aš juk dar nemirštu. Taigi dar apie batus. Lig šiol nesu nusprendęs, kaip juos geriausiai autis – ar atsisėdus, ar gulint. Šiai dilemai išspręsti per gyvenimą esu paaukojęs ne vieną dešimtį minučių. Visgi beveik visuomet (išskyrus tuos atvejus, kai išeiti reikia labai skubiai) batus aunuosi gulėdamas. Šis būdas turi keletą privalumų: pirma, apsiavęs pirmąjį batą, galiu sau leisti kelias ar net keliolika minučių ramiai pailsėti, antra, tokiu būdu išvengiu akistatos su kambario daiktais, kurie, vos man pradėjus ruoštis kur nors eiti, pradeda mane smerkti. Tai man labai nemalonu, juk aš ir pats savotiškai jaučiuosi juos išduodąs. Žodis „nemalonu“ tikriausiai net per menkas šiam subtiliam pojūčiui apibūdinti. Su nedidelėmis išlygomis galėčiau tvirtinti, jog man būna gėda. Jaučiu, kad netinkamai atsidėkoju daiktams už tylų, tačiau be galo reikšmingą jų buvimą tomis akimirkomis, kai man būna labai bloga. Jaučiuosi net savotiškai jiems už tai skolingas. Kaip tik dėl šios priežasties, kur nors išsiruošęs, aš stengiuosi kuo greičiau perbėgti butą ir smukti laiptinėn. Priekaištingas daiktų buvimas (negaliu juk sakyti, kad „žvilgsniai“!) mane glumina ir jaudina. Mūsų santykiai man išeinant begal skiriasi nuo tų, kuriuos abipusiai patiriame, kai aš einu, pavyzdžiui, į išvietę. Tuomet aplinka, sakytum, pulsuoja laukimu, kartais man pradeda atrodyti, kad daiktai, sienos, dėmės ir įbrėžimai varžosi, kam iš jų galiausiai atiteks mano dėmesys. (Atmenate, kad jau esu sukūręs savo elgesio modelį, tačiau net ir šios dienos pavyzdys aiškiai rodo, kad toli gražu ne visada pavyksta nuosekliai jo laikytis.) Mes būname panašūs jei ir ne į draugus, tai bent į ilgamečius kolegas, turinčius senus ir nekintamus bendravimo įgūdžius. Kartais pradedu svarstyti, kas būtų, jei kokį nors daiktą ar nedidelį įbrėžimą sienoje pradėčiau sąmoningai ignoruoti. Kokia tikimybė, kad ir pajausčiau nuo jų sklindant nuoskaudos ir liūdesio bangas? Manau, tai be galo apkartintų mano buitį, tėvynė iškart liautųsi buvusi tėvyne, ir aš vieną akimirką ir amžiams tapčiau tremtiniu savo namuose. Be abejo, tai būtų siaubinga, visai nelinkiu sau tokios liūdnos dalios, juoba kad daiktus – žinote tai – aš myliu. Net neįsivaizduoju, kuriam iš jų galėčiau demonstruoti abejingumą ir aroganciją. Ne, tai visiškai neįmanoma. Be savo daiktų aš – niekas, jie be manęs – irgi. Naujas šeimininkas, jei čia kada toks atsirastų, juos pakeistų naujais, po šviežiu glaistu dingtų sienų dėmės ir įbrėžos. Savaime suprantama, mes turime vieni kitus palaikyti, rūpintis vieni kitais, tvirtai manyti, kad esame susisaistę ligi pat grabo lentos. Bet tai irgi ne visai tiesa. Daiktai (dėl patogumo viską, kas yra namuose, vadinsiu „daiktais“) nemiršta, tik išnyksta. Labai liūdna jiems, nejauku man. Na bet ir vėl klystu į šalį – juk norėjau kalbėti apie tai, kaip eisiu į parduotuvę, o dabar mano mintis užvaldę daiktai privertė mane spręsti klausimus, į kuriuos atsakyti aš esu bejėgis. Svarbiausia, kad į parduotuvę aš tikrai keliausiu ir nemanau, kad lieka labai ilgai laukti. Norėčiau tik iškęsti, kol praslinks pro šalį vakarienės kvapų debesys, kol nosis, pro kurią Dievas mums liepė kvėpuoti, nebeužuos nieko, dėl ko vertėtų išimties tvarka aplankyti išvietę. Tuomet lauke veikiausiai jau bus sutemę – o aš juk labai nemėgstu, kai kas nors iš kaimynų mato mane, slenkantį parduotuvėn, – medžių ir krūmų žiedai kvepės dar svaigiau nei dieną, šlamės geriančiųjų nutūpti krūmai, automobiliuose prie laiptinių glamonėsis porelės. Tą akimirką, vos išžengęs iš laiptinės, aš suvoksiu – po kokių trijų mėnesių čia beprotiškai garsiai svirps cikados, nebebus žiedų, žvaigždžių gausa liudys, kad visatoje be galo daug mirties. Tuomet būsiu priverstas (tiksliau, privers mano jautrumas) sėstis ant šaligatvio atbrailos ir nagu lengvai brūžinti asfaltą. Galvosiu apie vaikų žaislus, čiulpiamų saldainių spalvomis nuspalvintas jų burnas; mano dvasia ir kūnas purtysis visko, kas bent kiek susiję su mirtimi, skersai ir išilgai mane pjaustys kieme augančių tujų šešėliai. Bet tikriausiai taip nebus. Nemanau, kad ryšiuosi šiam žygiui taip anksti. Tikiuosi sulauksiąs to laiko, kai kieme nebelieka nieko, išskyrus savo augintinius vedžiojančius žmones: liūdni ciucių snukiai, kai šie daro kaką, man tobulai liudys pasaulio beprasmybę, polietileną konteineriuose šiugždens katės. Tik bijau, kad mano kančia tuo metu bus tik didesnė, privalėsiu atsiminti ant kambario tapetų mano piršto paliktą juodulį, mąstyti, ar labai daug klaidų padariau gyvenime (juk tai be galo banalu, tiesa?), ar tai, kas buvo lemtinga, man kartais neatrodė kaip kasdieniškas niekis, o menkaverčiai dalykai – visa ko esmė. Nežinau, vargu ar įmanoma tai sužinoti. Matyt, pasistengsiu savo žygį prdėti dar vėliau, geriausiai po vidurnakčio, kai paskutiniai nakties bastūnai jau ilsėsis savo lovose – manau, man bus daug lengviau ištverti savo vienatvę, jei manęs neseks priekaištingi žvilgsniai, niekas, netyčia supainiojęs mane su padoriu žmogumi, nepaklaus, kiek dabar laiko. Be abejonės, man bus daug lengviau, jei ką nors vis dėlto sutiksiu ir dar turėsiu užtektinai jėgų, kad galėčiau tą žmogų pasekti, pamąstyti, kas jis toks ir ką jis veikia. Žinoma, tai suteiks man daug džiaugsmo. Tokiems dideliems malonumams aš kartais linkęs išnaudoti ir paskutines savo jėgas. Iš patirties žinau, kad paskui tai su kaupu atsiperka, blogiausiu atveju, grįžus namo, nebereikia laužyti galvos, apie ką čia dar pamąsčius. Taigi, regis, kaip ir apsisprendžiau. Eisiu į parduotuvę naktį, maždaug tarp dvyliktos ir trečios, geriausiai apie antrą valandą, todėl svarbiausia mano užduotis dabar – taip surikiuoti savo eilės skardinėje laukiančius gurkšnyčius, kad paskutinis nuslystų mano stemple prieš pat dvi. Suprantama, tokiu atveju man bus daug maloniau ištverti visus kėlimosi formalumus, gal net mano daiktai ne taip atvirai rodys savo liūdesį ir nusivylimą. Jei mokėčiau jų kalbą, pasistengčiau jiems suprantamai paaiškinti, kad visai nesiruošiu jų palikti, atvirkščiai – gėrimas, kurio parsinešiu namo, dar ilgai laikys mane prikaustęs prie lovos. Deja, paaiškinti nepavyks, tad lieka kliautis vien tuo, jog niekas man nesutrukdys skubiai perbėgti buto. Bet ne, sutrukdys. Juk sakiau, kad noriu išsaugoti žmonai žiedlapį, kuris neseniai taip vargino mano akis? Vadinasi, neišvengiamai turėsiu užlėkti į virtuvę, susirasti kinišką puodelį ir ten jį įdėti. Dievaži, tai labai nejauki perspektyva. Virtuvės daiktai kur kas aršesni už kambarinius, jie ne tik priekaištingi, bet ir pikti. Spėju, jiems labai trūksta mano dėmesio. Suprantama – į virtuvę aš užsuku palyginti retai, o ir tada, kai tenka joje apsilankyti, visą dėmesį sutelkiu į spintą. Tikėtina, kaip tik šis mano pomėgis labiausiai ir nepatinki tiems daiktams. Bet čia aš jau nieko negaliu padaryti, vadinasi, toks jų likimas. Kažkas juos ne taip pagamino, kažkas pastatė ne ten, kur jiems būtų buvę geriausiai. Aš niekuo dėtas, aš ir taip per daug visus juos mėgstu. Tema baigta, daugiau jos neliesiu. Taip pat labai norėčiau nerasti to kamuolio, apie kurį ne taip seniai pasakojau. Manau, neturiu teisės šitaip stipriai jaudintis. Tikriausiai mano savijauta gerokai pablogėtų, gal net kiltų pagunda užbaigti gyvenimą savo noru. Bet ne, nekils. Jei net tą kamuolį ir rasiu, visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengsiuosi priversti save praeiti pro jį abejingai, tarsi jo visai nebūčiau pastebėjęs. Žinoma, tai man kainuos begalybę jėgų, tačiau tai – niekis, palyginti su tuo, kiek jų iššvaistyčiau neatsispyręs pagundai stabtlėti ir viską dorai apmąstyti. Taip taip, tikrai pro jį praeisiu. Jei jau mano širdis būtinai lieps man kažkur stabtelėti, trumpam užsuksiu pažiūrėti į lemputę. Beje, neatsitiktinai sakau žodį „pažiūrėti“, kadangi įtariu, jog tuo metu visai nenorėsiu mąstyti – šis užsiėmimas juk irgi reikalauja gausybės jėgų. Tiesiog žiūrėti yra labai lengva, neslepiu, tikiuosi, jog tai net pridės man ryžto. Na bet čia viskas irgi priklauso nuo aplinkybių. Gal tuo metu aš lempute bodėsiuosi ir visai nenorėsiu į ją žiūrėti, juo labiau, kad lig šiol nesu tvirtai suvokęs, ar ji spinduliuoja, ar siurbia energiją. Pastaruoju atveju turėčiau jos vengti net tada, kai – o tai būna labai retai – trykšte trykštu jėgomis. Apskritai viskas, kas susiję su elektra, mane truputį gąsdina. (Žinoma, nereikia galvoti, jog bijau būti nukrėstas – taip galvoti būtų visiška nesąmonė.) Ji – didžiulė, klaidi ir neaprėpiama visata, kuri tuo pačiu metu ir yra, ir nėra, joje egzistuojantys daiktai taip pat yra perėmę iš jos tą svaigų nesvarumą, nuo jų nejaukiai dvelkia amžinybe. Bet labiausiai baugina jos poreikį savavališkai atmetę daiktai, vykdantys jai nepavaldžią misiją... Na, regis, per daug apie tai įsišnekėjau. Pačiam man dar reikės gerai tai apmąstyti... Kita vertus, jaučiu, kad neklystu, o pojūčiais aš kartais pasitikiu, ypač tais atvejais, kai žinau, jog nesugebėsiu įrodyti, kad yra visiškai priešingai. Na bet apie tai vėliau arba niekada. Galų gale man juk reikia išsiaiškinti, kaip aš eisiu į tą parduotuvę. Svarsčiau, ar aplankysiu lemputę, ar ne? Veikiausiai neaplankysiu. Kiek galima greičiau čiupsiu laukujų durų rankeną, atidarysiu jas ir atsidursiu laiptinėje. Šis pojūtis – iš prieškambario, peržengus slenkstį, atsidurti laiptinėje man irgi labai mistiškas, ypač naktį, kai iš vienokios tamsos staiga panyri į visai kitoniškas – erdvias – sutemas. Beveik visuomet jaučiuosi kaip prieš laiką pasaulį išvydęs gemalas, kaip už galinės linijos išriedėjęs futbolo kamuolys. Išėjęs į laiptinę ir užrakinęs duris, aš visuomet pirmiausia griebiuosi laiptų turėklo. Pirma, jau būnu ganėtinai pavargęs, antra, man reikia priprasti prie svetimos, nors ir ne priešiškos aplinkos, kurioje turėsiu praleisti šiek tiek laiko. Noriu prisijaukinti laiptinėje sklandančius skersvėjus, uostyti šįryt mane apgailėjusių bobučių laiptų aikštelėse sustatytų gėlių žiedlapių kvapą, klausytis, kaip tykiai šnara paparčiai. Čia mane dažniausiai užplūsta ilgesys ir noras su kuo nors suartėti fiziškai, negaliu neigti, jog kartais patiriu ir erekciją. Bet ne ji svarbiausia. Keisčiausiai mane nuteikia pojūtis, jog mano gyvenimas jau kaip ir baigtas, jog visa, kas manęs laukia ateity – juk aš neabejoju, kad laukia, – tebus kruopštus praeities ir dabarties atkartojimas, savotiška aksioma, kuriai nusižengti man nebus leista. Aš lėtai, metodiškai ir nebūtinai įdomiai (nors viliuosi, kad bus priešingai) artėsiu prie amžinybės, o ši, norom nenorom, artės prie manęs. Tai kelia liūdesį, kuris neretai perauga į siaubą, kartais lyg pašėlusi ima daužytis širdis. Paprastai nekreipiu į ją dėmesio – juk sakiau, kad mėgstu kentėti. Kažką man liudys pro durų plyšius į laiptinę sklindantys žmonių balsai, tylus elektros skaitiklių zvimbimas; grublėta siena, kurią paskui irgi tikriausiai paliesiu pirštų galiukais, primins man jaunystėje laiptinėse patirtas glamones. Įtariu, kad gali pavykt išspausti vieną kitą ašarą. Buitis, ypač kai ji taip arti, ranka pasiekiama, gali žudančiai sujaudinti. Įtariu, beveik visus savižudžius į kilpas nuvijo pernelyg suasmeninta svetimųjų buitis. Man kilpa negresia, nors, žinoma, esu perdėtai jautrus. Pavyzdžiui, truputį palypėjęs žemyn, antrame aukšte, vėl norėsiu trumpam stabtelėti ties pašto dėžutėmis. Galvojate, prisiminsiu kitados rašytus laiškus? Nė velnio, laiškai, ypač ranka rašyti, man niekada nekėlė jokių jausmų, juo labiau, kad jų esu parašęs labai mažai. Man patinka laikraščių kvapas, jų čežėjimas ir vėliau ant jų neišvengiamai atsirandančios dėmės. Tai visiškai atvirkščias jausmas tam, kurį patiriu vos išėjęs iš savo buto. Visuomet jaučiuosi, lyg ilgai žviegęs naujagimis, kuriam pagaliau užeina stiprus noras šypsotis. Spaudos dažais dvelkiančios pašto dėžutės – tas kvapas būtų dar stipresnis, jei jose būtų laikraščių, – mane smarkiai atgaivina. Niekada, ypač jei pasilenkęs jas pauostau, nekyla abejonių, kad kelionės tikslą pasieksiu net nesustodamas. Bet aš nemanau, kad nesustosiu. Lauke aš buvau jau labai seniai, todėl būsiu priverstas pasinaudoti puikia proga ir pakeliui šį tą apžiūrėti. Tikiuosi, kažkas bus pasikeitę, be to, pakeliui esama dalykų, kurie man mieli jau vien dėl to, kad egzistuoja pasaulyje. Be abejonės, prieš einant toliau dar reikės atidaryti laiptinės duris ir peržengti slenkstį. Tai ir vėl naujas, tik ne toks baugus ir lemtingas žingsnis, kaip išeiti iš nuosavo buto. Laukas dažniausiai pasitinka linksmai, jaučiuosi, lyg būčiau trumpam įžengęs į kitą visatą. Be abejonės, srautais tekantis oras kažką man kalbės savo nesuprantama, tačiau odai švelnia kalba. Pirmiausia žadu peržvelgti kiemą, kuriame – tikėtina – tokiu vėlyvu metu nieko nebebus, todėl man nereikės jaudintis, kad galiu būti įtariai nužvelgtas. Smėlio dėžėje – tai pat tikėtina – mėtysis Didonės ar kurio kito vaiko kastuvėlis. Jei iš tikrųjų taip ir bus, aš neatsispirsiu pagundai šiek tiek pažarstyti smėlį, prieš tai, žinoma, darsyk įdėmiai ištyręs, ar niekas manęs nemato. Jei viskas gerai klostysis, gal net ilgėliau smėlio dėžėje pabūsiu. Bet ne, nepabūsiu. Jei būtinai norėsiu pažaisti smėliadėžėje, padarysiu tai grįždamas namo. Aš manau, taip bus geriau. Tai štai. O šiaip esu tikras, kad daugiau nieko įdomesnio kieme nepamatysiu. Liūdnai tamsoje juoduos sūpuoklės, piktdžiugiškai šlamės žiedais apkibusios krūmokšnių šakos. Tačiau man neatrodo, kad skirsiu tam bent kiek dėmesio. Turbūt šiek tiek įdėmiau apžiūrėsiu obelaitę, prasikalusią iš žemės tarp namo sienos ir šaligatvio plytelės. Žiūrėdamas į ją visada svarstau, kas ką įveiks – ar obelaitės storėjantis kamienas privers trauktis plytelę, ar plytelė sutrukdys obelaitei išauginti liekną ir gražų kamieną. Nelabai žinau, kurią iš jų palaikyti, man jos brangios abi, juo labiau, kad obelis šioje keistoje vietoje užaugo dėl mano kaltės – vaikystėje, suvalgęs kokį obuolį, kruopščiai išdarinėdavau graužtuką ir suberdavau sėkleles kaip tik į tą plyšį, iš kurio dabar stengiasi augti medis. Dėl to jaučiuosi savotiškai kaltas, galėjau toms sėkliukėms paieškoti ir tinkamesnės vietos. Bet dabar jau po viskam, obelis auga, ir nieko čia nepadarysi. Tiesa, vieną dieną šėlo pagautas norėjau pasiimti pjūklą ir tą obelį nupjauti. Neabejoju, kaimynai būtų supratę ir įvertinę mano pastangas. Laimė, nesiryžau to padaryti ir labai tuo džiaugiuosi. Dabar rudenį kiemo vaikai linksmai svaidosi jos obuoliukais, gulėdamas aš girdžiu, kaip šie smagiai dunksi į elektros skydinės sieną. Man tai nepaprastai patinka, jeigu norite, galite manyti, kad jaučiuosi gerokai vaikams padėjęs. Tačiau tokiu atveju labai klystumėte, aš visai neketinu tuo džiaugtis. Man rūpi kuo tiksliau suskaičiuoti, kiek kartų obuoliai bumptelėjo į sieną, taip pat visados nekantriai laukiu stipresnio smūgio, po kurio obuolys suskyla į dalis, ir aš galiu girdėti, kaip jos linksmai rieda žemyn šaligatviu. Patikėkite, tai man labai miela. Jei kada nors rudenį išeisiu į kiemą ir įsitikinsiu, kad niekas manęs nepastebės, mielai ir pats nusiraškęs vieną obuolį tėkšiu į sieną. Galiu net pasakyti, jog retkarčiais apie tai pasvajoju, nors lygiai taip pat negaliu neigti, kad vieną sykį esu šios obelaitės obuoliu užkandęs degtinės gurkšnį. Žinoma, aš nenoriu pasakyti, jog tai man patiko. Anaiptol. Bet apie tai aš nenoriu šnekėti, man tai skamba vulgarokai, nors, žinoma, jei obuoliai būtų pasirodę bent kiek skanesni, būčiau neatsispyręs pagundai lengvai išspręsti užkandos problemą ilgesniam laikui. Na tiek to. Apžiūrėsiu obelį, ir šiai dienai to pakaks. Vėliau manęs lauks gan didelis išbandymas – taupant jėgas aplenkti elektros skydinę. Iš pažiūros tai gali pasirodyti visai paprasta, tačiau taip iš tikrųjų nėra. Vienoje pusėje – dešimtys automobilių, kitoje – šiukšlina, šunų apdergta pievelė, per kurią vedantis takas, be kita ko, gerokai kyla į viršų. Nemanau, kad ryšiuosi eikvoti jėgas lipdamas į kalną. Vadinasi, teks brautis pro automobilius. Labai nemalonu, aš nekenčiu transporto. Neperdėsiu sakydamas, kad jis man atrodo nešvankus. Beje, šio jausmo niekaip negaliu paaiškinti, jis ir man pačiam atrodo labai kvailas, tačiau aš tikrai nesu pajėgus išmesti jo iš širdies. Kita vertus, man labai skaniai kvepia automobilių išmetamos dujos, galėčiau jas uostyti ir uostyti. Jos neskleidžia nerimasties, amžinybės šalčio, veikiau priešingai – sunku atsikratyti iliuzijos, kad tos dujos linksmos, kad jos strykčioja ir išdykauja ore kaip būrys mažvaikių. Paprastai jos man pakelia nuotaiką, kartais, automobiliui tolstant, desperatiškai stengiuosi šnervėmis išrinkti iš oro paskutiniąsias dujų molekules. Apskritai mėgstu dujas; jei kada nors reikės žudytis, nuodysiuos dujomis. Bet, žinoma, aš nesirengiu žudytis (regis, tai jau sakiau). Aš tik nueisiu į parduotuvę, ir viskas. Manau, automobiliai neįsižeis, jei laviruodamas kurį nors iš jų užkliudysiu. Jie bus tylūs ir susnūdę, vienas perėjūnas tikrai nepajėgs sudrumsti jų rimties. Beje, privalau išduoti, kodėl rinksiuosi kaip tik šį kelią: toje pusėje, už skydinės, kur automobilių spiečius nebe toks tirštas, atremtas į rausvą sienelę stovi dviratis. Čia jis trūnija jau gerą dešimtmetį. Jo korpusas visiškai surūdijęs, ratlankiai išsiklaipę, nėra sėdynės ir vairo, užmesta ant skersinio kyburiuoja grandinė. Niekaip nesuprantu, kaip per tiek daug metų niekas nepanoro jo dar labiau suniokoti. Žmonėms tai nebūdinga, esu priverstas manyti, kad jie jaučia tam dviračiui kažkokią mįslingą pagarbą. Galbūt tas dviratis – ženklas. Bent jau aš tuo esu įsitikinęs. Tiesa, aš net nenutuokiu, ką jis galėtų reikšti, tačiau man tai nelabai svarbu. Svarbiausia, kad jis yra, stovi sau, kažką nebyliai liudija. Jis man visuomet sukelia labai dviprasmiškus jausmus. Tai, ką jaučiu, ranka liesdamas dviračio korpuso rūdis, siūbuodamas bergždžiai nukarusią grandinę, nėra nei džiaugsmas, nei liūdesys, nei ramybė, tačiau sakydamas, kad nejaučiu jam išvis nieko, irgi meluočiau. Jauties taip, lyg būtum atsidūręs prie absoliutaus niekio ribos... Nežinau, regis, tai neapibūdinama. Kita vertus, nesiruošiu kvaršinti sau galvos. Tiesiog būtinai norėsiu jį pamatyti. Be abejonės, tai man suteiks nepamirštamų įspūdžių. Galėsiu užduoti sau gausybę klausimų mėgaudamasis tuo, kad nė į vieną jų nesistengsiu rasti atsakymo. Pavyzdžiui: kodėl jis čia stovi? Kodėl jo korpuso priekis surūdijęs labiau, o galas atrodo beveik kaip naujas? Kodėl niekas neatkreipė dėmesio, kad bagažinę iš bėdos dar galima panaudoti kitam dviračiui? Ko verti mano klausimai ir ko aš jais siekiu? Ir t. t., ir t. t. Džiaugsiuosi, jog tai, kad neturiu su juo kokio nors apibrėžto santykio, man visiškai nė motais. (Šiuo atveju verta prisiminti istoriją apie kambarin vėjo atpūstą žiedlapį, kuris mane erzino, kol nesugalvojau, ką su juo daryt.) Tai, žinoma, spirs mane realiau žvelgti į aplinką, matyti joje vien tai, kas yra, nesigilinant, kas joje buvo arba galėtų būti. Patikinu jus, tai nuostabus potyris, man labai retai pavyksta atsikratyti smegenų karštinės ir nuoširdžiai prisipažinti, kad esu čia ir dabar. Kita vertus, negaliu tvirtinti, jog realybės pojūtį aš esu linkęs branginti. Anaiptol. Po minutės, daugiausia – dviejų, pajuntu burnoje saldų šleikštulį, iš įniršio pradeda trūkčioti akių vokai. Matyt, nesu sutvertas realiai mąstyti. Visuomet stengiuosi kiek galima greičiau atsikratyti nepakenčiamo tikrumo jausmo ir dažniausiai tai pavyksta. Priešingu atveju būnu priverstas spartinti žingsnį, kad tai padaryti mane priverstų degtinė. Bet šiaip aš mėgstu tas dviračio liekanas. Jų niekystė ir vargingumas man kartais atrodo labai krikščioniški. Sykiais man knieti pavadinti tą dviratį atomazga arba moralu, nors, atmetus visus abstrakčius svaičiojimus, baisiai džiūgauju, kad vargšė grandinė jau daug metų niekam nebetepa rankų. Taip pat neišvengiamai prisimenu savo žmoną, ypač tą jos pomėgį gailėtis daiktų ir net reiškinių (atseit koks vargšas saulėlydis). Su nuostaba ir vidiniu drovumu pripažįstu sau, kad vis dar ją myliu. Ir ne tik ją pačią. Jos apsimestasis ar įsikalbėtasis krikščioniškumas man taip pat labai mielas. Pavyzdžiui, sykį apyrimčiai įsisvarsčiau, ką jaučia apytuštis šiukšlių konteineris, kaip jo savijauta keičiasi, kai šiukšlės tiesiog byra per kraštus. Ši žavi mažytė personifikacija tąsyk suteikė man daug džiaugsmo, be abejonės, ir dėl to, jog panašūs dalykai nieko bendra su realybe neturi. Beje, nedrįsčiau pasakyti, kad labai realūs atrodo požeminiai garažai, kuriuos, traukdamas parduotuvėn, neišvengiamai turėsiu praeiti. Ilgas ir tamsus su daugybe durų koridorius, kuriame blausiai švyti vos kelios lempelės, primena Osvencimą ar bent jau devintąjį fortą. Ties grotuotomis jo durimis susimiešia iš vidaus plūstantis tepalų kvapas ir šiukšlių dvokas iš konteinerio. Tai labai įdomu, aš mėgstu užmesti akį į dalykus, kurie nereikšmingi man, tačiau būtini kitiems. Pavyzdžiui, garažai būtini žmonėms, kurie turi automobilius. Konteinerių išvengti negali asmenys, kurių buitis vos nelūžta nuo išėdų. Man jų šiek tiek gaila, bet kaip galėčiau jiems padėti? Matyt, linkėdamas gero, įkvėpsiu tepalo skleidžiamo kvapo, pasidžiaugsiu tokia iškilia šiukšlių lemtimi. Ir ką? Manau, labai greitai man pabos ieškoti privalumų ten, kur jų nėra ir būti negali. Tą akimirką tikriausiai susierzinsiu, mano kojos savaime paspartins žingsnį, juoba kad parduotuvė, kurią taip stengsiuosi pasiekti, bus jau visai netoliese – man tereikės pereiti apleistą automobilių stovėjimo aikštelę, nuo kurios grindinio lietus dar nespėjo nuplauti alyvos dėmių, paspirti pirmą pasitaikiusį akmenuką taip, kad šis, pasistrykčiodamas perlėkęs aikštę, atsitrenktų į betoninį atitvarą (tai viena iš mano tradicijų), pro groteles neatidžiai žvilgtelėti į kiaurymę, skirtą lietaus vandeniui nutekėti. Tada jau, galima sakyti, parduotuvė. Na jei nekreipsime dėmesio į vieną dalyką, kuris šiaip jau man labai reikšmingas... Nežinau net, ar verta apie jį šnekėti... Bijau būti palaikytas nevispročiu... Žinoma, tai, jog jei kas nors norėtų mane įsivaizduoti kuoktelėjusį, man neatneštų daug bėdos, tiksliau, visai jokios bėdos, tačiau aš nuoširdžiai nenoriu nieko kvailinti... Aš nesu kuoktelėjęs, galiu tuo prisiekti. Taigi gali tekti pasiaiškinti... Žinoma, nieko ypatinga ten nėra. Vos išėjus iš automobilių stovėjimo aikštelės, tenka lipti laipteliais į viršų. Na gal šimtas pakopų, ne daugiau. Tai štai, maždaug vidury tų laiptelių – ten yra nedidelė aikštelė ir suolelis – iš abiejų kelio pusių auga po šermukšnį. Jųdviejų šakos taip glaudžiai susipynusios, kad abu tie medžiai atrodo kaip vientisas ir anaiptol ne gamtiškas darinys, kažkokie kažkur vedantys vartai, skylė, kurios prigimtį, rodos, galėtų atskleisti tik šarlatanai arba žiniuoniai... Mane jie visuomet užburia (aišku, aš neturiu galvoje magijos). Stengiuosi žengti pro tuos tariamus vartus ramiai ir tvirtai, lyg nematydamas nejaukiai viršum galvos siūbuojančios ir ošiančios lapijos, sopulingai traškančių šakų, juoba kad tai – pats paskutinis išbandymas prieš įžengiant į lempų nupliekstą ir skalbiamaisiais milteliais dvelkiančią prekybos salę. Manau, šie šermukšniai manęs dar niekad nuo nieko neapvalė²¹ – bent šiedu. Jeigu atvirai, aš jų bijau. Tai pats nejaukiausias tarpsnis mano kelyje, vieta, kurioje, kaip jau sakiau, turiu šlykščiai ir niekingai apsimetinėti – vaizduoti drąsų, ramų, savimi pasitikintį... Bet juk toks nesu! Net saulėtą dieną po šermukšniais viešpataujanti prieblanda pulsuoja rankų pirštus virpinančia nerimastim, o nakčia – juk parduotuvėn aš ir einu dažniausiai naktį! – tamsos siaubas perveria kūną lyg tobulai išaštrintas samurajaus kardas. Tai pati baisiausia iš visų tamsos rūšių, kokias tik kada esu matęs. Tai – svorio, tirščio ir spalvos neturįs vakuumas, antitezė viskam, ką lig šiol esu patyręs... Galbūt pasakiau šiek tiek per sudėtingai... Dievaži man pačiam norėtųsi šnekėti truputį suprantamiau, bet jaučiu, kad gali nepavykti... Tikriausiai nepavyks. Žinau tik, kad ir šiandien neišvengiamai turėsiu tuos šermukšnių vartus praeiti. Teks sukaupti visas dvasios ir kūno jėgas, kad tam kažkam, kas sukūrė tą šakų, lapų ir traškesių karaliją, atrodyčiau ramesnis, tvirtesnis, saugus... O tada – šviesos, asfaltas, reklaminiai skydai, į kuriuos, jei jaudulys greitai nepraeina, galima pastuksenti pirštu. Prisiekiu, tai visas baimes nuima kaip ranka! Tai – tikrasis, nekvestionuojamas apsivalymas, kurį galima atlikti lengvai, lyg šiaip sau, nesutelkus savo brangaus dėmesio į perdėm preciziškus kanonus ir netvarius tikėjimus! Bet šiandien aš viliuosi išvengsiąs šios raminamos, tačiau nemalonios priedermės. Manau, – net jei nerimas spirte spirs mane pasukti prie stendo, – pasistengsiu įveikti šį norą ir žengsiu tiesiai parduotuvės durų pusėn, juolab, kad mane jau bus apėmęs kitas, irgi ne taip lengvai paaiškinamas jaudulys. Jau keletą pastarųjų mėnesių parduotuvėje aš vykdau vieną eksperimentą... Žinoma, žodis „eksperimentas“ iš mano lūpų gali skambėti keistokai, bet kaip kitaip tai įvardyti? Trumpai tariant, mano kasdieninis apsilankymas parduotuvėje yra kiek tauresnis, labiau motyvuotas veiksmas, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Įžengęs pro duris, niekada iškart neinu į tą galą, kur lentynose stovi mane dominanti prekė. Akimis susirandu vieną salės darbuotoją – o ji dirba tik naktinėje pamainoje, – ir pradedu iš tolo ją sekti. Stebiu, kaip ji lygina lentynose, pavyzdžiui, šokolado plytelių kraštelius, rankioja nuo žemės neatidžių pirkėjų išsvaidytus vaisius ir juos valo, kaip apo ton antomaton²² sustumia į vieną vietą vežimėlius. Žinoma, taip elgiuosi ne todėl, kad jausčiau jai kokią nors simpatiją! Nieko panašaus! Galiu prisiekti, jog per visą savo gyvenimą nesu matęs atgrasesnės moters. Joje mane erzina viskas – net žalias prekybos centro darbuotojos kostiumėlis, kuris šiaip jau neturėtų man kelti jokių jausmų, ant šios darbuotojos kūno atrodo vulgarus ir pasišlykštėtinas. Aišku, aš nesakau, kad ji negraži – jos išvaizda pakenčiama tiek, kad tikriausiai nesukliudė jai susirasti lovos partnerį. Man ji šlykšti iš esmės, nemanau, kad sugebėčiau su ja vienoje patalpoje išbūti daugiau kaip penkias minutes. Atvirai sakant, tai mane gąsdina. Dar niekada gyvenime nebuvau sutikęs tokio atgrasaus žmogaus. Kaip tik dėl tos priežasties ir ėmiausi savojo „eksperimento“ – nusprendžiau save priversti ją pamėgti. Kiekvienąsyk atėjęs į parduotuvę, stengiuosi vis ilgiau į ją žiūrėti, nors, neneigsiu, tai man kainuoja daug jėgų. Paskutinįsyk stebėjau ją aštuonias minutes ir trisdešimt vieną sekundę, taigi šiandien būsiu priverstas kankintis šiek tiek ilgiau. Man tai kelia nerimą. Jeigu atvirai, nesijaučiu nė kiek pažengęs – tik šlykštumas gal tapo kiek abstraktesnis, man nebereikia net žiūrėti, kad įsitikinčiau, iš kurios pusės jis sklinda. Taip, manęs laukia labai rimta užduotis. Bet palaukit... Taip, kaip tik tai, ko reikia! Gaila, nesugalvojau to ligi šiol! Argi nesakiau, kad niekada neverta išmetinėti daiktų vien dėl to, kad jie tau nereikalingi? Aš turiu galvoje savo obuolio muliažą, kurį laikau ant lentynėlės išvietėje. Eidamas parduotuvėn būtinai jį pasiimsiu. Kai salės darbuotoja bus nuo manęs nusisukusi, atsargiai paridensiu tą daikčiuką jai po kojomis ir žiūrėsiu, ką ji darys. Tikriausiai bus labai įdomu. Nors nesu tikras. Ji gali jį paprasčiausiai pakelti, nušluostyti skepetėle ir padėti prie kitų obuolių. Jei taip ir nutiks, jausiuosi labai nusivylęs. Bet netikiu tuo. Manau, ji įsidės jį į kišenę, nueis į tarnybines patalpas ir ims jį tyrinėti. Svarstys, ar ją myli, ar iš jos tyčiojasi. Tikiu, jog mąstymas šiek tiek ją sutaurins. Gaila, kad tuo metu jos nematysiu, nebent ji tą obuolį imsis tyrinėti viešai, prekybos salėje; jeigu taip ir bus, manau, patirsiu neįtikėtiną malonumą. Galbūt kaip tik šis įvykis paskatins mane atlaidžiau ir supratingiau žvelgti į tą vargšę būtybę, ypač tuo atveju, jei išvysiu jos akyse šmėstelint šį tą panašaus į neviltį. Mano galva, kiekvienas supratingesnis prekybos centro salės darbuotojas, vaisių skyriuje radęs ant žemės obuolio muliažą, turėtų išgirsti ausyse zvimbesį, pajusti tuštumą, kuri ilgą laiką gobė jį nuo galvos iki kojų pirščiukų, išgirsti, kaip rėkia akvariume plaukiojąs karpis. Bet ne, ji to nepatirs, aš žinau. Man labai liūdna ir dėl jos, ir dėl obuolio muliažo. Net nežinau, kuris iš jų vertesnis. Bet jeigu atsikąstų? Viešpatie, jeigu atsikąstų? Tikiu, jog tą akimirką, kai ji, stebima akylų kamerų, sustingtų su parafino kąsniu burnoje, ji sužinotų viską. Tą pačią akimirką šlykštumas visiems laikams apleistų jos kūną. Tačiau tai būtų pabaiga, nulis. Be abejonės, ją išmestų iš darbo. Aš, aišku, eičiau verkti iš džiaugsmo, būčiau kupinas tokios pačios ekstazės, kokią patirdavau vaikystėje dviem seilių upėms susiliejus į vieną. Na bet užteks! Kol kas dar ankstoka apie tai galvoti, juo labiau, kad nežinau, ar ryšiuosi šiam kilniam tikslui paaukoti vargšelį muliažą. Juk, galimas daiktas, vėliau norėsiu juo džiaugtis pats vienas. Lentynėlė be jo vis tiek atrodys kiek nykesnė negu dabar. Verta apmąstyti ir patį blogiausią scenarijų: sakykime, vieną dieną lemputė atsitiktinai sudūžta. Aišku, aš esu priverstas išmesti šukes. Lentynėlėje – klaiki, pasibaisėtina tuštuma, kurios niekuo negaliu užpildyti. Kas man liktų? Manau, į lemputės vietą perstatyčiau obuolį: pasistengčiau atrasti jame įdomių pusių, norėčiau juo džiaugtis. Tikriausiai netrukus mudu susibičiuliautume – aš mąstyčiau apie jį, jis – apie mane. Ne ne, manau, pasilaikysiu jį sau. Nors nežinau. Pamąstysiu apie tai vėliau, kai jau būsiu pasirengęs žygiuoti iš namų. Laimei, svarstydamas šiuos klausimus visiškai nesigilinau į tai, kas vyksta už lango. Panašu, kad liaudis jau pavakarieniavo, už gretimo namo langų liepsnoja televizoriai, vėl į laisvę ištrūkę vaikai tikriausiai važinėjasi dviračiais. Didonė, žinoma, stato pilis. Ji – aukščiau visko. Jei ateity reikės, ji nusižudys²³. Baisus čia daiktas? Atvirai kalbant, ji – net ne daiktas. Jeigu duočiau jai obuolio muliažą, apjuostų jį aukšta ir plačia smėlio tvora, gintų ir saugotų. Galbūt sugalvotų nakčiai jį uždengti kokia nors plokšte ar polietileno plėvele – kad neužlytų lietus. Atrodo, iš visų žmonių ji man artimiausia. Aš irgi norėčiau būti toks pats tvirtas ir neperšaunamas bastionas, manyje tvyrotų toks pats nuosaikus pojūtis, kad niekada nieko gero neįvyks. Beje, taip pat norėčiau padovanoti kamuolį – jei jį kada nors vis dėlto rasčiau savo bute – Silvijai-bmw. Žinoma, prieš tai jį gražiai ir šiuolaikiškai įpakuočiau, kadangi turiu mažai vilties, jog ji išdrįstų iš mano, nepažįstamo „dėdės“, rankų, priimti nepatraukliai atrodantį daiktą. Prieičiau prie jos, paduočiau spalvotai įrištą ryšulėlį, prieš tai, žinoma, pasakęs, kad tai, kas yra viduje, skirta jai ir tik jai, ir tyliai pasišalinčiau. Įsivaizduočiau, kaip ji įnirtingai drasko tuos popieriūkščius, kad pamatytų dovaną, kaip ji žiauriai nusivilia, vietoj lauktųjų saldainių išvydusi nepatrauklų kamuolį iš seniai praėjusio laiko... Manau, gavęs tokią dovaną, aš iš jos kaip reikiant pasimokyčiau. Ji – nežinau. Nors gal. Norėčiau tikėti, kad išdrįstų kamuolį bent paliesti, pastuksenti pirštu į paviršių taip, kad atskilęs nuo gumos kvapas, kurį kitados išmečiau į statybvietę aš, pakutentų ir jos šnerves. Bet tiek to. Šiaip jau norėčiau nubraukti ašarą. Ir dėl savęs, ir dėl jos, ir dėl Didonės. Tai net saviškai malonu. Na ne, gal ir nemalonu. Norėčiau, kad Didonės ir Silvijos-bmw likimai būtų kur kas įdomesni ir prasmingesni už manąjį. Nors savuoju aš irgi nesiskundžiu. Vis tiek prisigalvosiu sau kokios nors veiklos. Jeigu vienas užsiėmimas pasirodys neįdomus, tučtuojau susigalvosiu kitą. Tai labai nesunku. Pavyzdžiui, ne taip seniai ilgokai stebėjau gretimo namo balkone padžiautus skalbinius. Galvojau, kaip būtų gera juos pradeginti. Kaip gražiai smigtų nuorūka į švarų, skalbiamaisiais milteliais dvelkiantį audinį! Paskui šis vaizdinys man pasirodė nuobodokas. Nesu toks paprastas, kad tenkinčiausi tokiais – dar paprastesniais – vaizdiniais. Mano akys lėtai grįžo į nuosavą būstą, švelniai pakedeno užuolaidas, nuslydo blunkančiais spintos paviršiais, patikrino, ar atsitiktinai patys nepersivertė knygų (jau sakiau, kad visada palieku jas atverstas) puslapiai. Tada įsistebeilijau į žiedlapį, kurį jau buvau veik pamiršęs. Jis buvo toks pats gražus, įplyšęs, taip pat kvepėjo. Jis man iškart vėl sukėlė įniršį – šįsyk jau ne todėl, kad nerandu su juo jokio santykio. Mane erzino būtinybė jį nunešti į virtuvę ir įdėti į kinišką puodelį. Tai juk siaubingai, nežmoniškai toli! Žiūrėjau į jį ir sulig kiekviena akimirka manyje daugėjo pykčio; vienu metu net neabejojau, kad jį sutrinsiu. Paskui nusprendžiau būti nuosaikesnis. Ką aš laimėsiu jį sutrynęs? Tuomet būsiu priverstas ieškoti naujo santykio su tąja nauja substancija, kurią sukūrė mano pirštai ir mano įniršis! Žinoma, nedrįsau taip smarkiai rizikuoti. Ir staiga man kilo puiki, net nepaprasta mintis: galėčiau paženklinti jį savo panagės juoduliu taip pat, kaip neseniai paženklinau tapetus. Žmona, kai jai parodysiu tą žiedlapį, galės mąstyti, ką toji žyma reiškia, galbūt jai kils daug įdomesnių, tauresnių idėjų, kurios nieku gyvu nesisies su bjauria mano panagių nešvara. Galbūt įtikės, jog tai – ženklas, kad dėl manęs neverta kentėti; aš juk pats atkenčiu tiek, jog artimųjų pagalbos man nereikia. Būčiau laimingas. Nuo to būtų geriau tiek man, tiek jai. Svarbiausia, turėjau apsispręsti, ar iš tikrųjų noriu tą žiedlapį išterlioti. Taip pat buvau priverstas įsitikinti, ar panagėse esama tam tinkamų juodulių. Taip, jų buvo, ir ne vienas. Mano svarstymai iškart persikėlė į kitą lygmenį. Atvirai kalbant, negalėčiau tvirtinti, kad tuo metu mąsčiau apie juodulius. Atrodo, norėjau šiek tiek save apgauti. Na gal ir ne apgauti. Tiesiog lygiagrečiau su šiąja mintimi galvojau apie sėkliukę, kurią taip nemotyvuotai prarijau užvakar. Nebuvau tikras, ar man pavyko ją savyje išsaugoti – o juk troškau kaip tik šito! Jeigu sėkliukė manyje būtų sudygusi, kūnas skausmingai trokštų atlikti kai kurias fiziologines funkcijas, mano dvasia plėšytųsi ir reikalautų bent paties kukliausio dėmesio... Tikriausiai ji jau suvirškinta... Gaila. Vadinasi, labiau mylėti savo žmonos nebepavyks. Nebent pavyktų rasti kitą receptą. Bet nieko nebus. Kulinarinių meilės knygų šiame pasaulyje negausu, teks pripažinti, kad buto daiktai – jaukesni, mielesni, labiau patrauklūs už susisaistyti svajojančias moteris. Ką padarysi... Jeigu darbuočiausi tušinuku, puslapyje dabar nupieščiau vaiką. Manau, tai – visa ko esmė. Žinoma, nepamirščiau jo panosėje pavaizduoti nosies išskyrų. Mano galva, tai labai svarbu. Nosies išskyros šį tą liudija, jos tikrai nėra menkesnės, negu daugybė dalykų, kurie svarbūs šiame pasaulyje – pavyzdžiui, kas galėtų užginčyti, kad viduržiemį atsibudus anksti ryte svarbu pažvelgti į termometrą? Bet jeigu nesinori žvelgti? Gal į šaltį tau – nusispjaut? O į snargliuką nusispjauti nepavyks. Blogiausiu atveju galima iš jo paburti. Tikėtina, tai irgi išeis į naudą. Nors ne visada. Išskyros ne visada linkusios išgelbėti. Nors ką gali žinoti? Jei mano nosyje jų būtų labai daug, tikrai sugalvočiau, ką su jomis veikti. Įkiščiau į nosį pirštą, pasukčiau ratu įsivaizduodamas atliekąs kažką rimta, ir ištraukęs jį, įdėmiai apžiūrėjęs gleives, kurios, žinoma, būtų žalsvos ir nelabai gražios, aš nuspręsčiau, jog nėra nieko vertingesnio už galimybę paerzinti savo mylimąją aplinką. Sakykime, pirštu pakabinęs tos bjaurasties, imčiausi ką nors piešti ant tapetų. Arba tyčia išterliočiau kilimą, žinodamas, kad ši substancija anksčiau ar vėliau prie jo priskres. Tikiu, jog pasimėgaudamas išterliočiau kokią nors prabangią sofą arba sekciją... Nors ne... Nesu toks piktas, prabangūs daiktai man irgi gražūs. Geriausiai, jei šiaip nubrėžčiau kokią nors liniją ant sienos. Nemąstydamas, kodėl ją brėžiu, kokia kryptimi norėsiu tą brūkšnį tęsti. Braukti, ir tiek, užmiršus žiedlapių konfigūracijas tapetuose, spjaunant į plokštumų, kurios ne per daug vertingos, sandūras, mylint viską, kas bent šiek tiek nepavydi šiam klaikiam, už lango siautėjančiam pavasariui... Manau, net neįpusėjus, mane ištiktų krizė. Pirštas vis dar slystų siena, bet aš jau nežinočiau, kodėl jis tai daro, kokia to kuklaus veiksmo prasmė amžinybėje. Tikriausiai kūną sukaustytų baimė. Nors ne, ne baimė. Manyje veisiasi įvairių jausmų... Net nežinau, kaip geriausiai būtų tai paaiškinti... Aš braukčiau liniją siena, ir vieną akimirką kažkoks mažmožis, galimas daiktas, pavaizduotas tapetuose, o gal tiesiog prie jų prikibęs trupinys ar žiedlapio dalelė, kurios lig šiol nebuvau pastebėjęs, priverstų mano pirštą stabtelėti. Nemanau, kad apsisprendimas būtų lengvas. Tikrai nedrįsčiau savavališkai peržengti mano nevalyvumui kelią užtvėrusio slenksčio. Turėčiau svarstyti, į kurią pusę čia geriausiai pasukti. Kiltų įvairių asociacijų. Regėčiau giliai smėlyje išraustas duobes, kairė maišytųsi su dešine, priekis – su galu, viršus – su apačia... Bet aš kliedžiu, ar ne? Artėdamas prie kliūties, aš, žinoma, svarstyčiau, į kurią pusę man geriau pasukti. Man keltų nerimą, kad mano polėkiai gali nuvesti mane ten, kur jau buvota kitų. Tai – siaubinga. Nenoriu apie tai net kalbėti. Taigi ši akimirka būtų labai svarbi ir reikšminga. Aš, aišku, nedrįsčiau nė sekundei pertraukti piršto slinkties, nors matyčiau priešais jį neperžengiamą kliūtį ir, nutuokdamas, kiek laiko man dar liko, kol su ja susidursiu, nuspręsti, kurion pusėn turėčiau judėti. Tai būtų be galo jaudinančios akimirkos, nemanau, jog pajėgčiau mąstyti logiškai. Žinoma, kairė ir dešinė prarastų savo įprastas reikšmes, nė viena jų nebūtų išeitis. Aš žinočiau, kad, jei liausiuosi brėžęs sieną, brėžis neteks prasmės, ir aš turėsiu gėdingai atitraukti pirštą nuo sienos, graudžiai žvelgsiu į gleives, gleivės norės ištepti mane, ir visame šiame beprasmybės šėlsme aš neišdrįsiu pasakyti, kad aš dar kažko noriu. Galų gale nežinau, kaip ten būtų. Padėkočiau, jei kas nors man padėtų. Mane jau senokai persekioja mintis, kad man galėtų padėti musė – dar apdujusi nuo žiemos miego, todėl labai įkyri, – ji daužytųsi į mane, zvimbtų, jos laikas būtų susipynęs su kitais neegzistuojančiais laikais, jos dievai būtų žalsvaakiai ir mėgtų mėšlą, sparneliai virpintų orą, kurį aš – nedorėlis – tuoj sukvėpuosiu... Tikiu, kad ji dar nesugebėtų trokšti cukraus virtuvėje, neįdomūs jai rodytųsi kieme sklandantys kvapai... Taip, musė būtų išeitis. Vien dėl jos vienos pamilčiau visą musių padermę. Neatleisčiau tik vieno – jeigu ji sumanytų nusileisti ant juodulio, kurį palikau tapetuose. Tai liudytų, kad musė tėra musė, kad jos poreikiai, kuriuos taip smarkiai pervertinau, apsiriboja karštu troškimu prisikimšti burną mėšlo. Aišku, man būtų liūdna dėl jos, aš nelinkęs taip greitai nuvertinti padarų, kurie būtų galėję man padėti. Ne, aš nenorėjau pasakyti, kad bent kiek mėgstu muses. Veikiausiai šie padarai ne per daug mane žavi. Mielai, jei tik pasitaiko gera proga, muses traiškau. Tiesa, nesirengiu lukštenti šios temos. Žudyti muses ar judėti gleivėtu pirštu tapetais – visai ne tas pats, kaip sėkmingai grįžti namo iš parduotuvės. Tai – be galo sudėtinga. Pirma, man teks praeiti gėlių stendą, nuo kurio, žinoma, dvelks dvigubai ar trigubai aršesniu pavasariu, nei tas, kuris bus pasiruošęs kankinti mane lauke; antra, man jau bus įkyrėję džiaugtis kitų pirkėjų laime. Žinoma, pasistengsiu kuo greičiau iš tos parduotuvės dingti, gal net paprašysiu pardavėjos, kad praleistų mane be eilės (juk tiek mažai perku!), o jei ši nesutiks, pasistengsiu kiek įmanoma nuosekliau ištyrinėti kramtomųjų gumų ir čiulpinių etiketes – čia jų daug, be to, žiūrėdamas į jas dar niekad nenusivyliau. Savotiška paguoda. Bet ne, ne tik tai. Prieš pat gėlių stendą turėsiu praeiti parduotuvės kepyklėlę – dideles, blizgias krosnis, kuriose kiaurą parą rusta batonai ir bandelės. Tai man viena iš siaubingiausių vietų parduotuvėje. Menu, nesyk esu slėpęsis už kitų pirkėjų nugarų, kad nebūčiau nutvilkytas duonos gaminių kvapo prisodrintu karščiu, kuris retsykiais mane apdegindavo seniai užmirštų įsivaizdavimų vėsa. Turiu galvoje cinamonines bandeles ir bandeles su razinomis, kurios padarė tokią didelę įtaką mano egzistencijai. Žinoma, niekada net nesusimąsčiau, kad galėčiau nesunkiai kurią nors jų įsigyti. Nors galėčiau. Mano galva, cinamono ir razinų įtaka mano gyvenimui šiais laikais gerokai apmažo, tapo santūresnė ir pakenčiamesnė. Gal net pajėgčiau nekentėdamas suvalgyti raziną – lygiai taip maloniai, kaip nedaug džiaugsmo patirčiau laižydamas cinamoną. Tačiau krosnys vis tiek bus karštos, jos tvilkys mane savo pilnatve. Aš negaliu to pakęsti. Gali būti, kad dėl to teks apeiti visą skyrių... Bet, tikiuosi, elgsiuosi santūriai. Koks man pagaliau skirtumas? Vis tiek kaip nors pasieksiu kasą, o tada jau – ilga, tačiau niekad neįgrystanti kelionė namo. Mane greičiau gins ir sumanymas grįžtant aplankyti smėliadėžę. Nuoširdžiai tikiuosi užtikti joje ką nors tokio įdomaus, kad sugebėčiau ten pabūti. Nesakau, kad, radęs kastuvėlį ar formelę, iškart pulčiau su jais žaisti, kaip galvojau prieš tai, tačiau neabejotina, kad šie radiniai man sukeltų įvairių mįslių. Taip pat galvosiu apie moteris, kurių kitados norėjau ir kurios, nors neprieštaravo mūsų tolimesniems santykiams, išnyko amžinybės miglose. Be abejonės, aš buvau kaltas; aš pats jas atstūmiau. Ką padarysi²⁴. Tiesa, kai kurios iš jų atstūmė ir mane, tačiau nesu tikras, kad nebūčiau pajėgęs jų perkalbėti. Vienos, deja, nepavyko. Dabar ji – mano žmona. Arba ja buvo. Negaliu tiksliai įvardyti. Net nežinau, ar ji iš viso yra. Gal jos nėra, niekad neegzistavo? Ką aš žinau? Bet nutuokiu, kad smėliu pusiau užpildyta vaikiška formelė ir mano žmona mano galvoje sudarytų kažkokį vienį, kuris nūn smaugia mane sėkla neužpildytos gimdos tuštuma. Bet nieko, aš ištversiu; aš jau moku iš pirmo žvilgsnio atskirti dalykus, kurie man nelemti. Vadinasi, teks išpilti iš formelės ir tas vargšes smilteles, kurios tikriausiai ten atsidūrė per klaidą. Taip, tai bus geriausiai... O toliau?
       Kur aš? Ši šviesa... Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad ji kažką man sako... Tikriausiai ne pačius maloniausius žodžius... Žinoma, malonių žodžių aš irgi neatmenu – jie užstrigę kažkur gerklėj, reikia tik gerai atsikosėti, ir jų lavina pasipils į šį rūką, kuris jau teikiasi apleisti žemę, nors man iki šiolei neaišku, kodėl tas rūkas yra ir kodėl jis kyla, jei turėčiau būti savo lovoje – bet faktai yra faktai, ir man nebūtų drąsu permąstyti, kodėl priešais save aš matau glotnią, neseniai išdygusią žolę, kodėl medžiai, amžinai slėpdami paukštukų ištvirkavimus, taip tyrai juoduoja rytmečio saulėje... Matyt, nutiko kažkas svarbaus. Tikriausiai tai nutiko man. Gaila. Aš maniau, kad nieko neįprasto man atsitikti negali. Svarbiausia, kad galiu už ko nors laikytis. Tai suteikia stiprybės, guodžia. Nemanau, jog dabar verta gręžtis ir tirti, kas tai per daiktas. Man atrodo, jis ganėtinai jaukus, jis neprieštarauja, kad mano ranka, kukliai slydinėdama jo paviršiumi, užčiuopia tai įdubą, tai rievę. Esu įsitikinęs, jog tai – medis. Įdomu, ką jis čia veikia. Dar įdomiau, ką čia veikiu aš. Šviesa, šviesa, atrodo, tuoj pradės poruotis paukščiukai. Tai, žinoma, mane be galo suerzins, aš priversiu save pakilti nuo žemės, nuo šios nepakenčiamos žolės, kuri, atrodo, kutena man šonus. Žinoma, tai svarbu. Galėčiau valandų valandas mąstyti apie tai, kodėl ta žolė glaudžiasi kaip tik man prie šono, kodėl po žeme buvusios sėklos turėjo tiek mažai ambicijų, kad sugebėjo tik prasikalti. Atrodo, kliedžiu. Tai – blogis. Nekenčiu savęs tomis akimirkomis, kai pasiduodu aplinkos spaudimui. Kad ir kaip ten būtų, jaučiuosi esąs už ją puikesnis, net jei – kaip šiuo atveju – guliu ties kažkokiu rąstu ir ne visai tiksliai žinau, kas nutiko. Reikia užsimerkti, žūtbūt reikia vėl užsimerkti! Taip... Jausčiausi puikiai, jei bent žinočiau, kur esu atsidūręs... Nors... Galima pabandyti atsekti... Anksčiau tai yra pavykę... Taip, reikia pamėgint prisiminti... Žinoma, išsiruošiau į parduotuvę... Kaip puikiai suprantate, tai nelengvas veiksmas. Turėjau sutelkti visas savo jėgas, būti tvirtas ir net šiek tiek žavus – antraip nebūčiau ryžęsis apsiauti batų, kurie, kiek atmenu, labai sunkiai įsileido kojas. Kėlimąsi taip pat labai apsunkino prakeiktas žiedlapis, kurį, kaip jau sakiau, troškau įdėti į kinišką puodelį virtuvėje, kad vėliau galėčiau parodyti žmonai. Man atrodė, jog negaliu lyg niekur nieko nusimesti antklodės, nes šis paukštelis, pagriebtas oro srovių, tučtuojau būtų nuskridęs į kokį nors atokų kambario kampą, o man dar niekada gyvenime nebuvo kilusi mintis, kad išdrįsčiau šitaip klaikiai save alsinti. Taigi turėjau keltis labai pamažu; kol nutraukiau antklodę, praėjo mažų mažiausiai dvidešimt minučių. Tačiau žiedlapis liko toje pačioje vietoje, kur jį atpūtė vėjas – tiesiog po antklode nebebuvo manęs. Paėmiau žiedlapį į rankas ir mane apėmė pasiutiškas noras prilipinti jį atgal prie žiedo. (Medį, žinoma, aš būčiau radęs nesunkiai.) Labai džiaugiuosi, jog man vis dėlto pavyko priversti save nueiti į virtuvę, įdėti žiedlapį į kinišką arbatos puoduką, kaip ir buvau planavęs, ir per daug nemąstant nuo jo nusigręžti. Neabejoju, jei būčiau sudelsęs bent vieną akimirką, puodelis man būtų uždavęs gausybę klausimų. Kaip? Kodėl? Už ką? Esu labai laimingas, kad taip neatsitiko. (Beje, užmiršau pasakyti, kad, atsikratęs žiedlapiu, aš gėriau vandenį, kurio pilnas puodukas lyg tyčia stovėjo ant stalelio ties plautuve, ir man geriant tas vanduo nuostabiai pylėsi po rankogaliais, ir aš buvau be galo laimingas, kad jis ten pilasi, ir būčiau tikriausiai atidavęs kokius vienus gyvenimo metus, kad jis ten toliau lietųsi!) Tučtuojau iš virtuvės įžengiau į prieškambarį, pažvelgiau į žmonos šukas, kuriose, beje, buvo keletas mano paties plaukų, ir aš, žinoma, nesugebėjau nežvelgti į juos įtariai, paskui man kilo pasiutusi mintis, apie kurią dabar aš galiu kalbėti tik nedrąsiai – man pasivaideno, kad aš mirsiu, jei tučtuojau nepatikrinsiu, ar nėra prieškambaryje to kamuolio, apie kurį andai esu šnekėjęs. Deja, jo nebuvo. Vadinasi, kitados išties jį susapnavau. Buvau žiauriai nusivylęs – net ir dėl to, kad aš, pasirodo, taip pat galiu sapnuoti. O juk visąlaik buvau įsitikinęs, kad man tai nebūdinga! Nesu tikras, bet atrodo – kad neapsižliumbčiau – panorau lyžtelėti prieškambario sieną. Aišku, žinojau, kad tai bus neįdomu. Tiesiog norėjosi vieną kartą gyvenime tai išbandyti. Na, lyžtelėjau. Kiek atmenu, šis veiksmas man nepaliko jokių įspūdžių. Vis tiek galvojau apie kamuolį, kurį tikėjausi rasiąs prieškambaryje. Jis buvo visa ko esmė. Jeigu išties būčiau kamuolį radęs, galėjo nutikti, jog dabar kalbėčiau visai kitaip. Deja, kamuolio nebuvo. Nebuvo! Ištyrinėjau visas tamsiausias kertes, pažvelgiau po baldais, nors neabejojau, kad ten jis nebūtų įstengęs pariedėti; galiausiai užsimerkiau. Nusprendžiau išvysti jį bent po nuleistais vokais ir tą pačią akimirką liautis apie jį galvojęs. Bet nepavyko! Žiūrėjau į rusvą, mano paties kojų nudrengtą kilimą ir kuo toliau, tuo labiau man rodėsi, kad jis visgi ten yra. Tai buvo nepaprastas, nuostabus potyris. Manau, kad rąstas, kurį dabar čiuopiu, egzistuoja šiek tiek mažiau, galbūt jo suvis nėra. Aišku, turėjau nuspręsti, kurioje prieškambario vietoje jis yra. Jam būti netinkama vieta rodėsi kampas prie durų į kambarį, žinoma, jis negalėjo būti ir po spintele, virš kurios kaba veidrodis. Tai turėjo būti ypatinga, niekuomet akių nelytėta vieta, kur, jei tik neįsiverš barbarai, jis galės pragulėti visą savo amžiną, apvalų būvį. Dievaži, nė už ką nebūčiau patikėjęs, kad jis gali neegzistuoti. Manau, man pavyko nenusivilti. Žinoma, jis buvo mano rankose. Taip teigti gal būtų ir per įžūlu, tačiau man neatrodė, kad oras, kurį taip sąžiningai čiuopiau, nebuvo paženklintas spalvingais rėžiais, kaip anas kamuoliukas, kad kvapas, kuris tarėsi sklindąs nuo jo, neliudijo giliai gumoje slypinčios anapusybės. Taigi, užuot ieškojęs kamuolio ant žemės, buvau priverstas laikyti jį rankose. Žinoma, man patiko. Buvau tikras, kad sugebėsiu save apgauti tiek, kad vieną akimirką pasvaidyčiau tą tariamą daiktą į orą. Taip ir padariau. Paskui atsirakinau duris, išėjau į laiptinę, kaip visad jausdamas širdyje sunkiai paaiškinamą nerimą, ir įsirėmiau į turėklus. Netikrasis kamuolys slėgė delnus, neabejojau, kad ilgai išlaikyti jo man nepavyks. Taip pat buvo aišku, kad jis gali mane nuo šio to išvaduoti. Turiu galvoje išganingąjį „tžžž...“ Šiuo metu aš visai nenorėjau sprogdinti lūpų – užteko iškelti delnuose susitvenkusį sunkumą viršum kiaurymės, liudijančios, kad nuo laiptų šiaip jau galima ir nukristi, ir paleidau tą netikrybę. Jis krito, galbūt net cvaktelėjo į žemę, ką aš žinau? Tiesiog jaučiausi atlikęs užduotį, man ir to buvo per akis. Tariamam kamuoliui nudundėjus į apačią, jaučiausi šiek tiek išsekęs; laiptinės turėklą čiuopiau kur kas intymiau, nei įprasta. Visai neatrodė verta jaudintis dėl dalykų, kuriuos aš paprastai linkęs nuosekliai ištyrinėti. Turiu galvoje kvapus, kaimynų balsų kakofoniją ir paparčių siūbavimą, kuris man dar niekada nesuteikė taip trokštamo palengvėjimo. Įsižiūrėjau į elektros skaitiklį. Man pasirodė, kad nesu jo matęs šimtmečius. Žinoma, tai buvo įvykis. Man pavyko net atitraukti ranką nuo turėklo, kad galėčiau visavertiškai mėgautis šio prietaiso sūkiais, stebėti mažytę juodą kruopelę ant skriemulio, kuri, nuolat pasirodydama, liudijo, jog prakeiktas ratukas jau apsuko savo apskritimą, ir galima manyti, jog viskas, kas dėsis po to, yra neišvengiamas Dievo buvimo įrodymas. Galvojau apie savo stalinę lempą – tai ji, nelemtoji, vertė tą ratelį suktis, jai turėjau būti dėkingas, kad rytojus man pasiūlys nemažą sąskaitą už piktnaudžiavimą elektra! Kita vertus, buvau laimingas. Dar niekada iki šiol nebuvau troškęs, kad skaitiklis prisuktų man tiek pinigų, jog nerasčiau būdų, kaip juos legaliai įsigyti. Buvau priverstas melstis iš džiaugsmo. Įsivaizdavau, kaip gera lempai. Ji – šviečia, valgo elektrą, ratukas sukasi. Visąlaik troškau, kad jai būtų gerai. Manau, šis atvejis buvo geriausias įrodymas, jog aš jos neapvyliau. Iškart nusprendžiau leistis žemyn – pirmiausia dėl to, kad neapvilčiau kitų manęs laukiančių daiktų. Aš turiu galvoje pašto dėžutes, kurias, kaip jau sakiau, esu įpratęs uostyti, kai pats lipimas žemyn nesuteikia tokiais atvejais man būtino džiugesio. Nedvejodamas nusprendžiau pauostyti ketvirtame aukšte gyvenančio vyriškio – jis, beje, senbernis – dėžutę. Kvapas buvo puikus, tokio pobūdžio ir tokios konsistencijos kvapai galėtų dažniau lankytis mano šnervėse. Ilgai uosčiau, mano pasitenkinimas buvo beribis. Atvirai kalbant, nebūčiau įniršęs, jei kas nors būtų privertęs mane ten praleisti visą naktį. Mąsčiau apie tėvų šešėlius, jų įvykusią, tačiau ne itin prasmingą sueitį. Taip pat galvojau apie žmogaus, kurio pašto dėžutę uosčiau, likimą. Manau, jis nėra gražus. O negražūs likimai kartais būna pasibjaurėtini, bent man. Įkvėpiau oro ir supratau, kad noriu jį išnešti į lauką. Ne dėl savęs, žinoma. Norėjau išskleisti jo alsavimą, jo troškimus kaip laikraštį tyram vidurnakčio orui, kad šis, sukdamas ratu molekules, neįsisvarstytų, kodėl įvairūs niekingi padarai tariasi matą jame šiek tiek prasmės. Taigi turėjau bėgti, nors nuo pašto dėžučių iki lauko – vos pusė aukšto. Visgi didžiavausi savimi. Vargu, ar koks nors prašalaitis būtų sugebėjęs tai atlikti. Su švinu susimaišęs oras lengvai plūdo iš mano burnos, buvau priverstas manyti, kad man labai pasisekė. Ir pasisekė! Labai! Juk sakiau, kad be galo troškau sutikti kokį nors žmogų? Taip ir yra, man labai reikėjo žmogaus. Atskleisiu paslaptį, kad man jį pavyko sutikti! Aišku, tai buvo labai menkas, labai mažai vertas žmogus, tačiau mano siela apsidžiaugė. Vos man išėjus pro laiptinės duris, jis pasičiupo mane, prirėmė prie stulpo ir ne itin kultūringai paklausė, ar aš turįs cigarečių. Aš, žinoma, atsakiau, kad cigarečių aš galėčiau turėti, jeigu į mane būtų šiek tiek maloniau kreipiamasi. Taip pat neužmiršau pasakyti, kad, jei tik jis norėtų, egzistuoja galimybė aplankyti dviratį, iš kurio jis, tiesa, galėtų šio to pasimokyti, be to, aš pats nesu tikras, ar man nebus baugu, – trokščiau jam parodyti šermukšnių vartus, kuriuos tikriausiai įkūręs šėtonas, o šio vyruko aš labai nemylįs, todėl džiaugčiausi turėdamas galimybę juos praeiti dviese... Ir t. t. Gavau ganėtinai stiprų smūgį į veidą. Manau, tai mane pradžiugino. Per daug seniai buvau primuštas. Atsitokėjęs ranka užčiuopiau nuskaustą vietą, man atrodė, ji gerokai ištinusi. Bet nedrįsau dėl to jaudintis. Šiaip ar taip, sutikau žmogų. Mudu pasišnekučiavome. Žinoma, jis turėjo keistų iliuzijų. Tas iliuzijas jis laikė tikrove, be to, tikrovę jis sukūrė po mano kaire akimi. Labai džiaugiuosi. Jam pavyko. Jei kada nors man būtų pavykę taip tobulai įgyvendinti savo sumanymus, dabar man nebereikėtų mąstyti. Aš neneigiu, kad man reikėjo bėgti – antraip būčiau įvairiai padaužytas, bet nedera manyti, kad šis veiksmas man nepatiko; bėgdamas ir čiuopdamas patinimą po akimi, jaučiausi daugmaž romantiškai. Pagaliau kažkas išdrįso duoti man į veidą! (Suprantu, veidas – nekoks, bet jis nusipelno smūgių ne mažiau nei kiti panašios prigimties dalykai.) Man net pavyko tą nepraustaburnį mylėti. Galų gale jis atkreipė į mane dėmesį! Nenusisuko, nepraėjo pro šalį, nemanė, jog esu tiek nieko vertas, kad nebūtų galima paženklinti mano veido mėlyne! Jeigu apskritai egzistuoja kažkokia laimė, turėčiau kalbėti apie šį įvykį. Juk norėjau sutikti žmonių, jais domėtis? Taip, buvau laimingas. Mane guodė ir tai, kad gavau tokį niuksą, kuris tikriausiai atsispindės mano veide, kai, pakilęs iš patalo, ryšiuosi prisistatyti visuomenei. Neabejojau, kad ji bus ryški, ta žyma. Atvirai kalbant, bėgau. Nejaugi įstengčiau nesprukti, kai kažkas taip brutaliai pareiškia savo valią? Tačiau pats bėgimas buvo be galo įdomus. Mačiau elektros skydinę, balą, kurioje kažkodėl plaukiojo meduolis, man patiko raudonu aerozoliu apipurkšta krūmo šaka. Vieną akimirką mane apėmė mintis, kad aš riedu. Negalėjau atsiginti šio jausmo. Jaučiausi šokčiojąs, beviltiškai tiksliai atsimušąs į žemę ten, kur baigiasi bala. Aišku, turėjau manyti, kad mano pasaulėlis sukasi ratu, kad jis dryžuotas, kad norai, kuriuos esu susikūręs, atsispindės tik ant asfalto paliktame dryžyje. Kėlė nerimą tik, kaip teks prašokčioti anksčiau minėtuosius, šakomis susipynusius šermukšnius, kurių visą laiką bijojau. Norėčiau, kad jų ten nebūtų. Tai mane išgelbėtų nuo įvairių patirčių, kurios ne visad būna nuostabios. Norėčiau jų neturėti. Pasaulyje yra gausybė dalykų, kuriuos mielai priglobčiau, jei tik egzistuotų tiems dalykams laikyti tinkamos dėžutės. Taigi ritausi. Vienu metu mane buvo apėmęs įniršis, paskui nusprendžiau, kad nenorėsiu nieko keisti. Tai buvo savotiškas išsigelbėjimas, niekada nemaniau, jog sugebėsiu elgtis taip tauriai. Žinoma, jau mačiau tai, kas man kėlė didžiausią nerimą. Šakos buvo kaip įprasta susipynusios, vėjyje kabojo juodos, žiemą išgyvenusios uogų kekės. Nežinau, ar bijojau to pragaro. Veikiausiai ne. Atrodo, dar buvau taip apkvaitęs nuo susitikimo su anuo nepraustaburniu, kad man atrodė, jog įveikti šį monstrą – juokų darbas. Skrisdamas virš jo buvau labai laimingas. Žinojau, jog kažkur aukštai virš manęs gyvena elektra, ji pulsuoja, sukasi, kuria kvadratus ir trikampius. O aš – skrendu. Beviltiškai dieviškas pojūtis. Gali būti, jog tokio niekad ir nebepatirsiu... Trumpai tariant, bumptelėjau ant žemės. Ji buvo kieta, išvagota niekur nevedančių linijų, kurios turėjo paaiškinti žmonėms, kaip ir kada dera pereiti kelią. Turėjau prisiversti būti nuosaikesnis. Riedėti per automobilių stovėjimo aikštelę – dalykas rimtas. Privalėjau būti nuosaikus, metodiškas; dėl to, žinoma, turėjau sulėtinti tempą. Svarsčiau, ar judu ne per greit. Sąžinė man sakė, kad bet koks greitumas sukeltų visuotinį liūdesį. Nenoriu matyti prekybos centre žmonių, kurie stovi eilėse ir verkia. Tai būtų siaubinga. Geriau jau graži mergina, kuriai, beje, neprivalu ten būti, paimtų vieną brangių cigarečių pakelį, apžiūrėtų jį – bet tik šiaip, ne iš esmės – ir sviestų į kairę arba į dešinę (juk tai – visiškai nesvarbu), ir tas pakelis mėtytųsi ant žemės, ir ta žemė mąstytų, kodėl ši mergina taip keistai pasielgė, o mergina svarstytų, kodėl tas pakelis taip keistai guli ant žemės, kodėl ta žemė tokia balkšva, ir apskritai, kodėl ji tą pakelį ant žemės numetė. Neslėpsiu, norėjau išmąstyti kažką rimtesnio, tačiau man nepavyko. Pojūtis, kad aš rituosi, staiga apleido mano kūną, vėl šlepsėjau tepaluota, atsiskaitymo kvitais nuklota žeme. Manęs vos nepartrenkė automobilis, vairuotojas garsiai rėkė ir plūdosi. Pasakiau, kad jo balsas gražus ir aš pats norėčiau tokį turėti. Vairuotojas labai įniršo, turėjau besąlygiškai jo atsiprašyti. Žinoma, jis nesąs moteris, be to, tai visai ne komplimentas, ir t. t. Ligi šiol esu tikras, jog išsiskyrėme gražiuoju. Manau, man pavyko kažką jam išaiškinti, dėl to šiek tiek savimi didžiuojuosi. Ne kiekvieną dieną juk pavyksta kažkam kažką išaiškinti! O man – pavyko! Džiūgavau šiuo potyriu, nors neneigsiu, jis man atrodė kur kas menkesnis, daug mažiau vertas dėmesio nei anas, įvykusysis prie namų. Anas niekšelis vis dėlto paliko manyje žymą, kuri – jaučiu tai – dar labiau išbrinko, o šis galų gale viską nuleido juokais! Man pasirodė, kad jo gyvenime ne viskas gerai. Argi galėtų žmogus, kuriam sekasi, kuris yra mylimas, šitaip paprastai palikti niekšą, staiga užtvėrusį kelią jo automobiliui? Labai tuo abejoju. Taip, tikriausiai vargšelis turi problemų. Gaila, niekada nebegalėsiu jam padėti jų išspręsti. Mudu paprasčiausiai niekada nebesusitiksime. Liūdna. Na bet užteks apie jį. Tuo metu jau buvau taip arti parduotuvės durų, kad jaučiausi neturįs teisės narplioti šios temos. Planavau prieš įeidamas į vidų stabtelėti lauke ir patikrinti, ar yra kuprinėje (joje ketinau neštis pirkinius) obuolio muliažas, kurį, kaip sakiau, rengiausi paridenti po kojomis bjauriajai salės darbuotojai... Kas buvo toliau? Labai sunku atsiminti, rodos, tai nutiko labai seniai... Ne... Aha, štai kas! Dievaži, tai man kelia nustebimą. Nesumeluočiau sakydamas, kad jaučiu mažytę ekstazę. Nejau nesapnuoju? Ne, atrodo, ne. Tai štai... Kukliai atsistojau ties durimis ir prasegiau savo kuprinėlę. Obuolys gulėjo pačiame dugne (kur jam gulėti, jei viduje daugiau nebuvo jokių daiktų?). Prožektoriai jį apšvietė, jis gulėjo. Harmoninga, gražu, vientisa. Jau siekiau jo, kad išsitraukčiau ir įsikiščiau į kišenę, kai priešais save, gal trys metrai nuo durų, išvydau maždaug dvylikos metų mergaitę. (Tiesa, ji atrodė subrendusi tiek, kad drąsiai galėčiau vadinti ją mergina.) Ji buvo kiek pasidažiusi, kvailai šypsojosi. Man ji labai patiko, nepamenu, jog kada nors būčiau matęs gražesnę mergaitę. Bet ne tai svarbiausia – neigdamas visas proto, logikos ir elgesio normas, jos rankoje vėjy plevėsavo baltas popieriaus lapas. Atrodo, tą akimirką mane ištiko dar viena ekstazė... Niekaip negalėjau susitvardyti. (Tuo nereikėtų perdėm stebėtis. Man kartais taip nutinka.) Greitai ištraukiau iš kuprinėlės obuolį, priėjau prie tos mergaitės-merginos, padaviau jį ir pasakiau, kad būčiau labai laimingas, jei namuose šį obuolį ji padėtų ant šio lapo ir bent minutėlę pamąstytų. Esu tikras, tai turėjo padaryti jai įspūdį. Neabejoju, kad ir padarė, tiesiog aš nebespėjau pamatyti jos reakcijos, kadangi tą pačią akimirką, kai obuolys atsidūrė jos rankose, aš apsisukau ir dingau už parduotuvės durų. Ne visai žinojau, kodėl taip keistai pasielgiau. Juk praradau malonumą stebėti, kaip elgsis bjaurioji salės darbuotoja, kai mano gudriapirštė ranka paridens tą obuolį jai po kojų. Kita vertus, džiaugiausi, kad be galo sutrikdžiau aną mergaitę. Manau, apie tai ji jau pamąstė, gal šis žavus natiurmortas, kurį pasiūliau jai susidėlioti namuose, privertė ją prisiminti kokį nors gražų berniuką, atostogas prie jūros ar dar ką nors malonaus. Tiesiog aš nebeturėjau obuolio muliažo, man buvo labai liūdna. Nuėjau tiesiai į skyrių, kur prožektorių šviesoje graudžiai spindėjo mane dominančios prekės, pasiėmiau kelias ir patraukiau prie kasų. (Dera atkreipti dėmesį, kad aš net nesusimąsčiau, kad galėčiau patyrinėti salės darbuotoją!) Jaučiausi šiek tiek viskuo nusivylęs, guodė tik, kad buteliai, dėl kurių sukoriau šitokį kelią, – jau mano rankose, ir kai tik išsiskirsiu su tam tikra pinigų suma, galėsiu lig soties mėgautis jų turiniu. Taigi traukiau prie kasų. Lyg per miglą menu, kad pakeliui mane buvo sudominęs prieskonių stendas, išsikišęs, tačiau kažkodėl ant grindų nekrentąs grietinės indelis, bet aš nieko tikro apie tai negaliu pasakyti... Atvirai kalbant, nepastebėjau nieko, kas būtų galėję mane iš tikrųjų sudominti. Prisimenu tik mintį, kad būtinai turiu iš parduotuvės išeiti kitu keliu, negu atėjau. Aišku, ją įgyvendinti buvo nesunku. Praėjau sulčių ir gaiviųjų gėrimų lentynas, paskui aplenkiau gėlių stendą ir atsidūriau ties paskutine kasa, prie išėjimo, kuris man gal ir ne tiek patogus, kaip tas, pro kurį įžengiau į vidų, tačiau kadangi jau prieš tai buvau tvirtai nusprendęs, jog grįšiu namo lėtai, pamažu mėgaudamasis savo pirkinių siūlomais malonumais, galėjau daryti išvadą, kad man vis vien, kiek laiko ir kuria kryptimi eiti. Atsiskaitęs pasukau tiesiai prie durų, labai bijojau išvysti ką nors sentimentalaus – juk sakiau, kad parduotuvės mane dažnai sugraudina, kartais pravirkdo, o retkarčiais sukelia isterijos priepuolius. Na bet tai nesvarbu. Šįsyk viskas klostėsi puikiai, ir aš netrukus priėjau prie durų, jos paslaugiai atsivėrė. Taip... Atrodo, taip ir buvo... Išėjau į lauką, užsidegiau cigaretę... O paskui... Nesu tikras, ar aš to nesusapnavau... Už tų durų, prie šiukšliadėžės, irgi stovėjo mergina. Tiesa, ji buvo visai nepanaši į aną, kuriai taip spontaniškai padovanojau obuolio muliažą. Geibus, beformis jos biustas buvo aptemptas grožybes pabrėžiančiais tentais (sąmoningai vengiu vartoti žodį „drabužiai“), vėjyje plaikstėsi garbiniuoti peroksido spalvos plaukai. Ryškiai raudonos lūpos, veidas nuklotas gal pusės centimetro storio kremo pudros sluoksniu. Toji būtybė buvo visiškai girta, iš jos elgsenos spėjau, kad ji norėtų kažkur eiti. Tai man pasirodė labai įdomu, galbūt aš net šiek tiek susigraudinau. Man net buvo kilusi mintis kažką tai mergšei pasakyti, bet – džiaugiuosi tuo – sėkmingai pavyko save sutramdyti. Nors nežinau, gal ir nepavyko. Tiesą sakant, tą momentą atsimenu labai silpnai... Matyt, buvau praradęs sąmonę. Tikriausiai tai – iš nuovargio. Žinoma, iš nuovargio. Kai visiškai pristingu jėgų (o kokį ilgą kelią sukoriau šiandien!), mano smegenys kartais atsisako veikti. Įsižiūriu į kokį nors akmenuką ar nuorūką ir manęs tarsi nelieka... Kartais labai kenčiu dėl šios savybės. Pakirdęs iš tuštumos, jaučiuosi taip, lyg kažką būčiau negrįžtamai praradęs. Tai man visuomet kelia liūdesį, atrodo, lyg būčiau bergždžiai sugaišęs laiką. Na nieko, aš ne apie tai... Taigi prisimenu, jog atsipeikėjęs vėl pamačiau tą mergšę, o tiksliau, automobilių stovėjimo aikštelės lempų šviesoje išvydau tviskantį jos plaukų peroksidą. Mergina jau buvo gal už dvidešimties trisdešimties metrų nuo manęs. Tą akimirką man staiga kilo mintis, kad būtinai turiu sekti jai iš paskos. Žinoma, aš nenorėjau turėti su ja ką nors bendra, nesirengiau net užkalbinti; paprasčiausiai norėjau pažiūrėti, kuo jai baigsis. Bet tikriausiai ir vėl perdedu. Nei aš taip gudriai galvojau, nei ką. Pamačiau jos plaukų žvilgesį ir pasileidau iš paskos. Trokšdamas, kad mergina nieko neįtartų, laikiausi nuo jos gal per dešimt metrų. Be abejonės, ji ir taip nebūtų nieko įtarusi, kadangi, kaip jau sakiau, buvo visiškai girta, tačiau aš buvau nusprendęs nerizikuoti. (Galų gale apie ką būčiau galėjęs šnekėtis su tokio specifinio žanro mergele?) Taigi ėjau paskui ją. Ji nusileido laipteliais, beje, visai ne tais, kuriais aš įpratęs keliauti savo laimikio, šiek tiek pastovėjo, tarsi laukdama, kad kas nors ją išgelbėtų iš taip staiga užklupusios bejėgystės, ir ryžtingai, kiek leido jos senkančios jėgos, patraukė kairėn. Prieš pat viaduką, kurį būtume turėję praeiti, ji staiga sustojo, atsirėmė rankomis į turėklą (lygiai taip, kaip aš elgiuosi savo laiptinėje!) ir sustingo. Dievaži šią akimirką ji atrodė ne tokia jau ir bjauri. (Aišku, ji ir šiaip bjaurumu negalėjo lygintis su parduotuvės salės darbuotoja, tačiau net prispirtas nebūčiau sugebėjęs joje įžvelgti ko nors bent šiek tiek gražaus.) Aš žiūrėjau į ją, man rodėsi, kad pasaulis tampa lygesnis, labiau apskaičiuotas. Bent tą akimirką jis man įgavo kažkokios prasmės – ir vien dėl to, kad toji pabaisa laikėsi už turėklo! Jeigu atvirai, tą akimirką patyriau bene didžiausią erekciją savo gyvenime. Žinoma, dėl to buvo kalta ne mergšė, ne... Gal koks vaizdinys ar... Nežinau, manyje visuomet slypėjo keisčiausių pojūčių. Mergšė pradėjo vemti. Jos kūnas tampėsi nuo skrandžio spazmų, gleivės tolygiais šliūkšniais tryško į balelę, drumsdamos jos vandenį. Nuo vemiančiosios veido dideliais lašais ramiai kapsėjo kremo pudra. Man tai atrodė pasibaisėtinai gražu. Pirmą kartą gyvenime taip nuosekliai tyrinėjau vemiantį žmogų. Esu įsitikinęs, jog apie tai galima parašyti labai storą knygą... Ne mokslinę, žinoma; mokslas ir taip viską žino. Bet tai nėra taip svarbu. Staiga supratau, jog žūtbūt turiu eiti, palikti tą moterį vieną su plūstančiomis iš burnos negalėmis. Tai buvo labai keistas jausmas... Svarbiausia, jaučiau, jog nepajėgsiu eiti tuo pačiu keliu kaip ir ji. Privalėjau pasukti į kairę arba į dešinę, antraip... Nežinau... Taip, tikrai pasukau. Neatsimenu tik, į dešinę ar į kairę... Bet tai irgi nesvarbu. Paskui ėjau tiesiai, nesidairydamas, manau, jog tąsyk buvau greitesnis, nei būčiau galėjęs iš savęs tikėtis. Sankryžoje pajutau būtinybę nugara atsiremti į stulpą ir kurį laiką mąstyti... Nežinojau, apie ką mąstysiu, tačiau buvo aišku, kad tą akimirką, kai nugara priglus prie vėsaus metalo, man viskas paaiškės. Atsirėmiau. Netoliese atsainiai mirkčiojo geltona šviesoforo akis, viršum galvos zirzė šviestuvo lempa. Keliais dideliais gurkšniais patuštinau butelį, jis kažkodėl pradėjo dar labiau spindėti... Kažkur pro šalį skrido žiedlapis... Kai nusileido ant gatvės asfalto, jį pritrėškė atsitiktinai važiavęs automobilis... Tą akimirką pagalvojau, kas būtų, jei viską paaiškinčiau žmonai. Ji tikrai nesuprastų. Nėra nė menkiausios abejonės... Gaila. Man labai liūdna, tikrai. O ta su plastančiu popieriaus lapu rankoje mergaitė, kurią mačiau parduotuvės prieangy – suprastų. Gal jau ir suprato, jei pasielgė tiksliai taip, kaip jai nurodžiau... Atrodo, išgėręs dar vieną gurkšnį iš butelio, apsiverkiau. Nors gali būti ir visai kitaip. Nuo šios vietos mano atmintis pradeda painiotis... Na „painiotis“ gal ir per švelnus žodis. Tikriausiai visai nieko neatsimenu... Lyg ir kažkur ėjau... Taip, tikrai ėjau. Paskui... Kas buvo paskui? Kodėl aš čia, kur skruostus kutena ne pagalvės pūkai, bet žolės stiebeliai? Rąstas, jei tai išties rąstas, kurį čiuopiu rankomis, man tikrai negalės nieko paaiškinti. Labai gaila. Vadinasi, teks atsimerkti. Tai bus liūdna, gal net viena liūdniausių akimirkų šią parą, teks išvysti aušrą (net pro užmerktus vokus jaučiu rausvėjantį dangų) ir lėtai, kankinamai vilktis per įsisiautėti pradedančią dieną. Ne, tai ne mano jėgoms! Dar minutė, dvi, trys... Kaip man šiuo metu reikia trumpam įsisprausti į amžinybę ir ten patūnoti... Žinoma, su sąlyga, kad vėliau bus leista grįžti! Ir paukščiukai! Jie kažką man sako šėtono balsu... Šią akimirką labiausiai norėčiau pasimelsti, bet jaučiu, kad nepavyks. Tikrai šįryt liežuvis neturi teisės minėti Dievo vardo – tai būtų pernelyg įžūlu. Geriau pagalvosiu apie elektrą. Ji teka laidais, jos labai daug. Tai mane ramina. Ji tarsi upė, keletą kartų man pavyko išgirsti jos čiurlenimą. Gaila, negirdžiu jo dabar. Vadinasi, teks įsivaizduoti. Bet ne, neteks. Man reikia keltis ir eiti, nes antraip mane užklups diena. Dieve, kaip nekenčiu jos, kaip nekenčiu ir to, kas mane verčia jos nekęsti! Bet tai kiek per gudru šiai ryto valandai. Aš pats puikiai suprantu, kad nebegaliu delsti. Neturiu teisės, viskas – – –
       – – – pasirodo, ne taip jau blogai! Mano gulėta aukštumėlėje veik greta parduotuvės. Puikiai šią vietą pažįstu – ryte po mokyklos išleistuvių su klase čia pasitikome aušrą. Gerai prisimenu tą rytmetį. Eisena buvo pakrika ir saviškai įspūdinga. Suglamžyti, apvemti ir vietomis suplyšę drabužiai, padabinti mergaičių makiažo dryžiais, nuvytusios, liūdnai rankose maskatuojančios puokštės. Visi svirduliavo. Viena mergaitė žiaukčiojo kito berniuko glėbyje. Saulei kylant mokytoja mums garsiai pasakė, kad gyvenime mes visi būsime laimingi. Be abejonės, tai labai įdomi mintis. Galbūt kada nors prisiversiu ja patikėti. Menu, išgirdęs šią frazę, aš iš nugaros apkabinau tokią bendraklasę ir delnais suspaudžiau jos (beje, visai neprastas!) krūtis. Ji buvo labai laiminga (vargšė paskui įnirtingai kišo man savo telefono numerį). Ji viena. Ir tikriausiai vienintelį sykį. Gaila. Aišku, to negalima pasakyti apie paukščiukus. Jų laukia daug daug grūdų ir trupinių, jų dienos įspūdžiai bus nepakartojami. Saulei gal irgi neblogai – nemirtingumas bent garantuoja tikimybę, jog skrieti galaktikoje kurią nors dieną bus ne taip nuobodu. Bet tiek to. Man reikia eiti, tučtuojau. Einu... Ne... Kas čia dabar? Po mano kojomis? Koks idiotas čia išmetė garso kasetę? Ją būtinai reikia pakelti ir apžiūrėti. Taip... Visos garso kasetės man šį tą reiškia. Žinoma, aš neturiu galvoje muzikos. Tiesiog paauglystėje nuolat jas skolindavausi iš vienos neįspūdingos, tačiau mielos merginos, kuriai, pripažįstu, būčiau pajėgęs būti neabejingas. Tas skolintas kasetes visuomet uostydavau. Mano šnerves glamonėdavo moters kambario kvapas, toks artimas tam, kurį vėliau užuodžiau kamuolio gumoje. Jis garsiai bylojo apie laimę, kurios lig šiol neturime (o dabar jau ir žinome, kad niekada neturėsime); mano penis sukietėdavo, aš masturbuodavausi. Be abejonės, aš pasiimsiu ir šią kasetę. Neneigiu, pauostysiu. Be tikrai ne dėl praeities, ne. Ji man tikrai nerūpi tiek, kad vilkčiau namo šiukšles. Menate, visą dieną troškau ką nors pasukti? Manau, tai pats geriausias daiktas, kurį galėjau rasti. Taigi aš ją suksiu. Susirietęs po antklode, tamsoje, neskubėdamas. Suksiu taip lėtai, kad nesuspėčiau per anksti pajusti trūktelėjimo siaubo, kurį tenka išgyventi, kai visa juostelė susisuka ant vieno ratuko. Mano likimas irgi slinks lėtai ir tolygiai – kartais lėčiau už patį laiką, – aš džiaugsiuosi, kad švelniai ant manęs gula mano patalų klostės, gražiai ir jaukiai girgžda mano tėvynė lova. O tuomet, kai pro antklodės kraštą, pro mano užmerktus vokus į akis, lyg atsivėrus kiaurymei, paplūs televizoriaus ekrano baltybė, man bus atėjęs laikas gimti.

 
       ²⁰ Geltonas povandeninis laivas (angl.). (Atgal>>>)
       ²¹ Anot liaudies tikėjimų, šermukšniai apvalą nuo piktųjų dvasių įtakos. (Atgal>>>)
       ²² Automatiškai (sen. gr.). (Atgal>>>)
       ²³ Aliuzija į tai, kad mitinė Didonė nusižudė. (Atgal>>>)
       ²⁴ Aliuzija į K. Voneguto romano „Skerdykla Nr. 5“ frazę. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt