ROMAS SADAUSKAS

 
       Kelionė su ministru

 
       Urėdija ant plyno lauko
       Šilelio idilė
       Dainavimas Pertake

       Tai buvo lygiai prieš keturiasdešimt metų… Dieve, kaip ilgai tūlam žmogeliui Tu leidi džiaugtis šiuo saldžiai nuodėmingu pasauliu!
       Taigi tada, rodos, gegužės mėnesį, „Jaunimo gretų“ žurnalas išspausdino pirmąją mano, kaip dabar pasakytume, ekologinę apybraižą – „Mylėkim, vaikinai, žemę“. Dingstis ją parašyti – tiesiog įsisiautėjusi totalinė melioracija, šluojanti nuo žemės paviršiaus vienkiemių sodybas, giraites, melioracinėse plynėse atsidūrusius pavienius medžius, jau nekalbant apie mažuosius upelius, kurie su visa aplinkine gamtos įvairove po „žemės gerinimo“ virsdavo melioraciniais grioviais arba apskritai išnykdavo. Rašiny buvo pateiktas savo akimis stebėtas reginys, kaip jauni vyrai šalia sunaikintos sodybos buldozeriu su žemėmis maišė puikų žydintį sodą. (Galva neišneša, kaip toks faktas praslydo pro cenzūrą…)
       Sprendžiant iš gerą pusmetį į redakciją plūdusių laiškų, apybraiža žmones jaudino. Tie laiškai ir kitoks dėmesys, suprantama, glostė savimeilę, skatino apie tai rašyti toliau. Ką jau sakyti apie nelauktą netikėtą miškų ūkio ministro Algirdo Matulionio skambutį tuometiniam vyriausiajam „Jaunimo gretų“ redaktoriui poetui Jonui Lapašinskui. Net ir dabar, vadinamaisiais demokratiniais laikais, ministrai rašėjų tokiu dėmesiu nelepina, nebent nuplėštum valdininko garbę ar pažemintum orumą. O A. Matulionis redakcijai padėkojo ir per vyriausiąjį redaktorių pakvietė apybraižos autorių jį aplankyti.
       Nors buvau viso labo tik jaunas literatas, mums susitikus, ministras iškart pasakė:
       – Mums labai reikalingi rašytojai, kurie pasakotų apie gamtą, o ypač apie mišką ar atskirą medį, taip pat apie mus, miškininkus.

Į viršų

       Urėdija ant plyno lauko

       Mūsų pokalbis ministro kabinete užtruko gerą valandą. A. Matulionis su jaunu literatu šnekėjosi kaip su sau lygiu kolega, nors mūsų patirtys, žinios buvo nepalyginamos. Pasiteiravo, kas mano tėvai, iš kur esu kilęs, ar turėjo seneliai nuosavo miško. O sužinojęs, kad laimingiausios mano vaikystės dienos pralakstytos paskui karvių uodegas senelių miške, Petroškuose, kur už Veisiejų, ministras staiga pasiūlė:
       – Tai gal norėtum ten apsidairyti? Kaip tik į tą pusę kitą savaitę važiuoju.
       Kur nenorėsi! Juoba redaktorius dar ir komandiruotę išrašė. Liepė paimti žurnalo korespondentą Juozą Grikienį ir parengti „Jaunimo gretoms“ didelį reportažą – „Kelionė su ministru“…
       Aišku, po tiekos metų nekas konkretaus užsiliko galvoj iš to mūsų pasivažinėjimo. Gerai, kad pavyko rasti anų dienų užrašų knygelę su keliais ministro samprotavimais, pastebėjimais ir mano paties mintimis. Atmintyje kaip gyvas liko tik reto vaiskumo vasaros rytas, kai mes išvažiavome iš Vilniaus ministerijos viliuku. Ir dar – kaip mus užklupo trumpa liūtis ant pirmos kalvos, pravažiavus Veisiejus. Tai buvo viena iš tų vietų, kai A. Matulionis paprašydavo vairuotoją stabtelėti ir dairydavosi po apylinkes, ką nors svarstydamas arba pats sau vienas galvodamas.
       Nuo liūties mes užsiglaudėme po pavieškelės kaštonu, labai senu, gumbuotu, bet su žalia ir tankia laja. Dabar to kaštono nė žymės neliko, kaip ir senųjų tuopų, žymėjusių kelią iki Veisiejų dvaro. Ministras žvalgėsi iš po medžio ir tylėjo, atrodė, kad visi tik ir klausomės lapų šnarėjimo lietuje. Liovusis liūčiai jis vis dar stovėjo ir dairėsi aplinkui.
       – Ką Jūs čia stengiatės pamatyti? – pajuokavau.
       – Ne tik stengiuosi, bet ir pamačiau, – atsiliepė ministras. – Ant šito kalno bus pastatyti Veisiejų miškų ūkio rūmai.
       Bandžiau abejoti, ar tai tinkamiausia vieta miškininkams įsikurti. Apie Veisiejus tiek daug nuostabių vietų, kur miškų ūkis galėtų glaustis, o ministras išrenka plyną kalną visų vėjų pagairėje.
       – Tegu ir šitas plikas kalnas, kaip tu sakai, bus nuostabus, – atsakė ministras. – Miškininkai gali ir turi tai padaryti.
       Dabar jau ir aš žinau, kad daug Lietuvos urėdijų bei girininkijų yra įsikūrę ten, kur A. Matulionis pirštu parodė. Vienur ministro viltys įsikūnijo – į kadaise nuobodžiai atrodžiusią ertmę miela malonu žiūrėti. Tačiau kai kur jos, deja, nevirto A. Matulionio vizijose klestinčios gamtos ir pavyzdinių gyvenviečių oazėm. Pastarųjų girininkijų ar urėdijų šeimininkai, ne sykį teko girdėti, kaltina A. Matulionį, neva ministro pirštas juos pasmerkė skursti netinkamoje aplinkoje.
       Dabartinė Veisiejų urėdija – vienas iš laimingųjų atvejų. Ilgainiui nykioji pavieškelės kalva paskendo žalumoje, urėdijos rūmus ir visą ūkį supa pavyzdingai tvarkomi įvairiausių rūšių medžiai ir krūmai, klestėte klesti vaismedžių sodas. Iš kiekvieno kampelio dvelkia atida ir meilė savo profesiniams namams. Tiesiog neįsivaizduojamu akibrokštu atrodė andai „aukštybėse“ kilusi mintis šią urėdiją panaikinti…

Į viršų

       Šilelio idilė

       Senoje užrašų knygelėje liko šiokie tokie pėdsakai apie mūsų apsilankymą Šilelio girininkijoje. Šilelio žmonėms ministro pasirodymas buvo toks netikėtas, kad Danutė ir Juozas Motiejūnai, visai dar jauni girininkai, tiesiog neteko žado. To tik betrūko, užuot padrąsinęs, garbusis svečias juos nepiktai, bet gana kategoriškai apibarė. Jo dėmesį atkreipė milžiniškas lazdyno krūmas, stūksantis šalia girininkijos namų; po juo – o varge – glaudėsi nuo saulės gausi avių šeimyna… Matyti, ne pirmą dieną – žemė apie lazdyną išgulinėta, avių kanopėlėmis išmalta. Kaip, girdi, galima tokią retenybę niokoti. Miškininkai privalo saugoti jį kaip savo akį. Girininkienė puolė traukti už virvės avis iš po lazdyno, o A. Matulionis jau netvėrė iš pasitenkinimo, gėrėdamasis skroblų alėja palei keliuką į girininkijos pasodą. Kaip tik čionai, apie Veisiejus, praeina skroblų arealo riba, todėl alėja A. Matulioniui atrodė simboliška, ne tik įspūdinga.
       Kelių valandų viešnagė pas Motiejūnus baigėsi pasisėdėjimu po obelimi ant girininkienės patiestos paklodės. Nuo vaišių ministras atsisakė – atseit pietauti numatyta kitur, pats išsitraukė kibirą vandens iš gilaus girininkijos šulinio ir prisipylė ąsotį, kabojusį džiūti ant tvoros. Bet giliojo vandens tik paragavo – Danutė užsiminė turinti „avižinės sulos“. A. Matulionį sudomino dzūkams žinomas būdas statinėje laikyti beržo sultis, užpiltas avižomis, kurios gražiai sudygsta ir suteikia gėrimui puikų skonį. Beržų sula, vos ne vos rūgtelėjusi, taip išsilaiko iki didžiųjų vasaros darbų, ja gaivindavosi per rugiapjūtės karščius. Nuo sulos kalba pasisuko prie miško darbų, pavasarinio miškasodžio, kirtimų.
       – Pro šalį važiuodamas regėjau žavingą sengirės lopą, – pasakė ministras. – Gal tebūnie, nekirskit! Gera žiūrėti į jauną kylantį medyną, tačiau girininkija be sengirės – ne tas.
       Jis kažką pasižymėjo užrašų knygelėje ir pažadėjo pasikalbėti su miškotvarkininkais. Paskui ėmė klausinėti apie pamiškių gyventojus, kuo jie verčiasi, ar netuštėja sodybos, ar beliko jaunų šeimų.
       – Pamenat, ką sakiau, jus čia girininkais paskirdamas? Giria – tai ne tik medžiai, ne tik žvėrys, ne tik paukščiai… Miškas – taip pat ir žmonės, šiuose tarpugiriuose nuo senų senovės gyvenę. Tikram girininkui ir jie turėtų rūpėti. Geriausi Lietuvos miškininkai visada buvo savo krašto šviesuliai.
       Kai dabar pagalvoji, šiai jaunai miškininkų porai A. Matulionis parinko ne tokią jau lengvą dalią. Girininkijos miškai dar prieš karą buvo bedieviškai išretinti, čia tokiam Rogovui, žydų verslininkui, pastačius lentpjūvę su galingais vokiškais gateriais. O po karo lentom pavirto likusios ištekinės pušys, išnyko brandūs eglynai ir beržynai. Reikėjo dešimtmečių alinančio darbo, kol tie šabakštynai su didžiuliais kelmais vėl tapo panašūs į dorą mišką.
       Nemažiau už giružę buvo nualinti ir aplinkiniai dzūkų kaimeliai. Apskritai niekada neklestėję. Jie – Pazapsiai, Paveisiejai, Briniai, Klepočiai – per karo bei pokario suirutes buvo taip nustekenti, kad, rodėsi, niekaip ir niekad neišsikapstys iš skurdo, tamsos ir netikusių papročių. Laimė, kad mūsų liaudis turi žolės atsparumo ir gyvastingumo: trypk ją, graužk – iš šaknų atsigauna ir dar labiau suveši aplinkybėms pasikeitus.
       Girininkui buvo lengviau. Juozas kilęs iš tokio pat seno ir dzūkiško Babrų sodžiaus, tad vietiniai žmonės jam buvo suprantamesni. O Danutė čia buvo savotiška meilės tremtinė, ją gelbėjo tik jaunystės idealizmas bei prigimtinis gerumas. Tokia šviesiaveidė ir geltonkasė, didelėmis mėlynomis akimis, ji traukte traukė ir seną, ir mažą.
       – Kap jų acimenu, tai cikra saulukė buvo, – taip vieną kartą bešnekant Šilelio girininko pavaduotoją prisiminė senutė Bronė Kazokienė iš Pazapsių.
       Pamenu, sykį J. Motiejūno paklausiau, nuo ko jie pradėjo savo gyvenimą Šilelyje. Girininkas pagalvojo ir atsakė:
       – Ogi nuo savęs. Nuo šito kalnelio. Ir nuo to, kas čia iki mūsų buvo, – pridūrė.
       Iki jų čia irgi buvo girininkija. Bene seniausia šiame krašte. Galima tarti – Veisiejų urėdijos pirmtakė, kaip ir pradžių pradžia. Ilgainiui Motiejūnams pavyko surinkti ir užrašyti Šilelio girininkijos istoriją, daugmaž viską, kas čia dėjosi iki jų. Vieno tik nepasisekė sužinoti: kas parinko pirmai Veisiejų krašto girininkijai vietą. Tik jau ne A. Matulionis, nes tai buvo gerokai anksčiau, tarpukario nepriklausomybės laikais.
       O vieta išrinkta, sakytum, ypatinga, atokėliau nuo vieškelio, ant kalvelės, nuo kurios, saulei tekant, atsiveria tolimas reginys į greta besibaigiantį Veisiejį. Pietinėje pusėje – į Veisiejį įtekančios Zapselės slėnis. O iš vakarų ir šiaurės Šilelį supa Tartoko ir Pazapsių miškai. Saulėtas, šiltas nuo vėjų apgintas kalnelis.
       Motiejūnai čia jau rado kuklią girininkijos pasodą (A. Matulionio mėgtas žodis) – pradėtą veisti vaismedžių sodą, minėtą skroblų alėją ties girininkijos slenksčiu bei kietą keliuką nuo vieškelio iki kalvos momens. Visa kita, kas dabar matoma (nekalbant apie miškus), – jau Danutės ir Juozo daugiau kaip keturis dešimtmečius trukusios veiklos vaisiai.
       Tik ar viskas, ką jie čia gero padarė, bent jau pašaliečiui matoma ir aišku? Pačioj pamiškėj, jau anapus kelio, teberiogso gerokai nudrengtas trobesys, už pačią girininkiją didesnis. Anksčiau vieną jo galą užėmė parduotuvė, o likusi patalpa buvo lyg ir kultūros namai, visų Šilelio klubu vadinami. Garsėjo jis labai plačiai, į šokius ir visokius vaidinimus jaunimas suplaukdavo iš tolimiausių kaimų – nuo Leipalingio, Kapčiamiesčio, nuo pačios palenkijės.
       Viso to siela buvo girininko pavaduotoja Danutė – vyras prapuldavo miško darbuose. Tiesa, jo aistra šachmatams daugelį užkrėtė. Šilelio turnyruose dalyvaudavo visi, kas tik geidė, o patys miškininkai bei jų šeimos – jei ne šachmatais, tai bent šaškėmis – žaidė nuo seno iki mažo. Danutė kūrė spektaklius, buvo juose pagrindinė artistė, šoko ir dainavo. Nuo kitur vykusių pasilinksminimų (nedaug jų čionykščiam krašte ir buvo) Šilelio vakarai skyrėsi dar ir tuo, kad „prie Motiejūnų“ niekas nedrįsdavo pasirodyti išgėręs. Ką dar šitam nelabai valyvam užkampiui davė Motiejūnai – tai švaros ir higienos pamokas. Ant Zapselės kranto anais laikais pastatytoje pirtyje maudydavosi ne tik miškininkai, bet ir visi, kas tik netingėjo, ypač moterys ir vaikai.
       Nė neišvardysi visko, kas, anot vyskupo ir poeto, „…būdavo, tai jau būdavo Šilelyje“. Kada tik užsukdavai kakdamas pro šalį, vis ką nors gero čia rasdavai arba išgirsdavai. Taip ir tekėjo metai paskui metus nei tyras Zapsės vandenėlis. Išaugo du sūnūs, tvirti ir gražūs kaip ąžuolai, pasirinkę taip pat su medžiu susijusias specialybes. Vienas po kito, visai nepanašūs į pensininkus, Juozas ir Danutė atšventė šešiasdešimtuosius amžiaus jubiliejus. Blėso turbūt ir jaunystės užsidegimas, juoba juos ir laiko vėjai gesino. Ištuštėjo aplinkiniai kaimai, nebeliko ką šviesti, kam vaidinti. Po sąstingio dar sujudino širdis Atgimimas, Nepriklausomybės pradžia. Abudu atgijo, įsijungė į naujo gyvenimo kūrimą. J. Motiejūno buvo pilna visur, o Danutė giedojo parapijos chore, padėjo vyrui visuomeninėje veikloje. Toli gražu ne visi Motiejūnus palaikė ir pritarė. Jėgas pakirto nelauktas netikėtas girininkijos panaikinimas, ir neišlaikė žmogaus širdis. Palaidojus vyrą Danutė liko ant kalno vienų viena taip ir nebaigtame statyti girininkų name. Sutikus sunku patikėti, kad tai ta pati „saulukė“, tokia apatiška pasidarė. Ir pati buvusios girininkijos pasoda – ta Veisiejų miškininkystės pradžių pradžia – dvelkia kažkokia gilėjančio rudens idilija. Sodas suseno ir vis menkiau žydi, pirtis kažkam parduota ir atnaujinta be skonio, kuklus girininkijos namas, likęs be šeimininkų, irsta akyse. Dingsta nepuoselėjamas toks daiktas, tokia vieta… Kažin ar A. Matulionis, kažkada Motiejūnus čia palydėjęs, tokios senųjų girininkijų būsimybės tikėjosi?

Į viršų

       Dainavimas Pertake

       Atsisakydamas Šilelyje pietų, ministras, matyt, žinojo, ką daro. Kalbėdamas su Motiejūnais, jis vis žvilgčiojo į laikrodį, o atsisveikinęs šoferiui pasakė: „Lėk tiesiai Pertakan, nes Olšauskas laukia“. Taip bent užrašyta pageltusioje užrašų knygelėje.
       Kas tas Olšauskas, tuomet greičiausiai dar nežinojau, nors vėliau apie šį garsų vyrą, bene pirmąjį miškininką, gavusį (aišku, ne be A. Matulionio rekomendacijos) nusipelniusio vardą, net apybraižą teko rašyti. Apie tai, kaip jis Kapčiamiesčio smėliuose maumedžius veisė, kaip dainuodavo – net respublikinis radijas kartais pasikviesdavo! Paskutinį kartą, kaip šiandien būtų, pamenu, sutikau jį iš Veisiejų motociklu lekiantį… Buvo ką tik atšventęs bene aštuoniadešimties metų sukaktį.
       O tada, kai Pertakan su ministru atvykome, buvo aišku, kad apie mūsų viešnagę A. Olšausko žinota iš anksto. Tuoj pat paragino sėsti prie stalo ir pavaišino kaimišku sūriu bei kažkokia labai didele ir taip pat labai skania farširuota žuvim. Prieš tai pripylė visiems po taurelę konjako, tačiau ministras ją atstūmė: „Nekrėsk juokų, atnešk naminės, o tokios blakutienės ir Vilniuje pilna“.
       Naminės, suprantama, atsirado, abudu išraudo, atsirišo liežuviai, o mano bloknote, aiškiai matyti, gerokai pasikeitė rašysena. Paskutinė jame užrašyta niekada daugiau negirdėta daina viso labo trijų žodžių:

       Ak, kaip jie tą dainą, tuos tris žodžius abudu giedojo – net ir dabartės, po tiekos metų ausyse, nekalbant apie širdį, skamba. Ilgai, gūdžiai, trečią žodį nežmoniškai nutęsdami, vienas aukštu, kitas žemu balsu. Lyg kokia paslaptis juos per šitą dainavimą jungė.
       Tiesa, bloknote dar užrašyta, kad jiedu „tarėsi dėl maumedynų plėtimo“: A. Olšauskas tvirtino, neva smėlynuose jie net už pušį greičiau užauga, o ministras pridūrė, kad maumediena vandenyje nepūva, tai tinka visokiems tiltams ir lieptams tiesti.
       Prisipažinsiu: va dabar, berašant, staiga užėjo ūpas tuos A. Olšausko maumedynus aplankyti, – juk nieko apie juos negirdėti. Seniai neliko ne tik jų puoselėtojo, bet ir pačios Pertako girininkijos, vien tik senobinis vietovardis ją mena. O ir tų dviejų vyrų prisiminimas dvelkia senove, net sau pačiam nelengva tikėti, kad su jais kokių nors reikalų turėjai…
       Beje, „Reportažo su ministru“ žurnalas „Jaunimo gretos“ neišspausdino. Kodėl? Priežasčių tais laikais autoriams niekas nepasakydavo.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt