Pilis yra nepasiekiama,
       kelias į pilį yra apgaulė

       Laikas praėjo kaip viena diena, pasakė mano tėvas.
       Aš apie tą jo vieną ilgą dieną parašiau apsakymą.
       Taigi: kol saulė patekėjo, tėvas iškasė kieme šulinį; iki pusryčių iškirto alksnyną, kuris augo aplink trobelę; iki pietų išrovė kelmus ir praarė žemės rugiams sėti; po pietų susirentė kalvę, pavakariais pradėjo kaustyti kaimynų arklius; vakarienės parėjo susimetęs į kuprą ir pražilęs.
       Vakarojant tėvas perskaitė mano apsakymą.
       Ne, papurtė galvą. Rašai netiesą.
       Betgi tu pats sakei, kad laikas praėjo kaip viena diena!
       Taip, tarė tėvas. Tačiau šitoje tavo dienoje tėra faktai ir vasara. Koks kvailys patikės, kad gyvenau tik vasarą?
       Jei rašyčiau apie žiemos dieną, tai nebūtų vasaros!
       Taip jau yra, šios dienos neaprašysi teisingai, liūdnai pasakė tėvas. Nereikia, sūnau, rašyti apie tai, ko negalima aprašyti.
       Bet aš teisingai aprašiau, kaip tu siekei tikslo.
       Kokio tikslo?
       Tu išleidai mane į mokslus, kad padaryčiau…
       O aš? – staiga pertraukė tėvas.
       Tu – mane…
       O aš? – dar tvirčiau paklausė tėvas.
       Betgi tu – mane…
       O man koks džiaugsmas?
       Kad tu – mane…
       Ką padarysi tu, tai jau tavo mirčiai džiaugsmas. O man… Kas man?
       Tėvas atsigulė į lovą ir užmigo. Žiūrėjau į jį – miegantį – nusiminęs. Rašydamas apsakymą maniau, kad pradedu prasmingą kelionę į savo svajonių pilį, į amžinatvę, kurioje pirmiausia įkurdinsiu tėvą. Praeis šimtas, trys šimtai metų, praslinks daug šimtų metų, o žmonės skaitys, ką parašiau, ir niekada neužmirš nei manęs, nei mano tėvo.
       Nė dabar – jau susenęs – neužmirštu, kaip skaudžiai nusiminęs žiūrėjau į miegantį tėvą.
       Kodėl žmogaus sąmonėj knyga ir amžinybė yra beveik tapačios sąvokos?
       Antai vienadienis laikraštis papasakojo istoriją apie senyvą, kaip mano tėviškėnai sakytų, „iš dokumentų jau išėjusią“ moteriškę Xavierą Hollander. Kadaise Niujorke ji buvo eilinė prostitutė, vėliau – iškviečiama elitinė mergina, galiausiai – sąvadautoja. Pašėlusiai prigimčiai susitaikyti su tokia karjeros pabaiga atrodė siaubinga. Daug metų mylėtis su šimtais partnerių, daryti tai, ko iš tiesų nori, gausybei niūrų parodyti, kad seksas gali būti linksmas, ir – į nežinią, į užmarštį? Moteris nenorėjo nugrimzti į užmarštį. Kupina ryžto ir įkarščio pradėjo įsiamžinimo procesą. O įsiamžinimas – tai knyga. X. Hollander 1971 m. išleido knygą „Laiminga kekšė“ („The Happy Hooker“). Štai prieš jūsų akis aš, autentiška Xaviera: nimfomanė, erotomanė, elitinė gulovė, lesbietė, ekshibicionistė, vujaristė. „Nenoriu išnykti kaip aktorės Mae West ar Greta Garbo. Noriu, kad mane prisimintų kaip gyvą legendą.“ Nuoširdžiai, detaliai, visiškai nesigėdydama Xaviera aprašė orgijas, sadomazochistinius žaidimus, aktą su šunimi, taip pat, žinoma, ir paprastas, tačiau kūrybiškai išradingas sueitis su vyrais bei moterimis. Knyga supurtė Ameriką. Šalyje prasidėjo seksualinė revoliucija. Knygos autorė šlavė į kapšą milijonus dolerių ir neabejojo, kad ir ateities žmonių vaizdiniuose bus gundanti, begėdiška, geidžiama.
       Kas atsitinka žmogui, kad amžinybė jam įgyja ir konkrečią taikomąją vertę?
       Gyvename, akimirka po akimirkos mirštame, keliaujame – visut visi – į amžinatvę. Tačiau taip pat visut visi suprantame, jog įžengdami į pomirtinį pasaulį prarasime tapatybę – siela jokiu Aš neapibūdinama. Štai šio pomirtinio Aš trūkumas mums yra nesuprantamas, mus įžeidžia, nureikšmina, tarytum apvagia. Knyga, mūsų manymu, kaip tik ir turi papildyti transcendenciją konkrečiu (mano, tavo, jo, jos) Aš. Knyga šitaip mąstant turi įvesdinti į amžinatvę ir sielą, ir kūną – paimti tarsi Kristų į dangų kiekvieną asmenį: su drabužiais, vardu ir visa biografija. Žinojimas, kad, be Kristaus, dar niekam taip nėra nutikę ir niekada nė vienam nenutiks, mūsų troškimų neišsklaido. Pomirtinio Aš trūkumas kiekvieno mūsų pasąmonėje yra toks pat dramatiškas kaip ir egzistencinis apsisprendimas „būti ar nebūti“ žemiškajame gyvenime. Juk ir „būti“ dažnas apsisprendžiame todėl, kad įtikime savo Aš išlikimu ir po mirties. Danguje ar pragare – lyg Žolinės šventėje ar Kaziuko mugėje – vėl visi giminaičiai, draugai, pažįstami susitiksime ir jau amžinybę vieni kitais džiaugsimės.
       Vargšė knyga! Šimtai tūkstančių, gal ir milijonai rankų čiumpa plunksnakočius, aprašinėja viską, ką galva pamąsto, širdis pajaučia, akys pamato, ausys išgirsta, genitalijos patiria.
       „Nereikia, sūnau, rašyti apie tai, ko negalima aprašyti.“
       Šis mano tėvo suvokimas buvo natūralus ir autentiškas todėl, kad tėvas buvo visiškai atsidavęs į Dievo rankas ir nedvejodamas pripažino savo tapatybę tokią, kokią Dievas suteikė. Mūsų ir gerų, ir blogų darbų liudytoja Paskutiniame teisme bus tik siela, ir visi fizinio Aš bandymai pačiam įsiterpti į mistiškąjį procesą yra tik graudus puikybės kutenimas.
       Jei skaitytojai, skaitydami šiuos mano samprotavimus, šypsosis, kartu su jais šypsosiuos ir aš. Nes ir samprotauju tik todėl, kad vis nykėjantis puikybės kutenimas literatūroje priverstų nuleisti rankas, nusivilti viskuo, kas žmoniška, jeigu nebepajėgtum iš tų kutenimų, taip pat ir iš savo bejėgiškumo pasijuokti.
       Malonumų pasiglemžtoji Xaviera šiame rašinyje tėra metafora visų kitų konkrečių Aš, norinčių būt paimtų į amžiną ateitį su siela ir kūnu. Su nuoskaudom, skriaudom, vaikystės nuostabomis, senatvės marazmais. Šia gražia „dangun įsibrukimo“ intencija į literatūrą, suvokiamą kaip asmeninių patyrimų įamžintoją, įrašoma viskas viskas: atostoginiai meilės nuotykiai, keptuvėj prisvilę blynai, lytinių aktų detalės, vaikelių akių ir plaukų spalva, kasdieniai ritualai tualete, kremų kvapai, špinatų teikiama potencija, karjeros laiptai, nuopuolio džiaugsmai ir dejonės. Apsirašymas (apsidergimas iki ausų) būtų gal net ir sveikintinas, jeigu iš milijonų prirašytų lapų būtų stengiamasi atrinkti bent kelis lapus, kurie iš tiesų yra literatūra (savita estetinė forma). Tačiau yra atvirkščiai – leidyklose, mugėse, institutuose, universitetų katedrose, knygynuose, visur, kur literatūra spausdinama, skaitoma, aptariama, vertinama ir platinama, džiaugiamasi kaip tik tais milijonais rašliavos lapų. Kuždama, šnekama, per garsiakalbius šaukiama, jog šių lapų krūvos – kitokio, pasauliui atsivėrusio šiuolaikinio žmogaus suręstos anksčiau neregėtos tvirtovės ir pilys, „nauja literatūros realybė“.
       Akistatoje su šia „naujieniena“ nejuntu nuoskaudos, kad esu senstelėjęs ir širdis neleidžia prie jos prisitaikyti. Nenorėjau ir nenoriu tarnauti jokiai kultūros konjunktūrai. Nepalaikiau socialistinio realizmo diktatūros. Nepalaikau kapitalistinėj sistemoj dominuojančios klasės kultūrinės hegemonijos. Nepaklusiu šios kultūros kusinimui nemąstyti, nevertinti įvykių, o tik mėgautis vėl į matriarchalinės laisvės spąstus įviliotomis moterimis. Nebėgsiu ir su vilkų gauja, įkiršinta griebti viską, kas dar pakruta. Bėk, griebk ir mirk – ne mano devizas. Nesiblaškau. Žinau, kad asmeninėmis pastangomis globalios konjunktūros nepakeisi. Suprantu, kad konjunktūras keičia tik gyvenimo kismas, istorijos vyksmas. Štai tupiu kaip senas – vilkiukus jau išauginęs – vilkas tamsioje pamiškėje, žiūriu į „naujos literatūros realybės“ neva pilis lygiai taip pat ramiai, kaip ir į daugiaaukščių namų šviesius langus, už kurių čia barasi, mylisi, čia galvas nuleidę tyli dar jauni žmonės.
       Ko tik neatsitinka, apsirašymas (fizinio Aš sureikšminimas) literatūroje gali evoliucionuoti ir taip, kaip į muziką skynėsi kelią triukšmingasis būgnas: kadaise tik pavojaus signalus skleidęs bei ritualiniuose šokiuose bildėjęs, XX amžiuje jis jau dundėjo (ar tykiai dunksojo) visuose simfoniniuose orkestruose. Kad ir ką apie šį būgno kelią manytume, egzistencinėj žmogaus simfonijoj būgno garso šaltinis yra ne įtempta membrana, o Dievo (sako: likimo, skirties) valia ir galia. Pilis yra nepasiekiama, kelias į pilį yra apgaulė. Jeigu „naujos literatūros realybės“ trubadūrai šią žmogaus žemiškosios kelionės aksiomą bent sąžinei sunerimus prisimintų, ne tik kūrybai, bet ir jiems patiems būtų geriau – išsaugotų orumą, net ir keliskart konjunktūrai pasikeitus, jų niekas negalėtų apkaltinti kolaboravimu su grobuoniška kapitalo kultūra.
       Leonardas Cohenas: „Visas kūnas gali patirti orgazmą. O taip! <…> Dar, dar – putoms drimbant pro sukąstus dantis – dar, dar ir aaa…“
       Gabrielis García Márquezas: „Aš supratau, kad kai naujagimis pirmąkart savo mažyčiu kumšteliu griebia tėvo pirštą, jis griebia jį visiems laikams“.
       Kai man sako, jog juslių aprašymai – tai „nauja literatūros realybė“, o gyvenimą (taip pat ir jusles) apmąstanti literatūra – tai tik „nuvėsęs humanizmas“, aš pradedu abejoti, ar iš tiesų turėjau tėvą.

PETRAS DIRGĖLA       

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt