VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

 
       Apie namus ir kovą dėl prasmės

 
       Šalta analitinė kalba – kalba, kurios mums vis dar trūksta. Vytautas Kavolis, atvažiavęs į Lietuvą dirbti, kai tik tai buvo įmanoma, labiausiai pasigedo analizės, bodėjosi mūsų retorika, apologetika, patriotine, religine ar šiaip gražbylyste. Retorika per šešiolika nepriklausomybės metų apslopo, apologetika nusilpo, o kritinis, analitinis diskursas, deja, menkai tesustiprėjo. Primenu šią situaciją ir sau, kad neimčiau pamokslauti, moralizuoti, gražbyliauti; nors ir suprantu, kad analitinio lygmens nepasieksiu.
       Vasario 16-osios rytą susiradau Antano Gudelio dovanotos labai gražios istorinės fotografijos ir su ja susijusio dokumento kopiją; svarbiausio dokumento originalo (bet kas buvo kopija ir kas originalas 1918 metais?) neturime, bet, laimė, išliko kad ir ne to paties rango, bet ne mažiau svarbių dokumentinių liudijimų, jog visą praėjusį amžių lietuviai turėjo žmonių, kurie atkakliai grūmėsi dėl savo tautos, jos namų po saule, dėl prasmės gyventi savo prigimtoje žemėje, dirbti, statyti, kurti, kažką palikti tiems, kurie ateis. Nepravalgyti visko, neišparduoti, neišsiparduoti.
       Fotografija – ant Tauro kalno (lengvai atpažįstama Vilniaus panorama) baltame sniege (lyg būtų panašus, šaltas vasaris) dešimt juodų figūrų (trijų grupelė, kiti atokiau vienas nuo kito, lyg vaikščiotų, apžiūrinėtų, dvi moterys, pats tolimiausias vienplaukis mosuoja skrybėle). Keli identifikuoti – J. Basanavičius, greta jo A. Žmuidzinavičius ir J. Vileišis su žmonomis, J. Kairiūkštis, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių dailės draugijos vadovai, nariai... 1911 ar 1912 metai – apžiūrinėjamas sklypas Tautos namų statybai. Gal jau ir nupirktas – pirkimo dokumente 1912 metų rugsėjo 29 data. Dokumentas, kuris gali būti suprastas ir kaip Nepriklausomybės akto preliudija.
       2007-aisiais sueis 100 metų, kai J. Basanavičius per Lietuvių mokslo draugijos steigiamąjį susirinkimą iškėlė Tautos namų idėją. Idėja patiko daugeliui šviesių lietuvių, patiko ir M. K. Čiurlioniui – jis suprato, kad tokie lietuvių namai būtinai turi būti Vilniuje. Žinojo, kad tai – simbolis, kad simboliniai gestai žmogaus pasaulyje yra būtini ir nebūtinumu, kad jie konsoliduoja visuomenę, bent jos dalį.
       Gerai, kad suklydome ir atstatysime Valdovų rūmus.
       Tautos namų nepastatėme ir tikriausiai nebepastatysime, nors visuomeninė organizacija „Tautos namų santara“ atkurta 1992-aisiais. Iki šiol neatgautas ir sklypas – lyg ir visuomeninė lietuvių nuosavybė, dokumentuota, teisėta, bet kažkaip nešventa. Neginama jokios restitucijos. Gal kad pernelyg didelė – sklypas ant Kalno... Iki idėjos šimtmečio dar yra laiko – dar galima būtų ir atiduoti, ir atsiimti. Kol dar yra kam, kol Lietuva visai neišsivaikščiojo, nepaklausiusi Ričardo Mikutavičiaus, laiku mus perspėjusio: gyvenkime taip, kad Lietuva neišsivaikščiotų...
       Netoli ir iki Vasario 16-osios šimtmečio – gal ir mąstant apie šią sukaktį vertėtų grįžti prie Tautos namų idėjos. Žinau, kad ne vienam ši idėja, kaip dabar mėgsta sakyti politikai, atsiduoda naftalinu. Bet dėl to gerą daiktą išmesti nebūtina, galima išvėdinti. Aukštas tas mūsų Kalnas, devyni vėjai košia kiaurai... Ir Maironis yra perspėjęs, kad idėjos, jei didžios, nemiršta... Jos grįžta (kol turi, kur grįžti), neduoda ramybės. Grįžta pakitusios, atsinaujinusios; jos nori būti atpažintos kaip tos pačios ir jau kitos. Ir J. Basanavičiaus idėjos turinys šiandien gali būti suprastas pagal laiko uždavinius, pagal tai, kas aktualiausia. Gal M. K. Čiurlionis? Gal pats Vilnius – ne tik vieta, bet ir kūrinys, kuriame slypi problemiškoji lietuvių tapatybės mįslė. Tapatybė išlieka, kol apie ją mąstoma, kol ji skauda ir skaudina.
       Taip, tapatybės problema. Per kelis pastaruosius metus ji iškilo į pirmą planą; jau suvokiame, kad esame didelės rizikos zonoje. Skelbiame tapatybės konkursus ir matome, kad lengviausiai juos laimi tapatybė be tapatybės. Kad tapatybės nebeskiriame nuo sportinių (ar ir kitokių) pergalių. Tapatybė be tapatybės vargo vis dar skurdokuose, be aukštesnių moralės principų valdomuose mūsų tautos namuose.
       Bet negalima sakyti, kad nieko nedaroma. Remiama knygų leidyba, remiamos individualios ir kolektyvinės programos, skiriamos stipendijos mokslininkams ir menininkams – įvairaus dydžio (per porą metų ir nacionalinė premija – tyliai, be triukšmo, be konkurencijos). Problema – analizė ir kontrolė: kas iš tų pinigų pasidaro. Tik vienas atvejis – teisinga, kad prioritetiškai remiamos knygos vaikams. Bet ar parama (įrašas, kad valstybės paremta) sumažina knygos kainą? Atrodo, kad ne – trys dešimtys litų už paremtą lietuvių poezijos klasikės eilėraščių knygą mažiesiems (tiesa, gražiai, kultūringai išleistą)... Valstybės pinigai turėtų padidinti galimybes ne tik knygą išleisti, bet ir nusipirkti.
       Vienas svarbesnių valstybinių kultūros žingsnių – Lietuvos mokslo ir studijų fondo vykdoma programa „Tautinio identiteto išsaugojimas globalizacijos sąlygomis“. Iš tiesų dirbama daug – daugiausia to, kas sukaupta, išsaugojimui: etnologijos, kalbos, istorijos šaltinių elektroninis sąvadas, anotuotas elektroninis lietuvių kalbos tekstynas, folkloro ir tarmių, tautosakos tekstų pildymai. Dar ir parinkimai to, kas jau visai nyksta – tautosaka, senosios religinės giesmės. Kaip tuos likučius užrašyti, kokia turėtų būti nykimo kalba, kad nors joje išliktų tai, ką jau prarandame...
       Yra ir svarbių probleminių darbų, analizuojančių identiteto formavimąsi nuo XVI amžiaus, transformacijas iki XX amžiaus. Dvi didelės temos eina per pačią tapatybės šerdį: „Europinė dimensija nacionalinio tapatumo kaitoje: globalumas ir lokalumas“ (projekto vadovas A. Andrijauskas); „Tautinis tapatumas globalizacijos sąlygomis: etinės implikacijos ir demokratijos paradoksai“ (projekto vadovas J. Balčius). Vasario 16-osios išvakarėse vyko LVMS fondo konferencija – projektų vadovai ir koordinatoriai atsiskaitė už tai, kas atlikta. Abu paminėtų projektų vadovai skelbė liūdnus tyrimų rezultatus ir nelinksmas prognozes. Oficiali statistika neatspindi tikrojo Lietuvą paliekančių, geresnio gyvenimo ieškoti išvažiuojančių jos piliečių skaičiaus, daugelis dar neišsiregistravę. Penktadalis, geriausiu atveju šeštadalis – jei dar neišvažiavo, tai išvažiuos... Studentų (šviesiosios, viltingosios dalies) rankų miškas, sociologijos profesoriui paklausus, – kas ketinate?.. Lietuviai nebenori būti lietuviais, nebenori savo valstybės, – reziumavo vieno tapatybės projekto vadovas...
       Mokslui, kaip žinome, tas pats, kokių išvadų prieinama. Kad tik jos būtų patikimos. Mokslininkams ne visiems tas pats. Visuomenės reikalas – išvadas matyti, spręsti ką daryti? Pasitikėti atvirumu, bet ką mes begalėsime atverti, kai indas bus tuščias? Stiprinti tautines aspiracijas, bet ar nesusilauksime dar daugiau fašistuojančių? Stiprinti pilietiškumą matant, kaip piliečiai apleidžia savo pilį...
       Pirmiausia – analizuoti. Šaltai ir blaiviai. Būti negailestingiems, susitikti su tokia tiesa, kokia ji yra. Taip, tapatybė nėra geležinė, nėra ji ir nekintanti formulė. Mūsų pokario išeiviai sunkiausiomis sąlygomis, dideliu pasiaukojimu (ką reiškė kas šeštadienis kartais kelis šimtus kilometrų vežioti vaikus į lietuvišką mokyklą) išlaikė tapatybę kaip sąmoningą priklausomybę lietuvių tautai ir lietuvių kalbai. Dėl to sutiko gyventi su pabėgėlių vardu ir pažymėjimu. Nuo šios laisvos priklausomybės tautai ir kalbai pradeda vyniotis tautinės tapatybės siūlas. Be siūlo kamuolio nesuvysi. Matome ir plika akim, kad šis siūlas trūkinėja. Tautinė lietuvių tapatybė grimzta į vis gilesnę krizę. Tikriausiai teisinga sieti tautiškumą ir pilietiškumą, iš čia dar galima bandyti atnaujinti tapatybės supratimą. Turime išmokti džiaugtis ir didžiuotis nelietuviais, garbingais piliečiais, dargi gražiai kalbančiais lietuviškai. Pastaraisiais metais ir tarp lituanistų studentų daugėja nelietuviškų pavardžių. Bet gabiesiems net akcentologija nėra neįveikiama. Įvertinkime juos, pamatykime.
       Kalbėti atvirai, analitiškai, neglaistyti, neglostyti. Išvengti desperacijos. Kai jaunas, Lietuvos valstybės finansuojamas studijas universitete baigęs žmogus sako, kad jis nenutols nuo Lietuvos, nes kartais parvažiuos atostogų arba gal ir grįš, jei gyvenimas čia bus toks pat geras kaip ir Airijoje ar Ispanijoje, bandykime aiškintis, kaip čia yra. Gal iš tiesų kuo greičiau turime pereiti prie kreditų studijoms, išlaisvinti universitetus nuo socialinės rūpybos. Kreditų grąžinimo, dalinio grąžinimo ar ir negrąžinimo veiksmais galima būtų šiek tiek veikti Lietuvos naudai. Aukštesnio sąmoningumo žmonės (ne dačnikai – pagal M. Gorkio vaizdinį) turėtų suprasti, neprižiūrimi namai nelaukia, prakiūra stogas, apipūva palangės, net pamatų akmenys aptrupa... Nėra teisinga galvoti, kad tau gerumą Tavo namuose sukurs kiti.
       Vasario 16-osios rytas prasidėjo nuo „Mažosios studijos“ laidos. Trys garbūs kunigai – Julius Sasnauskas, Arūnas Peškaitis, Antanas Saulaitis – kalbėjo ir apie Lietuvą, apie ją paliekančius, apie vietą, kuri yra žmogui duota, apie namus. Jei tau negera namuose, esi sužeistas ar bent pažeistas. Jei namai negeri, reikia bandyti juos taisyti. Domėjausi Amerikos nepriklausomybės istorija, – sakė A. Saulaitis. Statistika: trečdalis siekė nepriklausomybės, trečdalis norėjo likti Anglijos priklausomybėje, trečdalis tiesiog darė biznį... Gali būti, kad tos proporcijos yra kaip ir bendros, gal net amžinos. Tada išeitų, kad viskas priklauso nuo to trečdalio, kuris lieka namuose, pakyla iki modernios pilietybės, bet neatsisako mąstyti ir apie Tautos namus (arba apie tautos kultūrą), vienu ar kitu būdu projektuoja ateitį, modernios lietuvių tautinės tapatybės gaires. Trečdalis mąstančių ir dirbančių žmonių – būtinoji kritinė masė, kad neišnyktume, kad išlaikytume vardą ir garbę.
       Apleisdami savo vietą, kuri mums yra duota (toliau galime suprasti skirtingai: Dievo, protėvių, prigimties, likimo...), mes atsisakome dalyvauti kovoje dėl gyvenimo prasmės, kuri yra didesnė už tai, ką mes galime užgyventi ir išleisti. Smagu, kad šitą mintį apie kovos dėl prasmės atsisakymą išgirdau (kažkoks radijo pokalbis) iš Manto Adomėno. Kiek galiu, įdėmiai seku maždaug trisdešimtmečių keturiasdešimtmečių žmonių (taip pat ir literatūros) pozicijas, laikysenas – kaip jie apsisprendžia, ką mano, ką gali pasakyti bendraamžiams ir jaunesniems. Iš komentarų internete supratau, kad bendraamžiai (aš irgi) vertina Andrių Tapiną, verslininką, prodiuserį, talentingą geros televizijos laidos vedėją. Ir gerų knygų autorę Laurą Sintiją Černiauskaitę, kalbančią ir apie iš motinystės kylančią kūrybos energiją.
       Šios kartos žmonių ir analitinė kalba yra labiau įvaldyta. Nuo jų ir priklausys modernioji, europinė lietuvių tapatybė, tapatybė, kuri negali būti benamė, nedalyvaujanti kovoje dėl didžiosios prasmės.
       Gražiausia (ir dėl to, kad artimiausia – mano kartai per tėvus, dėdes, tetas, jaunesniems per senelius) lietuvių tautinės tapatybės linija eina per žmones, gimusius antro dešimtmečio pačioje pabaigoje ir trečio pradžioje. Lietuvos pradžios mokyklos, lietuviškų gimnazijų auklėtiniai, ilgėjęsi Vilniaus ir kaip giliosios istorinės tapatybės, idealistai. Vienam iš jų – Vytautui Mačerniui – Europa buvo ir Žemaitijoje, Žemaičių Kalvarijoje, Šarnelės vienkiemyje. Ir lietuvių kultūros atnaujinimo projektai, kuriuose V. Mačernis aktyviai dalyvavo, prasidėjo namuose. Į savo bendraminčius jau Vilniaus universitete jis kreipėsi tokiais žodžiais: „Ne jums statyti paminklus Afrikos palmėms ir vandenynams, egzotinių kraštų grožiui, bet jūsų poezijos esmė – iškelti jūsų tėvų sodybų grožį bei vietą universume“ („Mūsų gyvybės upė“). Vieta universume – mintis, kuria kaip tapatybės kūrybine programa lyg ir nėra kaip suabejoti, jei ir suabejotume retorika.
       Kitų standartai geri, bet žiūrėkime ir savo standartų, kurkime juos, – taip supratau svarbiausią Juozo Apučio mintį iš kalbos, pasakytos įteikiant Nacionalines kultūros ir meno premijas Prezidentūroje.
       Kitų namai geri, kalnai aukšti, o jūros šiltos, bet žiūrėkime savo namų, neužmiršdami ir Namų.
       Namų ant mitinio Vilniaus kalno.
       Fotografija su Prezidentu – 2005-ųjų mūsų nacionaliniai laureatai – ilgai atminčiai; bet kad išliktų, reikia saugoti.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt