Antanas-Miskinis_foto
Juknėnų kaimas prieš didįjį karą buvo didelis. Ateidavo ruduo. Pašaldavo. Po to pradėdavo snigti. Mano tėvas, Juozapas Miškinis, turėjo linams minti mašiną. Kaip tik tada ir pradėdavo linus minti. Visada mašinos trobesy buvo daug žmonių, suvažiuodavo talkos. Mergaitės ir vyrai rišdavo saujas ir dainuodavo. Jaunimas buvo šaunus. Dainų mokėjo daugelį. Aš nubėgdavau, klausydavau, ir nelinksma darydavosi. Ten buvo pirmoji mano literatūrinė mokykla. Tų dainų motyvai ir žodžiai ir po šiai dienai mano širdy gyvi. Daug graudžių žodžių ir posmų gerai atsimenu.
Paskui tas jaunimas važiuodavo iš kaimo į tolimus kraštus — į Rusiją kariuomenėn, į Ameriką ir kitur. Turbūt, kaime jau ankšta būdavo. Važiuodavo, ilgai eidavo per kaimą atsisveikindami ir žadėdavo sugrįžti. Atsisveikinimas užtrukdavo, kad net pakinkytiems arkliams nusibosdavo; ir tie nuleisdavo žemyn galvas... Tai detalių Lietuva.
Paskui prasidėjo karas. O mašina dar prieš tai sudegė. Dainų rečiau tekdavo išgirsti. Brolį Vincą, už mane vyrėlesnį, tėvas pristatė akėt, o mane prie lengvesnio, dar populiaresnio, darbo...
Nepriklausoma Lietuva užtiko mane nedidelį. Didelio įspūdžio darė visai šeimai, taigi ir man. Kai brolis Motiejus nakčia išėjo iš namų savanoriu į kariuomenę, rodos, net motina, iš prigimties lyrikė, mažai verkė.
Augo gyvenimas, augau aš, augo Lietuva. Pats mačiau, kaip Lietuva mano akyse keitėsi. Ir susidarė mano sąmonėj sintetinė Lietuva: tyliai kaimiška, laisva, didelių intelektualinių ir kitokių laimėjimų, besiveržianti į aukštį ir šlykščiai miesčioniška, su daugeliu pūvančių žaizdų. Aš nekalbėčiau, jei visa tai būtų trijuose matavimuose. Bet poetas negi prokuroras...
Tai tas susidaręs kontrastas netyčia skatino mane kalbėti apie tai eilėraščių posmuose. Aš mažokai pasakiau, todėl nekartą dar teks prie to sugrįžti ir sustoti. Tai ji, Lietuva, ne kas kitas, nugraudino dažnus mano eilėraščius. Bet, turbūt, iš tėvų ir senelių paveldėtas prisirišimas prie savo žemės, tikėjimas į Lietuvą, dirbančią ir kuriančią, ne šventvagiškai šūkaujančią (dėl „gardaus valgio šaukšto", anot vieno gydytojo) ne man vienam duoda jėgų gyventi ir ieškoti Lietuvos pačioje pilkiausioje kasdienybėje.
Antanas Miškinis
DAINA APIE LIETUVĄ
Margi paukščiai padangėj sukas;
Mūsų žemėn sugrįš jie tikrai.
Po Žemaičius, Aukštaičius ir Dzūkus
Dainuos upės, kalnai, ežerai.
Tenai pirkios medinės rymo;
Beržai laužia šakas vieškeliuos —
Mūsų žemėj kvepės arimai,
O širdy Lietuva sužaliuos.
Mes užarsim kiekvieną pėdą,
Užakėsime dirvų marias —
Senų aimanų, skundai, bėdos
Kur sustot ir pabūt neberas.
Ir nunešim žinias lėktuvais
Į svečias tolimąsias šalis.
Kaip žemę šią myli lietuviai,
Kur laukai vasarojais žali.
Pasakysim, kam beriam grūdus,
Kam nokinam pakluonėj linus,
Pavasariui ledą išgrūdus
Per upes už kalnų mėlynų.
Kai širdy Lietuva pražydus,
Tai vistiek, nors perkūnija griaus,
Mes išeisim į darbą didį,
Kad gyventi visiems būt geriau.
Kas buvo, tai mirė, negrįžta.
Mes nukalsim sidabro ratus.
Ir išeisim su dideliu ryžtu —
Parsivešim Naujuosius Metus.
Štai jau paukščiai padangėj sukas,
Tai pavasario naujo arai!
Po Žemaičius, Aukštaičius ir Dzūkus
Skambės girios, kalnai, ežerai!
***
Kaip sniegas, kaip žiedai, kaip muzika,
Viskas taip šioje žemėje praaidi;
Kaip ir jaunystė dvidešimties metų,
Marias uždegti įsigeidus.
Svajojome net pataisyt pasaulį
Ir laimę susikurt nemarią, didelę.
Taip manėme ir nežinojome,
Kad liksim, kaip tikri paklydėliai.
Kažin kaip tie, kurie gyventi moka
Ar ilsis pamariuos baltose vilose ?
O ką gi aš dabar dainuot galiu
Širdim išvarginta, beveik ir nusivilusia?..
Juk mums ir marios, ir pavasariai,
Ir vyšnios žydinčios ne nauja.
Kur einame, ko siekiame, kur plakamės
Ašai senai gerai žinau jau...
Kaip sniegas, kaip žiedai, kaip moterys
Taip viskas pamažėle blanksta,
Palieki vienas, kaip ant kalno karklas,
Kurį nuo ryto visi vėjai lanksto...
ŽODŽIAI IS LAUKO
Tu nematei tokio žydėjimo,
Laukų dainavimo smagaus,
Neveltui anuomet žadėjome
Žvaigždes nukarstyt nuo dangaus.
Paukščių šauniam repertuare
Jauties poetas ir žmogus.
Broliai vagas taip tiesiai aria, —
Jie nori vis užverst vargus.
— Klausyk, tu spjauk į tualetus,
Palik maliariją madų!
Vaizduokis: per laukus gėlėtus
Į pačią saulę aš vedu.
Vedu ir pasakyti ryžtuos,
Ko žvaigždės krūpčioja nakčia, —
Kad laimė niekad nesugrįžta,
Sugrįžta tik viena kančia.
Tu nematei tokio žaliavimo.
Ir nematysi gal daugiau.
Mes ligi šiol ne ten keliavome
Vieni tarp žemės ir dangaus.
LIETUVA!
1.
Tave papuošt žadėjom,
Kaip savo tikrą seserį.
Esi pačioj jaunystėj,
ir pačiame pavasarį.
Šiandien dainuot norėtųs
pačiais gražiaisiais rimais.
Paskendo mano mintys
Tavo naujuos arimuos.
Rūstavo vėtra vakar
Po kalnus ir pašlaites,
Kad Tu likai be Vilniaus,
Kad palikai našlaitė.
2.
Čia būna žalios vasaros,
O dar žalesnės rūtos.
Prisiminė man baudžiavos,
Prisiminė rekrūtai.
Ir tie pilki artojai,
Kada nevalion varė juos;
Jie vargus ėjo keliais,
Kaip Vilniuje Kalvarijas
Daugel dainų sudėjo
Ant gonkų balto klevo.
Paskui į Prūsų žemę
Knygų parnešt keliavo.
3.
Praėjo metų eisena.
Tekėjo tykiai upės
Buvo pakilus nuotaika,
Pakilęs buvo ūpas.
Kai vieškeliai sudundo,
Net beržai žemėn sviro —
Žagres palikę dirvoj
Karan išėjo vyrai.
Vieni laisvi sugrįžo,
Kitiems rankas pašovė,
Tretiems ant lygaus lauko
Mediniai kryžiai stovi.
4.
Apie Tave dūmodams,
Šiandien dainuot panūdau.
Skaičiau iš drobių rašto,
Kad esi lėto būdo.
Kur mes Tave nuvesim
Ir dovanų ką duosim?
Šiandieną gilios mintys
Įsimetė veiduosin.
Kuriais žiedais papuošim
Tave, kaip tikrą seserį.
Esi pačioj jaunystėj
Ir pačiame pavasarį.
RUDUO
Išeisime šį rudenį
Su tarbomis per Lietuvą nualintą.
Dar baudžiavose užsigrūdinom
Ir šunimis mokėsime paskalinti.
Vai linksma buvo ir smagu, kol ėjome
Su Lietuva, kai kėlėsi gyvent iš naujo
Dabar — mes pūstame dienų kalėjime;
Dabar — užmiršome, kad ašaros ir kraujas...
O Dieve, Dieve mano. Kur mūsų upės liejas ?
Kur, mieli broliai, einat užsimerkę?
Nedrįsau pasakyt, ko tie klevai žalieji
Tėvų pakluonėje visom šakelėm verkė ...
Stumiesi, Lietuva Tėvyne,
Tau kelias purvinas arba per grubų gruodą.
Sekminėse nugirdei mus laukų žaliuoju vynu,
O rudenį po kaimus geltono prakaito aruodai.
Aš paskandinsiu lyrą Nemuno bangavime,
Nes negaliu dainuot gražiai Tėvynės vargo.
Mes dar senai šunies dalia pakaukti gavome,
Tai kas be jos, be Tėviškės, visas gražus pasaulis margas?
ŽIEMA
Iš vargo, gintarų tėvyne,
Iš vargo, o rūtų šalie,
Pašoksi. Pašoksi suktinį
Prie karčiamos pakelėj.
Praeis čia šimtai autobusų,
Man akyse matysies balta.
Per žiemą, kaip nuotaka būsi
Sidabro ledu apkalta.
Seserys drobių priaudžia
Iš sielvarto siūlų plonų.
Byra motinai ašaros graudžios,
Kad Brazilijoj žūna sūnus...
Tėvas vekselin dūšią įrašė
Ir pasakė: — varguose vartaus —
Pašoksiu, pašoksi ir ašei
Iš tavo to vargo kartaus.
Bet pavasarį! Vandenis plauksim
Dūnojais į melsvas marias.
Jeigu laimė tikrai nepalauks mūs,
Tai ir vargas daugiau neberas!
TAUTIŠKA DAINA
BROLIAMS POETAMS
Brangi šalie žaliųjų rūtų, vis nedrįstu klausti,
Kas Tave didžiuliam vargui nūdien pasikaustė":
Kas Tave varguolei daliai šiandien pasikinkė,
Ar mes patys, ar kiti kas, tyčia susirinkę?
Tu su beržais, tu su kryžiais, su žalio jom rūtom;
Mes palinkę, kaip kareiviai eisim ant pakūtos...
Išvedei artojų sūnus ant jūružių krašto
Ir liepei gražiai dainuoti, kaip iš aukso rašto.
Kaip dainuosiu ? — Pasakysi, kad šie žodžiai grubūs,
Kada vargas aprėdytas melsvo šilko rūbais.
Įklausiau aš, kaip artojas po žagre suklupo —
Pasijuokt valia valužė karminuotom lūpom!
Mes paliekam, mes užmirštam Tave pakelėje
Ir vis norim dar įtikint, kad įsimylėję ...
Kas iš rūtų, kas iš mėtų, kas tau iš lelijų,
Kai vargeliais vargūnėliais rudenėlį lyja?
Mes žadėjom Tave jauną kelti ligi saulės,
Kai artojai pėsti nešė į Cervonką kaulus ...
Tai todėl nūnai ir noriu širdimi paklausti,
Kieno rankos didžiam vargui Tave pasikaustė?
LIAUDIES DAINOS EILĖRAŠTIS
Nežinomai seseriai lietuvaitei
Be vėjo. Be vėjo klony beržai lūžo.
Visos žalios šakos vieškelin palinko.
Mena ji: lydėjo anuomet mamužę
Ir kalnelio smėlį ašarom ištrinko.
Žalia mirta džiūvo užu stiklo lange.
Broliai kraitį vežė — ant pečių Sekminių!
Gegužės padūko. Žirgai vartuos žvengė. ...
rūtų vainikėlį pasagom sumynė...
— Kelkis, motinėle, su variniais raktais.
Užrakinsim rankom dalią gedulingą.
Paviešėsi dieną, ir nors vieną naktį
Pasupsi man vargą ant žilvičio lingės ...
Ei liliute, lilia. Dienos tai pailgo.
Nėra, jau nebėra kas vargelį neša.
Eisiu ir išeisiu. Vieškelis pailgas —
Dangų vaivorykštėm raganos išrašo! —
Vai ir vėl be vėjo klony beržai lūžo.
Eina. Gal atras dar, — kur ta laimė yra
Žvelgia — saulė leidžias, Klauso — vėtra ūžia,
O raudoni skruostai sidabru pabiro...
***
Išėjo Dievas kažikur.
Ir nemačiau kada išėjo iš namų.
Vėliau tik pajutau: ko baisiai nejauku –
Visvien kuriom elegijom dainuot imu?
O žiema buvo taip gili.
Akis perdėm nubalino.
Man čia gimtoj šaly,
Nurimti vis negalima.
Ėjau toks vienišas tada
Ieškot žmonių, pažįstamų, draugų...
Bet žinote, kas do mada
Širdies recidivistų ir vagių!
Tai mano, mano Lietuva,
Kurią visokiais himnais apgiedojome.
O man jinai sava
Ne vien iš tylinčių laukų ir gegužių raudojimo.
LAIMĖ RUDENINIAM PALTE
Aš žinau, man sakė
Ne sykį mamaitė,
Jog čia mūsų žemė,
Jog aš lietuvaitė.
M. Dailėlis
Kaip ? Nenusibodo žviegiančiam asfalte ?
Ar nepasiilgsti tų laukų plačių?
Kokia Tavo nuotaika rudeniniam palte?
Sabalių kailiukas tinka ant pečių...
Ar ateina mintys, kaip mes augom kaime,
Pavyzdžiui, kaip sodai pradeda jau balti?
Mes tada svajojom — gal kitokią laimę,
Gal gi ir ne šitą, rudeniniam palte...
Toks aplūžęs kryžius, o toks geras Dievas
Juodon žemėn žvelgė šalia viešo kelio...
O mūs dienos greitos, — ėjo ir sudievu!
Dar gerai, kad liko asfaltuotas kelias!
Tik aš vis širdyje negaliu užmiršti:
Ten ir lapams krintant gražiai gelsvos spalvos;
Būdavo, išeini, penkiais rankos pirštais
Didžiam gervių pulkui susuki tuoj galvas.
Ar ateina mintys, kaip mes augom kaime,
Kaip Sekminių naktį sodai ima balti?
Mes tada svajojam — argi šitą laimę,
Ar gi šitą laimę, rudeniniam palte?...
2
Tau nupirksiu naują limuziną,
Nebereiks klumpėtai vargą bristi.
Mes įliesim kraujo, lyg benzino, —
Išvažiuosi, kaip kino artistė!
Jau užmirški seną tėvo pirkią;
Jau pakanka, miela, santimentų.
Mūsų meilę kažikas nupirko,
Gal nejuto, kad tai buvo šventa...
Ir užmirški savo seną močią,
Kuri lyjant basa bulves kasė.
Būtų keista, jei aš nežinočia,
Ko padrisko baltų liepų kasos...
Tegu skrenda ir sugrįžta paukščiai;
Tegu paukščiai grįžta šimtą mylių.
Jei norėtum, vasarą pašaukčia
Pažaliuoti žalio beržo stiliuj.
Tik užmirški seną tėvo pirkią,
Jau pakanka, miela, santimentų.
Mūsų meilę pinigais nupirko
Ir paliko šiaip sau mus gyventi...
3.
Turbūt, ir austi nebemoki;
Kasdien keistesnė vis darais.
Prašoksi dalią su berniokais
Giliais nedėlių vakarais. ..
Gal nematei, kaip žvaigždės byra.
Kaip linksta uosiai patvoriuos;
Mėnuo saulužės atsiskyręs
Sidabrą beria ežeruos.
Ateina tyliai naktys tykios.
Širdis gyvenimo pilna.
Gal dar gerai būt susitikus,
Bet kad ir soduos jau šalna...
Gal nežinai, kad baisiai vienas
Esu pasauly ir sapne.
Praeis ir tavo jaunos dienos,
Kaip ižas pernai Nemune.
Gal nejauti, ko žvaigždės byra, —
Jauties, kaip žvaigždė ir pati...
Mėnuo saulužės atsiskyręs,
Kaip asai, vienas per naktis.
MELODEKLAMACIJA
Nueina traukiniai. Geležimi nužviegia.
Ir mano sielvartas per telegramų vielas.
Aš vis manau — esi tyra ir dar baltesnė užu sniegą,
Mano tolima, tolima ir miela!
Turbūt girdėjai tu, kad mariose
Balti laivai linguoja plaukia.
O gal kur tolimam krante į delnus veidas neriasi, —
Tai motinos, kuri sūnaus nebesulaukia...
Šiandieną asai stoviu viršum Nemuno,
Prie Aukso Nemuno bangų:
Nė kokių niekam nuodėmių nebeminiu —
Nueitų dėl manęs visi dangun!
Išeina traukiniai. Ir vėl sugrįžta.
Ir sielvartas. Ir telegramų vielos.
Tik tujen, tujen nebegrįžti,
O mano tolima, tolima ir miela!
BE DEDIKACIJOS
Pabalo pasaka snieguose.
Pabals ir vakaras akyse.
Daugiau aš niekam nesiguosiu
Ir tu namų nebelankysiu.
Ne mano skambančios alėjos.
Ne mano tos nušvitę aikštės. —
Ten meilė ašaras paliejo,
Ten svetima jaunystė vaikšto.
Eilėraščių pakeisiu temą.
Neisiu daugiau degtinės lakti.
Nepirksiu, miela, chrizantemų,
Kurios vistiek nuvys per naktį.
Greitieji traukiniai pradunda;
Trumpai stotyse tesustoja.
Praeis ir melas, ir pagunda,
O ir manęs nebus nė kojos.
Ta pati saulė švies danguose,
Tas pats mirgėjimas žvaigždėse.
Kam tada tujen pasiguosi,
Kur tada tujen pasidėsi?
IŠ CIKLO „LAIMINGA MEILĖ“
Mano meilė laimingai baigės.
Ji nuėjo linksma su kitais.
O man liko ruduo ir snaigės —
Lai ir vasara vėl neateis.
O man liko ruduo geltonuoti,
Žvaigždėti kasdien vakarai,
Ir šios eilės pabrėžtos bloknote,
Kad ruduo... ir kažkas negerai.
Vakarais ji dažnai geria vyną,
Juokaudama primena Dievą.
O mano akyse patvinę
Žalios žalios vasaros pievos.
Šoka ji elegantiškai tango
Po mėlynu vakaro šydu.
O mano širdy, kaip ant lango,
Baltos vasaros rožės žydi.
Iš jos šilko, pečių, iš jos rankų
Dvelkia stiprūs, stiprūs Coty.
Gal kitiems tai svaiginančiai trenkia,
Nes ja džiaugias ir žydi kiti.
Mano meilė laimingai baigės...
IRONIJA
Nekalbėk jau daugiau apie rudenį,
Apie gelstantį, mylimas drauge: —
Man tai primena vieną nuvytusį veidą.
Vėl širdyje ilgėjimų priauga...
Mielas, gerk! Mes geriau pajuokausim...
Tu dar jaunas ir žalias, kaip Sekminėse uosis.
Tau savo gyvenimo dainą...
Bet... aš kitą kart ją padainuosiu!
Keliu stiklą už tavo jaunystę!
Šiandien svaiki galva, — gal ryt jau grabą!
Bet dabar — kol gyventi mes einam,
Tai žemė po kojomis dreba!
Parduodu pigiai savo laimę,
Apgavikę dienų išmeluotų...
Mielas drauge! Išgerkim! Linksmiau bus!
Eisim vargo nuo žemės nušluoti! ...
ELEGANTIŠKAI SNINGA
Šiandien taip elegantiškai sninga.
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo,
Su visais visais pažadais.
Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.
Kažikam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį, vėlai —
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.
Aš prisiminiau pasakos galą
Iš skaitytų knygų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.
O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, —
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.
KAUTYNIŲ KARYS
Eini visas sunkus, kaip švinas.
Užverk saulę ant nuogo durtuvo!
Tavo broliais keliai užtvinę,
Su Tavim jie vaduos Lietuvą.
Supa Nemuną kloniai ir Nerį.
Tėvo akys arimuos raibsta.
Močia drobes ir juostas neria,
Kliedą gegužės, gieda už raistų.
Lietuva tai — mūs žemė nuo amžių,
Darželiais ir kryžiais apaugus.
Užtatai daugel priešų suglamžėm,
Užtatai Tu dabar ją saugai.
Aš žinau, mano mielas lietuvi,
Ko sukniumba močia prie durų.
Tu drąsiau iš degančio lėktuvo! —
Vilniaus bokštai širdin tau duria.
Iš po tavo rudos milinės
Aš žinau kada kraujas trykšta.
Plėšiu kraštą dangaus mėlynės
Tavo kūno žaizdom aprišti...
RUDUO
Šaltas vėjas šiaurys ėmė pūsti nakčia.
Edgar Poe.
Pernakt sapnavos baltos drobės.
Per drobes aš toli nueičia.
Tiktai mane ruduo jau grobia —
Ir paukščiai ir draugai apleidžia ...
O buvo žemė žalio rūbo,
Žydėjo kalnuose margai ten.
Dabar visi apleisti skuba,
Draugai, ir paukščiai, ir mergaitės.
Einu — ir paupiai ne tokie,
Ir valtys suverstos prie kranto.
Lieku nuo sūkurio atokiai,
O paukščiai skrenda, skrenda, skrenda.
Išgers kiti tą saulės midų.
Lieku palieku susikrimtęs.
Kažką ten su Šopenu lydi,
O lapai krinta, krinta, krinta ...
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
Antanas-Miskinis_foto