B-Brazdzionis_foto Gyvenu — ir nežinau kodėl — kvailą tragediją: niekam nesu savas, kadangi kalbu nečystų sąžinių išmetinėjimais ir prisipažinimais, neelgetauju vien savo intymias širdies žaizdas rodydamas ir nekasau padų galingiesiems, meiliai balsą laviruodamas ant mados ir laiko kanklių pirštus uždėjęs.
Savo biografiją rašau antrą kartą. Ir vis nemoku jos taip parašyt, kad nepasirodyčiau nenuoširdus, keistas ir nesuprantamas.
Gal šitai mano pažįstamiems ir nepažįstamiems knygos skaitytojams bus neįdomu ir atrodys nereikalinga. Bet ar daug įdomiau būtų, jei kalbėčiau apie tai, pavyzdžiui, kad gimiau 1907 m., kad pridėčiau, jog tat įvyko šaltoj, sningančio į Grabnyčių dienos, penktadienio, pavakarėj. Priedui eitų vieno Aukštaitijos kaimelio vardas etc. Tarp kito ko, esu bežemių ir beraščių tėvų sūnus ir tik dėl to, kad gaivalingai jie mylėjo derlių nešančią dirvą ir dievino nepasiekiamą mokslą, išėjau pradžios mokyklą, baigiau gimnaziją, lankiau universitetą.
Už jokius nuopelnus nei tėvynei, nei bažnyčiai nesu apdovanotas nei ordinais, nei medaliais, kurių autentiškus atvaizdus galėčiau čia viešai išstatyti.
Baigiu trečiąją dešimtį, bet širdy vis džiaugsmingai jaučiu dvidešimties metų jaunystę ir, rodos, nė vienas ruduo dar jos žiedų išraškyt nežadėjo.
Jais vainikuotas einu kurdamas visą žmogų ir ieškodamas gyvojo Kristaus.
Kai kada pavydžiu padoriam piliečiui, kuris nei karjeros nedaro, nei kasos nepaglemžia, nei eilių nerašo, o gyvena sotus ir gražiai apsirengęs. O kai kada taip nežmoniškai gera, kad galiu daryt atgailą už kiekvieną žmogaus nuodėmę ir nusidėt dėl jo džiaugsmo ir laimės, kvepenant mažą čiobrelio žiedą arba žiūrint į šviesią išganymo saulę.
Bernardas Brazdžionis, 1936 m.
EXPROMTO
O, koks gyvenimas, kokia paguoda,
be jokio saiko, be jokių ribų.
Ir duoda vis ir duoda vis ir duoda —
drebu, kad neimu; pasiimu — drebu.
Praeis diena, kaip vieną rudenį baudžiauninkas,
liūdėjimų liūdėjimais apsunkinta ir nusivylusi,
ir vakaras, kaip plonas muslinas ant mėnesio padžiautas,
taip visą vakarą išbus visose vilose.
O, žvaigždės, jūs žvaigždelės graudulingos,
kurios negalite pernakt užgesti,
o kas, o kas, o kas taip ypatingo
ir su mumis taip susirūpinančio esti — — —
Nežinome nei metų, nei mažiausio momento,
o saulė vis tamsyn tamsyn tamsyn.
Ir reiks nukristi vienąkart expromto,
tu koks gyvenimas, kokia šetanija, tu juodas sukinsyn.
GĖLĖS MIRŠTA
Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės — imkit, numarinkit ir mane.
Jos ant lūpų, jos ant veido, ant širdies
nežydės, nebežydės, nebežydės.
Aš iš ašarų išplaukti, iš juodų
savo kelio nerandu, neberandu.
Dugne vynas ir košmaras ir mirtis,
o ant kranto vieno sapno praeitis.
Vienas sapnas man dainuoja širdyje:
myliu myliu myliu velnią, myliu ją.
O po meilės, o po sapno, po dainos,
kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos — — —
Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės — imkit, numarinkit ir mane.
KĄ SAKĖ MŪRININKAS JĖZUI TĄ NAKTĮ
Amžinos meilės kūdiki,
aš žinau, tu nemoki rūstauti,
kuris miegojai pirmą naktį ant žemės
pas asilą ir pas jautį.
Manęs žmonės nenorėjo įleisti
į tavo bažnyčią,
nes, sako, aš šunimi smirdu
ir nieko neturiu tau pasakyti.
Jie zakristijoną atvedė,
pirštais rodė ir keikėsi baisiai.
Dieve, ar taip galima elgtis,
prie komunijos eiti ir keiktis — — —
O aš taip buvau pasiilgęs
tavęs, šventasis berneli... —
tada prisišliejau prie mūro
ir parpuoliau ant kelių.
Jėzau, namie — tu žinai, kokis mano namas —
yra septynetas vaikų ir jų motina
ir neturi ko padėti ant kalėdų stalo
ir neturėjo šį vakarą plotko.
Aš viską, aš viską pralaku,
kaip alkanas šuo,
ir keletą nakčių nesulaukia
manęs mano lova.
— Kiaulė tas mūrininkas, — kalbėjo
kartą kunigas piktas, —
į Dievo namus pasigėręs
nesisarmatina lįsti.
Ir kaip aš negersiu, kad liūdna,
ir nebūsiu nudriskęs, kad neapvelka niekas,
kad per mėnesį dirbto pinigo
už poros dienų nebelieka.
Eikit jūs, žmonės žmonės,
kai kada pagalvoju,
gal aš nevertas sandalo dulkės
prie Viešpaties kojų.
Gal aš nevertas pakelti
akių į dangų,
o bet pastačiau šituos mūrus
ir tuos didelius didelius langus.
Aš alkoholikas, cinikas, latras
ir vistiek aš krikščionis.
O švenčiausias, o emanueli, o mesijau,
tu būsi prikaltas už šitokius žmones.
O jeigu aš ir šią naktį pas paleistuvę
gulėsiu beprotis ir nuo savęs nusigrįžęs,
kas apspjaudytą, kruviną ir pervertą,
kas nuims tavo kūną nuo kryžiaus — — —
PASKUTINĖ NUODĖMĖ
Numesiu paskutinę nuodėmę,
į tyrą vandenį nusimazgosiu... —
ir guodžiamas ir nebeguodžiamas
visą gyvenimą graudžiai raudosiu.
Panele motina skaisčiausioji,
ak, kodėl aš ne žolelytė šventojo Jordano
tada po Dievo kojomis per Krikštą augusi,
ir jos dalia ne dalia mano.
Ko aš ne anas balsas tyruose,
šaukiantis ir prišaukiantis
Jį, pagal seną testamentą mirusį,
Tą, kuris buvo nuplaktas, pagirdytas, paaukštintas.
Gal išklausys, ne ašarų ir ne kančios pasigailėdamas.
Rūpintojėlis maloningas,
kad sūnus tolimas ir užmirštas ir biednas
nepasiklydo ir nedingo.
Gal numečiau ne nuodėmę,
gal kalbinu kažinką nepažįstamą, ne Kristų —
todėl ir guodžiamas ir nebeguodžiamas
neverkti nebedrįstu.
SUSIGALVOJIMAS
Aš negaliu atsižiūrėti
dangaus žvaigždžių ir marių dugno žalio
ir pora žodžių iš gražiausios psalmių vietos
apsimainyti su pačiu karaliumi.
Naktis juoda, kaip neįskaitomas talmudas,
prispaudžia mano širdį su ranka juodžiausia.
Ir dūšia pasiilgusi, nuliūdusi
jau nieko nieko nieko nebeklausia.
Žiūriu į žemę kaip prieš Mišią per Apšlakstymą
ir kruvina auka susigalvojęs
ir negaliu atsižiūrėti brevijoriaus lakštų,
mano tragedijos už sukryžiuotas Dievo kojas.
Alsuoju mirštančios gaidos atodūsiais,
visųjų apačių visu alsavimu
ir apsilieju ašara, kaip katalikas archeologas
pas seną Kapernaumą.
TOLIMAS AIDAS
Kad sutemų kraštas, kaip žydinti žemė
melsvųjų vosilkų žiedais pražydėtų,
ir žodžiai prapultų, kur prapultį lemia,
ir mūsų mirtis, užgimimo pradėta.
Ilga nebuitis už visų orizontų,
kaip tolimas aidas miške tolimame,
pas grįžtančių marių išeinantį krantą
prislėgė svajonę audringą, neramią.
Lyg mažas lašelis iš dugno giliausio,
lyg aukštasai bokštas ant aukštojo kalno
į didžiąją saulę pakilęs dairausi,
į mirgančią žvaigždę ant baltojo delno.
Užgeso užgeso užgeso žibintas,
kaip vėlinių žvakė juoda ant altoriaus,
ir vienas paliko geismų noras šventas —
aš noriu, jis nori, jis nori, aš noriu,
kad sutemų kraštas, kaip žydinti žemė
melsvųjų vosilkų žiedais pražydėtų,
ir žodžiai prapultų, kur prapultį lemia,
ir mūsų mirtis užgimimo pradėta.
AGNUS DEI
Popiet dangus paniuręs, apsiniaukęs,
ir debesys per dangų ėjo
juodi, kaip juodo karnavalo kaukės,
debesys juodieji.
Giesmės nuvargintas, lietaus išlytas ir sušalęs,
be šilto lizdo ir ant vėjo
paukštelis po lapu verkšlendamas patelės
pro ašaras čiulbėjo.
Palenkė smilga pievoje viršūnę ilgą
ir dobilėlis sujudėjo —
dangus ir debesys, paukštelis, dobilas ir smilga
taip jie giedojo Agnus Dei.
EMAUS
Kodėl gavėnioje gyvename,
o mirštam aleliujos maldose,
ko nenumirus nerandi išganymo
žmogaus bedievio dieviška dvasia?
Kuriais keliais kurių šventadienių
maldingos minios prieis žemę artimiausią
ir ką kalbės gyventojus žmogaus žadu pažadinęs
stebuklo vakaras miestelyje Emaus — — —
Ir žiūriu, žiūriu — ir išvydau:
ateina Kristus keliu apiplyšęs, basas —
brasta upelį nuolankiai perbrido,
perbrido, saulėn, žemėn pažiūrėjo ir nusišluostė ašaras.
Ir tarė žiedui šalia balto tako:
tave keleivis vakar čia sumynė,
ar neregėjai mano veido vakar
per visąnakt nuliūdęs, purvinas ir nusiminęs...
Ir vėl užmins tave atgal jis grįždamas
ir vėl nejau tu lauksi čia manęs
sudėjęs mirtį ir gyvenimą dugne upelio kryžmais
ir laukdamas, kur mirtį vandenys ir kur gyvenimą nuneš.
Ir tarė žiedas Kristui liūdnas, o vienok pradžiugęs
kaipo mokytiniai ano kalne alyvų —
nebeužgrius kalnai, nebeuždengs pakalnės jau grabų ir grabnyčių mugės,
galiu nuvyst, galiu nuvyst — regėjau Viešpatį, saldybę svieto gyvą.
JERUZOLIMA
Iš ko tave pažint,
šventoji Jeruzolima,
kas tau charakteringa,
kas pripuolama,
ir kas mane iš augančio į šeštą aukštą Kauno, kas nuves
pasižiūrėt ir apsiverkt tavęs?
Neliko to gyvenimo, tų svietiškų žinių,
neliko akmenio ant akmenio,
daug buvo ir daug numirė žmonių,
kuriuos kas atmena ir kas neatmena.
Ir aš norėjau, aš norėjau be tavęs
iškelti tau laidotuves.
Ko išdidi buvai,
ko nenusilenkei žydeliui Kanaano -
dabar po laiko, jau
po laiko mano krikštas ir išganymas.
Ir avinėlio kraujas ir pavalgymas žuvies —
po laiko, po tavęs.
Kas bus tau kito Kristaus pranašu ir kas gyvu paminklu,
ir už tave kas išeis sveikas šitą žemę dygiąją,
iš vandenio tu ar iš kito ženklo
manai tu atsigaut, manai gyvent, mano šventa, mano skaisti religija — — —
Kas tavo atgailą, kas adventą ir atnašavimo prefaciją atšvęs —
Jeruzale, Jeruzale, nenoriu mirštančios tavęs.
KELIONĖ Į NAKTĮ
Sesuo man tarė — tu ne mano brolis,
ir brolis tarė — tu ne mano brolis —
o kur aš mielą seserj, o kur aš mielą brolį
rasiu ir seseriai ir broliui tolimas.
Yra ten Alpėse giliai po sniegu
sena ir užpustyta san-bernardinų koplytėlė,
pas varpą vienišas ir šaltas varpininkas miega,
miegas sapnuodamas, kad angelas atėjo ir pakėlė. ..
Ir eina jis manęs ieškodamas pakalnėn
per naktį ir perdien, per vėją, per pusnis, per atlydžius ir šalti, —
rodos, jau kaktą palietė, uždėjo ranką gerą, švelnią,
rodos, jau veidą palietė, rodos, jau širdį palietė...
Širdis užmigs, širdis nubus, širdis senelė be peruko,
o taip, o taip — širdis pradėjo nebeplakti,
per rūką pasaka, viskas viskas per rūką,
per rūką ir gyvenimas — kelionė į naktį.
MES NETURIME NAMŲ
Mes neturime namų pas juodą girią,
mes neturime baltų avių bandos,
mes išbėgę iš gyvenimo kaip Meiri,
nebenorime jin grįžti niekados.
Kur tu būsi, mano miela, mylimoji,
ar paklausei, kur tu eisi be manęs —
tie naktigoniai pamojo ir nujojo
ir pernakt nekūrė laužo nei ugnies.
Mūsų laukas, mūsų lankos, viskas mūsų,
mūsų žvaigždės, mūsų laimė, viskas mūs ...
Žalia žemė sutemų sapnan įgluso,
vaikšto vakaras, o vaikšto po namus.
Mes neturime namų pas juodą girią,
pas mus vakaras per amžius neateis —
tai gerai, kad mano tėvas biednas mirė,
kad tu visas mano turtas, tai gerai.
METAMORFOZĖS
Aš pavargau bebūdamas žmogus
ir begyvendamas kukliai,
užpuolė sielą jausmas nesmagus,
ar nepakeist keliai.
Ne iš tiesų gyvenimas gražus,
apoteozė tai graži —
pražus gyvenimas, apoteozė jo pražus
ir mūsų niekas nenorės pažint.
Aš pavargau be skausmo ir kančios
ir ko nenumiriau beveik —
norėčiau viską viską iš pradžios
pradėti ir pabaigt.
Žinotų žmonės, kad ir aš buvau
kažin kur vienas, užmirštas visų —
norai, pavidalinkitės greičiau, gyviau,
jau nebe taip jaučiu, jau nebe tas esu.
PAKLYDĖLIS EFRATOJE
Aš pasiklydęs klaidžiojau Efratoje
ir atsigert mažos upelės neradau —
ir girių gilmenys ir laukų lygumos sausroj žaliuot priprato jau,
o aš murmėjau ko ne duona — mano nuodėmės, ko Tavo meilė, Dieve, ne vanduo.
Aš numiriau prieš Tavo veidą, Jėzau Kristau,
ir neteisingas Tavo akyse, apsimelavėlis esu
ir senas ir pavargęs kaip seniausias altarista
po Didžiojo šeštadienio aukos mišių.
Abuoja siela be giedros gyveno,
o iš Tavęs ateidavo giedra,
giedra užgesdavo širdyje mano,
bijojau Dievo rytą, velnio — vakare.
Giliam kape gyvena kirminas pašvinkęs,
įlįs į akį jis, į burną jis įlįs,
ir tuo manim pasibaisėjimas mane pagauna ir kankint apninka,
ir nesiteisina liežuvis, Dievo užmirštas kvailys.
SUNKI RANKA
Pas gryčią augo alksnių krūmas
ir senas didelis lazdynas —
strazdai, lakštingalos ir kregždės tų medelių rūmuos
giedojo jutrines, votyvas ir adynas.
Nebežinau kur eit, kur rengtis
ir kur surasti išdalytą sodžių —
laikai išgriaus visas padangtes,
ir išsipildys senojo pranašo žodžiai.
Nebekalens garnys pakluonėje į klevą aukštąjį įskridęs
ir kalvio nebebus gale sodžiaus kaimyno,
augs dobilų, augs kanapeikos kultūringas laukas didelis,
o smilga vėjo pučiama nebepalinks į žalią kmyną.
Tėvų žemele, per pigiai parduota,
skaudžiai išmokei juoktis alkanam, -—
o kur, o kaip, o ką man ir kada apie tave rinktiniais žodžiais apraudoti
ir apsakyt išniekinimą namo.
Viskas kitaip, moderniškai jau padaryta,
be meilės — geležim ir cementu ir čili,
sunki ranka ant lauko ir ant pievų krito,
sunki ranka švinu ir mano skausmą apipylė...
SOS
Tu mano nenumaldomas maldavimas
iš nešventų burnojimo maldų —
kas žodį man, kas žodžiui mintį davė,
kas pavadins tave tikruoju pavadinimo vardu.
Kodėl aš neturiu to mažo sidabrinio lito, ko,
ir eisenoj nedalyvauju ko po vėliava organizacijos visos,
nenoriu šmeižt ir pasirodyt kankiniu ir pareigos nesuprantu politiko
Rex prezidentas S. O. S., Rex deus ex machina S.O.S.
Tegu, kad neturėjo mano tėvas dvaro,
visa šeima po žemę ubagais —
graži dalia, graži tu karvė, nematyta karvė
po Žemės Ūkio M-jos langais.
Bet gal išlipsiu aš kada iš to klozeto
ir mano tėviškė kokį pavasarį išeis, išlips —
tai kas norės, tai kas norės palikti mūsų vietoje
ir juoksis kas iš alkano ir verks pas spavėdnyčią, kad
[apie pragyvenimą pamanė—ir be išrišimo pastips...
Daugiau negalima. Suims. Reiks mormorando memorandumo.
Jau aš girdžiu kažkur drebėjimą, aiškiau, arčiau girdžiu.
Nebenutils pasigirdimas, ne, — gal neišbrisim mes, kas brendame —
o koks gražumas to vidurnakčio, o Dieve Dieve, kiek danguj žvaigždžių...
PASAKA
Gerai aš moku pasaką mamytės
apie užburtą karalaitės dvarą,
apie pyragą, iškeptą pelytės,
ir trijų brolių pamotę negerą.
Kiekvieną vakarą, saulutei nusileidus,
bijau vaiduoklio iš tamsios pasuolės,
gyvas iš šulinio atėjęs skamba aidas,
sesuo avytė mano, avinėlis — brolis.
Slyvos mėlynos kas metai vėl pražįsta,
kas vasarą lelijų didžios marios žydi —
praeina baltos dienos ir atgal negrįžta,
kaip paukščiai rudenį, šilton šalin išskridę.
Sakyk, mamyte, pasaką ilgiausią
ir niekur nuo ratelio, niekur nenueik tu,
o aš gražiai Dievulį paprašysiu, pamaldausiu,
kad tavo siūlas niekad nesibaigtų.
ATEITIES PAVEIKSLAS
Mūsų gyvenimas kaip samanė bitelė
vėlyvą vakarą į avilį parskris,
jau bus daina nutilusi, jau bus gražiai pašalę,
kaip Dievo mintys susirinksim pas duris.
Ant šilo samanos žilos su širdimi pražilusia
gal verks jaunystė už paklydusias maldas,
ir tujen, mylima, ir tujen gal su manimi per vieną nakt pražilsi
ir bijūnėliai nežydės veiduos.
Pas ugnį tolimą regėsim taip save susėdusius,
iš siluetų pastatysim sau tėvų gūžtelės žuvusius namus,
lig paskutinio giedro saulės spindulio žydės ten aukso vynuoginis žiedas
ir baltam nuomete pirmoji mūsų meilė eis pro mus.
Dvarus ir turtus atiduos karaliai
ir karalienės — perlus, smaragdus
ir Tavo vardas, Jėzau, mirties žaismo pastoralėj
saldžiausioji paguoda bus ir prieglobstis nežemiškai saldus.
Vienuoliai ir vienuolės šalto mūro sienose,
aukšti hierarchai ir žemi tarnai
iš mėnesienos vaikščiojo į mėnesieną
ir nesurado Tavo tako, Kristau, į tenai.
Mes į tenai su aidu einančiu per lauką,
mes į tenai su sausu ėglio spygleliu
taip nukeliausime nepasipuošę ir vienplaukiai
pagruodžiu vėlinių keliu.
Pas paslapties iš kalno prasimušusį upelį
ten mūsų siela pasilenks ir atsigers ir atsigaus sunykusi
ir bus žydresnė už vaivorykštės opalą
šventųjų iškilmių šventų žolių vainikuose.
Užmiršk žmogaus prisirišimą tuščią
ir pažadus tau, žeme, nenumirt ir jo mylėjimą užmiršk —
antai jau temt pradės, antai jau laivas keliasi ir bangos ūžčioja
ir paskutinis mano žodis miršta.
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
1_Vainikai-II-virselis